2000 m. birželio 26 d.
Tikėjimo doktrinos kongregacija šį rytą, birželio 26 d., publikavo trečią Fatimos paslapties dalį, dar vadinamą „trečiąja paslaptimi“.
1. Yra pateikiama originalo kopija ir vertimas. Neturime jokios priežasties abejoti teksto autentiškumu. Jis buvo pateiktas atitinkamame kontekste, priminus pirmąsias dvi dalis, kurios taip pat buvo nufotografuotos arba skenuotos bei išverstos, ir pateikus istorinį komentarą.
Štai tekstas, užrašytas sesers Lucijos 1944 m. sausio 3d.:
„Trečioji paslapties, apreikštos 1917 m. liepos 13 d. Cova da Iria-Fatimoje, dalis.
Aš rašau paklusdama tau, mano Dieve, kuris liepi man taip daryti per Jo Ekscelenciją Leirijos vyskupą ir per Tave, Švenčiausioji Motina.
Po dviejų dalių, kurias jau išaiškinau, Dievo Motinos kairėje, truputį aukščiau, regėjome angelą, kuris dešinėje rankoje laikė liepsnomis žaižaruojantį kalaviją. Jis taip skleidė liepsnas, jog, atrodė, uždegs pasaulį; bet susilietusios su puikumu, kurį iš savo dešinės rankos į jį spinduliavo Dievo Motina, išnykdavo. Rodydamas į žemę dešine ranka, angelas garsiai sušuko: „Atgailos, atgailos, atgailos!“ Išvydome begaliną šviesą, kuri yra Dievas, panašiai kaip žmonės pasirodo veidrodyje praeidami priešais jį, ir baltai apsirengusį vyskupą. Mums pasirodė, kad tai buvo Šventasis Tėvas. Kiti vyskupai, kunigai, tikintieji vyrai ir moterys lipo į statų kalną, kurio viršūnėje stovėjo didžiulis grubiai tašyto medžio kryžius, tarsi iš kamštinio ąžuolo su žieve. Prieš ten ateinant, Šventasis Tėvas praėjo pro didelį pusiau apgriuvusį, pusiau griūvantį miestą. Svyruodamas, nuliūdintas skausmo ir vargo, jis meldėsi už negyvų kūnų, kuriuos rasdavo savo kelyje, sielas. Pasiekęs kalno viršūnę, klūpėdamas didžiojo kryžiaus papėdėje, jis buvo nužudytas grupės kareivių, kurie šaudė į jį kulkomis ir strėlėmis – taip vienas po kito žuvo vyskupai, kunigai, tikintieji vyrai ir moterys bei įvairūs skirtingų luomų ir pareigybių žmonės. Po abiem kryžiaus skersinio galais buvo du angelai, jie turėjo rankose po krištolinę šlakstyklę, į kurią rinko kankinių kraują ir šlakstė juo keliaujančias pas Dievą sielas.“
Tikėjimo doktrinos kongregacijos tekstas prasideda pakankamai ilga arkivyskupo Bertone istorine įžanga, kurioje didelis dėmesys skiriamas 1984 metų (Rusijos – red. past.) pašventimui, (o ne ankstesniems pašventimams), kartu tvirtinant, kad:
„Sesuo Lucija asmeniškai užtikrino, jog šis iškilmingas ir pasaulinis pašventimo aktas atitinka tai, ko pageidauja Dievo Motina... Taigi jokie tolimesni svarstymai ar reikalavimai neturi jokios reikšmės“.
Toliau pateikiama labai įdomi ištrauka iš sesers Lucijos laiško Šventajam Tėvui, aiškinančio Trečiąją Paslaptį, parašyto 1982 m. gegužės 12d.:
„Trečioji paslapties dalis vadovaujasi Dievo Motinos žodžiais: „Jeigu ne, (Rusija) paskleis savo klaidas po visą pasaulį, sukeldama karus ir Bažnyčios persekiojimus. Gerieji bus kankinami, Šventasis Tėvas daug kentės, daugybė tautų, bus sunaikinta“ (1917 m. liepos 13 d.).
Trečioji paslapties dalis yra simbolinis apreiškimas, kylantis iš tos žinios dalies, priklausantis nuo to, ar mes priimame tai, ko žinia iš mūsą prašo, ar ne: „Jei į mano reikalavimus bus atsižvelgta, Rusija atsivers, ir įsiviešpataus taika; jei ne, jos klaidos išplis po visą pasaulį, etc.“
Kadangi mes nekreipėme dėmesio į šį žinios kreipimąsi, matome, kad pranašystė pildosi. Rusija užtvindė pasaulį savo klaidomis. Jei ir nematome šios pranašystės paskutinės dalies išsipildymo, tai sparčiai artėjame link to, jeigu neatsisakysime nuodėmės, neapykantos, keršto, neteisybės, žmogaus teisių suvaržymo, nedorumo ir prievartos kelio[1].
