Šiemet minime aštuoniasdešimtmetį dviejų įvykių, kurie nulėmė XX amžiaus istoriją. Šis amžius yra Revoliucijos ir Fatimos amžius. 1917-ųjų Revoliucija, kilusi iš XIX amžiaus nuosmukio, užsimojusi sugriauti paskutines tiesos ir šventumo liekanas pasaulyje, ir 1917-ųjų apsireiškimai, vainikuojantys didžiųjų Dievo Motinos apsilankymų pasaulyje epochą.
Kas buvo Revoliucija – vargu ar bereikia priminti. Jos metu paėmęs valdžią režimas tikrai priminė apokaliptinį žvėrį – atrodė, kad nebus galo jo viešpatavimui. O apsireiškimas? Ar ne per drąsu epochinės reikšmės įvykiu vadinti kelių valstiečių vaikų pasakojimą, kaip, jiems beganant avis, pasirodė graži Ponia ir liepė kalbėti Rožančių? Galima tvirtai atsakyti: ne! Šis apsireiškimas turėjo tokią dvasinę jėgą, kad jei būtų įvykdyti tos Ponios reikalavimai, komunistinis režimas būtų buvęs nugalėtas dar amžiaus viduryje, ir pasaulio veidas atrodytų visai kitaip. Kas pasitiki Dievo Motinos galia, tuo neabejoja, nes ši Ponia tikrai buvo Dievo Motina. Tai patvirtina Bažnyčios autoritetas, ištyręs jos negausius, bet pilnus dieviško orumo žodžius. Tai rodo ir išsipildžiusi pranašystė dėl Antrojo pasaulinio karo bei dėl ženklo danguje prieš šį karą: 1938 metais sausio 25 dieną visą Europą nušvietė raudona šiaurės pašvaistė. Galiausiai Marija padėjo parašą po savo žodžiais – įvykdė tris neregėto masto stebuklus:
SAULĖS STEBUKLAS – 1917 m. spalio 13 dieną, paskutinio apsireiškimo metu, tūkstančiai susirinkusių žmonių stebėjo pritemusios saulės „šokį“ danguje – tai natūraliai nepaaiškinamas įvykis. Marija šį stebuklą leido išvysti ir popiežiui Pijui XII Vatikano soduose dvi dienas prieš Marijos Ėmimo į dangų dogmos paskelbimą.
ŠVENTUMO STEBUKLAS – Marija pakeitė trijų regėtojų gyvenimą ir davė mūsų amžiui tris naujus šventuosius. Apsireiškimų vieta Fatimoje virto svarbiausia šių laikų šventove, neišsenkančia malonių, išgijimų ir paguodos versme milijonams piligrimų. Pasaulinis Fatimos judėjimas tapo rimčiausia dvasine opozicija komunizmo plitimui Vakaruose.
PORTUGALIJOS STEBUKLAS – nuo XVIII amžiaus masonų valdomas, dvasiškai ir ekonomiškai nualintas kraštas iškart po apsireiškimo numeta bedieviško režimo jungą: 1917 metais gruodžio 8 dieną įvyksta Sidonio Pais sukilimas. 1928 metais įsitvirtina katalikiška Salazaro vyriausybė. Bažnyčia ir valstybė suklesti, šalis apsaugojama nuo II pasaulinio karo bei pokarinio komunistų pavojaus.
Švenčiausioji mergelė Marija įrodė, jog ji yra visatos, sielų ir istorijos karalienė. Kas turi akis – temato, kas turi ausis – teklauso. Štai svarbiausi Fatimos Dievo Motinos žodžiai:
1. 1917 m. birželio 13 d., Cova da Iria.
Liucija tarė Marijai: „Aš norėčiau Jus paprašyti, kad pasiimtumėte mus į dangų.“
Marija atsakė: „Taip, Jacintą ir Francisko aš greitai paimsiu. O tu dar kurį laiką pasiliksi. Jėzus nori tavimi pasinaudoti, kad žmonės mane pažintų ir pamiltų. Jis nori žemėje įsteigti mano Nekaltosios Širdies garbinimą.“
Pokalbio gale vaikai išvydo viziją: „Priešais dešinįjį Dievo Motinos delną atsirado Širdis, apsupta erškėčių, kurie atrodė lyg perdūrę ją. Mes supratome, kad tai buvo žmonijos nuodėmių sužeista Nekaltoji Marijos Širdis, kuri nori atgailos.“
2. 1917 m. liepos 13 d., Cova da Iria.
