Pamokslas, sakytas Kaune 2021 m. kovo 7 d.
Brangūs tikintieji, šiandienos Evangelija pasakoja mums apie žmogų, kuris buvo nebylys. Nebylys yra neįgalus ir negalintis kalbėti žmogus. Šis žmogus buvo nebylys, nes jį buvo apsėdęs demonas. Iš tikrųjų, brangieji, demonai gali mums tai padaryti. Tai baisu, bet tai tiesa. Demonai yra daug, daug stipresni už mus, ir jie gali visiškai užvaldyti ir įskaudinti mus. Jie yra puolusieji angelai. Tas demonas apsėdo žmogų ir padarė jį nebyliu. Tačiau Evangelija taip pat pasakoja mums, kad M.V. Jėzus Kristus yra dar stipresnis už demoną. „Jėzus išvarė nebylumo demoną. Demonui išėjus, nebylys prakalbėjo, ir minia stebėjosi.“
Turime suprasti, kad piktosios dvasios apsėda žmogaus kūną ir laikinai jį kankina, tačiau jų pagrindinis tikslas yra žingsnis po žingsnio nuvesti žmones į pragarą tam, kad jie galėtų juos kankinti amžinai. Demoniškas apsėdimas yra laikina kančia, bet pragaras yra amžinas kankinimas demonais. Kelias į pragarą gali būti labai palaipsnis.
Galime sakyti, kad piktosios dvasios veda žmones į pragarą, pirmiausiai dvasiškai juos apakindamos ir, antra, paversdamos juos dvasiškai nebyliais. Pirmas žingsnis yra dvasinis aklumas, o po to - dvasinis nebylumas. Išminties knyga sako: „žmonės klydo, nes juos apakino jų piktumas.“ Tam tikra prasme piktumas mus apakina, nesvarbu ar tai yra maža ar mirtina nuodėmė – piktumas mus apakina. Prieš darant nuodėmę piktoji dvasia stengiasi apakinti mus, kad nematytume blogio, kurį darome, taip pat, kad nematytume pasmerkimo, kurio nusipelnome įžeisdami Dievą. Tada, kai padarome nuodėmę, piktoji dvasia bando mus paversti nebyliais, kad iš gėdos mes negalėtume išpažinti savo kaltės ir todėl kaip nebyliai ją nutylėtume. Tai reiškia, jie nori, kad mes sąmoningai nuslėptume savo nuodėmes ypač išpažinties metu, kas yra šventvagystė. Taip pat jos stengiasi, kad mes kažkaip norėtume sumenkinti savo ydą arba pasiteisinti. Tokiu būdu tampame dvasiškai aklais ir nebyliais. Žodžiu, piktosios dvasios padrąsina pradžioje nusidėti (tai yra pagundos laikotarpis), o po to, kai jau padarėme nuodėmę, piktosios dvasios griežtai kaltina mus ir gėdina mus. Brangieji negalime likti sugėdinti ir bijoti išpažinti savo nuodėmes.
Vienoje iš psalmių yra sakoma: „Pastatyk, VIEŠPATIE, sargybą prie mano burnos, budėtoją prie mano lūpų durų.“ Šv. Augustinas sakė, kad mums reikia suprasti, kada yra teisinga kalbėti ir kada teisinga tylėti. Taip, mums reikia atidaryti lūpų duris tam, kad garbintume Dievą, padėtume savo artimui ir išpažintume savo nuodėmes. Tačiau, mums reikia uždaryti lūpų duris, kai apima pagunda liežuvauti, tuščiai kalbėti, pasiteisinti arba piktnaudžiauti. Žmonės daro tiek daug nuodėmių dėl to, kad nežino kaip suvaldyti savo liežuvį. Jie nori laisvai kalbėti be jokio susivaldymo, jie nori piktnaudžiauti, pasiteisinti ir šmeižti, bet kai jie nusideda ir yra kalti, tada jiems gėda išpažinti ir pripažinti savo kaltę, todėl jie stengiasi netgi nuslėpti savo mirtinas nuodėmes išpažinties metu. Brangieji, taip negalima. Jei nusidėjome ir įžeidėme Dievą, piktosios dvasios stengiasi uždaryti mūsų burną ir neleisti mums išpažinti savo kaltės. Jos dirba, kad būtume nebyliais.
Labai įdomu, kad Šv. Alfonsas Liguoris pasakojo apie vieną vienuolį, kuris kartą pamatė demoną, stovintį šalia Bažnyčios klausyklos prie žmogaus, kuris norėjo atlikti išpažintį. Šis vienuolis tada paklausė demono, ką jis ten veikia ir kodėl jis laukia prie klausyklos. Piktoji dvasia sakė: „Aš dabar grąžinu šiems žmonėms tai, ką prieš tai iš jų atėmiau; tai yra, atėmiau iš jų gėdą, kai jie darė nuodėmę. Bet dabar aš jiems grąžinu šią gėdą, kad jie bijotų ją nuoširdžiai išpažinti kunigui.“ Taip pat vienoje psalmėje yra sakoma: „Mano žaizdos dvokia ir pūliuoja.“ Mūsų dvasinės žaizdos yra mūsų ydos ir nuodėmės. Pavojingos opos gali būti mirtinos, o išpažintyje slepiamos mirtinos nuodėmės yra dvasinės opos, kurios gali nužudyti sielą.
Išpažintis yra savęs apskundimas. Todėl išpažįstant nuodėmes
reikia būti nuoširdžiam, nieko svarbesnio nenutylėti ir nieko nereikalingo nepridėti. Visada privalome išpažinti visas mirtinas nuodėmes ir jų skaičių. Aišku, nereikia išpažinti kiekvienos lengvosios nuodėmės. Jeigu neaišku, ar buvo mirtina arba lengvoji nuodėmė, tada reikia paklausti kunigo. Bet sąmoningai ką nors svarbesnio nutylėti ar pridėti būtų ne vien sunkus nusikaltimas tiesai, bet ir sakramento įžeidimas ir bjauri šventvagystė. Be abejo, išpažinti savo nuodėmes kartais nėra lengva. Išpažintis žmogų pažemina ir sugėdina.
Todėl turime gėdytis nusidėti prieš Dievą, bet NEGALIMA gėdytis išpažinti savo nuodėmių. Pažvelkite į Šv. Mariją Magdaleną; Šv. Augustiną, Šv. Mariją iš Egipto. Jie buvo dideli nusidėjėliai. Jie gėdijosi savo nuodėmių, bet NESIGĖDIJO išpažinti savo nuodėmių net viešai. Jų išpažintis išgelbėjo juos ir padarė juos didžiaisiais šventaisiais. Nuolankumas, nusižeminimas, apgailestavimas ir pasiryžimas nebenusidėti – tie dalykai yra labai malonūs Dievui. Šv. Jonas Auksaburnis sakė, kad po išpažinties Dievas dovanoja sielai gražų pergalės vainiką. Siela yra tokia graži po geros ir šventos išpažinties. Nebijokite eiti išpažinties. Taip, bijokite nusidėti, bet nebijokite atgailauti ir išpažinti.
Turime melstis, kad Dievas suteiktų mums šią atgailos ir pasiryžimo malonę. M. V. Jėzus Kristus atėjo į šią pasaulį tam, kad gydytų mus. Jis atėjo mums atleisti. Jis atėjo, kad mes būtume laimingais. Jis atėjo išvaryti velnių iš mūsų gyvenimo. Jis atėjo išvaryti ydų ir nuodėmių, kurios atitolina mus nuo Dievo. Paprašykime Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir Šv. Juozapo padėti mums visada atgailauti ir niekada nesigėdyti išpažinti savo nuodėmes. Marija yra Gailestingumo Motina ir nuolat siekia mums padėti. Įženkime prie Dievo altoriaus, aukokime Kristaus Kūną ir Kraują ir priimkime Šv. Komuniją šiomis intencijomis. Amen.
Kun. Shane Pezzutti yra šv. Pijaus X kunigų brolijos prioras Kaune