Katalikiška piligrimystė ir jos prasmė

Šių metų rugpjūčio 10–12 dienomis Šv. Pijaus X kunigų brolijos Kauno prioratas vėl organizuoja maldinę kelionę iš Pivašiūnų į Trakus. Kviečiame visus katalikų Tradicijos tikinčiuosius bei jų draugus paskirti šį savaitgalį piligrimiškam žygiui bei maldai į Trakų Dievo Motiną, Lietuvos Globėją.

Dar praėjusių metų balandžio 6 d. Lietuvos Respublikos Seimas, siekdamas puoselėti Lietuvos ir Europos kultūros paveldą per Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, paveikslo karūnavimo 300 metų jubiliejų, 2018 metus paskelbė Lietuvos Globėjos, Trakų Dievo Motinos, paveikslo karūnavimo 300-ųjų metinių minėjimo metais. Lietuvos vyskupai 2017 m. rugsėjo 1 d. pradėjo jubiliejinius Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos metus, kurie truks iki šių metų Šilinių šventės (rugsėjo 8 d.).

Ta proga kalbiname Kauno priorato kunigą Edmundą Naujokaitį.

Kas yra katalikiška piligrimystė ir kuo ji skiriasi nuo paprasto keliavimo?

Katalikų religija pašventina visus žmogaus bendruomeninio ir asmeninio gyvenimo veiksmus, daiktus, vietas – kai kurie iš jų skiriami nuolatinei Dievo tarnybai (konsekruoti bažnyčių pastatai, altoriai, liturginiai rūbai, taip pat liturginiai laikai ir švenčių dienos), kiti tiesiog susiejami su antgamtine intencija, su prašymu, kad Viešpats Dievas suteiktų savo malonę kiekvienam kasdienybės elementui. Tad Romos apeigyne randame gyvenamųjų namų, laukų, mašinų, traukinių, naminių gyvulių ir kitų dalykų pašventinimo maldas.

Maldinę kelionę į šventas vietas galėtume priskirti pirmajai kategorijai. Tai pašventintas keliavimas, kurio tikslas ir eiga turi vien religinį pobūdį, antgamtinį motyvą, tad iš esmės skiriasi nuo verslo, turistinės, sportinės ar kitokios kelionės. Pašventinimas atliekamas Apeigyne esančiu „Palaiminimu piligrimams, einantiems į šventas vietas“. Kaip skaitome rubrikoje, maldininkai „pagal senovinę Bažnyčios nuostatą“ pirmiausia turi gauti savo ordinaro (paprastai vietos vyskupo) arba klebono lydimąjį raštą. Tai oficialus dokumentas, liudijantis, jog šie keliautojai nėra šiaip turistai ar klajūnai, o būtent maldininkai. Katalikiškais laikais tokie Bažnyčios pripažinti maldininkai turėdavo specialų teisinį statusą, valdovų garantuotą apsaugą ir tam tikrų privilegijų, tad maldinės kelionės metu žmogus priklausydavo lyg atskiram pašventintam luomui, o tai įpareigodavo jį elgtis pavyzdingai. Gavę lydimąjį raštą, maldininkai turi atlikti išpažintį, sudalyvauti šv. Mišiose, kurių metu kunigas skaito ypatingą maldą už piligrimus, ir priimti šv. Komuniją. Po Mišių maldininkai suklaupia, kunigas gieda Zacharijo giesmę (Lk 1, 68–79 su antifona „Taikos ir gerovės keliu tenukreipia jus visagalis ir gailestingasis Viešpats...“), kalba kelias maldas, kuriomis prašo Dievo globos maldininkams, suteikia palaiminimą ir pašlaksto juos švęstu vandeniu. Beje, grįžus iš maldinės kelionės, dera priimti specialų palaiminimą piligrimystės pabaigoje.