Marija vaikams kalbėjo: „Aukokitės už nusidėjėlius ir dažnai kalbėkite, ypač darydami auką: „O, Jėzau, tai darau iš meilės Tau, už nusidėjėlių atsivertimą ir atsilygindamas už nuodėmes, padarytas prieš nekaltąją Marijos širdį.“
PIRMOJI PASLAPTIS: PRAGARO VIZIJA
„Ties šiais žodžiais Ji atvėrė rankas, kaip ir dviem ankstesniais mėnesiais. Spinduliai, rodės, pervėrė žemę, ir mes iškart išvydome ugnies jūrą bei panardintus į šią ugnį velnius ir sielas, lyg jos būtų peršviečiamos juodos ir bronzinės žmogaus pavidalo anglys, kurios plaukioja šioje ugnyje, blaškomos liepsnų, kylančių su dūmų debesimis, su skausmo bei nevilties šauksmais ir staugimu, kuris mus sukrėtė ir sustingdė. (...) Velniai išsiskyrė baisingais ir šiurpinančiais baisių nežinomų žvėrių pavidalais. Bet jie buvo peršviečiami kaip juodos žėruojančios anglys. Persigandę ir lyg prašydami pagalbos mes pakėlėme žvilgsnius į Švč Mergelę Mariją, kuri pilna gerumo ir liūdesio kalbėjo mums:“
ANTROJI PASLAPTIS: ŽMONIJAI GRĘSIANTYS PAVOJAI IR IŠSIGELBĖJIMAS
„Jūs matėte pragarą, į kurį eina vargšų nusidėjėlių sielos; kad jas išgelbėtų, Dievas nori pasaulyje įsteigti mano Nekaltosios Širdies garbinimą. Jei bus daroma tai, ką aš jums sakau, daug sielų bus išgelbėta ir bus taika. Karas (I pasaulinis – red. past.) artėja į pabaigą, tačiau jei nebus liautasi įžeidinėti Dievą, Pijaus XI valdymo metu prasidės kitas, dar blogesnis karas. Kai pamatysite vieną naktį, nušviestą nežinomos šviesos, žinokite, kad tai didelis ženklas, duodamas jums Dievo, jog Jis dabar baus pasaulį už jo nusikaltimus karu, badu ir Bažnyčios bei Šventojo Tėvo persekiojimu.
Kad jus nuo to apsaugočiau, aš ateisiu ir prašysiu Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai bei atsilyginimo Komunijos. Jei mano norų bus klausoma, Rusija atsivers ir bus taika; jei ne, ji išplatins savo klaidas pasaulyje, kils karai ir Bažnyčios persekiojimai, teisuoliai bus žudomi ir šventasis Tėvas turės daug kentėti, kai kurios tautos bus sunaikintos; bet galiausiai mano Širdis triumfuos. Šventasis Tėvas paaukos man Rusiją, kuri atsivers ir pasauliui bus dovanotas taikos laikotarpis.“
TREČIOJI PASLAPTIS: KRIZĖ BAŽNYČIOJE
„Portugalijoje tikėjimo dogma bus išsaugota ir t. t.“
Pirmąją ir antrąją paslaptis Liucija atskleidė 1941 m. rugpjūtį, trečiosios pradžią – gruodį. Likusi trečiosios paslapties dalis Liucijos užrašyta 1944 m. sausio 1-9 d. ir 1957 m. perduota popiežiui Pijui XII. Ji turėjo būti paskelbta ne vėliau kaip 1960 metais. Popiežius Jonas XXIII ją pirmasis perskaitė, bet jos turinys slepiamas iki šiol. Visuotinai pripažinta nuomonė, kad joje kalbama apie krizę Bažnyčioje – todėl ji ir neskelbiama.
„Niekam apie tai nieko nesakykite, Franciskui galite tai perduoti.“
„Kai kalbate Rožančių, po kiekvienos paslapties sakykite: O mano Jėzau, atleisk mums mūsų nuodėmes, apsaugok mus nuo pragaro ugnies, nuvesk į dangų visas sielas, o ypač tas, kurios labiausiai reikalingos tavo gailestingumo.“
3. 1925 m. gruodžio 10 d., Pontevedra.
Marija tarė Liucijai: „Mano dukra, pažvelk į mano širdį, apsuptą erškėčių, kuriais nedėkingi žmonės bado savo piktžodžiavimu ir nedėkingumu. Bet tu stenkis mane paguosti ir paskelbk, kad visiems, kurie per 5 mėnesius pirmaisiais šeštadieniais prieis išpažinties, priims šventąją Komuniją, sukalbės vieną Rožančių ir pasiliks su manimi 15 minučių, apmąstydami 15 Rožančiaus paslapčių, norėdami man visu tuo atsilyginti, – tiems pažadu padėti mirties valandą visomis malonėmis, būtinomis jų sielų išganymui.“
4. 1929 m. birželio 13 d., Tuy.
Marija tarė Liucijai: „Atėjo akimirka, kurią Dievas skatina Šventąjį Tėvą vienybėje su visais pasaulio vyskupais atlikti Rusijos paaukojimą mano Nekaltajai širdžiai. Jis pažada šiuo būdu ją išgebėti. Tiek daug sielų yra Dievo teisingumo pasmerkiamos dėl nuodėmių, kurios atliekamos prieš mane, kad aš prašau atlyginimo: aukokis šia intencija ir melskis.“
„JIS NORI ŽEMĖJE ĮSTEIGTI MANO NEKALTOSIOS ŠIRDIES GARBINIMĄ“ – tai Fatimos apsireiškimo svarbiausi žodžiai. Pati Dievo Motina mums per regėtojus paskelbia, jog mūsų Viešpats Jėzus Kristus suteikia pasauliui paskutinį išsigelbėjimą, paskutinę priebėgą nuo jau nebesulaikomo Tėvo pykčio dėl žmonijos nuodėmių – jos Nekaltąją ir Sopulingąją Širdį. Kokie tiesūs ir įsakmūs šie žodžiai! Bažnyčia turi pripažinti, kad Marija yra visų Dievo žmonėms teikiamų malonių Tarpininkė, ir kad jos širdis yra vienintelė šių malonių perdavėja. Juk iš Marijos Širdies kraujo jos įsčiose buvo suformuotas Kristaus kūnas, kurio pasiaukojimas ir pelnė visas malones. O be to, Marijos Širdį yra pervėrę septyni sopulių kalavijai, Marija iškentė gimdymo kančias jungdamasi su Kristaus kentėjimais, todėl ji yra vadinama Coredemptrix, Kartu-Atpirkėja – visos malonės yra tam tikru būdu ir jos pelnytos. Todėl šiandien, kai užkietėjusioms žmonių širdims reikia didesnio nei bet kada malonės kiekio, mes negalim dvejoti – Fatima siūlo vienintelę išeitį.
Liepimas įsteigti Nekaltosios Marijos Širdies garbinimą skirtas visiems ir nurodo bendrą kryptį. Bet vėliau Dievo Motina išsako keletą konkrečių ir nuostabiai paprastų norų. Vieni jų skirti kiekvienam iš katalikų, kiti – Katalikų Bažnyčios galvai – popiežiui.
Ko gali norėti Bažnyčios Motina iš savo vaikų, jei ne to, ko nuo pat pradžių troško jos Sūnus: „Atsižadėkite savęs, savo nuodėmių, kūno, pasaulio ir velnio ir sekite manimi, vienykitės su manimi.“ Askezė – nusigręžimas nuo savęs ir mistika – atsigręžimas į Dievą: tai vienintelė įmanoma išsigelbėjimo programa, kurią Marija nuolat primena visais savo apsireiškimais. Kuo ypatinga Fatima? Tuo, kad Marija, matydama šio amžiaus žmonių ištižimą ir dvasinį silpnumą, už begalinės vertės malones prašo pačių menkiausių pastangų. Gailestingoji Motina užduoda askezės minimumą – savo kasdienių luomo pareigų vykdymą ir nedidelių susilaikymų bei nepatogumų pakentimą kaip auką už savo ir kitų nuodėmes. Taip pat nurodo pačią paprasčiausią „mistiką“ – nuo amžių Bažnyčioje įprastą liaudies apmąstomosios maldos formą Rožančių. Be to, regėtoja Liucija, 1917 m. spalį saulės stebuklo metu mačiusi Karmelio Kalno Mariją, nuolat pabrėžė, jog nuo Rožančiaus negali būti atskiriamas ir Karmelio škaplierius, kurį popiežius Pijus XII paskelbė pasiaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai ženklu.
AUKA, ROŽANČIUS IR ŠKAPLIERIUS! Štai trys vaikiškai paprastos priemonės – nuo to, ar jas teiksimės pasiimti, tam tikra prasme priklauso daugelio sielų išganymas ir žmonijos ateitis.
Kad mus paskatintų naudotis šiomis priemonėmis ir kad atvestų prie jų tikslo – savo Sūnaus, ateinančio pas mus Atgailos ir Eucharistijos sakramentuose, Marija įveda pirmųjų šeštadienių praktiką. Reguliarus apsivalymas per išpažintį ir susivienijimą su Kristumi Komunijoje būtini sielos gyvybei palaikyti – mirusiai sielai negelbės nei Rožančius, nei škaplierius. Marija nori parodyti, kad jos Nekaltoji Širdis yra neatsiejama nuo Eucharistinės Jėzaus Širdies, kad jos vienintelis rūpestis – atvesti mūsų vargšes sielas pas Sūnų Jo įsteigtoje Bažnyčioje. Pirmųjų šeštadienių praktika parodo Marijos pagarbą hierarchinei Bažnyčiai ir jos sakramentams bei iš esmės kristocentrinę Fatimos apreiškimo dvasią.
Dievo Motina kreipėsi į savo Sūnaus vietininką žemėje – popiežių. Bažnyčios Motina iš jo paprašė labai nedaug: iškilmingai perskaityti vienos pasaulio valstybės paaukojimo Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai aktą, paliepiant visiems pasaulio vyskupams padaryti tą pat. Už šį nedidelį pasitikėjimo ir paklusnumo veiksmą Marija pažadėjo neregėtą stebuklą – šią milžinišką tautą, prieš šimtmečius atskilusią nuo Bažnyčios, apsėstą baisiausio paklydimo iškart ir pilnai atversti į katalikų tikėjimą, ir dargi taip, kad tai praktiškai reikš viso pasaulio atsivertimą ir tikros taikos įsigalėjimą. Tačiau ji įspėjo, jog delsti negalima, nes kils dar baisesnės katastrofos nei buvo.
Yra žinoma, kad šį Marijos norą dar 1930 metais gavo popiežius Pijus XI. Tačiau pasidavęs diplomatiniams žaidimams, nenorėdamas pykdyti komunistų valdžios, jis Marijos žodžius nuleido negirdom. Regėtoja Liucija įspėjo, kad popiežius eina pėdomis Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV, kuris septynioliktame amžiuje nepakluso šv. Margaritos Marijos Alacoque raginimui paaukoti Prancūziją Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai ir todėl yra iš dalies kaltas dėl Didžiosios Prancūzų Revoliucijos. Liucija pabrėžia, kad Marija, Antrojoje paslaptyje pranašavusi karo pradžią valdant Pijui XI, nesuklydo – realiai karas prasidėjo Vokietijos veiksmais dar prieš jo mirtį 1939 02 10. Todėl daug kas įžiūri paralelę tarp apsireiškimo ir žodžių „sub Pontio Pilato“, valdant Poncijui Pilotui – tai ne tiek nuoroda į laikotarpį, kiek į valdančiojo atsakomybę.
Sekantis popiežius Pijus XII nuoširdžiai rėmė Fatimą ir neturėjo jokių iliuzijų dėl komunistų geranoriškumo. Apie 1950 metus pati Apvaizda sudarė tobulas sąlygas dangaus valios įvykdymui. Popiežiaus paskirta komisija jau buvo parengusi medžiagą visuotiniam Bažnyčios Susirinkimui. Tereikėjo sušaukti Susirinkimų, atskleisti jau nuo 1944 metų pas Leirijos vyskupą saugomą Trečiąją paslaptį, įspėjančią dėl Bažnyčios krizės, pasmerkti modernizmą bei kitas to meto klaidas ir su visais susirinkusiais vyskupais paaukoti Rusiją. Popiežius to nepadarė. 1955 metais Marija pademonstravo dar vieną stebuklą – milijonas Austrijos gyventojų pasirašė pažadą, jog kasdien kalbės Rožančių, kad tik iš šalies būtų išvesta nuo karo laikų čia likusios Rusijos ir kitų karo nugalėtojų armijos. Visa tauta meldėsi ir buvo išklausyta – be jokių svarbių politinių priežasčių armija buvo išvesta. 1957 metais popiežius gavo Trečiąją paslaptį, bet neišdrįso jos perskaityti, o 1958 metais mirė. Istorija pasikartojo. Bausmė už tokį nepaklusnumą – modernizmo įsigalėjimas Bažnyčioje per Vatikano II Susirinkimą ir tiesioginis išsipildymas Marijos perspėjimo, kad „Rusija išplatins savo klaidas pasaulyje“. Po karo komunizmas tapo pasauline sistema ir pusę šimtmečio grėsė žmonijos išlikimui.
Paskutiniai keturi popiežiai, žinoma, nepadarė beveik nieko – Rusijos paaukojimas pakenktų „dialogui“ su komunistais ir ekumeniniams santykiams su stačiatikiais. Apskritai, „pernelyg dažnas“ Marijos prisiminimas neekumeniškas protestantų atžvilgiu. O Trečiosios paslapties tarsi išvis nebūta. Fatima virto eiline maldinių kelionių vieta. Tik keletas organizacijų ir dalis kunigų toliau tęsė autentišką Fatimos misiją.
1982 m. Fatimoje ir 1984 m. Romoje popiežius Jonas Paulius II paaukojo pasaulį Nekaltajai Marijos Širdžiai. Bet Rusijos vardas nebuvo konkrečiai paminėtas (popiežius tiktai pasakė, kad paaukoja šalį, kurią Marija prašė paaukoti ir kuriai labai to reikia) – todėl Liucija pareiškė, kad tai nėra Marijos noro įvykdymas. Ir štai ateina 1989-tieji – visuotinė ir netikėta komunizmo griūtis. Pasklinda žinia, kad Liucija persigalvojo: paaukojimas buvęs tikras ir naujausi įvykiai, esą, rodo Marijos pažado išsipildymą – Rusija jau atsivertusi. Į ką – į vakarietišką liberalizmą, ar į katalikybę? Liucija griežtai izoliuota savo vienuolyne – jos teiginiai nepatikrinami ir aiškiai suklastoti.
Nors ir kaip būtų džiugu, kad sovietinė sistema griuvo, 1989-tieji reiškė mirtį ir Fatimos judėjimams, populiariems Vakaruose dėl savo antikomunistinės krypties. Rusija paaukota ir atversta, pragaras – tik sena pasaka, Rožančius nebibliškas, škaplieriai nepatogūs ir nemadingi, o aukotis kenksminga sveikatai – Fatimos laikas jau seniai praėjęs. Nekaltoji Marijos Širdis? Juk Marija tėra mūsų sesuo, kurią gerbiame kartu su musulmonais! Maždaug taip mąsto šiandieninis pasaulis.
Gi amžinajam Bažnyčios mokymui ir tradicinėms šventosioms Mišioms ištikimi katalikai nepasiduoda nusiminimui ar apokaliptinėms nuotaikoms, nepasimeta daugybės naujų Marijos „apsireiškimų“ jūroje ir toliau vykdo Fatimos Dievo Motinos prašymus. Marijos perspėjimai išsipildė su kaupu, bet žadėtasis taikos ir Nekaltosios Širdies triumfo laikotarpis negali ateiti, kol popiežius neįvykdo reikalavimo paaukoti Rusiją. Mes neprisidedame prie politinių ir bažnytinių vadovų taip skatinamo šviesios ateities kūrimo vieningoje Europoje, kur nebebus karų, ir visos religijos apsikabins broliškam bendradarbiavimui. Mes žinome, kad negali būti taikos ir vienybės ten, kur nekaraliauja Kristus. Bet neturėtume jaudintis, vaizduodamiesi, kokios siaubingos katastrofos mūsų laukia netolimoje ateityje – jos ateis ir nešaukiamos. Tereikia išsaugoti Tikėjimą ir klausyti mūsų Motinos Marijos – savo malda ir geru pavyzdžiu pasieksime viską, ko iš mūsų nori Apvaizda.
Regėtoja Jacinta, pamokyta vieno kunigo, prie aukojimosi maldelės visada pridėdavo prašymą dėl popiežiaus: „O mano Jėzau! Tai darau iš meilės Tau, už nusidėjėlių atsivertimą, už Šventąjį Tėvą ir norėdama atsilyginti už nuodėmes, padarytas prieš Nekaltąją Marijos Širdį.“ Šventajam Tėvui dabar ypač reikia mūsų maldų – gal jis dar kartą perskaitys Trečiąją paslaptį ir įsiklausys į Marijos žodžius. Jo stipri asmenybė yra tikrai pajėgi ryžtingam pasitikėjimo aktui. Jei sąžiningai vykdysime savąją užduotį, popiežius (jei ne dabartinis, tai kitas) tai tikrai įvykdys. Juk pati Dievo Motina Marija mums davė žodį: „Galiausiai mano Nekaltoji Širdis triumfuos. Šventasis Tėvas paaukos man Rusiją, kuri atsivers, ir pasauliui bus dovanotas taikos laikotarpis.“
1997 08 22, Nekaltosios Marijos Širdies šventėje