Šventasis Grigalius Didysis savojoje šv. Benedikto biografijoje rašo: „Išrinktieji... taps sielų mokytojais – Electi... doctores animarum fiunt“ (Dialogus II, 2). Šis žodis yra tikrai didis ir vertingas, todėl verta jį atidžiau aptarti.
Bažnyčioje yra dvi tarnystės, įsteigtos sielų išganymui. Pirmoji yra gerai matoma – tai hierarchinė tvarka, sukurta sakramentų teikimui. Kiekvienas tikintysis turi pasiduoti šios pirmosios tarnystės veikimui, kad būtų pašventintas.
Tačiau šalia jos yra kita tarnystė, kuri nėra gerai matoma. Iš dalies ji regima, iš dalies ne, bet ji taip pat įsteigta sielų išganymui, ir ją turi omenyje šv. Grigalius, kalbėdamas, kad išrinktieji tampa sielų mokytojais.
Pirmoji tarnystė tam tikru būdu atitinka pakankamąsias malones, kurių Dievas gausiai parengė visų žmonių išganymui. Antroji yra labiau vidinė ir atitinka veiksmingąją malonę (žr. šio žurnalo p. 18).
Pirmosios provaizdis yra dvylikos apaštalų kolegija, kurios galva – šv. Petras. Antrosios – šventasis Paulius, taip pat apaštalas, kuris savo misiją pats gavo iš mūsų Viešpaties ir nepriklauso Dvylikai.
Šiais žodžiais apie išrinktųjų tarnystę aš, savaime suprantama, kalbu ne apie kažkokią nuo hierarchinės tarnystės nepriklausomą užduotį. Priešingai, ji yra iš esmės priklausoma, ji vykdoma ir veikia būdama pavaldi pirmajai. Pažvelkite į šv. Paulių: jis gavo savo pasiuntinybę iš paties mūsų Viešpaties, tačiau pirmasis jo rūpestis yra kalbėtis apie Evangeliją su šv. Petru.
Kas žvelgia į hierarchinę tarnystę, pamato Bažnyčios kūną su jo nariais, jo sąnariais, jo jungties vietomis. O kas mąsto apie antrąją, išrinktųjų tarnystę, iš tiesų mato Bažnyčios sielą, tai yra paslaptingus vidinius Šventosios Dvasios veiksmus, atliekamus per tam tikras sielas. Šie veiksmai paprastai lieka paslėpti nuo didelės minios akių ir dažnai būna niekam nežinomi.
Nėra nieko panašaus į vaizdą šių išrinktųjų, besidarbuojančių gelbėjant sielas. Galima neperdedant teigti, kad visi išrinktieji čia dirba padėdami vienas kitam išsigelbėti. Jie visi yra mokytojai savo būdu, visi gelbėtojai, sekantys mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
Yra išrinktųjų, kuriuose hierarchinis pobūdis susijungia su šia nuostabia dvasinės traukos ir išganymo jėga. Neabejotinai, jie nuveikia be galo daug gero. Tokie žmonės yra Grigalius Didysis ir Pijus IX.
Yra ir kitų, kurie, būdami ne hierarchinėje tarnystėje, atlieka labai veiksmingą misiją sielų išganymui, arba tokių, kurie dėl tos misijos, kurią turi dėl savo hierarchinio rango, daro poveikį visai Bažnyčiai – tokie buvo šv. Benediktas ir šv. Pranciškus Asyžietis. Kas galėtų suskaičiuoti sielas, kurias tie šventieji patraukė prie mūsų Viešpaties? Tai ir šv. Karolis Boromiejus, ir šv. Pranciškus Salezas. Aišku, kad visa Bažnyčia patyrė jų pašventinantį poveikį.
Tačiau dar yra visai nežinomų, pamirštų sielų gelbėtojų, kurie savo tylia malda, savo gautomis malonėmis atvedė daugelį sielų mūsų Viešpačiui. Šios sielos sudaro rojaus vainiką. Būtent taip šv. Teresė Avilietė savo gyvenime išgelbėjo nesuskaičiuojamas sielas, nors buvo dažnai nemėgstama moteris. Taip ir šiandien dažnai parapijoje sielų gelbėtojas yra ne kunigas, o ta ar kita nežinoma moteris. Pamokslininkas, gražiai kalbantis iš sakyklos, jokiu būdu negali sau priskirti atsivertimų, kurie eina po jo žodžių. Atsivertimai mūsų Viešpaties suteikiami dėl kokio nors vargšo, mažo gerojo Dievo išrinktojo, kuris lieka žmonėms nežinomas. Dievui patinka vykdyti savo planus kaip didelę paslaptį. Šią paslaptį reikia gerbti, o norint ją pagerbti, reikia ją šiek tiek žinoti.
Paprastai kiekviename amžiuje yra keletas Dievo išrinktųjų, kurie padeda išganyti didelį skaičių sielų. Tačiau dažniausiai jie nežinomi ar bent netampa garsūs. Tik po šimto ar dviejų šimtų metų pradedama matyti aiškiau. Ach, iš tiesų, buvo tas Savojos vyskupas, tas kaimo klebonas, gyveno tokia našlė – prieš du šimtmečius jie buvo dideli sielų gelbėtojai ir jų įtaka išganymui nesibaigė jų mirtimi. Juk kiek sielų šiandien išsigelbėja dėl šv. Pranciškaus Salezo, dėl šv. Vincento Pauliečio, dėl šv. Joanos Šantalietės, dėl palaimintosios Įsikūnijimo Marijos! Pastebėkite, kaip tie Dievo išrinktieji pažindavo vienas kitą, vienas kitą traukdavo, kaip jie bendradarbiaudavo savo neprilygstamoje veikloje! Tačiau Dievo teisme atsiskleis dar daug kitų dalykų. Ir šiandien yra panašių, uoliai ir veiksmingai dirbančių sielų. Tačiau kokios jos nežinomos! Mūsų Viešpats XIX amžiaus pradžioje panorėjo šių slaptų ir nežinomų išrinktųjų paslaptį apreikšti šv. Onai Marijai Taidži (1769–1837). Ir tik visai neseniai mes pažinome tokį sielų gelbėtoją Arso klebono asmenyje – jo dorybės yra Dievo malonės stebuklas.
Taigi danguje yra tikros sielų šeimos ir net giminės. Yra tikra, kad Dievo išrinktieji iš tiesų pagimdo sielas, kurias išgelbėja. Šv. Paulius labai giriasi šia savo tėvyste. Jis kalba savo dvasiniams vaikams: „Nors turėtumėte tūkstančius auklėtojų Kristuje, bet nebus kelių tėvų, nes, paskelbdamas Evangeliją, aš esu tapęs jūsų tėvu Kristuje Jėzuje“ (1 Kor 4, 15). O mes patys, ar nesivadiname šv. Benedikto vaikais? Vaikais, sakau aš? Ne, greičiau naujagimiais – tegul šis didis šventasis, mūsų tėvas, mus augina, kad Kristus mumyse įgautų tobulą pavidalą! Tebūsime danguje šios šeimos, jo pristatytos mūsų Viešpačiui, sudarytos iš nesuskaitomų narių, dalimi!
Mūsų pradžioje minėtais žodžiais šv. Grigalius taip pat atskleidžia, kaip Dievo išrinktieji tampa sielų mokytojais: tuo, kad jie, herojiškai praktikuodami dorybes, garantavo savo pačių išrinkimą. Juk šv. Benediktas tapo sielų mokytoju, kai jis vieną kartą visiems laikams įveikė savo kūno priešinimąsi. Kai jie įsitvirtina mūsų Viešpatyje ir nepajudinamai susivienija su juo, jie tampa lyg žiedais grandinėje, kuria pririštos kitos sielos. Tokiu būdu jie stato žemėje dangiškąją Jeruzalę.
Nėra nieko gražesnio, nieko didesnio, nieko dieviškesnio, kaip šis pamokantis reginys! Tačiau tas reginys matomas tik Dievui ir jo Avinėliui – tam, kuris yra Galva, visos tos grandinės inkaras, neatskiriamai susijungęs su dievu. Kiti siejasi su juo, o dar kiti – tarpininkaujant pirmiesiems. Taip atpirkimo paslaptis vyksta nuostabiu ir nesuvokiamu būdu, ir taip bus atbaigta, kai bus išganyti paskutiniai išrinktieji.
Tema: