„Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė.“ (Rom 5, 20)
Taip, neretai, o galbūt ir dažnai pamaldūs žmonės būna tvirtai įsitikinę, kad už nuodėmės „dauginimą“ visada neišvengiamai turi ateiti rūsti Dievo bausmė. Kai kurie net nekantrauja: „Kada gi pagaliau ateis Teismo diena?“ Kažkur pasaulyje įvykus didelėms nelaimėms, jie bematant pradeda džiūgauti: „Štai, matote, Dievo pirštas.“ Atrodytų, kad mūsų pasaulis galutinai paskęs nedorybėse, jei Dievas per ilgai dels bausti bedievių. Deja, bausmė yra neišvengiama, kad nusidėjėliai nedrįstų manyti, jog gali daryti viską nebaudžiami. Kita vertus, didesnė tiesa yra ta, kad „danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų“ (Lk 15, 7). Tokia yra Dievo kantrybės esmė. Dievą labiau tenkina tai, kad žmonės atgailauja ir taip išvengia jiems skirtos bausmės bei visokių nelaimių. Mums nereikėtų karštai trokšti bausmės iš aukštybių, kad ir kokia derama ji būtų. Pirmiausia privalome kovoti už nusidėjėlių sugrįžimą į doros kelią. Net ir beviltiškiausiais atvejais turime neprarasti vilties ir nuoširdžiai to melsti. „Nematydamas jokios vilties, patikėjo viltimi.“ (Rom 4, 18) Jokiu būdu ir niekada nebūtų protinga prašyti Dievą, kad Jis kuo greičiau nubaustų nuodėmingą žmoniją. Priešingai, nematydami vilties, su viltimi dažnai melskitės už visų nusidėjėlių atsivertimą ir pamatysite, kad stebuklų būna ir mūsų laikais.
Kodėl per kataklizmus žūva visi, ne tik blogieji, bet ir gerieji? Galbūt gerieji žmonės galėjo, pagal Dievo valią, užkirsti kelią nelaimei, jei būtų labiau pasistengę. Bet jie per ilgai nieko nedarė ir todėl kartu su blogaisiais yra atsakingi už pasekmes.
Būtent mūsų laikams maloningasis Dievas davė puikų pavyzdį, kaip Jis savo visagalybe gali sugrąžinti į tiesos kelią galutinai pražuvusį ir niekšingiausią žmogų. Nuoširdžios šv. Rožančiaus maldos dėka velnio tarnas advokatas Bartolo Longo (1841–1926) tapo uoliausiu Švenčiausiosios Jėzaus Širdies ir Nekaltosios Mergelės Marijos Širdies tarnu. Tai neįtikėtina, bet tikra istorija, kurią pradedame publikuoti. Ji turėtų sustiprinti mūsų ketinimus blogį nugalėti gėriu!
Viešpats sukūrė šventovę pačioje bjauriausioje vietovėje, plėšikų lygumoje, prakeiktoje sudegusios Pompėjos vietoje. Archeologiniai kasinėjimai patikimai įrodo gilų moralinį nuosmukį šio prašmatnaus, turtingo senovės romėnų miesto, sulaukusio Sodomos ir Gomoros likimo. O dabar ten yra Marijos miestas! Apie tai sužinosite, jei rasite laiko paskaityti apie Pompėjos stebuklus.
Sakoma, kas Dievas myli Trejybę, ir todėl be nuodėmingo žmogaus, tapusio Marijos apaštalu, ir be nuodėmingos vietos, tapusios dangiškosios Motinos šventove, dieviškoji Išmintis dar išsirinko sugadintą, ištepliotą ir neišvaizdų šv. Rožančiaus Karalienės atvaizdą, kad jį pakeistų ir padarytų stebuklingą.
Pasakojimas apie Pompėjos šventovę atskleidžia tris pokyčius: dvasiškai išsigimęs žmogus tampa šventuoju, bjauri, nusikaltėlių gyvenama vieta tampa Marijos miestu, o neišvaizdus paveikslėlis – stebuklingu atvaizdu. Visi šie stebuklai įvyko dėl nuoširdžios šv. Rožančiaus maldos.
Tačiau šiame pasakojime labiausiai jaudina tai, kad ir mes galėtume išvysti panašių stebuklų, jei tik labai panorėtume. Pompėjos šv. Rožančiaus Karalienė mums paliko didžią dovaną: Pompėjos noveną. Ji iki šiol daro stebuklus. Krizes ir sunkumus šeimoje ar darbe, priklausomybę nuo narkotikų arba įsisenėjusių ydų padės įveikti veiksminga išsigelbėjimo priemonė – Pompėjos novena.
Novena – lotyniškas žodis, reiškiantis devynių dienų maldą, kurios dėka žmogus tikisi iš Dievo išmelsti tam tikrą malonę. Novenų labai daug, jos kalbamos įvairiose situacijose, prašant įvairių šventųjų užtarimo. Tačiau Pompėjos novena yra pati veiksmingiausia.
Dievo Motinos paliepimu ji trunka ne devynias dienas, bet šešis kartus po devynias dienas, t. y. penkiasdešimt keturias dienas!
