Hagia Sophia: Turkų pasakos prieš istorinius faktus

Milijonai stačiatikių ir kitų krikščionių visame pasaulyje buvo šokiruoti, supykdyti ir/arba nuliūdinti sužinoję, kad Turkija ką tik patvirtino Hagia Sophia (Šventosios Išminties) muziejaus – šventovės, kuri buvo pastatyta 532‒537 m. ir beveik tūkstantį metų veikė kaip krikščionių bazilika – pavertimą mečete.

Sakydamas ilgą šį sprendimą pagrindžiančią kalbą, pagrindinis jo iniciatorius Turkijos prezidentas R. Erdoganas teigė:

„Stambulo [Konstantinopolio] užėmimas ir Hagia Sophia pavertimas mečete yra vienas šlovingiausių Turkijos istorijos puslapių. 1453 m. gegužės 29 d. osmanų sultonas Mehmedas II po ilgos apsiausties įžengė į miestą ir patraukė tiesiai prie Šventosios Išminties bazilikos. Įžengęs į Šventovę, jos viduje baimingai savo likimo laukiančius bizantiečius jis nuramino, kad jų gyvybei ir laisvei niekas negresia … [Tada jis] rečitavo pirmąjį adhaną [kvietimą maldai], taip patvirtindamas savo užkariavimą. Tada Hagia Sophia kertėje jis du kartus dėkodamas parpuolė kniūbsčias. Šiuo gestu sultonas parodė, kad Šventosios Išminties soboras yra paverčiamas mečete… Nuo tada 481 metus [iki jos tapimo muziejumi 1934 m.] Šventovės skliautai ir sienos aidėjo nuo maldų ir takbirų [šūkių „Allahu Akbar“].“

Toks idealizuotas įvykio atpasakojimas mažai tesiskiria nuo pozicijos, kurios laikosi žinomiausi Turkijos istorikai, tarp jų ‒ profesorius Selimas Akdoganas. Neseniai Al Jazeera eteryje jis tvirtino, kad sultonas Mehmedas II iš tikrųjų „nusipirko“ Hagia Sophia iš nukariautų krikščionių.

Ar tokie rožinėmis spalvomis piešiami pasakojimai yra tikslūs? Laimei, mums nebūtina remtis turkų propaganda –turime prieigą prie pirminių šaltinių, tiksliai aprašančių, kaip elgėsi turkai ir sultonas Mehmedas 1453 m. užėmęs Konstantinopolį ir jo Šventosios Išminties soborą. (Visos žemiau pateiktos citatos yra paimtos iš amžininkų šaltinių, daugiausia iš savo akimis viską mačiusių liudininkų.)

1453 m. gegužės 29 d. patekę į miestą, „įsiutę turkų kareiviai… nerodė jokio pasigailėjimo“:

„Kai jie išžudė tuos, kurie galėjo priešintis, puolė niokoti visą miestą, vogdami, plėšdami, žudydami, prievartaudami, imdami į nelaisvę vyrus, moteris, vaikus, senius ir jaunuolius, vienuolius, kunigus, visų luomų ir padėties žmones…“[1] Mergelės, prižadintos iš neramaus miego, išvysdavo prieš save kruvinomis rankomis ir įtūžio iškreiptais veidais stovinčius plėšikus… [Turkai] ištempė jas laukan, išrengė, išniekino, išprievartavo kryžkelėse, privertė jas tenkinti baisiausius jų geismus… Maži vaikai buvo šiurkščiai atplėšiami nuo motinų krūtinių, mergaitės buvo be gailesčio atiduotos keistoms ir siaubingoms sąjungoms. Darėsi tūkstančiai kitų baisių dalykų…“[2]

Kadangi tūkstančiai miestiečių pasislėpė Šventosios Išminties sobore, vos tik šio durys buvo išverstos, ten užkariautojų laukė puikus vergų derlius.

„Vienas turkas ieškojo belaisvio, kuris atrodė turtingiausias, kitas rinkosi gražesnį veidelį tarp vienuolių… Ne vienas turkų plėšikas vesdavo savo belaisvį į saugią vietą, tada grįždavo antro ir trečio laimikio… Buvo galima matyti ilgas belaisvių voras, tarsi avių bandas varomas iš bazilikos bei jos koplyčių.“[3]

Vergų medžiotojai kartais netgi mirtinai susikaudavo dėl „kokios nors gražiai nuaugusios merginos“, nors daugelis jų „verčiau rinkdavosi šokti į šulinius ir nusiskandinti, nei pakliūti į turkų rankas“.

Užėmę Hagia Sophia, vieną didingiausių ir seniausių krikščionijos bažnyčių, skaičiavusią beveik tūkstantuosius savo metus, įsibrovėliai „jos viduje užsiėmė visomis įmanomomis nešvankybėmis, paversdami ją viešnamiu“.[4] Ant „jos šventųjų altorių“ jie „santykiavo su mūsų moterimis, mergelėmis ir vaikais“, įskaitant „Didžiojo Kunigaikščio dukrą, kuri buvo gana graži.“[5]

Toliau „jie savo stovykloje surengė pašaipią procesiją, nešdami pagrindinį bazilikos Nukryžiuotąjį, mušdami būgnus, spjaudydami į jį, piktžodžiaudami ir keikdamiesi. Jam ant galvos jie uždėjo turkišką kepurę... ir tyčiodamiesi šaukė: „Štai krikščionių Dievas!“[6]

Beveik visas senovinio miesto bažnyčias ištiko toks pats likimas. „Ant bažnyčių stogų ar sienų įtaisyti kryžiai buvo nuplėšti ir sumindyti“. Eucharistija buvo trypiama kojomis, nuo šventųjų ikonų nuplėštas auksas, „jos buvo nutrenktos ant žemės ir sutryptos“. Nuo Šv. Rašto knygų, prieš jas sudeginant, buvo nuplėštos auksinės ir sidabrinės dekoracijos. „Visos ikonos be išimties buvo sudegintos.“ Patriarchų liturginiais rūbais buvo aprengti šunys, kunigų rūbais buvo dengiami žirgai.[7]

„Visur buvo netektys, visi buvo ištikti skausmo“, kai sultonas Mehmedas galiausiai įžengė į miestą. „Kiekviename name girdėjosi raudos, kryžkelėse skardėjo klyksmai, liūdesys supo visas bažnyčias. Suaugusių vyrų dejonės ir moterų riksmai lydėjo plėšimus, pavergimus, artimųjų išskyrimą ir prievartavimus.“[8]

Sultonas nujojo iki Hagia Sophia, nulipo nuo žirgo ir įėjo į vidų, „gėrėdamasis“ didžiosios bazilikos vaizdu. Pašalinęs iš jos visus kryžius, statulas ir ikonas – pats Mehmedas sudaužė ir sutrypė jos pagrindinį altorių – jis įsakė muedzinui lipti į sakyklą ir skelbti „jų šlykščias maldas. Tada šis pražūties sūnus, šis Antikristo pirmtakas, užlipo ant Šventojo Stalo kalbėti savo paties maldų“, tokiu būdu „paversdamas Didžiąją Baziliką į savo dievo ir savo pranašo pagonišką šventyklą.“[9]

Vainikuodamas savo triumfą, Mehmedas įsakė į vakarinius pasilinksminimus atvilkti „vargšus Konstantinopolio piliečius“ ir „daugelį jų sukapoti į gabalus pramogai.“ Likusi miesto dalis – apie keturiasdešimt penki tūkstančiai – buvo išvaryti iš miesto su grandinėmis ir parduoti kaip vergai.[10]

Tad štai ko vertas R. Erdogano tvirtinimas, esą sultonas Mehmedas „nuramino bizantiečius, jog jų gyvybei ir laisvei niekas negresia“ ar kad Hagia Sophia buvo garbingai „nupirkta“.

Bet kuriuo atveju šią istoriją garbina milijonai turkų. Kaip sako jų prezidentas R. Erdoganas, „Stambulo užėmimas ir Hagia Sophia pavertimas mečete yra vienas šlovingiausių Turkijos istorijos puslapių.“

Jei užkariavimas, protu nesuvokiami žiaurumai ir prievartavimai, bažnyčių išniekinimai – vykdomi džihado vardu – yra „šlovingiausi Turkijos istorijos puslapiai“, galima tik stebėtis, kokie šlovingi gali būti Turkijos ateities planai?

ŠALTINIS: raymondibrahim.com

 

[1] Nicolo Barbaro, Diary of the Siege of Constantinople, New York: 1969, pp. 65-66.

[2] Mellvile-Jones, John, The Siege of Constantinople 1453, Seven contemporary accounts, Amsterdam: 1973, p. 39.

[3] Ten pat, 98-99.

[4] Sphrantzes, Georgios, The Fall of the Byzantine Empire: A Chronicle, Amherst: 1980, p. 131.

[5] Thomas the Eparch, Account of the taking of Constantinople, 1976, p. 235.

[6] Mellvile-Jones, p. 123.

[7] Ten pat, p. 112.

[8] Sphrantzes, p. 131.

[9] Mellvile-Jones, p. 103.

[10] Ten pat, p. 124.

Tema: