Pamokslas, sakytas Kaune 2025 m. gegužės 25 d., V sekmadienį po Velykų.
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ko tik prašysite Tėvą, duos tai jums dėl manęs... Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.“ (Jn 16, 23–24).
Ar verta melstis? Ar malda turi prasmę, ar ji duoda kokių nors vaisių? Maldos nauda abejoja ne tik ateistai ir agnostikai, bet ir kai kurie krikščionių sofistai, dvasiškai tingūs „žinovai“. Jie iš pažiūros logiškai teigia, kad jei Dievas yra visažinis, visagalis, gailestingas ir rūpestingas, tai Jo Apvaizda jau viską yra numačiusi mūsų labui, ir Jos sprendimų nepakeis tai, ar mes melsimės, ar ne. Tačiau jie nesupranta paprasto dalyko, kad mūsų maldos arba atsisakymas melstis taip pat yra numatyti Dievo ir įtraukti į Jo Apvaizdos sprendimus. Kas bendradarbiauja su įkvėpimo malone ir prašo Dievo reikalingų dovanų bei malonių, tas jas gauna, o kas yra pernelyg kvailas arba tingus melstis, tas dieviškųjų dovanų negaus ir liks dvasiškai vargšas.
Maldos vertę ir prasmę patvirtina ne tik racionalūs argumentai, bet ir mūsų Viešpaties žodžiai bei pavyzdys. Jei net mūsų Viešpats ir Dievas Jėzus Kristus meldėsi savo Tėvui, tuo juo labiau mes, vargšai ir nuodėmingi žmonės, turime melsti nuodėmių atleidimo ir Dievo malonių, kurių patys neturime ir kurios yra būtinos mūsų išgelbėjimui. Mūsų Viešpats daug kartų patvirtino maldos būtinybę išganymui: „Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.“ (Jn 15, 5). „Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.“ (Mt 7, 7–8) Žinodamas mūsų skurdą, Viešpats ragina mus prašyti visko, ko mums reikia – tiek prigimtinėje, tiek antgamtinėje srityse: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ko tik prašysite Tėvą, duos tai jums dėl manęs... Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.“ (Jn 16, 23–24). Dievas turi neišsenkančių turtų ir gėrybių, bet kai kurias savo ypatingas ir vertingiausias dovanas duoda tik tiems, kurie Jo prašo.
Gyvendamas žemėje, mūsų Viešpats Jėzus Kristus ne tik pats rodė pamaldumo pavyzdį, bet ir daug kartų išpildė savo apaštalų bei kitų žmonių prašymus juos išgydyti ar suteikti kitų malonių. Pavyzdžiui, kartą Jėzus su apaštalais plaukė valtimi per ežerą, ir kilo didžiulė audra. Apaštalai Jį pažadino šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ Atbudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu. (Mk 4, 38–39). Kitą kartą, kai Viešpats atkeliavo į Kafarnaumą, prie Jo priėjo šimtininkas ir paprašė išgydyti jo tarną. Jėzus buvo pasirengęs eiti su juo į jo namus ir išgydyti tarną, bet šimtininkas paprašė Jo pasakyti tik žodį, ir jo tarnas bus išgydytas. Dar kitą kartą vienas pakelėje sėdėjęs elgeta Jėzui praeinant pro šalį pradėjo garsiai šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet Jėzus liepė jį pašaukti ir tarė: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“ Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Elgeta tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu. (Mk 10, 51–52) Daugelį žmonių Viešpats išgydė tik dėl jų atkaklių prašymų, taip duodamas mums pamoką, kad turime melstis atkakliai ir kantriai. Daug didžių šventųjų meldėsi ilgai ir atkakliai, kol gavo iš Dievo tai, ko nuolankiai ir kantriai prašė. Ne viską, ko prašome, net jei tai yra gera ir tinkama, Viešpats mums duoda iš karto ir greitai. Be to, Jis ne viską duoda taip, kaip mes prašome.
Taip pat labai svarbu tai, ko mes meldžiame: ar laikinų ir prigimtinių gėrybių, ar Dievo malonės ir kitų amžinų bei antgamtinių gėrybių. Dievas ne visada ir ne besąlygiškai išpildo mūsų prašymus suteikti mums laikinų gėrybių – netgi jei prašome sveikatos – bet Jis visada mus išklauso ir išpildo mūsų prašymus, kai meldžiame Jo malonės ir visko, kas būtina mūsų išganymui. Tiesa, kartais Jis juos išpildo tik išbandęs mūsų kantrybę ir ištvermę. Todėl, kai prašome Dievo to, kas būtina mūsų išganymui, nė akimirkai neabejokime, kad Jis mus išklausys, nes Jis nori, kad mes pasiektume savo antgamtinį tikslą – savo sielų išganymą.
Taip pat yra skirtumas, ar prašome ko nors sau, ar kitam asmeniui, ypač jei tas asmuo yra netikintis. Norint gauti prigimtinių arba antgamtinių malonių, reikalingas tinkamas nusiteikimas ir noras jas priimti. Kai jų prašome sau, už šį nusiteikimą esame atsakingi mes patys. Tačiau tai, ar kitas žmogaus bus tinkamai nusiteikęs, jau nepriklauso nuo mūsų, todėl maldos už kitus žmones, netgi prašant netikinčiųjų išgelbėjimo, ne visada būna išklausomos, o jei būna išklausomos, tai dažnai po ilgo laiko, po to, kai kantriai ir atkakliai už tą žmogų meldžiamės, pasninkaujame ir aukojamės.
Tas pats pasaulio ir malonės Viešpats, kuris kadaise Palestinoje nuramino audrą ežere, kuris stebuklingai padaugino duonos ir žuvų, kuris išgydė paralyžiuotuosius, atstatė regėjimą akliesiems, išvarė demonus iš apsėstųjų ir prikėlė mirusiuosius, dabar yra tarp mūsų, su mumis ant šio altoriaus, ir netrukus susivienys su daugeliu iš mūsų ir apsigyvens mumyse. Jeigu savo žemiškojo gyvenimo metu Jis meldėsi už žmones ir pildė jų prašymus, tai juo labiau dabar ir čia, kai Jis aukoja save už mus kaip atnašą, argi Jis neišpildys mūsų maldų, ypač kai prašome išganymui reikalingų malonių? Todėl verta melstis Šventosiose Mišiose, verta giedoti, kad bendra Šventosios liturgijos malda, virsdama mūsų asmenine malda, išprašytų mums visko, kas yra gera ir palaiminga, išprašytų net amžinąjį gyvenimą.
Žinodami, kad Dievui yra paklusnūs gamtos gaivalai ir dėsniai, angelai ir visos dvasinės jėgos, prašykime Jo pagalbos savo gyvenime, savo žemiškuose ir dvasiniuose reikaluose, ir pasitikėkime iškilmingu Kristaus pažadu: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ko tik prašysite Tėvą, duos tai jums dėl manęs... Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.“ (Jn 16, 23–24).