Paveikslėlis: Kevin Carden / lightstock.com
Ne visi žmonės vienodai kenčia savo kentėjimus: vieni kenčia kaip šalia Viešpaties nukryžiuotas blogasis plėšikas, t. y. jų kentėjimas yra kilęs iš jų pačių kaltės ir prisideda prie didesnės jų prapulties. Kiti kenčia kaip gerasis plėšikas, t. y. jų kančios darosi jiems atsivertimo ir atgailos priežastimi. Dar kiti kenčia panašiai į patį Išganytoją, t. y. kentėjimai sustiprina juos šventume ir padidina jų nuopelnus. Teisingai yra pasakęs šv. Augustinas, kad kentėjimas yra tartum ugnis, o Dievas – tartum auksakalys, kurstantis tą ugnį. Todėl gerieji apsivalo joje kaip auksas, o piktieji sudega kaip šiaudai.
Apie tris kantrybės laipsnius
Yra trys kantrumo laipsniai. Pirmasis laipsnis: kai kentėjimuose nenusimename, nekeikiame, nemurmame prieš Dievą, nepykstame ant artimo, trumpai tariant – neįsileidžiame jokios nuodėmės, bet nusižeminę atsiduodame Dievo valiai. Šis laipsnis yra įsakytas visiems. Kas kenčia kitaip, tas nusideda ir net neužsitarnauja krikščionio vardo, anot Išganytojo: „Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys.“ (Lk 14, 17)
Tai nedraudžia jausti skausmą arba skųstis savo kentėjimais, jei tik tai nepriešinga Dievo valiai. Teisingai yra pastebėjęs šv. Pranciškus Salezietis, kad tikras Dievo tarnas retai tesiskundžia, o dar rečiau tetrokšta pasigailėjimo. Tie, kurie dejuoja, skundžiasi ir nori, kad jų pasigailėtų, yra panašūs į vaikus, kurie, susižeidę pirštelį, baisiai rėkia ir nurimsta tik tada, kai auklė papučia jų žaizdą arba apsimeta verkianti drauge, labai atjausdama jų sopulį. Tokios užuojautos pilnas pasaulis, bet joje visai nėra teisybės. Paprastai kiekvienas nusiskundimas turi savyje savimylos, ilgas ir baisus pasakojimas apie savo kančias ir nelaimes visuomet yra silpno būdo žymė. Be to, sako tas pats šventasis, gali pasitaikyti atvejų, kuriuose kentėjimų slėpimas ne tik nėra tobulybė, bet gali būti net nuodėmė, pavyzdžiui, jei kas, tariamai nenorėdamas skųstis, nesakytų gydytojui savo ligos ir atmestų vaistus. Šiuo atžvilgiu reiia protingai laikytis saiko. „Jei kartais esame per silpni, kad, sekdami Apaštalo patarimu, galėtume linksmai kęsti skausmą ir didžiuotis kryžiumi, tai kreipkimės su savo skausmais bent į rinktinius asmenis, į tuos, kurie ne tik mus myli ir yra verti mūsų pasitikėjimo, bet dar yra apdovanoti tvirta siela ir būdu. Silpnieji, per daug jautriai dalydamiesi mūsų rūpesčiais, užuot juos sumažinę ir pasaldinę, tik labiau padidina jų kartumą. Kaip išlieta į ugnį alyva didina liepsną, taip per daug jautri jų užuojauta daro sielos skausmą didesnį ir gilesnį.“
Ar galima prašyti, kad kentėjimas nuo mūsų atsitolintų? Galima, nes juk ir Išganytojas meldėsi Getsemanės sode: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė“, bet tuojau reikia pridėti: „Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu“ (Mt 26, 39). Galima taip pat nukreipti nuo savęs kentėjimus, o kartais tai būna net priedermė. Taip, pavyzdžiui, kiekvienas turi šalinti pavojus, kurie gresia šeimai, taip pat vengti pavojų savo sveikatai, jei aukštesni tikslai nereikalauja aukos.
Antras laipsnis siekia aukščiau. Čia siela ne tik neaimanuoja, ne tik priima kryžių, pasiduodama Dievo valiai, bet neša jį tvirtai ir ramiai. Dar daugiau, ji taip sutinka su Dievo valia, jog visus malonius ar nemalonius Jo sprendimus priima vienodai ir be perstojo kartoja: „Teesie Tavo valia“. Palaiminta siela, kuri taip kenčia, nes tame atsidavime ji randa saldžią linksmybę, malonią ramybę ir gausų užmokestį. Jai pritinka „Kristaus sekimo“ knygos žodžiai: „Kada pasieksi, kad nelaimės pasidarys tau saldžios ir dėl Kristaus jas pamilsi, tada būk tikras, kad esi gerame kelyje, nes atradai rojų žemėje“. Gražiai yra pasakęs ir šv. Pilypas Neris: „Šioje žemėje nėra skaistyklos, bet tiktai dangus arba pragaras. Kas gyvenimo kentėjimus noriai kenčia, tas turi dangų, kas yra nekantrus, tas turi pragarą“. Ir iš tikrųjų, kas gi kantrią sielą galės pajudinti? Ji yra panaši į dangaus skliautą, kuris visuomet yra skaistus, nors žemiau ir skrajotų debesys.
Todėl ramiai priimk savo kryžius, nes ką tau padės, jei juos atmesi? Be kryžiaus negali būti – kur tik eisi, kryžius visur seks paskui tave, nes visur pats save nusineši. Nors ir pavyktų vieno kryžiaus išvengti, prislėgs tave kitas, gal dar sunkesnis. Jei nenorėsi gera valia priimti kryžiaus, tau jį uždės prievarta, kaip Simonui Kirėniečiui ‒ tuomet neturėsi jokio palengvinimo ir negausi jokio užmokesčio. Atmink, kad kryžius gerąjį plėšiką išganė, o piktąjį pasmerkė, nes tas nuo kryžiaus nužengė pragaran, ir tai, kas turėjo pabaigti jo kentėjimus, juos tik padaugino.
Pirmiausia, užuot bijojęs kryžiaus, atsiduok Dievo valiai ir būk pasirengęs viską kantriai nešti, ką Jis atsiųs – ar neturto kryžių, ar ligos, ar našlavimo, ar šmeižto, ar dvasinių bandymų kryžių. Kas seka Dievo valią, tas ne kryžių, bet kryžius jį neša, o nekantrūs ‒ priešingai, turi jį vilkti ant savo pečių ir lenktis po jo slegiančiu sunkumu. Jei tavo kryžius yra bausmė už nuodėmes, priimk jį tuo noriau, kad bausmė taptų kartu ir atgaila. Pasilik tuomet ant kryžiaus su nužemintu gailesčiu, kaip gerasis plėšikas, kartodamas pranašo žodžius: „Štai, Viešpatie, aš pasirengęs smūgiams.“
Nesirink kryžiaus, nes nėra tikras tas kantrumas, kuris vienus kentėjimus priima, kitus atmeta. Čia reikia laikytis šv. Pranciškaus Saleziečio įspėjimo, duoto vienai sielai: „Mano dukra, dažnai bučiuok širdimi tą kryžių, kurį uždėjo tau Išganytojas. Nesvarstyk, ar jis yra iš brangaus ir kvepiančio medžio ar ne, nes juo labiau jis yra kryžius, juo blogesnis jo medis ir juo nemalonesnis jo kvapas.“ Jei kai kurie kryžiai atrodo tau labai sunkūs, nunešk juos prie Kristaus kryžiaus ir priimk juos iš paties Išganytojo rankų, ir jie pasidarys tau lengvi. „Pažvelk į Mozės rykštę, – sako šv. Pranciškus Salezietis. – Numesta ant žemės, ji virsta žalčiu, paimta į rankas, tampa stebukladare: taip kentėjimai, žiūrint į juos paprastai, yra baisūs, bet jei atminsime, kad jie ateina iš Dievo valios, jie taps meilūs ir saldūs.“
Jei Viešpats uždės tau kryžių, padėkok Jam už jį, kaip dėkoji už palaiminimus, nes kryžius yra Dievo meilės ženklas. Todėl apkabink jį su meile ir nešk taip, kaip Viešpats Jėzus nešė savo kryžių į Kalvarijos kalną. Kada šv. Kiriakas buvo ištemptas ant pastolių ir žiauriai mušamas lazdomis, šis ištvermingas kankinys visą kankinimo laiką kartojo žodžius: „Garbė Tau, Jėzau Kristau, mano aukščiausiasis Viešpatie! Pasigailėk manęs nusidėjėlio, neverto tos malonės, kokią dabar gaunu, kentėdamas dėl Tavo vardo.“ Su tokiu nusižeminimu ir dėkingumu ir tu visuomet priimk kiekvieną kryžių, visai netyrinėdamas, iš kur jis ateina ir ar jį užsitarnavai; gana to, kad Viešpats tau jį atsiuntė. Senojo Įstatymo levitai nešė taip apvyniotus indus, kad jų negalėjo matyti, o tejautė jų sunkumą: panašiai ir Dievui atsidavusi valiai siela nenori pašalinti uždangos, kuri dengia nuo jos akių Dievo sprendimus, tik viską priima su nusižeminimu.
Kada kenti, būk kaip uola, į kurią atsimuša ūždama jūra, o ne kaip menka skiedrelė, kurią mažiausia vilnis nuneša, t. y. nerodyk nuliūdusio veido ir būk ramus, kad niekas negalėtų suprasti, jog kenti. Neieškok tada užuojautos pas žmones ir nekankink tave mylinčių asmenų savo kentėjimų pasakojimais, nes versti kitus kentėti dėl to, kad mes kenčiame, yra bjauri savimeilė. Bet, kita vertus, saugokis, kad tas sielos tvirtumas nepakeltų tavęs puikybėn, todėl slėpk kentėjimus nuo kitų, net pats nuo savęs, t. y. nesvarstyk jų didumo.
Šv. Pranciškus Salezietis kartą buvo pas vieną ligonę, kuri tyliai ir nepaprastai kantriai kentėjo sunkiausius kentėjimus. Norėdamas išmėginti, ar ji yra laisva nuo žmonių teikiamos garbės troškimo, jis pradėjo plačiai kalbėti apie jos kantrybę ir ją girti. Į tai ana ligonė atsakė: „Mano tėve, tu nematai sukilimo, kylančio žemesnėje sielos dalyje. Iš tikrųjų, viskas ten putoja ir kunkuliuoja, ir jei Dievo malonė bei šventa Jo baimė nestiprintų manęs aukštesnėje sielos dalyje, jau seniai būčiau puolusi ir pasidavusi priešui. Tikėk manim, mano tėve, esu kaip anas pranašas, kurį angelas, laikydamas tik už vieno plauko, nunešė į Babiloną: taip ir mano kantrybė nesilaiko tvirčiau... Ne aš pati, bet Dievo malonė palaiko manyje tą ištvermę.“ Šventasis vyskupas suprato, kad tos ligonės kantrybės būta ne tik didvyriškos, bet ir pilnos meilės bei nusižeminimo. Panašiai kentėk ir tu, tylėdamas ir nusižeminęs, neieškodamas nei žmonių supratimo, nei sau malonumo. Paraginimas tam tebūna pats Viešpats Jėzus, sunaikintas altoriaus paslaptyje, ir Sopulingoji Motina, stovinti po kryžiumi. Jei kentėjimai ilgai truktų, nesiduok jų nugalimas, bet būk kaip Mozės krūmas, kuris liepsnodamas nesudegė. Jei pats savaime esi labai silpnas, tai pasislėpk Išganytojo žaizdose ir sujunk savo kančias su Jo kentėjimais. Be to, žadink tikėjimo, vilties ir nusižeminimo aktus, gailestį už nuodėmes, pasidavimą Dievo valiai ir visišką atsidavimą Viešpačiui.
Trečias kantrybės laipsnis pasiekiamas tada, kai priimame kryžius ne tik kantriai ir ramiai, bet ir noriai bei linksmai. Siela, kuri pasiekė tokį dorybės laipsnį, džiaugiasi gavusi kryžių; kai jų neturi, trokšta gauti; kai troškimas yra karštas, ieško kryžių. Tam mus ragina pats mūsų Mokytojas Jėzus žodžiu ir pavyzdžiu. Jis juk kryžiaus troško ir pakėlė jį su džiaugsmu. Ragina mus ir šventieji: jie kryžių brangino labiau už viską. „Jei man duotų išsirinkti, – sako šv. Jonas Auksaburnis, – ar būti su angelais danguje, ar su Pauliumi kalėjime, išsirinkčiau pastarąją vietą; jei galėčiau būti arba Petru, supančiotu grandinėse, arba angelu, sutraukančiu jas, norėčiau būti Petru, o ne angelu“. Viešpats iš dalies išpildė jo norus, nes jam buvo atimtas vyskupo sostas, jis buvo ištremtas ir patyrė daug ir didelių kentėjimų. Tačiau apie tai šitaip rašė šventai mergelei Olimpijai: „Mano širdis neapsakomai džiaugiasi kentėjimuose ir randa juose paslėptą turtą. Džiaukis su manimi ir garbink Dievą, kad Jis apdovanojo mane malone kentėti dėl Jo.“
Šventieji džiaugiasi kryžiumi. Apaštalai išeina iš tarybos linksmi, kad galėjo kentėti dėl Jėzaus. Šventas apaštalas Andriejus su džiaugsmu sveikina kryžių: „O šventas kryžiau, kuris priėmei paskutinį mano Mokytojo kvėptelėjimą, štai aš ateinu sudėti ant tavo pečių ilgos kelionės vargus ir įteikti tau savo nuopelnus ir savo amžinybę. O trokštamasis kryžiau, einu prie tavęs su linksmybe ir džiaugsmu, paimk mane iš žmonių tarpo ir atiduok mano mokytojui, kad per tave priimtų mane, kuris mane per tave atpirko.“ Šv. Elžbieta, nuversta nuo sosto ir ištremta iš tėvynės, liepia giedoti „Te Deum“, kad Viešpats leido jai kentėti. Tas džiaugsmas kyla iš to, kad šventieji karštai mylėjo Viešpatį Jėzų ir todėl noriai kentėjo su Juo ir dėl Jo.
Šventieji trokšta kryžiaus. Šv. Pranciškus Asyžietis liūdi, jei diena praslinko be kentėjimų, manydamas, kad Dievas jį pamiršo. Šv. Magdalena de Paci trokšta verčiau gyventi, nei mirti ir nueiti į dangų, kad dar ilgiau galėtų kentėti, kas danguje yra nebegalima. Šv. Pranciškus Ksaveras kentėjimuose meldžiasi: „Viešpatie, neatimk iš manęs to kryžiaus, o jei šį paimsi, duok man didesnį.“ Šv. Teresė, sužinojusi iš Viešpaties, kad mūsų nuopelnai yra darbuose ir kentėjimuose, šaukia: „Viešpatie, arba kentėti, arba mirti!“ Šventasis Kryžiaus Jonas: „Viešpatie, kentėti ir būti pasmerktam!“ Panašiai kentėjimų prašė šv. Veronika Džiuliani ir gavo tą nepaprastą malonę. Išganytojas apdovanojo ją savo žaizdų žymėmis ir davė jai paragauti savo kančios skausmo. Tokia kryžiaus meilės dvasia gaivino ir kankinius. Šv. Potamijonai budelis grasino, kad ją liepsiąs įmesti į pilną verdančios dervos katilą, o šventoji mergelė atsakė: „Jei nusprendei nužudyti mane tokia mirtimi, prašau tave, padaryk man vieną malonę: nemesk manęs išsyk į katilą, bet įleisk pamažu, kad suprastum, kokia kantrybe apginkluoja mane mano Jėzus ir kaip aš noriu dėl Jo kentėti.“
Pagaliau šventieji ieško kryžiaus kaip paslėpto turto. Kankiniai patys eina ant kryžiaus ar laužo, atgailą darantieji užsideda sau sunkius apsimarinimus, dar kiti skubiai bėga ten, kur jų laukia skausmas arba panieka. Brangioji Siela, jei tu dar toli nuo tokios kantrybės, prašyk Nukryžiuotąjį, kad Jis duotų tau bent kibirkštėlę savo meilės, ir meilė išmokys tave mylėti kiekvieną kryžių!
BUS DAUGIAU
Iš: Vysk. J. Pelčaras, Kantrybė, vertė J. Matulevičius, Šv. Kazimiero draugijos leidinys Nr. 666, Kaunas, Šviesa, 1936. Kalba taisyta.