Apmąstykime vieną iš kūniškų, pačių primityviausių ydų – nesaikingumą valgant ir geriant. Lotyniškai ji vadinama tiesiog gula, t. y. rajumu. Tai yra nesaikingas valgio ir gėrimo, įskaitant alkoholinius gėrimus bei apskritai visas svaiginančias medžiagas, troškimas.
Savaime šie dalykai yra Dievo dovana. Maistas, gėrimai, skonio ir alkio pojūčiai – visa tai reikalinga mūsų išgyvenimui. Jei žmogus nejaustų alkio, jam nebūtų paskatinimo pastiprinti savo kūno jėgas. Jei ligonis praranda apetitą, praranda alkio pojūtį, jį tenka maitinti per prievartą. Taigi, tiek tie materialūs dalykai: maistas ir gėrimas, tiek tie instinktai: skonio ir alkio pojūčiai, yra kažkas gero. Tačiau žmogus dėl savo silpnumo, dėl savo gimtosios nuodėmės sugeba viską sugadinti ir visais dalykais piktnaudžiauti. Jis sugeba ne tik valgyti per daug, bet ir valgyti per mažai. Šiandien dažnai girdime apie tokius dalykus kaip bulimija ir anoreksija – anksčiau apie tai niekas nekalbėdavo. Tai tam tikras prieštaringas santykis su maistu, kai pradžioje per daug valgoma, tada apima sąžinės priekaištai, ir žmogus ima badauti; paskui vėl persivalgo, ir šis ratas sukasi be galo... Žmogus sugeba taip išreguliuoti natūralų valgymo procesą, jog tampa ligoniu, ir jį išgelbėti gali tik gydymas. Dar lengviau nuklysti nuo kelio yra vartojant alkoholį, nes jis veikia mūsų nervų sistemą ir turi didesnes neigiamas pasekmes.
Netvarkingas valgio ir gėrimo noras. Kada jis yra netvarkingas? Šiai ydai pasiduodama keliais būdais. Pirma, tai gali būti susiję su maisto rūšimi. Valgis ir gėrimai gali būti per brangūs, per ištaigingi, tam išleidžiant per daug lėšų ar skiriant tam per daug dėmesio. Taip pat tai gali būti susiję su maisto kiekiu: persivalgymas, pakenkiant savo sveikatai.
Netvarka gali būti susijusi ir su maisto kokybe: tai išrankumas, smaližiavimas. Šioje vietoje reikia skirti du dalykus: maisto kokybė turi atitikti ne tik savo tiesioginę funkciją – pastiprinti kūną, bet ir socialinę funkciją: jei vyksta šventė ar valgome su kitais, kokybė atitinkamai turi būti aukštesnė, o jei einame į restoraną – dar aukštesnė. Tuo būdu valgio gaminimas ir ruošimas tampa svarbia kultūros dalimi, tam tikra civilizacijos išraiška, kai valgį vartojame kaip tam tikrą kultūros vertybę arba kaip kulinarinio meno kūrinį. Tuomet, žinoma, galime paskanauti tokių išrankių valgių, jeigu tai vyksta tinkamomis aplinkybėmis. Šiuo klausimu viską lemia aplinkybės, arba kontekstas. Nedraudžiama eiti į gerą restoraną, bet vartojant kasdienį valgį nedera ieškoti ypatingų skonio malonumų, nedera smaližiauti.
Dar ši yda gali būti susijusi su valgymo būdu: tai tas vadinamasis rajumas tiesiogine to žodžio prasme, valgymas skubant ar nesilaikant reikiamo etiketo. Tai ypač būdinga vaikams. Todėl viena iš esminių vaikų auklėjimo šeimoje užduočių yra ta, kad jie suvoktų, jog bendras šeimos valgis yra tam tikras šeimos ritualas, per kurį visi turi sėdėti drauge, pagal tam tikrą hierarchinę tvarką, kur kiekvienas turi savo vietą, kur laikomasi mandagumo ir kur šis ritualas yra pašventinamas religiškai, t. y. malda prieš ir po valgio. Tai įgyvendinti labai sunku, tačiau reikia suprasti, kad nuo valgio ritualo einama prie bažnytinių ritualų. Vaikas yra linkęs į žaidimus, bet jis visiškai nesuvokia ir nekenčia ritualo. Mat ritualas yra žaidimo priešingybė. Žaidimas yra kai tu pats kažką veiki, kažką kūrybiškai darai, o ritualas – kai pasiduoti kitų nustatytoms taisyklėms, tam tikrai objektyviai tvarkai. Vaikai, kaip ir gyvūnai, instinktyviai žaidžia, bet visiškai nesuvokia ritualinio elgesio, jie turi būti prie jo pripratinti, ir pirmas ritualas, su kuriuo jie susiduria, yra, būtent, bendras valgis. Kai jie išmoksta, kad reikia kurį laiką pasėdėti ramiai, kad reikia atsižvelgti į kitus, kad reikia pabūti kartu, tada jiems daug lengviau būna suvokti religinius ritualus, šv. Mišias, maldą ir visa kita. Taigi, tai turi didžiulę įtaką visai asmens raidai. Kodėl dabar dauguma žmonių visai nesuvokia ritualinio elgesio svarbos? Todėl, kad šeimoje yra prarastas šis formalumas, todėl, kad šeimoje visi elgiasi neformaliai, bet kaip, nesilaikydami jokios tvarkos. Tuomet bet kaip elgiamasi ir su Dievu, bet kaip elgiamasi su valstybe, jos atstovais bei simboliais. Viskas yra susiję. Kodėl turime tiek daug „verktinių“, nenorinčių eiti į armiją? Iš dalies ir todėl, kad armijoje reikalaujama ritualinio elgesio, kuris jiems visiškai nepriimtinas. Taigi viskas prasideda nuo namų šventovės, nuo valgymo būdo, nuo to, kaip mes valgome.
Taip pat apsirijimo yda gali būti susijusi su valgymo laiku, kai valgoma pasidavus nekantrumui, prieš nustatytą valgio laiką, ar užkandžiaujama tarp valgių. Tai yra ir pagrindinė virškinimo sutrikimų bei nutukimo priežastis: ne didelis per vieną kartą suvalgomo maisto kiekis, bet nuolatinis užkandžiavimas. Tai didelis netvarkingumas. Turi būti keli valgymo laikai per dieną: tik tuo metu valgome, o šiaip neužkandžiaujame.
Rajumas, arba apsirijimas, dažniausiai yra lengvoji nuodėmė. Ji tampa mirtina, arba sunkia, nuodėme tada, kai rimtai pakenkiame savo sveikatai arba kai nusižengiame teisingumui: apleidžiame savo luomo pareigas, švaistome turtą arba nevykdome savo religinių prievolių, pavyzdžiui, įsakymo pasninkauti. Reikia vertinti tas kelias pasninko dienas, kurios dar pasiliko Bažnyčioje: gavėnios penktadienius, tam tikrų švenčių išvakares, kitaip tariant, vigilijas, metų ketvirčių dienas. Reikia pasižymėti šias dienas kalendoriuje ir skirti tam reikiamą dėmesį. Tos kelios dienos lotynų apeigose išvis yra niekis, jeigu palygintume, pavyzdžiui, su Rytų bažnyčiomis – kiek ten yra pasninko dienų! Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje pasninkas yra daug sunkesnis. Palyginti su tomis šalimis, mes beveik išvis nepasninkaujame. O jei palygintume su kokia nors Sirų bažnyčia ar Etiopų bažnyčia – ten beveik pusę metų dienų yra sausas pasninkas. Dabartinė pasninko tvarka nusistovėjo su 1917 m. kanonų teisės kodeksu, o iki tol – jei paskaitysime, pavyzdžiui, kokia buvo pasninko tradicija Žemaičių vyskupijoje – buvo pasninkaujama panašiai kaip Rytų bažnyčiose: be pieno, be kiaušinių, be žuvies. Tai buvo tikras išbandymas. Dabar, ko iš mūsų reikalauja Bažnyčia, yra visiškas niekis palyginus su tuo, ko dar laikėsi mūsų seneliai.
Toliau yra Eucharistinis pasninkas. Pagal tradicinę tvarką, jeigu einame į Mišias iš ryto, nuo vidurnakčio iki Komunijos nieko nevalgome ir negeriame, išskyrus vandenį. Tačiau jeigu einame Komunijos vakare, užtenka tris valandas iki Mišių pradžios nevalgyti. Tik vaikai ir ligoniai yra nuo to atleidžiami.
Taigi rajumas yra tai, apie ką kalba apaštalas Paulius, kuomet Laiške filipiečiams rašo: „Jų dievas yra pilvas.“ Tai yra tam tikra stabmeldystės forma, kada šio kūniško noro patenkinimas tampa „dievu“, t. y. esminiu, svarbiausiu dalyku žmogaus gyvenime. Idealu būtų kuo mažiau galvoti apie valgį. Valgymas būna tvarkingas, kai jis būna natūralus procesas, kai apie jį mažai galvojama, kai nededame kažkokių ypatingų pastangų. Ateina laikas, pavalgome ir toliau grįžtame prie savo darbų ir užsiėmimų.
Grigalius Didysis išvardija rajumo „dukras“. Pirmiausia tai proto apsunkimas. Yra tokia lotyniška patarlė: „Plenus venter non student libenter“ (liet. „Pilnas pilvas nenoriai mokosi“). Kai persivalgai, nebesinori mokytis. Ateina mieguistumas, juslingumas, nebeveikia galva. Tai priešinga apmąstymui, meditacijai. Viena iš priežasčių, kodėl pasninkas taip vertinamas Bažnyčioje, ypač vienuolynuose, yra ta, kad susilaikymas nuo valgio atneša tam tikrą šviesumą galvoje. Yra daug lengviau medituoti, kai laikaisi pasninko.
Kita rajumo dukra yra nederamas džiūgavimas. Kaip sakėme, valgis yra skirtas ir socialiniam bendravimui, tam tikram džiaugsmui. Neatsitiktinai valgis dažnai naudojamas kaip dvasinio gyvenimo su Dievu metafora, simbolis. Tai „vestuvės“, „puota“, „dangiškosios vaišės“, į kurias Dievas kviečia savo svečius. Danus, dangiška palaima evangelijose dažnai vaizduojama kaip tam tikras symposium, graikiškai reiškiantis „išgertuves“, bendrą puotavimą. Yra toks Platono kūrinys „Symposium“ („Puota“), aprašantis, kaip filosofai susirenka papuotauti. Per tą puotą atsiveria jų širdis bei protas, ir jie išlieja visą savo išmintį. Taigi prie stalo, puotaudamas, žmogus išvaduoja tai, kas jame yra. Visa, kas jo viduje, išsiveržia į viršų. Todėl alkoholis būna kaip tam tikras „testas“ žmogui. Jei nori sužinoti, koks žmogus yra iš tiesų, stebėk jį tada, kai jis išgeria. Jei žmogus yra geras, išgėręs jis tampa kalbus, draugiškas, dosnus, atveria savo širdį ir t. t. O jei žmogus yra sugedęs, tai kol blaivas, dar laikosi, bet išgėrus pasirodo visa jo agresija, palaidumas, pavydas ir visos kitos ydos. Taigi išgėręs alkoholio žmogus atsipalaiduoja, bet kartu ir parodo, ar jis yra geras, ar jis prisitaikęs gyventi visuomenėje, ar yra jos priešas.
Kita rajumo dukra yra daugžodžiavimas arba gėdingas elgesys. Kaip sakoma Šventajame Rašte, „tauta sėdosi valgyti ir gerti ir kėlėsi žaisti“. Taigi pirmiausia jie „sėdosi“, t. y. pamiršo savo pareigas, apleido Dievą, sėdosi valgyti ir gerti, kitaip tariant, nesaikingai vartoti, o paskui pakilo „žaisti“, kelti orgijas. Žodžiu, persivalgius ir persigėrus, atpalaiduojami žemiausi kūniški instinktai, ir tai veda prie penktos „dukros“, palaidumo.
