Józef Sebastian Pelczar (1842–1924) – vienas žymiausių lenkų dvasinių rašytojų. Liaudies švietėjas, Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos įkūrėjas, Pšemyšlio vyskupas. Paskelbtas palaimintuoju 1991 06 02, kanonizuotas 2003 05 18.
Dabar pereikime į platų kentėjimų lauką, kad pažintume, kaip kiekviename iš jų reikia elgtis.
Kantrybė mažuose nemalonumuose
Reikia kantrybės mažuose nemalonumuose, kurių kiekvieną gyvenimo dieną turime labai daug. Juose reikia net didesnės kantrybės kaip dideliuose, nes dideli yra reti ir garbingesni, o maži yra dažni ir pažeminantys. Teisingai pasakė šv. Pranciškus Salezietis, kad dažnai reikia didesnės dorybės nešti šiaudinį kryžių nei geležinį. Stenkis įgyti tą dorybę, dažnai nugalėdamas savo opumą ir savimylą ir nuolat atsimindamas, kad Dievas yra visur esantis. Jeigu tau kas pasako nemalonų žodį arba gatvėje tave pastumia, jei tarnas ne tuojau paklauso arba padaro kokį nuostolį, jei valgis netinka arba negali užmigti, jei plunksna nerašo arba neduoda ramybės musė ir t. t., nesierzink ir nepradėk tuščiai skųstis, bet prisimink, kad tą arba kitą nemalonumą prirengė tau išmėginti išmintingiausia Apvaizdos ranka. Todėl ir tuomet pasakyk nusiraminęs: „Teesie Tavo valia.“
Ypač jei patirsi kokį nemalonumą iš žmonių, ar dėl jų kaltės, ar be kaltės, nerūstauk dėl tokių jų poelgių ir neduok net jiems suprasti, kad jie tau įgriso. Jei reikia juos perspėti, daryk tai su dideliu malonumu. Šv. Dorotėjus pasakoja, kad kai vienas senas atsiskyrėlis sirgo, jam tarnaujantis broliukas, taisydamas pietus, vietoj medaus pripylė į valgį aliejaus. Senelis pastebėjo apsirikimą, tačiau ne tik nepasiskundė, bet regimai gardžiai suvalgė nors ir gana bjaurų valgį. Reikia, kad panašiais atvejais ir tu sulaikytum pykčio išsiveržimą, taip pat ir tada, kai kas nors trukdo tau miegą arba darbą, kai elgeta įkyriai prašo išmaldos, kai turi reikalą su nuobodžiu ir pikčiurna draugu arba kai šeimynoje yra koks nors įkyrus ir nepakenčiamas narys.
Jei dėl neturto, kelionės arba kokios kitos priežasties turi kentėti badą ir troškulį, būti be miego ir t. t., nenustok ramybės nei geros nuotaikos, kuri panašiais atvejais yra labai reikalinga. Todėl, kad lengviau galėtum susivaldyti, nebūk kokių nors patogumų arba įpročių kalinys, bet lavinkis apsimarinimais ir grūdinkis iš anksto.
Taip pat, jei kokios nors metų dalies oras tau nepatinka, nenustok kantrybės ir nesakyk susierzinęs: „Ak! Koks bjaurus oras!“ – nes visoks oras eina iš Dievo ir visi sutvėrimai yra Dievo tarnai. Pakilk mintimis prie švenčiausiosios Dievo valios, kuriai taip patiko, kad savo labui tai kentėtum ir garbintum Dievą, šaukdamas visus kūrinius: „Garbinkite lietūs ir rasa Viešpatį... Garbinkite visi Dievo vėjai Viešpatį... Garbinkite šalčiai ir karščiai Viešpatį ir skelbkite Jo garbę bei aukštinkite Jį per amžius.“ (šv. Augustinas) Šv. Pranciškus Bordžija kaitrą, šaltį, sniegą, audrą, badą, troškulį laikė Dievo tarnais ir savo bičiuliais, kurie padeda jam nugalėti piktus polinkius. Taip pat nebuvo jam didesnio džiaugsmo, kaip būti lauke per audrą ir lietų, arba kai po dienos kelionės turėdavo miegoti ant saujos žabų po atviru dangumi. Jei paklausi, kas jį privedė prie tokio antgamtinio gyvenimo supratimo, atsakysiu: nusižeminimas ir sutikimas su Dievo valia. Kartą jį gatvėje sutiko senas draugas ir, matydamas jį menku drabužiu apsitaisiusį ir be karališkų palydovų, nustebęs sušuko: „Kaip gi tai, Bordžija, eini basas ir be draugų? Kas tau patarnauja toje bjaurioje kelionėje? Kas taiso pietus ir nakvynę?“ – „Tuo visu jau pasirūpinta taip, kad visur randu puikiausius valgius ir šaunias nakvynes.“ „O kas gi tuo rūpinasi?“ – „Mano dvariškiai.“ „Kur jie yra?“ – „Nusiunčiau juos pirm savęs.“ „Kas jie tokie?“ – „Tuojau paaiškinsiu. Kiekvieną rytą vos tik savo širdį pakeliu prie Dievo, pareiškiu šitokį norą: visus nemalonumus, vargus ir kentėjimus, kuriuos šiandien Dievas man siųs, priimsiu noriai, kaip bausmę už nuodėmes, būdamas įsitikinęs, kad esu vertas dar didesnių. Tas noras yra mano dvariškis, kuris eina pirma manęs ir taip rūpestingai visa pataiso, jog aš visur esu geriau priimamas, negu esu užsitarnavęs.“ – Gaivink ir tu savyje panašias mintis ir visus nemalonumus priiminėk kaip bausmę už savo nuodėmes, jungdamasis su Jėzaus Širdimi. Meilingasis Viešpats kiekvieną tavo nugalėjimą liepia užrašyti į gyvenimo knygas. Teisingai pasakė šv. Pranciškus Salezietis: „Gerai žinau, kad maži nemalonumai dėl jų daugumo ir dažnumo yra nepalyginamai įkyresni už didelius, ir kad namuose pasitaikantys yra nemalonesni už svetimus. Tačiau žinau ir tai, kad jų nugalėjimas dažnai būna malonesnis Dievui už daugelį kitų nugalėjimų, kurie pasaulio akyse atrodo didelis nuopelnas.“
Kantrybė nusivylimuose
Reikia kantrybės nusivylimuose. Nerasime nė vieno, kuris pats nebūtų jų patyręs, nes žmogaus gyvenimas yra vilties ir nusivylimų seka. Nepasitenkindami tikrove, dažnai sau vaizduojamės aukso sapnus, po kurių paprastai seka skaudus nubudimas. Tai trūksta mums jėgų savo planams įvykdyti, tai vėl žmonės mus apgauna arba aplinkybės būna mums priešingos – žodžiu, nuolatiniai nusivylimai. Tada reikia jėgų, kad neišsiveržtų dejavimo balsas, arba kad nepultume dvasia. Tų jėgų mums duoda kantrybė. Šventieji nejaučia nusivylimo kartybės, nes neturi tuščių troškimų ir, be to, visuomet sutinka su Dievo valia. Dar daugiau, šv. Vaclovas, nuverstas nuo sosto ir įmestas kalėjiman, su džiaugsmu kalbėjo: „Niekada man nebuvo taip gera, kaip dabar.“ Šventasis karalius Liudvikas, pralaimėjęs mūšį ir patekęs į saracėnų nelaisvę, savo maldas kalbėjo taip pat ramiai, kaip ir prieš mūšį. Ar nori turėti tokią ramybę? Trokšk tik to, ko Dievas trokšta, visus savo norus, visas viltis pavesk Dievo valiai ir nieko nenutark be šito aiškaus arba slapto priedo: jei Viešpats Dievas leis. Čia atsimink, kad Dievas yra tavo Viešpats, o Jo valia yra tavo gyvenimo taisyklė. Todėl „pridera, kad tu Dievo valią vykdytum, o ne Dievas vykdytų tavo valią“ (šv. Augustinas). Puodžius gali sugadinti indą, kurį padarė, jei jis jam nepatinka. Juo labiau gali Viešpats sunaikinti tavo sumanymus ir planus, jei jie neatitinka Jo šventosios valios. Todėl, užuot dejavęs nusivylimuose, sakyk su atsidavimu ir nusižeminimu: „Teesie Tavo valia.“ Ypač kai tave apleidžia ir apvilia žmonės, kai už tavo geradarybes tau moka bjauriausiu nedėkingumu, ramiai sakyk: „Teesie Tavo valia“, o už tuos žmones: „Viešpatie, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“
Pavyzdys mums yra pats švenčiausiasis Mokytojas ir ištikimieji Jo tarnai. Štai Vengrijos karalaitė Elžbieta, išvaryta nedoro svainio iš savo rūmų, apsigyvena su mažais vaikeliais ankštoj ir negražioj pirkelėj, ten kenčia badą ir šaltį. Be to, tie patys, kuriems prieš valandėlę ji teikdavo gausių geradarybių, dabar iš jos tyčiojosi. Viena moteriškė, kuri daugiausia buvo gavusi malonių, sutikusi karalaitę siauroje gatvėje, net pastumia ir pargriauna ją purvynan. Koks skaudus nusivylimas! Tačiau šventoji Elžbieta iškentėjo visa tai su džiaugsmu, garbindama Viešpatį Dievą. Apie panašų didvyrišką poelgį skaitome kankinių istorijoje. Imperatoriaus Julijono Atsimetėlio laikais italų miestelyje Imolėje gyveno dievobaimingas vyras Kasijonas, kuris labai uoliai mokė to miestelio vaikus. Vykstant persekiojimui Kasijonas buvo sugautas ir pastatytas prieš stabmeldį teisėją, o kadangi nenorėjo išsižadėti tikėjimo, buvo pasmerktas bjauriausiai mirti, kaip tik buvo galima sugalvoti. Pagonys surinko vaikus, apsiginklavusius žirklėmis, peiliukais, adatomis ir kitais aštriais įrankiais, ir atidavė Kasijoną į jų rankas. Tas baisus būrys metėsi ant savo mokytojo – vieni badė jam kojas, kiti, aukštesni, siekė nugaros ir šonų; kai parpuldavo žemėn, tuomet badė jam į akis, ausis, kaklą, krūtinę ir galvą. „Mokei mus rašyti, – šaukė jie tyčiodamiesi, – dabar rašome ant tavo odos. Juk mums liepei nė valandėlės nedykinėti, todėl negaištame laiko ir be perstojimo rašome ant tavo odos.“ Kitas vėl šaukė: „Mokytojau, jau ant tavęs didelį puslapį prirašiau, peržiūrėk jį, ar kartais nėra kokių klaidų; o jei kur trūksta kokio žodžio, arba kablelio ar taško, tai dar pridėsiu.“ Dar kitas, įkibęs į jį ir darydamas jam įvairias kančias gnaibymu ar badymu, sakė tariamai mandagiai: „Šiandien, mokytojau, neprašome tavęs padaryti pertraukos, nes ši pamoka, kurią tau duodame, yra mums maloniausia pramoga.“ Tokiu būdu tos mažos baidyklės, kurių žiaurumas viršijo jų amžių ir jėgas, kankino šventąjį labai ilgai, o jis, ištroškęs kentėti ir mirti dėl Kristaus, meldėsi už juos ir kalbėjo su jais kuo maloniausiai, kol jo dvasia nuėjo dangun.
Didesnės reikia kantrybės, kai nedėkingumas ir persekiojimas eina iš šeimos narių arba iš to žmogaus, kuriam esi padaręs daug gera. Tuomet reikia prisiminti Išganytoją, Judo išduotą, ir anuos kankinius, kuriuos kartais jų pačių tėvai išduodavo mirti. Dar sunkesnis yra skausmas, jei, pažindami kieno nors darbus ir dorybes, ne tik lygūs ir žemesni, bet taip pat ir vyresni, užuot padėję, visokiais būdais trukdo veikimą. Tą skausmą patyrė šv. Kryžiaus Jonas, kai norėjo pertvarkyti savo ordino vienuolynus Ispanijoje. Buvo prieita prie to, kad jo paties broliai vienuoliai sumušė jį ir uždarė tamsiame kambaryje. Bet šventasis vis tiek nenusigando ir nesidavė atstumiamas nuo pradėto darbo, o priešininkams dovanojo. Taip ir tau pritiktų daryti panašiuose atsitikimuose.
Jei Dievas neleistų tau įvykdyti tavo gerų troškimų arba sunaikintų kokį gerą darbą, nusižeminęs pagarbink Dievo valią, nes gal Viešpats nori ne tavo darbo, o tik troškimo. Gal Dievas nori tave pavartoti kitam darbui arba, pagaliau, bando tavo pasitikėjimą? Šv. Romualdas troško važiuoti į Panoniją skelbti krikščionybės tarp pagonių, bet kiek kartų norėjo tą sprendimą įvykdyti, visuomet sunkiai susirgdavo. Šv. Kamilas tris kartus stojo į vienuolyną ir tiek pat kartų turėjo jį mesti, nes Dievas jam skyrė kitus kelius. Šv. Juozapas Kaliasantas turėjo žiūrėti į visišką savo įsteigtojo vienuolyno išnaikinimą, tačiau nenustojo pasitikėjimo ir ramumo, ir staiga tas vienuolynas atgijo.
Pagaliau, kai Viešpats Dievas neišklauso tavo maldos, užuot nuliūdęs arba šaukęs Dievą savo teisman, visų pirma giliai nusižemink. Prisimink, kiek kartų atmetei Dievą, kai beldė į tavo širdies duris, ir kiek kartų atstūmei elgetas, kai beldė į tavo namų duris; todėl teisinga, kad ir tu kartais apsivili. Nemanyk, kad Dievas nori tau keršyti, nes Jis, būdamas geras Tėvas, jei atsako, tai vien tik dėl tavo labo, kurio Jo meilė visuomet tau trokšta. Todėl teneįgrysta tau malda, bet melskis su dar didesne viltimi, nes Dievas tikrai tavęs išklausys – jei ne tuojau, tai vėliau, jei neduos tos malonės, kurios prašei, duos kitą, reikalingesnę, jei neduos tau, duos kitiems. Nenustatinėk Viešpačiui išklausymo laiko arba dovanų saiko, bet pavesk Jo valiai savo maldos sėkmingumą, prašydamas, kad duotų tik tai, ką matys esant naudinga tavo išganymui. Melsk net, kad tavo maldos neišklausytų, jei prašytum daikto, nesutinkančio su Jo valia, nes tada išklausymas būtų tau bausmė. Ar tave Viešpats išklausys, ar ne, elkis kaip tas geras vaikas, kuris, kiek tik kartų ko nors motinos prašo, visuomet bučiuoja jai ranką, neatsižvelgdamas į tai, ar gaus, ko prašo, ar ne.
Kantrybė neturte
Reikia būti kantriems trūkumuose ir neturte. Kai spaudžia badas ar šiaip koks vargas, iš lūpų norėtų išsiveržti žodžiai: „Dieve, kodėl mane apleidai?!“ Tačiau tikras krikščionis ne tik nedejuoja, bet, priešingai, garbina Dievą neturte, nes, nors šis yra bjaurus ir žeminantis žmonių akyse, tačiau yra malonus ir garbingas Kristuje. Senovėje jis buvo negarbingas ir baisus, bet, kai Dievo Sūnus prisiėmė neturto apsiaustą, išaukštino jį, suteikdamas jam dangišką gražumą, todėl dabar neturtas jau yra pagarbos ir meilės ženklas. Šv. Pranciškus Asyžietis susiriša su neturtu kaip su savo sužieduotine; šv. Ignotas liepia gerbti neturtą, kaip vertą pagarbos motiną. Tūkstančiai krikščionių meta savo turtus, net sostus, kad laisva valia taptų neturtėliais. Ir nieko nuostabaus, nes, pagal aukščiausiosios Tiesos žodžius, neturtas dvasioje yra palaiminimas. Jis teikia sielai tikrą turtą, nes „ko gi neturi neturtėlis, jei turi Dievą, ir ką gi turi turtuolis, jei neturi Dievo?“ Jis teikia sielai ramybę ir laisvę, atpalaiduodamas ją nuo prisirišimo prie šio pasaulio turtų. Jis apsaugo nuo daugelio nusidėjimų, o turtai, priešingai, daugeliui yra „piktosios dvasios pinklės“. Jis yra daugelio dorybių motina ir auklėtojas. Neturtingus dvasia galima lyginti su tais kalnais, kurie iš viršaus yra negražūs ir pliki, o viduje slepia auksą ir brangius akmenis. Jis padeda tobulintis, nes pašalina daugelį kliūčių, trukdančių sielą kilti prie Dievo. „Neturtingas dvasia panašus į palmę, kuri žemai turi maža šakų ir todėl juo labiau auga į viršų.“ (šv. Efremas) Jis palengvina sielos išganymą, nes atpalaiduoja ją nuo nereikalingų sumanymų, todėl ji gali lengviau ir greičiau eiti dorybių keliu. „Palaiminti beturčiai dvasioje, nes jų yra dangaus karalystė.“ (Mt. 5, 3) Jei neturtas gali būti toks naudingas, tai ar skųsies, jei Viešpats tave juo apdovanojo arba apdovanos?
Tačiau retai kur sutiksi žmogų, kuris nesiskųstų savo neturtu, o dar rečiau tokį, kurį neturtas patobulintų. Priešingai, daugeliui jis yra suklupimo akmuo ir daugelio puolimų šaltinis, kaip sako Šv. Raštas: „Daugelis prasikalsta dėl neturto.“ (Sir 27, 1) Todėl teisingai daugeliui krikščionių pataria šv. Augustinas melsti, kad Dievas neduotų jiems nei didelio neturto, nei didelių turtų. Kaip turi elgtis, kad neturtas taptų tau palaiminimu?
Visų pirma, atmink, kad neturtas ir perteklius kyla iš Dievo. Todėl, ką tik tau Dievas davė ‒ ar daug, ar maža, priimk tai su dėkinga ir nuolankia širdimi. Jei davė daug, dalinkis su elgetomis, nes jie yra „dangaus vartų sargai“, ir tu turi juos papirkti, kad tave ten įleistų. Jei davė maža, pasitenkink ir tuo, nes „geresnis yra truputis su Viešpaties baime, negu dideli turtai, bet nepatenkinantys“. Ne tam atėjai pasaulin, kad krautum sau turtus, kuriuos mirtis anksčiau ar vėliau iš tavęs atims, bet vien tik tam, kad garbintum Dievą ir išganytum savo sielą. „Juk mes nieko neatsinešėme į pasaulį, – sako Apaštalas, – ir nieko neišsinešime.“ (1 Tim 6, 7) Dirbk gerai ir noriai ne dėl to, kad būtum turtingas, bet todėl, kad tokia yra Dievo valia. Be to, prašyk duonos su vaikišku pasitikėjimu: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien.“ Jei žemiškojo tėvo širdį sujudina alkano vaiko prašymas, tai ar dangiškasis Tėvas liks nepajudintas tavo prašymais? Ar Tas, kuris aprengia lauko lelijas, kuris peni dangaus paukščius, pamirštų žmogų? Jeigu Dievas ne tuojau suteiks duonos arba šykščiai teduos, nemurmėk, nes Jis tave bando. Jei lieps tau visą gyvenimą būti vargšui, nusižeminęs pasiduok Jo valiai, nes, kaip motina draudžia vaikui per daug valgyti, nors ir labai jį myli, taip Dievas todėl neduoda tau turtų, kad jie galėtų tau pakenkti. Kad neaimanuotum, semkis stiprybės iš Išganytojo pavyzdžio. Štai Jis, dangaus ir žemės Sutvėrėjas ir Viešpats, gimsta iš neturtingos Mergelės menkame tvartelyje, dirba prie varstoto, neturi kur galvos priglausti, gyvena iš išmaldos, miršta apnuogintas ant kryžiaus ir ilsisi svetimame kape. Tikrai neturtingas gimdamas, dar neturtingesnis gyvendamas ir visų neturtingiausias ant kryžiaus. Palygink tik savo neturtą su Dievo Sūnaus neturtu, ir išnyks dejavimai iš tavo lūpų.
Negana to, stenkis pamėgti neturtą, kaip Jėzaus – neturtingųjų Mokytojo ir Tėvo – labai brangų atminimą. Todėl svarstyk, koks laukia užmokestis už neturtą, turėdamas prieš akis Evangelijos Lozorių. Pirmiau jis gulėjo didžiausiame varge ir skurde prie turtuolio vartų, o dabar matome jį Abraomo prieglobstyje; pirmiau jo žaizdas laižė šunys, o dabar jį laiko apsupę angelai; pirmiau buvo neturtingas, o dabar skęsta turtuose; pirmiau kentėjo badą, o dabar visko turi gausiai; pirmiau turėjo kariauti, o dabar turi pergalės vainiką. Toks užmokestis laukia ir tavęs, kai pabaigsi trumpą kelionę. Tad ar neturėtum džiaugtis, kad Viešpats veda tave Lozoriaus, o ne turtuolio keliu? Karštai mylėk savo Išganytoją, nes meilė padarys tave panašų į Jį, t. y. neturtingą dvasia. Pagaliau, žiūrėk į šventuosius. Šv. Germanai, piemenei, negailestinga pamotė teduodavo visai dienai kąsnelį sausos duonos, o nakvynei, kai ji sugrįždavo iš lauko namo, paskyrė seną, apleistą tvartelį. Kiek kartų sušlapusi nuo lietaus ir sušalusi nuo šalčio vargšė piemenė grįždavo vėlų vakarą su banda ir, negalėdama pasirodyti troboje, eidavo nakvoti į drėgną savo urvą, kuriame jos patalas būdavo mažutė saujelė supuvusių šiaudų. Taip ji praleido visą savo gyvenimą, nesiskųsdama savo varginga padėtimi, nes karštai mylėjo Viešpatį Jėzų.
Iš: Vysk. J. Pelčaras, Kantrybė, vertė J. Matulevičius, Šv. Kazimiero draugijos leidinys Nr. 666, Kaunas, Šviesa, 1936. Kalba taisyta.