Brangūs tikintieji,
Paskutinį sekmadienį aš mėginau trumpai paaiškinti, kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žengimas į dangų verčia mus prisiminti vilties dorybę. Pirmoji priežastis, kodėl čia turime pagalvoti apie viltį, yra ta, jog mes norime sekti mūsų Viešpatį į dangų, nes, kaip Jis pats sakė, Jis nuėjo tenai parengti vietos tiems, kurie Jį myli.
Tačiau šiandien apmąstykime vilties dorybę kitu aspektu.
Mūsų Viešpačiui įžengus į dangų, apaštalai liko vieni patys. Žinoma, jie turėjo vienas kitą, be to, su jais buvo Švenčiausioji Mergelė. Tačiau jie įprato matyti prisikėlusį Kristų, teikiantį jiems pasitikėjimo vien savo buvimu su jais. O kai Jo nebeliko, jie tam tikra prasme pasijuto vieniši. Jie apsistojo namuose, kuriuose įvyko Paskutinė vakarienė, ir niekur iš jų nėjo. Jie kartu meldėsi, prašydami Jėzaus atsiųsti jiems iš dangaus pažadėtąją dovaną ‒ Šventąją Dvasią.
Šiandien mes viliamės ne tik pasiekti dangų, bet ir gauti priemones tai padaryti. Mes meldžiame malonės ir dorybių. Mes prašome Dievo šių dovanų, nes žinome, kad gyvenimas yra sunkus, ir norime, jog mūsų Viešpats būtų kartu su mumis sunkiomis akimirkomis.
Kaip skaitome šiandienos evangelijoje, mūsų Viešpats pažadėjo apaštalams atsiųsti Globėją, pripildysiančią juos malone ir tiesa. Tačiau Jis taip pat juos įspėjo apie būsimus kentėjimus. Jis pasakė, kad žmonės juos šalins iš sinagogų ir net žudys. Ar galime įsivaizduoti jų širdis apėmusią baimę, kai jie liko vieni Jėzui įžengus į dangų? Jie kartu laikėsi ir meldėsi ne tik dėl tarpusavio meilės. Jie užsidarė Paskutinės vakarienės namuose dėl žydų baimės, bijodami persekiojimų, apie kuriuos juos įspėjo Jėzus. Tačiau svarbu suprasti, ko jie meldėsi. Jie prašė, kad pas juos ateitų Tiesos Dvasia ir jiems padėtų. Jie meldė mūsų Viešpatį, kad Jis atsiųstų jiems Šventąją Dvasią, duosiančią jiems stiprybės, malonės ir išminties, kurių jiems reikėjo tam, kad galėtų išeiti į žmones ir patraukti jų širdis link Kristaus.
Prisiminkime, kad kiekvienas Šventajame Rašte aprašytas įvykis yra ne tik istorinis faktas, bet ir pamoka mums. Šiandienos pamoka yra tokia: Įžengęs į dangų, Kristus regimai nebėra su mumis. Mūsų tikėjimas sako, kad Jis yra su mumis. Tačiau Jėzus prašo, kad mes ne tik Juo tikėtume, bet ir viltumėmės Jo pažadu ‒ jog Jis atsiųs mums savo Šventąją Dvasią, ir ji suteiks mums malonės, ramybės bei dorybių, reikalingų ištverti persekiojimus ir pagundas. Iš tiesų vilties apibrėžimas skamba taip: tai dorybė, kuria mes tikimės, jog Dievas suteiks mums priemonių tikslui pasiekti. Jis suteikė mums galimybę pasiekti dangų duodamas mums nemirtingą sielą. Mes turime kovoti dėl šio tikslo, nes mūsų žmogiškoji prigimtis yra silpna. Taigi mes meldžiame priemonių dangui pasiekti. Mūsų viltis remiasi Dievu ir Jo gerumu mums.
Ši viltis padės mums pasirengti Sekminių šventei. Žinoma, tai nebus tas pats įvykis, kuris įvyko prieš du tūkstančius metų. Mes neišvysime ugnies liežuvių, nusileidžiančių virš kiekvieno tikinčiojo galvos, tačiau pašvenčiamoji malonė, kurios prašome iš Dievo, yra ta pati. Ir dorybės, kurių prašome iš Dievo, yra tos pačios. Kiekviena liturginių metų šventė turėtų padėti Bažnyčios nariams tęsti Kristaus gyvenimą savo sielose, protuose ir širdyse. Taigi mes rengiamės Sekminėms, nes norime per kiekvieną paslaptį labiau pamilti Dievą. Sekminės yra Šventosios Dvasios nužengimo šventė, o Šventoji Dvasia taip pat yra vadinama dieviškos meilės dovana. Kalbėdami trečiąją garbingąją rožančiaus paslaptį, mes taip pat apmąstome Dievo meilę.
Taigi dabar mes laukiame šios didžios šventės, kuri primena Bažnyčios darbo žemėje pradžią. Rengdamiesi jai, prašykime mūsų Viešpatį ir Švenčiausiąją Mergelę suteikti mums malonės būti jautresniems Šventajai Dvasiai, kad geriau galėtume priimti į savo sielą Jos įkvėpimus, malonę ir dovanas. Vieną dieną mes visi patirsime persekiojimus ir pagundas ‒ išorines arba vidines. Vienintelis būdas likti ištikimiems yra viltis Dievo gerumu, tikėtis, kad Jis atsiųs mums visa, kas reikalinga atsilaikyti prieš mūsų priešus ir vieną dieną pasiekti dangų.
Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.