Vaistai nuo godumo. Pirma, mąstyti apie blogas pasekmes: tai kūno mirtis, ligos, laiko švaistymas, garbės praradimas. Antra, vengti blogų kompanijų. Su kuo valgai ir geri, toks ir esi. Kokius pasirenki žmones tam symposium, toms bendroms vaišėms, toks ir pats tampi. Blogi žmonės išsirenka blogas kompanijas, ir tos kompanijos dar labiau įtvirtina juos tame blogume. Tarkime, girtuokliai susitinka vien tam, kad išgertų, ir tai dar labiau stiprina jų alkoholizmą. O kas moka kultūringai bendrauti, tas kaip tik praturtėja nuo to bendravimo. Jis pasiklauso naudingų kalbų, kam nors duoda naudingą patarimą, pradžiugina kitą, žodžiu, atlieka socialinę funkciją. Taigi jei tave kompanija veda į nesaikingumą, turi jos vengti arba ją keisti. Tai yra esminė sąlyga. Žinoma, jei valgoma šeimoje, tai nieko čia nepakeisi. Tuomet nuo tėvų priklauso, ar valgis yra kultūringas, ar ne. Tarkime, kalbos prie stalo. Apie ką kalbasi suaugusieji, kai prie stalo yra vaikai? Dabar yra tokia mada, kad reikia prisitaikyti prie vaikų kalbų, nusileisti iki vaiko lygio, leisti vaikui išsikalbėti, klausyti, ką jis kalba, džiaugtis su juo, ir tai vadinama vaikų ugdymu. Tai didžiulė klaida. Tuomet tėvai ne ugdo vaiką, o patys suvaikėja. Vaikai nėra kvaili: jeigu tėvai kalba protingus dalykus, jie klausosi, ir jiems iš to kažkas lieka. Jie mato, kad suaugusieji yra protingesni ir turi kažką protinga pasakyti.
Kitas vaistas nuo rajumo yra saikingumo ugdymas. Į tai įeina pasninkas: ne tik Bažnyčios įsakytomis dienomis, bet ir kitu laiku. Pavyzdžiui, einu išpažinties, gaunu atgailą sukalbėti tam tikras maldas, bet nusprendžiu dar prie to vieną rytą neišgerti, tarkime, kavos. Kai kuriems tai yra didelis dalykas. Arba gavėnios laiku nevalgau saldumynų. Tačiau tai reikia daryti su antgamtine intencija. Šiandien labai populiarios visokios dietos, badavimai, bet vien siekiant kūniškų tikslų ar dėl sveikatos. O mes galime ko nors atsisakyti dėl antgamtinio tikslo ar kad sustiprintume savo dvasinį atsparumą. Dar kitas būdas yra vadinamasis „jėzuitiškas pasninkas“. Besimokantys jėzuitų gimnazijose ar seminarijose būdavo mokomi „nematomo“, kitiems nepastebimo pasninko. Tarkime, ateinu prie padengto stalo ir išsirenku tai, ko labiausiai nemėgstu. Kitaip tariant, apsižiūriu, kas man labiausiai nepatinka ir įsidedu. Niekas nepastebi, kad apsimarinu. Arba neimu to, ko noriu. Tarkime, ant stalo guli pats skaniausias dalykas, bet aš jo neimu, ir tai gali būti daug sunkiau nei badauti. Arba valgau ne iki soties, t. y. suvalgau mažiau, nei galėčiau. Arba maišau valgius neskaniomis proporcijomis. Arba nenaudoju prieskonių, kai jų akivaizdžiai trūksta, pavyzdžiui, valgau prėską maistą jo nepasūdydamas. Vis dėlto, kaip sakėme, svarbiausia yra nekreipti per daug dėmesio į maistą. Jei pradėsime žaisti mėgindami visokias kombinacijas, vadinasi, skirsime per daug dėmesio valgiui. Bažnyčios tėvas Kasianas rašo: „Turime visada jausti alkį.“ Taigi, kas pakilo nuo stalo nebejausdamas jokio alkio, tas valgė per daug. Galima dėl to ginčytis, bet jis sako, kad jeigu pakilai nuo stalo visiškai sotus – tai jau tam tikras netobulumas. Galbūt tai skirta labiau vienuoliams.