1884 m. pavasarį Švč. Mergelė Marija pasirodė Neapolio gubernatoriaus dukrai Fortūnatai Agrelli, kuri jau trylika mėnesių kentė stipriausius traukulių skausmus. Visi kaimynai linkėjo tik vieno: greičiausios mirties, kuri išvaduotų nuo nepakeliamų kančių. Mergaitė garsiai dejuodavo ir taip rėkdavo, kad riksmas būdavo girdimas visoje gatvėje. Ji ir visa jos giminė pradėjo devynių dienų noveną į šv. Rožančiaus Karalienę. Galiausiai mergaitei, ką tik atsigavusiai po eilinio skausmingo traukulių priepuolio, apsireiškė dangiškoji Motina. Mergaitė su ašaromis akyse paklausė, kodėl dangiškoji Motina nenori išklausyti jos maldos. Marija paaiškino, kad noveną reikia atlikti tris kartus, t. y. dvidešimt septynias dienas kalbėti visas tris šv. Rožančiaus dalis, o tada tris kartus atlikti tokią pat noveną dėkojant už malonę: „Kiekvienas, kuris nori išmelsti mano malonę, tegul atlieka tris novenas melsdamasis šv. Rožančių ir tris padėkos novenas.“
Žinoma, Pompėjos novena daug reikalauja: penkiasdešimt keturias dienas kasdien sukalbėti visas tris šv. Rožančiaus dalis! Tačiau kas nori daug išprašyti ir daug gauti, turi būti pasiruošęs ir daug paaukoti. Perskaitę visą istoriją apie Pompėjos šventovę ir jos tarnautoją, suvoksite svarbią tiesą: kai Dievas stebuklingu būdu suteikia pagalbą prašančiajam, vargšui žmogui tai duodama ne šiaip sau dėl asmeninės naudos. Visi tikri stebuklai turi moralinę potekstę. Jų tikslas – pamokyti aplinkinius, atversti nusidėjėlius, sustiprinti tikėjimą, viltį ir meilę. Stebuklais niekada nesiekiama numalšinti sensacijų troškulio. Trejopas Pompėjos stebuklas įvyko tam, kad liaudis sugrįžtų prie šv. Rožančiaus praktikos, kad jūsų gyvenimo laivai pavojingoje jūroje neplaukiotų be gelbėjimosi liemenių, t. y. be rožančiaus kišenėje.
Kaip kalbėti Pompėjos noveną
Tikimės, jog skaitytojas žino, kaip kalbamas šv. Rožančius. Jei ne, bet kuris tikras katalikas tai paaiškins. Šv. Rožančiaus maldos paaiškinimą galite rasti ir bet kuriame katalikų maldyne. Visose Šv. Pijaus X brolijos bažnyčiose ir koplyčiose prieš šv. Mišias kalbama viena šv. Rožančiaus dalis.
Paaiškinsime, kaip kalbėti Pompėjos noveną.
Pirmas dvidešimt septynias dienas tris kartus kalbame prašymo noveną, t. y. tris kartus devyndienio maldą.
Prieš kiekvieną šv. Rožančiaus dalį pasakome savo prašymą ir pridedame:
„Šį šventąjį Rožančių aš kalbu norėdamas pašlovinti Tave, šventojo Rožančiaus Karaliene.“
Po kiekvienos šv. Rožančiaus dalies kalbame:
„Atsimink, maloningoji Pompėjos šventojo Rožančiaus Mergele, jog niekas niekada nėra girdėjęs, kad kas nors iš Tavo tarnų, besišaukiančių Tavęs su rožančiumi rankoje, būtų buvęs neišklausytas. Nepaniekink mano maldų, Šventojo Žodžio Motina, bet dėl šventojo Rožančiaus maloningai išklausyk mane su palankumu, kurį parodei savo Pompėjos šventovei. Amen.“
„Šventojo Rožančiaus Karaliene, melski už mus. Amen.“
Kitas dvidešimt septynias dienas tris kartus kalbame padėkos noveną.
Prieš kiekvieną šv. Rožančiaus dalį pasakome savo prašymą ir pridedame:
„Šį šventąjį Rožančių aš kalbu norėdamas pašlovinti Tave, šventojo Rožančiaus Karaliene.“
Po kiekvienos šv. Rožančiaus dalies kalbame:
„Kaip galėčiau Tau atsilyginti, o meilės Karaliene? Visą savo gyvenimą aukoju Tau. Kol užteks jėgų, platinsiu Tavo garbinimą, o Pompėjos šventojo Rožančiaus Švenčiausioji Mergele. Kai šaukiausi Tavo pagalbos, Dievo malonė pripildė mane. Visur pasakosiu apie man suteiktą Tavo malonę. Pagal galimybes platinsiu pamaldžią šventojo Rožančiaus maldos praktiką. Visiems pasakosiu, kokia gailestinga man buvai, kad ir jie su dideliu pasitikėjimu kreiptųsi į Tave taip, kaip aš, nuodėmingas žmogus, kreipiausi į Tave. O, jei tik visas pasaulis sužinotų, kokia Tu gera, kaip gailiesi kenčiančių, visi kūriniai kreiptųsi į Tave. Amen.“
„Šventojo Rožančiaus Karaliene, melski už mus. Amen.“
Šių eilučių autoriui žinomi pavyzdžiai iš gyvenimo jo draugų ir geradarių, patyrusių šios maldos veiksmingumą, kai šeimai grėsė iširimas, kai buvo kilęs pavojus prarasti pajamas. Kas mums trukdo išbandyti šią dvasinę praktiką?
Versta iš МОЛИСЬ ЗА НАС, 2015, Nr. 2 (66)