Tam tikra prasme piligrimystė yra turizmo priešingybė. Net kai kurie nekrikščioniški mąstytojai (pavyzdžiui, pagoniškasis tradicionalistas Julius Evola) pastebi, kad turizmas yra modernybės pagimdytas reiškinys, savo esme linkęs išniekinti visa kas šventa, profanizuoti bet kokią sakralią sferą. Maldininkas eina prie regimo, apčiuopiamo asmens, daikto ar vietos kaip prie neregimos, antgamtinės, šventos Tikrovės, kurios tarpininku, medija yra tas regimas dalykas. Maldininkas šventai tiki tos Tikrovės realumu, todėl gauna jos malonę, patiria stebuklą. Turistas gi siekia maloniai praleisti miesčioniškoje dienotvarkėje atsiradusio laisvo laiko, „prasiblaškyti“, patenkinti tuščią smalsumą. Jo žvilgsnis yra sąmoningai paviršutiniškas, jis regi tik apčiuopiamus įdomius daiktus ir tik skeptiškai „ima domėn“, kad kažkokiems kitiems žmonėms šie daiktai yra šventenybės. Turistus religinio pobūdžio objektai ir šventovės vilioja pirmiausia todėl, kad jos yra estetiškos, istoriškai reikšmingos ir „turi paslaptingą aurą“. Tačiau, net jeigu jose jie elgiasi tyliai ir korektiškai, jau pats jų buvimas ir žvilgsnis reiškia tam tikrą šventovės desakralizaciją.

Žinoma, katalikybė visuomet buvo tolerantiška netikintiesiems, užsukusiems į jos bažnyčias, net apeigų metu. Tačiau visi supranta, kad nėra gerai, jei vos ne pagrindine didingų šventovių funkcija tampa turistų srautų pritraukimas. Kitos religijos yra daug mažiau tolerantiškesnės, internete sutiksi tik jų šventyklų išorės, bet labai retai – interjero nuotraukų. Man pačiam teko savo kailiu patirti, pavyzdžiui, sentikių laikyseną kitatikių atžvilgiu. Kartą buvau tiesiog su riksmu išvytas iš jų maldos namų, kitą kartą net neįleistas. Vos įžengęs pro cerkvės duris, išgirdau klausimą: „O kur einate?“ „Norėjau pažiūrėti...“ „Molodoj čelovek, čia nėra ko žiūrėti, tai ne muziejus!“ Turėjau nuleidęs galvą sutikti – supainiojau pastato funkciją... Ar nepakenktų ir katalikams susimąstyti apie savo šventovių didesnį uždarumą? O pirmiausia – katalikams maldininkams būtų ne pro šalį atskirti maldinę kelionę nuo turistinio žygio. Maldininko atributai: paprasti rūbai, skrybėlė su šv. Jokūbo kriaukle, lazda, krepšys išmaldai ir gertuvė iš moliūgo, o ne fotoaparatas...

Kokie būna maldinės kelionės tikslai?

Maldinė kelionė turi kelis tikslus: patį keliavimą, kaip procesą, galutinį tikslą – vietą, kurios link einama, ir Dievo malonę, kurią siekiama gauti einant ir šventovę pasiekus.

Kuo ypatingas yra pats maldininko keliavimas ir ką jis simbolizuoja?

Šiais laikais išpopuliarėjo maldinės kelionės autobusu, automobiliu, motociklu, dviračiu. Žinoma, visi keliavimo būdai susiję su tam tikrais sunkumais, bet tikroji, „klasikinė“ piligrimystė vyksta įveikiant atstumą savomis kojomis. Esame silpni Dievo kūriniai, kojomis mindami kelio dulkes geriausiai prisimename, jog esame iš tų dulkių nulipdyti ir kada nors, gal net šios kelionės metu, į šias dulkes sugrįšime. Kas yra visas mūsų trumpas gyvenimas? Tai varginga kelionė į amžinąją tėvynę – dangiškąją Jeruzalę. Žmogus visa savo būtimi yra „homo viator“ – keliauninkas. Kelionės metu patiriami sunkumai, nepritekliai, pavojai, pasiklydimai, susižeidimai, ligos, būtiniausių dalykų trūkumas – tai vis vargai, kuriuos paaukojame atsiteisdami už savo ir kitų žmonių nuodėmes. Grįžę iš piligrimystės, turėtume prisiminti, jog visi tolesnio mūsų gyvenimo vargai turi tą pačią antgamtinę prasmę, taip pat turėtų būti pakeliami nesiskundžiant ir atgailos dvasioje. Tad pirmas piligrimystės tikslas (kuris daro kelionę didžiai prasminga, net jei dėl nesėkmingų aplinkybių nepasieksime šventovės) yra pats keliavimas, nuolankiai pasiduodant Apvaizdos vedimui, Angelo sargo globai, Švč. Mergelės Marijos ar šventojo, link kurio relikvijų keliaujama, užtarimui. Turime prisiminti, kad dar visai nesenais laikais keliai nebuvo asfaltuoti, kiekvieno keliautojo tykojo plėšikai, maldininkai neturėdavo tikslių žemėlapių, kelionės draudimo ir tikrumo, kad ištikus nelaimei pateks į švarią ligoninės lovą ir bus saugiai pargabenti namo. Leidimasis į maldinę kelionę buvo tikrai rimta auka Dievo garbei.

Maldinė kelionė – pažodinis išpildymas biblinio paraginimo „žengti Dievo keliais“ (Ps 127, 1), „vaikščioti priešais Dievą, jo akivaizdoje“ (1 Kar 8, 25 Vulg.). Maldininkas intensyviau nei paprastas tikintysis suvokia, kad gyvena priešais Dievo veidą, akis, kad eina Dievo akivaizdoje jo valios vykdymo keliu. Esame visiškai priklausomi nuo Dievo ir visa, kas gera ir prasminga mūsų pastangose, kyla iš jo malonės. Visų mūsų kelių vienintelis galutinis tikslas – Dievas, jau dabar „mes jame gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28), tik dažnai tai pamirštame. Piligrimystė – veiksmingas būdas tai prisiminti.

Kokios paprastai būna vietos, į kurias keliauja maldininkai?

Galutinis maldinės kelionės tikslas – Viešpats Dievas, kurio buvimas veiksmingai reprezentuojamas konkrečioje Žemės vietoje tam tikrais jo galybės ir malonės ženklais. Kur ieškoti Viešpaties Dievo, kur jo buvimas yra intensyviausias? Žinoma, tabernakulyje, Švč. Sakramente. Tad esminė, svarbiausia kiekvieno krikščionio maldinė kelionė yra sekmadieninis išsiruošimas į šv. Mišias arba Švč. Sakramento aplankymas užsukus į bažnyčią kurią nors savaitės dieną. Tačiau žmonės tuo nepasitenkina ir ieško kitų Dievo pėdsakų, jo malonės šaltinių. Tokie pėdsakai yra gyvi su Dievybe susiję asmenys (keičiantys savo buvimo vietą), jų pomirtiniai palaikai (relikvijos) arba atvaizdai (taip pat neretai perkeliami kitur), taip pat Dievo palytėtos nuolatinės vietos: pirmiausia visa Šventoji Žemė, kuria vaikščiojo mūsų Viešpats Jėzus Kristus, taip pat atskiri taškai šioje Žemėje (Jėzaus gimimo, kelionių, kančios, mirties, prisikėlimo vietos), toliau: Jėzaus Kristaus, Švč. Mergelės Marijos, angelų ir šventųjų apsireiškimų vietos. Piligrimas – tai ir žmogus, evangeliniais laikais išsiruošęs į tolimą kelią, kad pamatytų mūsų Viešpatį, išgirstų jo pamokslus, patirtų jo daromus stebuklus, ir krikščionis, norintis susitikti su dar gyvais apaštalais, su stebukladariais šventaisiais, su dykumų tėvais, kurių kiekvienas žodis yra pilnas išganingos išminties. Taip žmonės iš tolimiausių šalių keliaudavo pas kapuciną tėvą Pijų ir kitus, herojiškomis dorybėmis, stebuklais ir kitomis Dievo dovanomis išgarsėjusius šventuosius. Tokių šventųjų reta, tad dažniausiai einama aplankyti jau mirusių šventųjų relikvijas.

Vis dėlto kam aukoti savo laisvą laiką ir kęsti piligrimystės vargus? Kokią iš to gauname naudą?

Kam kęsti tuos kelionės vargus? Kodėl svarbu pasiekti šventą asmenį arba šventovę (lot. sanctuarium, vok. Gnadenort – malonės vieta), link kurios einama? Tam, kad išmelstume Viešpatį kokios nors ypatingos malonės. Pirmiausia – atsiteisimo už mūsų praėjusio gyvenimo nuodėmes. Šių nuodėmių atleidimą piligrimas gauna jau kelionės pradžioje – kaip minėta, jis privalo atlikti gerą išpažintį. Tačiau lieka laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių dažniausiai nepanaikina nuodėmklausio paskirta sakramentinė atgaila. Šias bausmes (kurių per gyvenimą susikaupia tikrai nemažai) teks atkentėti po mirties skaistykloje. Turime daugybę šventųjų regėtojų liudijimų, kad tos bausmės yra tikrai baisios – skaistyklos kančios savo intensyvumu niekuo nenusileidžia pragaro kankynėms, tik nėra nevilties ir aiškiai žinoma, jog skaistykla kada nors baigsis. Būtent šis gyvas tikėjimas skaistykla ir paskatindavo milijonus piligrimų keliauti nors į pasaulio kraštą, kad tik išsivaduoti nuo tų laikinųjų bausmių, atsiteisti už savo nuodėmes, pelnyti Bažnyčios teikiamus visuotinius atlaidus. Dažnai už sunkius nusikaltimus maldinė kelionė būdavo tiesiogiai skiriama kaip atgaila – piligrimas priklausydavo atgailautojų luomui, gaudavo atleidimą tik pasiekęs šventovę.

Kitas motyvas, skatinęs tikinčiuosius nepabūgti kelionės vargų – siekis išpildyti įžadą ir atsidėkoti už jau gautas ypatingas Dievo malones. Daugelis žvelgdami į akis mirčiai ligos patale, mūšio lauke ar plaukdami laivu per audringą jūrą duodavo įžadą (lot. votum), kad atliks piligrimystę į šventas vietas, jei Viešpats šį kartą išsaugos jų gyvybę. Nedelsiant išpildyti įžadą – šventa pareiga.

Trečias motyvas – svarbių laikinųjų gėrybių prašymas. Tikintieji dažniausiai keliauja į šventas vietas tikėdamiesi ypatingos Dievo malonės, kuri paprastai reiškia tiesiog antgamtinį stebuklą. Vieni meldžia sveikatos sau ar artimiesiems, kiti – kad atsirastų prapuolęs artimas žmogus, treti – kad susilauktų vaikelio ir pan. Tikro, staigaus, nepaaiškinamo, nuostabą keliančio stebuklo troškimas – ar tai nėra kažkas nekuklaus, iššaukiančio, nederamo? Taip mano kai kurie šių laikų tikintieji, manantys, kad reikėtų pirmiausia pačiam nenuilstamai stengtis įveikti sunkumus, po to melstis ir galiausiai „kukliai“ pasiduoti Dievo Apvaizdai, nereikalaujant iš Viešpaties ypatingų intervencijų. Deja, dažniausiai toks mąstymas kyla iš sielos gilumoje slypinčio natūralizmo, vilties dorybės trūkumo, klaidingai suprasto dvasingumo. Ne, Viešpats Jėzus ne tik nesmerkė Palestinos žmonių, triukšmingai prašančių jo išgydyti nuo kokios kūniškos negalios ar grynai žemiškos bėdos. Jis keliavo po miestelius ir kaimus kantriai gydydamas jų ligonius, darydamas nesuskaičiuojamus stebuklus. Stebuklas yra fundamentalus Gerosios naujienos tikėtinumo motyvas, stebuklo sąvoka yra esminė katalikų teologijoje ir apologetikoje. Turime ne tik tikėti bibliniais ir vėlesniais Bažnyčios patvirtintais stebuklais, bet ir jų trokšti, tikėtis savo asmeniniame gyvenime. Žinoma, tai neatpalaiduoja nuo pareigos atlikti visa, kas priklauso nuo mūsų pačių, nuo įprastinės maldos ir nuo susitaikymo su Dievo valia, jei stebuklai neįvyksta. Tačiau jeigu ištikti tikrai sunkios bėdos leidžiamės į maldinę kelionę su giliu troškimu susilaukti stebuklingos Dievo pagalbos – ar nepaliudijame savo gilaus pasitikėjimo Dievo galybe, ar nesuteikiame Dievui didesnės garbės?

Kokia yra katalikiškos piligrimystės istorija?

Žodis „piligrimas“ kilęs iš lenkiško „pielgrzym“, o šis – iš lotyniško „peregrinus“. Tai senovės Romos teisės terminas, reiškęs Romos imperijos laisvąjį gyventoją, neturintį Romos pilietybės. Šis žmogus nėra svetimšalis „barbaras“, atkeliavęs iš už imperijos sienų (lot. limes), bet ir nėra savas Romos gyventojams, yra iš už (per) miesto laukų (ager) ribos, atvykėlis iš provincijos. Krikščioniškoje eroje piligrimais imti vadinti keliautojai į šventas vietas. Šios vietos dažnai būdavo tolimuose kraštuose, kuriuose kalbama svetima kalba, kuriuose esi nuo vietinių malonės priklausomas atvykėlis. Tai ir yra svarbiausia egzistencinė piligrimo patirtis: savo noru atsidūrei „ne pas save“, tapai svetimas, dažnai vienišas, priklausomas nuo kitų geros valios, tikiesi iš jų pastogės, išmaldos prasimaitinimui, vandens, priežiūros susirgus. Piligrimas nėra vienuolis, nuolat atsižadėjęs nuosavybės, taip pat nėra apaštalas, pamokslininkas, kurio kelionių tikslas yra misijų darbas. Tai žmogus, laikinai „suspendavęs“ savo įprastą gyvenimą, atsisakęs naudojimosi turtais, saugumu ir patogumais dėl švento tikslo. Piligrimystė yra kasdieninio gyvenimo transcendavimas, kasdieninės rutinos radikalus įveikimas, visą laiką ir jėgas skiriant religinio pobūdžio pastangai. Kodėl kiti turėtų maldininkui duoti išmaldą ar kitaip padėti? Todėl, kad jis atlieka svarbų Dievo akyse žygį ir prie savo intencijų mielai prijungs savo geradarių prašymus, nuneš jų maldas į šventą vietą, arčiau Dievo. Piligrimas įtraukia į savo piligrimystę visus, su kuriais susiduria kelyje, visiems primena, kad neverta įsišaknyti šioje žemėje, kad esame tik bendrakeleiviai antgamtinio tikslo link.

Tad nieko nuostabaus, kad piligrimystė turėjo didžiulę įtaką visai krikščioniškai civilizacijai ir gyvenimui. Visa Europa yra išraižyta piligriminių kelių, šalia kurių įsikūrė tūkstančiai ligoninių (hospitium), prieglaudų, antraeilės reikšmės šventovių, įsisteigė piligrimų globai pasišventusių pasauliečių brolijų ar net vienuolijų. Neturime pamiršti, kad kryžiaus žygiai – tie Europos istorijai išties esminiai projektai – buvo piligrimystės, tik su ginklu rankoje. Tad kryžininkų esminė intencija niekuo nesiskyrė nuo paprastų piligrimų – pelnyti atlaidus, nuodėmių atleidimą, savo akimis pamatyti Viešpaties Kapą, paliesti šventąsias vietas. Tačiau buvo pridėtas papildomas įžadas: globoti ir, jei reikia, ginklu apginti musulmonų varginamus kitus piligrimus, o taip pat pasistengti išvaduoti Šv. Žemę ir kitas rytines buv. katalikiškos Romos imperijos teritorijas, neteisėtai užgrobtas islamo kalifato. Nepamirškime, kad Pirmąjį kryžiaus žygį lydėjo vadinamasis Vargšų, Liaudies, Vaikų kryžiaus žygis – neginkluotų paprastų žmonių sąjūdis, siekiant prisijungti prie riterių elito sumanymo ir kartu gauti riteriams pažadėtus atlaidus. Visa katalikiškoji Europa trumpam panoro tapti didele maldininkų armija, užimančia žemiškąją Jeruzalę, kurioje atsivers vartai į amžinąjį dangaus Miestą. Žinome, jog šis kelis šimtmečius trukęs „totalinės piligrimystės“ judėjimas nepasiekė savo betarpiškų politinių tikslų, bet išties perkeitė katalikiškąją Europą, o kartu suteikė tam tikrą karinį aspektą bet kuriai piligrimystei. Juk maldininkas priklauso Kovojančiai Bažnyčiai, jo kelionė yra (ar turėtų būti) nenuilstamos kovos prieš tris sielos išganymo priešus – kūną, pasaulį ir velnią – žygis.

Ačiū už pokalbį

***

Taip pat galėtume trumpai prisiminti mūsų lietuviškos piligrimystės tikslą – Pivašiūnų ir Trakų šventoves. Brolijos maldinėje kelionėje einame iš Pivašiūnų į Trakus, bet istorijos linija veda atvirkščiai – iš Trakų į Pivašiūnus.

1316 metais Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas pastatė Senųjų Trakų pilį ir perkėlė čia savo sostinę iš Kernavės. 1323 m. sostinė perkelta į Vilnių. Apie 1370 m. kunigaikštis Kęstutis pastatė Naujųjų Trakų pusiasalio pilį, vėliau – Naujųjų Trakų salos pilį. Jo sūnus Vytautas 1409 m. savo rezidenciją perkėlė į Naujųjų Trakų salos pilį, kurioje ir mirė 1430 m.

1405 metais Vytautas Senųjų Trakų pilį pavertė vienuolynu ir įkurdino jame benediktinus iš Lenkijos. Vėliau, 1639 m., vienuolynui bus dovanotas Pivašiūnų palivarkas su Jurkonių kaimu.

1409 m. Vytautas įsteigė Naujųjų Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo ir šv. evangelisto Jono parapiją. Pirmoji Naujųjų Trakų bažnyčia iškilo apie 1420 m. Dabartinę išvaizdą ji įgavo po 1796 m. restauracijos.

Trakų bažnyčia garsi Dievo Motinos su kūdikėliu Jėzumi paveikslu. Jis nutapytas XV ir XVI amžių sandūroje ant liepos lentų, apklijuotų linine drobe. Legenda jį sieja su Bizantijos imperatoriumi Manueliu II Paleologu. XVIII a. pradžioje kitoje paveikslo pusėje buvo užrašyta, kad imperatorius jį Vytautui dovanojęs Krikšto proga, tai esanti ikona Nikopėja (graikiškai – Pergalingoji), padėjusi imperatoriui Jonui Komnenui pralaužti persų apgultį ir sėkmingai grįžti į Konstantinopolį. Trakų Madoną ir ikoną, kurią Bizantijos imperatoriai laikė savo asmens ir sostinės globėja, sieja pirmiausia atvaizdo istorinė prasmė – jis liudija valstybės ir jos valdovo ištikimybę Krikštui, tikėjimo gynimą.

Iš pradžių paveikslas vaizdavo Mariją sėdinčią soste, vienplaukę, galbūt, su rožių vainiku ant galvos. Kaip liudija tyrinėjimai, apie 1600 m. paveikslo apatinė dalis buvo nupjauta, o Marijos atvaizdui suteikta daug panašumo į Baroko epochoje populiarų Marijos Snieginės atvaizdą, esantį Romos Didžiojoje Marijos bazilikoje. Ant Marijos kelių dešinėje pusėje buvo iš naujo nutapytas prie Motinos prigludęs Jėzus Kristus. 1611 m. Trakų bažnyčioje įkurta Šv. Rožančiaus brolija, ta proga pakeltoje Marijos rankoje nutapyta trižiedė rožės šakelė, simbolizuojanti rožančiaus paslaptis. Jau XVI a. paveikslas ėmė garsėti stebuklais, pradėtos rengti maldinės kelionės į Trakus. 1718 m. plačiai išgarsėjęs paveikslas pirmasis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo vainikuotas popiežiaus Klemenso XI atsiųstomis karūnomis, suteikiant jam Ligonių Užtarėjos titulą. Tad šiais metais minime 300 metų jubiliejų nuo tos dienos.

Iš Senųjų Trakų istorija mus atveda į Pivašiūnus.

Kai Seimo narys, Medilo seniūnas Jonas Klockis 1633 m. rašytu testamentu Senųjų Trakų benediktinams paliko Pivašiūnų palivarką su Jurkonių kaimu, šioje vietoje jau stovėjo bažnytėlė ar bent koplyčia, mat benediktinai skyrė į šią vietą vieną savo kunigą. Mirus Pivašiūnų bažnyčios fundatoriaus žmonai Sofijai Jaskuldaitei-Klockai, benediktinai, nuo 1648 m. gavę visas palivarko valdymo teises, ėmė rūpintis statydinti naują bažnyčią. Senoji bažnyčia ar koplyčia sudegė ar buvo sunaikinta per 1655–1661 m. rusų-švedų karą.

Nuo XVII a. vidurio iki 1845 m. Pivašiūnuose nuolat gyvenę benediktinai rūpinosi Pivašiūnų šventove ir parapija. Jų pastangomis pastatyta antroji bažnyčia, kurią 1674 m. pašventino Vilniaus vyskupas Mikalojus Slupskis.

Senųjų Trakų benediktinų abato Celestino Sorakos rūpesčiu Pivašiūnuose 1825 m. pastatydinta dabartinė, trečioji, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Turėjęs gerą meninį skonį, Soraka Pivašiūnų bažnyčią statydino sekdamas Vilniaus arkikatedros pavyzdžiu. Bažnyčia klasicistinė, lotyniško kryžiaus plano, su 4 mūrinių kolonų portiku, trikampiu frontonu. Didysis altorius taip pat kurtas sekant Vilniaus arkikatedros didžiuoju altoriumi. Itin panašūs Pivašiūnų bažnyčios ir Vilniaus arkikatedros tabernakuliai.

Caro valdžiai 1845 m. uždarius Senųjų Trakų benediktinų vienuolyną, uždarytas ir Pivašiūnų prioratas. Tačiau dar bene septynerius metus savo statytąją Pivašiūnų bažnyčią globojo benediktinas Celestinas Soraka. Vėliau bažnyčia ir parapija rūpinosi vyskupijos kunigai.

Pivašiūnų Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas nutapytas XVII a. viduryje tikriausiai Lietuvos dailininko. Kaip paveikslas atsirado Pivašiūnų bažnyčioje – tikrų žinių nėra. Paveikslui veikiai išgarsėjus stebuklais pasklido pasakojimai, kad jį veikiausiai iš Turkijos ar kitų tolimų kraštų parvežė pirmosios Pivašiūnų bažnyčios fundatorius Jonas Klockis. Kiti pasakojimai apie paveikslo kilmę – kad jis rastas miške ir atneštas į bažnyčią arba kad jį padovanojo kažkoks ponas, galbūt vaivada – veikiau pabrėžia jo didelę vertę, stebuklingumą ir žmonių jam rodytą pagarbą, o ne tiksliai nusako istorinę tikrovę. Žmones itin stebino, kad paveikslas išliko nesudegęs per bažnyčią nusiaubusius karus bei gaisrus. Apie tai irgi pripasakota įstabių pasakojimų: paveikslas, kai degdavo bažnyčios, stebuklingai atsidurdavo ant kalno, žmonės po gaisro jį rasdavo medyje, kabantį tarp šakų.

Marija vaizduojama vienplaukė, tai liudija vakarietišką šio paveikslo kilmę, mat toks vaizdavimo būdas nebūdingas bizantiškajai tradicijai. Kūdikis kairėje rankutėje laiko simbolinį pasaulio rutulį, o dešine laimina prilenkęs du paskutinius pirštus, t. y. vadinamuoju lotyniškuoju būdu.

Jau maždaug 1680 m. Švč. Mergelė ir Kūdikėlis Jėzus buvo pagerbti karūnomis. 1750 m. jų atvaizdas papuoštas auksuoto sidabro ornamentuotais aptaisais. Paveikslo papuošimas aptaisais vos keli metai po menamo bažnyčios gaisro (1745 m.), dar netgi nepastačius naujos bažnyčios, liudija, kad veikiausiai jau tada paveikslas garsėjo stebuklais. Taigi išlikęs per bažnyčios gaisrą paveikslas tikriausiai jau kabėjo ir pirmojoje Pivašiūnų bažnyčioje.

Lietuvoje popiežiaus vainikais vainikuoti šeši malonėmis garsėjantys žymių Lietuvos šventovių Marijos paveikslai: Trakų, Sapiegų (Vilnius), Šiluvos, Aušros Vartų, Pivašiūnų ir Žemaičių Kalvarijos. Pivašiūnai chronologiškai penktasis Lietuvoje popiežiaus karūnomis vainikuotas Marijos paveikslas.

Tuometinis Kaišiadorių vyskupijos apaštališkasis administratorius kardinolas Vincentas Sladkevičius, pats itin branginęs Pivašiūnų šventovę, nusprendė kreiptis į popiežių su prašymu vainikuoti garsųjį paveikslą. 1988 m. balandžio mėnesį Lietuvos vyskupams lankantis Vatikane ad limina apostolorum vizito metu buvo paprašyta popiežiaus leidimo karūnuoti vainiku Pivašiūnų Dievo Motinos paveikslą. Popiežius maloniai priėmė ir patenkino šį prašymą. Paveikslas iškilmingai vainikuotas per 1988 m. Marijos Dangun Ėmimo iškilmės atlaidus. Iškilmėse dalyvavo bene 40 tūkstančių žmonių.

Amžiams bėgant žmonės Pivašiūnų Dievo Motinos paveikslą vadino įvairiai: Gailestingumo Motina, Škaplierine. 1988 m. vainikuodamas Dievo Motinos paveikslą kardinolas Vincentas Sladkevičius jam suteikė Nuliūdusiųjų Paguodos (Consolatrix afflictorum) titulą.

Nuo 1604 m. imta rengti iškilmingas procesijas iš Vilniaus į Trakus prie stebuklingojo Dievo Motinos paveikslo. Maždaug 1634 m. į Pivašiūnus atsikrausčius Senųjų Trakų benediktinams ir po kiek laiko ir vietos bažnyčios paveikslui pagarsėjus stebuklais, taip pat išpopuliarėjus atlaidams, tikėtina, kad kai kurie maldininkai užsukdavo ir į Pivašiūnus. Į atlaidus maldininkai plaukdavo daugiausia iš Dzūkijos, Vilniaus bei Lydos apylinkių. Didžiulės procesijos su bažnytinėmis vėliavomis ir altorėliais traukdavo keletą dienų, nakvynei dažniausiai įsiprašydavo į pakelės ūkininkų daržines. Atvykę maldininkai apsistodavo pas gyventojus ar net lauke prie bažnyčios ar klebonijos. Ištroškusieji galėdavo atsigerti šventoriuje Pivašiūnų šaltinių vandens, supilto į jam skirtas specialias statinaites. Sovietmečiu priblėsusi organizuoto keliavimo į atlaidus tradicija Nepriklausomybės metais vėl atgijo. Pivašiūnai tapo ne tik vietinės, bet ir visos Lietuvos piligrimystės vienu iš centrų.