Santykis su alkoholiu. Žinome liūdną statistiką, kad Lietuva vos ne pirmauja Europoje pagal išgeriamą alkoholio kiekį, ir tai, aišku, yra labai liūdna. Ši problema tikrai yra milžiniška. Trūksta to minėto civilizuoto santykio su alkoholiu. Matome arba visišką blaivininkystę ir radikalų alkoholio pasmerkimą („velnio lašai“), arba, daug dažniau, nesaikingą jo vartojimą. Trūksta to natūralaus, sveiko santykio. Jis gali būti išugdytas tik socialinėje terpėje, kai žmonės vartoja alkoholį bendravimui pagerinti. Pirmoji taisyklė norint sureguliuoti santykį su alkoholiu, yra niekada negerti vienam. Tik su kitais ir tik geroje kompanijoje. Jei kas namuose turi barą ir vis prieina prie jo, ir ką nors išgeria – tai jau pirmas žingsnis į alkoholizmą, ir tai yra labai blogai. Antra vertus, negalime reikalauti visiškai atsisakyti alkoholio. Žinome tą epizodą iš evangelijos, Kanos vestuves, kur žmonės šventė ir kur netgi Kristus pavertė vandenį vynu. Taigi tinkamoje aplinkoje ir tinkamame kontekste nei valgis, nei gėrimas nekenkia.
Pranašas Ezekielis rašo apie Sodomos ir Gomoros nuodėmę. Žinome, kad pagrindinė Sodomos nuodėmė buvo palaidumas ir iškrypimas, bet pranašas rašo: „Sodomos nuodėmė <...> duonos perteklius.“ Vadinasi, pirmas žingsnis į visus tuos baisius nusikaltimus, už kuriuos Dievas baudžia, yra nesaikingumas valgant. Buvo pasiekta tam tikra gerovė, vedusi į nesaikingą vartojimą ir galiausiai – į didžiausias nuodėmes. Valgis, kaip sako Bažnyčios mokytojai, yra kaip kuras, metamas į aistrų krosnį. Taigi netyrumas prasideda prie stalo. Norėdami numalšinti savo aistrų ugnį, turime laikytis pasninko. Žinoma, pasninkas neturi prasmės, jei kitą dieną „atsigriebiame“, jei valgome daugiau, nei reikia. Ir po pasninko, ir paprastomis dienomis reikia valgyti tiek, kiek įprasta.
Brevijoriaus skaitiniuose sakoma, koks pasninkas turi būti pirmiausias – atsisakyti „fratrum perniciosa devoratio“ (liet. „pražūtingo brolių ėdimo“). Kad valgis būtų geras, pirmiausia reikia „neėsti“ kitų žmonių. Tai reiškia, reikia pasninkauti nuo visų kitų ydų. Pasninkas vien nuo maisto bus izoliuotas ir neveiksmingas, jei nekovosime su kitomis ydomis. Tai, apie ką kalbame prie stalo, turi didžiulę reikšmę. Dažniausiai kalbame apie jį ar apie ją, ar apie juos. Neleiskime, kad bendros vaišės virstų apkalbomis. Tai didžiulė pagunda ir blogybė bendro valgymo metu. Jei jau kalbame apie kitus, turime paminėti ir tai, kas juose gera, o ne vien tai, ką pastebime juose bloga. Taip pat turime maitinti vieni kitų sielas. Kaip sakėme, filosofų symposium nebuvo vien kūno pamaitinimas, bet ir sielos pastiprinimas. Turime stengti tai, ką turime gero, ką žinome, duoti ir kitiems, kad jie iš to pasimokytų ir praturtintų savo sielą. Taigi tas bendras valgis turi pamaitinti ne tik mūsų kūną, bet ir sielą.