Nesakykime, kad tai Dievas mus taip baudžia. Priešingai, patys žmonės sau ruošia bausmę. Būdamas maloningas, gerbdamas mums suteiktą laisvę, Dievas perspėja ir kviečia mus į teisingą kelią. Taigi atsakingi yra žmonės.“
Po šios citatos skaitome kitą pastraipą, visiškai priešingą ką tik cituotai:
„Jo Šventenybės popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimas – viešai paskelbti trečią Fatimos „paslapties“ dalį – užbaigia tragišką žmogaus valdžios ir blogio troškimo istorijos periodą, pripildo Bažnyčią gailestingos Dievo meilės ir budraus Jėzaus Motinos rūpesčio“[2].
3. Po paslapties tekstais pateikiami paaiškinimai, kuriuos sudaro:
a) Jono Pauliaus II laiškas, pranešantis seseriai Lucijai apie arkivyskupo Bertone vizitą jo vardu, kuriame prašoma tikslesnių jos paaiškinimų;
b) ataskaita apie 2000 m. balandžio 27 dienos arkivyskupo Bertone, lydimo vietos vyskupo, susitikimą su seserimi Lucija;
c) kardinolo Sodano gegužės 13 dienos pranešimas Fatimoje, pateiktas dokumente kaip teisinga paslapties interpretacija;
d) teologinis komentaras, susidedantis iš trijų nevienodų dalių: pirmoji kalba apie asmeninio ir viešojo apreiškimo skirtumą, antroji, trumpesnė dalis kalba apie asmeninių apreiškimų antropologinę struktūrą, trečioji mėgina išaiškinti Fatimos paslaptį.
Aišku, kad būtent ši paskutinioji dalis mus ir domina.
Kardinolas Ratzingeris ją pradeda tinkamu priminimu apie pragaro viziją, nuodėmę ir pasišventimą Nekaltajai Širdžiai. Štai keletas jo citatų:
„Taigi pagaliau mes priartėjame prie trečiosios Fatimos „paslapties“ dalies, kuri pirmą kartą skelbiama visa. Kaip aišku iš čia pateikiamos dokumentikos, kardinolo Sodano gegužės 13 dienos pranešime pasiūlytas aiškinimas pirmiausia buvo pateiktas seseriai Liucijai. Sesuo Liucija pabrėžtinai atsakė, kad ji patyrė regėjimą, o ne jo interpretaciją. Interpretacija, anot jos, priklauso ne regėtojai, bet Bažnyčiai. Tačiau perskaičiusi tekstą, ji vis dėlto pripažino, kad šis aiškinimas atitinka tai, ką ji patyrė ir, jos nuomone, interpretacija yra teisinga. Iš čia išplaukia, jog mes, atsižvelgdami į jau apsvarstytus kriterijus, galime tiktai mėginti tvirčiau pagrįsti šį aiškinimą.
„Gelbėti sielas“ yra pagrindiniai „paslapties“ pirmosios ir antrosios dalies žodžiai, o šios trečiosios dalies – pagrindas yra trigubas sušukimas: „Atgailos, atgailos, atgailos!“[3]
Taigi priartėjame prie paskutiniojo klausimo: kokia yra apskritai Fatimos paslapties kaip visumos (sudarytos iš trijų dalių) prasmė? Ką ji mums sako? Visų pirma turime sutikti su kardinolu Sodano: „...Įvykiai, kurie minimi trečioje Fatimos paslaptyje, dabar atrodo kaip praeitis“. Tiek, kiek atskiri įvykiai yra aprašyti, jie yra praeitis. Tie, kurie tikėjosi sukrečiančio apokaliptinio apreiškimo apie pasaulio pabaigą arba ateities istorijos eigą, priversti nusivilti. Fatimos įvykiai nepatenkina tokio mūsų smalsumo, nes krikščionių tikėjimas negali būti sumenkintas iki paprasto smalsumo objekto.
Galiausiai norėčiau iškelti kitą esminę paslapties frazę, kuri teisėtai tapo įžymi: „Mano Nekaltoji Širdis triumfuos“. Ką tai reiškia? Širdis atvira Dievui, išgryninta Dievo kontempliacijos, yra tvirtesnė už bet kokius šautuvus ar kokius kitus ginklus. Marijos „teesie“, jos širdies pasaulis pakeitė pasaulio istoriją, kadangi davė pasauliui Išganytoją, kadangi jos „taip“ dėka Dievas galėjo tapti žmogumi ir pasilikti visiems laikams. Blogis veikia šį pasaulį, tai mes nuolatos matome ir patiriame, jis turi jėgą, kadangi mūsų laisvė dažnai leidžia mums nutolti nuo Dievo. Tačiau nuo to laiko, kai Dievas pats priėmė žmogaus širdį, šitaip nukreipdamas žmogaus laisvę link gėrio, laisvas blogio pasirinkimas daugiau nebeteko tokio populiarumo. Nuo to laiko pasaulyje viešpatauja tai: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, / bet jūs būkite drąsūs: / Aš nugalėjau pasaulį“ (Jn 16, 33). Fatimos žinia kviečia pasikliauti šiuo pažadu.“
Apskritai atrodytų, kad trečioji paslaptis pranašauja Bažnyčios kančias XX amžiuje, ypač patirtas dabartinio popiežiaus bei pasikėsinimą į jį. Kas gi lieka?
„Lieka tai, kas buvo matyti jau tada, kai pradėjome mąstyti apie „paslapties“ tekstą: raginimas maldai kaip „sielų išganymo“ keliui, taip pat atgailai ir atsivertimui.“[4]
Kalbant apie apokaliptinius trečiosios paslapties teiginius, iš to, kaip tam tikri įvykiai pateikiami, atrodo, kad jie jau priklauso praeičiai. Ką mes apie visa tai manome?
A. Mes manome, kad iš aukščiau pateikto komentaro atrodo, jog Fatimos žinia visiškai pakeitė savo veiksmingumo kryptį – ji skirta nusidėjėlių atsivertimui. Dievo Motinos grėsmingas ir skausmingas kvietimas, atsiversti, atgailauti, jau nebesiejamas su jokia grėsme, kadangi siaubingi įvykiai jau priskiriami praeičiai.
B. Reikia pažymėti, kad pirmi du paslapties tekstai Vatikano dokumentuose paimti iš sesers Lucijos trečiųjų
memuarų (1941 m. rugpjūčio 31 d.), o ne iš ketvirtųjų, 1941 m. gruodžio 8 dienos, kuriuose randame svarbų teiginį: „Portugalijoje tikėjimo dogma bus visada išsaugota“. Netgi atsižvelgdami į tai, kad sesuo Lucija tuo metu paskelbė, jog šis sakinys atskleidžia trečiosios paslapties prasmę, jo paslaptyje nerandame. Tik dėl pagarbos padarytai tekstų atrankai šis teiginys yra paminėtas kaip pastaba. Nežiūrint į tai, jis yra svarbi nuoroda norint suprasti viziją, pateiktą trečiojoje paslaptyje.
memuarų (1941 m. rugpjūčio 31 d.), o ne iš ketvirtųjų, 1941 m. gruodžio 8 dienos, kuriuose randame svarbų teiginį: „Portugalijoje tikėjimo dogma bus visada išsaugota“. Netgi atsižvelgdami į tai, kad sesuo Lucija tuo metu paskelbė, jog šis sakinys atskleidžia trečiosios paslapties prasmę, jo paslaptyje nerandame. Tik dėl pagarbos padarytai tekstų atrankai šis teiginys yra paminėtas kaip pastaba. Nežiūrint į tai, jis yra svarbi nuoroda norint suprasti viziją, pateiktą trečiojoje paslaptyje.
Kitaip tariant, nuoroda į Bažnyčios vidinę krizę („tikėjimo dogma“) išnyko. Dabar yra matomi tik išoriniai puolimai, ir tie patys susiaurinami iki ateistinių komunistų puolimų, kurie šiais laikais jau išnyko...
C. Kaip toli yra šis Fatimos žinios viešas pateikimas nuo to, ką sesuo Lucija kur nors kitur yra pasakiusi:
- „Šėtoniška sumaištis įsiveržė į pasaulį ir klaidina sielas“ (1970 m. balandžio 12 d. laiške Marijai Teresei da Cunha);
- „Skaudu matyti tokią didelę sumaištį taip pat ir daugelyje žmonių, kurie užima atsakingus postus“ (1970 m. rugsėjo 16 d. laiške Mere Martins);
- „Šėtonas pradeda lemiamą mūšį prieš Švenčiausiąją Mergelę, ir kadangi jis žino, kas labiausiai žeidžia Dievą ir leidžia jam per trumpą laiką laimėti daugiausiai sielų, jis daro viską, kad įgytų pasišventusias Dievui sielas...“ (1957 m. gruodžio 26 d. susitikime su tėvu Fuentes).
Nėra užuominos apie Rožančiaus maldą kaip išsigelbėjimą. Tai verčia manyti, kad ne viskas, ką sesuo Lucija žino, yra šioje paslaptyje.
Pabaigdami galėtume prisiminti šiuos 1957 m. gruodžio 26 d. sesers Lucijos žodžius, skirtus tėvui Fuentes, kadangi tikimės, kad dangus teiksis būti palankus neseniems įvykiams, susijusiems su Fatima.
„Švenčiausioji Mergelė Marija yra labai nuliūdusi, kadangi niekas, nei gerieji, nei blogieji, nelaiko jos žinios svarbia. Gerieji toliau tęsia savo kelią, tačiau neatsižvelgdami į žinią. Blogieji, nematydami Dievo bausmių, šaukiasi jos, tęsdami nuodėmingą gyvenimą, nekreipdami dėmesio į žinią. Bet patikėkite manimi, Tėve, Dievas nubaus pasaulį, ir tai įvyks siaubingu būdu“.
[1] Išskirta autoriaus. Atkreipkite dėmesį, kad yra beveik visiškas prieštaravimas tarp to, kas parašyta čia, ir dabartinės Vatikano interpretacijos: trečioji paslaptis kalba apie praeitį.
[2] Išskirta autoriaus.
[3] Išskirta autoriaus.
[4] Kardinolas Ratzingeris, ibid.
Tema: