Įsiliepsnojanti malda

Ši malda visuomet buvo laikoma pranašyste. Šv. Liudvikas dvasios akimis regi kunigų kongregaciją, kuri per paskutiniuosius laikus atnaujins Bažnyčią. Ji yra Dievo apvaizdos kūrinys, ypač atsidavęs Marijai. Keletas teksto dalių atrodo tarsi mūsų laikmečio aprašymas, ir, be abejo, parodo tokius vyrus, kokie Bažnyčiai dabar reikalingi.

1. Memento, Domine, congregationis tuae, quam possedisti ab initio[1]. Atsimink, Viešpatie, savo bendriją, kuri buvo Tavo nuo amžinybės, kai Tu apie ją galvojai savo dvasioje, ab initio. Tu ją laikei savo rankoje, kai kūrei visatą iš nieko pačioje pradžioje, ab initio. Tu ją turėjai savo širdyje, kai Tavo mylimas Sūnus, mirdamas ant kryžiaus, apšlakstė ją savo krauju, pašventino savo mirtimi ir patikėjo savo šventajai Motinai.

2. Tad pažadink, Viešpatie, savo dešiniosios rankos vyrus, įvykdyk savo gailestingumo sumanymus, kuriuos Tu atskleidei kai kuriems savo didžiausiems tarnams, duodamas jiems pranašiškų supratimų: šv. Pranciškui Pauliečiui, šv. Vincentui Fererui, šv. Kotrynai Sienietei ir daugeliui kitų per ankstesnius šimtmečius iki pat mūsų dienų.

3. Memento! Visagali Dieve, atsimink šitą bendriją, suteikdamas jai savo rankos, kuri nėra sutrumpinta, visagalybę, kad ateitų jos diena ir kad ji būtų nuvesta į tobulybę: Innova signa, immuta mirabilia, sentiamus adjutorium brachii tui[2]. Didysis Dieve, kuris gali negyvus akmenis paversti Abraomo vaikais, ištark tik vieną žodį, kad atsirastų gerų darbininkų Tavo derliuje ir gerų misionierių Tavo Bažnyčioje.

4. Memento! Gerumo Dieve, atsimink savo senuosius gailestingumo darbus ir per tą patį gailestingumą atsimink šitą bendriją. Atsimink savo pakartotą pažadą, kurį mums davei per pranašus ir per patį savo Sūnų, ir išklausyk mūsų teisėtus prašymus. Taip pat atsimink savo tarnų ir tarnaičių maldas, atliktas per tiek šimtmečių. Tegul jų maldavimai, jų raudos, jų ašaros ir išlietas kraujas ateina prie Tavo veido, kad galingai pažadintų Tavo gailestingumą. Bet labiausiai atsimink savo mieląjį Sūnų: respice in faciem Christi tui[3]. Jo agonija, Jo sumišimas ir meilingas skundas Alyvų sode, kai Jis sakė: quae utilitas in sanguine meo[4], Jo žiauri mirtis ir pralietas kraujas šaukte šaukiasi Tavo gailestingumo, kad per šitą bendriją ant sugriautos Jo priešų imperijos griuvėsių būtų atstatyta Jo imperija.

5. Memento! Atsimink, Viešpatie, šią bendriją per savo teisingumo veikimą. Tempus faciendi, Domine, dissipaverunt legem tuam[5]: Laikas įvykdyti, Viešpatie, ką Tu pažadėjai. Tavo dieviškasis įstatymas yra peržengtas, Tavo Evangelija atmesta, neteisingumo potvyniai apliejo visą žemę, ateidami iki Tavo tarnų, visa žemė yra apleista[6], bedievystė sėdi soste, Tavo šventykla profanuota ir baisybė atėjo iki šventos vietos[7]. Argi Tu leisi taip viską apleisti, teisingasis Viešpatie, keršto Dieve? Argi viskas virs Sodoma ir Gomora? Negi visą laiką tylėsi? Negi amžinai visa tai pakęsi? Argi nereikia, kad Tavo valia būtų vykdoma kaip danguje, taip ir žemėje, kad ateitų Tavo karalystė?[8] Argi Tu neparodei kai kuriems savo draugams būsimojo savo Bažnyčios atsinaujinimo? Argi žydai neturi atsiversti į tiesą? Argi ne to laukia Tavo Bažnyčia? Argi visi dangaus šventieji nesišaukia Tavo teisingumo: vindica![9] Argi visi žemės teisingieji Tau nesako: Amen, veni, Domine?[10] Visi kūriniai, net patys nejautriausi, dejuoja prislėgti nesuskaičiuojamų Babilono nuodėmių ir meldžia Tavęs ateiti ir viską atnaujinti: omnis creatura ingemiscit ir t. t.[11]

6. Viešpatie Jėzau, memento congregationis tuae[12]! Nepamiršk suteikti savo Motinai naujos bendrijos, kad per ją [bendriją] atnaujintum visus dalykus ir užbaigtum malonės laikus, kaip ir prasidėjai per Ją. Da Matri tuae liberos, alioquin moriar[13] – duok vaikų ir tarnų savo Motinai, kitaip aš mirsiu.

Da Matri tuae[14]. Dėl Tavo Motinos prašau Tavęs. Atsimink Jos įsčias ir Jos krūtis ir neatmesk mano prašymo! Atsimink, kieno Sūnus esi ir išklausyk mane. Atsimink, ką Ji reiškia Tau ir ką Tu reiški Jai ir patenkink mano maldavimus.

Ko gi aš prašau? Nieko savo naudai, viskas Tavo šlovei.

Ko gi aš prašau? Kažko, ką Tu gali, ir, drįstu sakyti, turi suteikti, nes Tu esi ne tik tikrasis Dievas, kuriam duota visa valdžia danguje ir žemėje, bet ir pats geriausias iš visų vaikų, be galo mylintis savo Motiną.

7. Ko gi aš prašau? Liberos: Kunigų, kurie yra laisvi Tavąja laisve, atsirišę nuo visko, kurie yra be tėvo, motinos, brolių, seserų, be tėvų pagal kūną, be draugų pagal pasaulį, be turtų, kliūčių ar rūpesčių ir netgi be savosios valios[15].

8. Liberos: Tavo meilės ir Tavo valios vergų, vyrų pagal Tavo širdį, kurie be savosios valios, suteršiančios ir kliudančios, įvykdys visus Tavo nuosprendžius ir parblokš visus Tavo priešus kaip kadaise naujasis Dovydas su kryžiumi ir rožančiumi tarsi mėtykle rankoje: in baculo Cruce et in virga Virgine[16].

9. Liberos: Vyrų, kurie debesų pakelti nuo žemės ir pilni dangiškos rasos, kurie be kliūčių skrenda ten, kur dvelkia Šventoji Dvasia. Jie yra iš tų, kuriuos pranašas turėjo omenyje, kai klausė: Qui sunt isti qui sicut nubes volant?[17] Ubi erat impetus spiritus illuc gradiebantur[18].

10. Liberos: Vyrų, kurie visada Tau po ranka, visada pasirengę paklusti Tau pagal savo vyresniųjų balsą kaip Samuelis žodžiais: Praesto sum[19], visada pasiruošę eiti ir viską iškentėti su Tavimi ir dėl Tavęs kaip apaštalai: Eamus et moriamur cum illo[20].

11. Liberos: Tikrų Marijos vaikų, pradėtų ir pagimdytų Jos meilės, nešiotų Jos įsčiose, prisirišusių prie Jos krūtinės, maitintų Jos pienu, pakeltų Jos rūpinimosi dėka, prilaikytų Jos rankos ir praturtintų Jos malonių.

12. Liberos: Tikrų Švenčiausiosios Mergelės tarnų, kurie, kaip kadaise Dominykas, eis visur su šviečiančiu bei degančiu deglu burnoje ir rožančiumi rankoje, lodami kaip šunys, degdami kaip ugnis ir apšviesdami pasaulio tamsą kaip saulė, kurie tikru pamaldumu Marijai, tai yra vidiniu be veidmainystės, išoriniu be kritikavimo, protingu be nežinojimo, švelniu be abejingumo, ištvermingu be lengvabūdiškumo ir šventu be įžūlumo, visur, kur eina, sutrina senosios gyvatės galvą, kad visiškai išsipildytų prakeikimas, kurį Tu jai davei: Inimicitias ponam inter te et mulierem, inter semen tuum et semen ipsius et ipsa conteret caput tuum[21].

13. Yra tiesa, didysis Dieve, kad demonas, kaip Tu perspėjai iš anksto, paruoš didelius persekiojimus šitos paslaptingos moters kulnui, tai yra Jos vaikų bendrijai, kuri ateis pasaulio pabaigoje, ir kad bus didelis priešiškumas tarp palaimintų Marijos palikuonių ir prakeiktos šėtono rasės. Bet tai yra visiškai dieviškas priešiškumas ir vienintelis, kurio autorius Tu esi: inimicitias ponam[22]. Bet šitos kovos ir šitie persekiojimai, kuriuos Belialo vaikai ir rasė suteikia Tavo šventosios Motinos rasei, netarnauja niekam kitam, tik puikiam įrodymui Tavo malonės galios, jų [Marijos rasės] dorybių stiprybės ir Tavo Motinos autoriteto. Nes nuo pasaulio pradžios Tu davei Jai užduotį per savo širdies nuolankumą ir per savo kulną sunaikinti šitą išpuikusį: Ipsa conteret caput tuum[23].

14. Alioquin moriar[24]: Ar man ne geriau numirti, nei matyti Tave, mano Dieve, kiekvieną dieną taip žiauriai ir nebaudžiamai įžeidinėjamą, nei matyti kiekvieną dieną augantį pavojų būti nuneštam kartu su nusikaltimų srove, kuri vis labiau didėja? Tūkstantis mirčių man būtų lengviau iškenčiamos. Siųsk man pagalbą iš dangaus arba pasiimk mano sielą pas save! Taip, jeigu negalėčiau tikėtis, kad Tu anksčiau ar vėliau dėl savo garbės išklausysi manęs, vargšo nusidėjėlio, kaip jau išklausei daug kitų, – iste pauper clamavit et Dominus exaudivit eum[25], – tikrai karštai prašyčiau Tavęs kaip pranašas: tolle animam meam[26]. Bet pasitikėjimas Tavo gailestingumu leidžia melstis kartu su kitu pranašu: non moriar sed vivam et narrabo opera Domini[27], kol galėsiu sušukti kartu su Simeonu: nunc dimittis servum tuum in pace, quia viderunt oculi mei[28] ir t. t.

15. Memento! Šventoji Dvasia, neužmiršk kartu su savo kilnia ir ištikima Sužadėtine Marija pažadinti ir formuoti Dievo vaikus! Kartu su Ja ir Joje Tu formavai išrinktųjų galvą [Jėzų Kristų]; todėl su Ja ir Joje turi formuoti visus Jos narius. Dievystėje Tu neiškeli jokio kito asmens; bet vien Tu formuoji visus į Dievą panašius asmenis anapus Dievystės. Visi šventieji, kurie gyveno iki šiol ir kurie dar ateis iki pasaulio pabaigos, yra Tavo ir Marijos meilės darbai.

16. Dievo Tėvo karalystė tęsėsi iki tvano ir baigėsi per potvynį; Jėzaus Kristaus karalystė baigiasi kraujo srovėje. Bet Tavo karalystė, Tėvo ir Sūnaus Dvasia, tęsiasi ugnies, meilės ir teisingumo potvynyje[29].

17. Kada ateis šitas tyros meilės ugnies potvynis, kurį Tu uždegsi visoje žemėje ir sukurstysi švelniai bei galingai, kad visos tautos: turkai ir stabmeldžiai, netgi žydai, būtų jo uždegti ir atsiverstų į Tave? Non est, qui abscondat a calore ejus[30]. Accendatur: Kad šita dieviška ugnis, kurią Jėzus yra atėjęs uždegti, užsidegtų prieš tai, kai Tu siųsi savo rūstybės ugnį, kuri viską pavers pelenais. Emitte Spiritum tuum et creabuntur et renovabis faciem terrae[31]. Siųsk šitą ugnies dvasią į žemę, kad ji sukurtų karšto uolumo pilnų kunigų, per kurių tarnystę bus atnaujintas žemės veidas ir atstatyta Tavo Bažnyčia.

18. Memento congregationis tuae: Atsimink savo išrinkto būrio, numatytųjų, atranką, kurią Tu atliksi tarp šios žemės žmonių pagal savo žodį: Ego vos elegi de mundo[32]. Tai bus Tavo išrinktų taikių avinėlių būrys tarp tiek daug vilkų, tyrų balandžių ir karališkų erelių tarp tiek varnų, medaus ieškančių bičių spiečius tarp tiek daug širšių, greitų elnių būrys tarp tiek daug vėžlių, narsių liūtų būrys tarp tiek daug bailių kiškių! O Viešpatie! Congrega nos de nationibus[33], surink mus, suvienyk mus, kad Tavo šventam ir galingam vardui būtų suteikta jam priklausanti garbė.

19. Apie šitą iškilnų būrį Tu iš anksto pranešei savo pranašui, kuris kalbėjo labai miglotomis ir paslaptingomis, bet visiškai dieviškomis sąvokomis: Siuntei gausų lietų, Dieve, atgaivinai savo nualintą paveldą; tavo šeima ten rado namus, – iš savo gerumo, Dieve, rūpiniesi vargstančiais. Viešpats ištarė žodį; moterys – didis būrys – neša gerą žinią: „Bėga, bėga kariuomenių karaliai! Moterys namie dalijasi grobiu, nors jos likosi tarp avidžių – pasidabruotais sparnais balandžio, geriausiu auksu paauksuotomis jo plunksnomis. Ten Šadajui blaškant karalius, krito sniegas ant Zalmono kalno.“ O didingasis kalne, Bašano kalne, daugelio viršūnių kalne, Bašano kalne! Daugelio viršūnių kalne, kodėl žvairuoji į kalną, kurį Dievas išsirinko savo buveine, – kur Viešpats gyvens amžinai?[34]

20. Kas yra, Viešpatie, šitas palaimingas lietus, kurį Tu išskyrei ir išrinkai savo nualintam paveldui, jeigu ne šitie misionieriai, Marijos, Tavo Sužadėtinės, vaikai, kuriuos Tu išrinksi ir atskirsi nuo visumos dėl savo Bažnyčios, tokios nusilpusios ir suterštos sunkių savo vaikų nusikaltimų, gerovės?

21. Kas yra šitie gyvūnai ir šitie vargstantys, kurie gyvens Tavo pavelde, kurie maitinsis Tavo paruoštu dievišku saldumu, jeigu ne šitie vargšai misionieriai, kurie visiškai palikti Tavo Apvaizdai, perpildytai Tavo dieviškiausių pomėgių? Ar jie nėra Ezekielio paslaptingų būtybių atvaizdai[35], turintys tikro ir kilnaus žmogaus gerumo per savo nesavanaudišką ir geradarišką meilę artimui, liūto narsos per savo šventą rūstybę ir protingo, karšto uolumo prieš demonus bei Babilono vaikus, jaučio jėgos per savo apaštališką darbą bei kūno apsimarinimą ir pagaliau erelio skrydį per Dievo kontempliaciją? Tokie bus Tavo misionieriai, kuriuos Tu nori siųsti į savo Bažnyčią. Jie turės žmogaus akį artimui, liūto akį Tavo priešams, jaučio akį sau ir erelio akį, kuri bus visuomet nukreipta į Tave.

22. Šitie apaštalų įpėdiniai pamokslaus su tokia didele jėga bei tvirtumu ir taip puikiai bei nuostabiai, kad savo pamokslais sukrės visas dvasias ir širdis ten, kur jie pamokslaus. Tu jiems suteiksi savo žodį, savo paties burną ir savo išmintį, kuriai negalės prieštarauti joks jų priešininkas[36].

23. Tarp šitų mylimų sielų Tu būsi su savo palaima kaip mylimojo Jėzaus Kristaus kareivijos Karalius, nes jų sumanymai neturi kito tikslo, nei atiduoti Tau viso grobio, kurį jie atims iš Tavo priešų, garbę.

24. Per savo atsidavimą Apvaizdai ir pamaldumą Marijai jie turės pasidabruotus balandžių sparnus, tai yra mokymo ir dorovės tyrumą, ir auksinę nugarą, tai yra tobulą meilę artimui, kad neštų jo klaidas iš didelės meilės Kristui, kad neštų Jo kryžių.

25. Tik Tu, kaip dangaus Karalius ir karalių Karalius, atskirsi šiuos misionierius iš visumos kaip kadaise karaliai, kad padarytum juos baltesnius už sniegą ant Zalmono kalno, Dievo kalno, labai vaisingo ir tvirto kalno, kuris Dievui patinka ir kur Jis pasilieka ir pasiliks iki pabaigos.

Kas yra, Viešpatie, tiesos Dieve, šitas paslaptingas kalnas, apie kurį Tu mums pasakoji tiek nuostabių dalykų, jeigu ne Marija, Tavo miela Sužadėtinė, kurios pamatus Tu dėjai ant aukščiausių kalnų viršūnių: Fundamenta ejus in montibus sanctis[37]. Mons in vertice montium[38]? Laimingi, tūkstantį kartų laimingi kunigai, kuriuos Tu taip gerai išsirinkai, kad pasiliktų kartu su Tavimi ant šito didingo ir dieviško kalno, kad taptų amžinybės karaliais per savo panieką pasauliui ir savo pakėlimą į Dievą, kad taptų baltesni už sniegą per susivienijimą su Marija, Tavo visa gražia, visiškai tyra ir visiškai nekalta Sužadėtine, kad praturtėtų dangaus rasa ir žemės riebalais, visomis laikinomis ir amžinomis palaimomis, kurių yra pripildyta Marija.

Nuo šito kalno viršūnės savo karštomis maldomis jie kaip Mozė siųs strėles į savo priešus, kad juos parblokštų arba atverstų[39].

Ant šito kalno jie bus pamokyti visuomet ten pasiliekančio paties Jėzaus Kristaus burnos apie palaiminimų išmintį.

Ant šito Dievo kalno jie bus perkeisti su Juo kaip ant Taboro, jie mirs kaip ant Kalvarijos ir žengs į dangų kaip nuo Alyvų kalno.

26. Memento congregationis tuae. Tuae: Tik Tau priklauso per savo malonę sukurti šitą bendriją; jeigu žmogus norėtų pradėti pirmiau, nieko nepadarytų, jeigu sumaišytų savo su Tavo, viską sugadintų ir apverstų. Tuae congregationis: Tai yra Tavo darbas, didysis Dieve. Opus tuum fac: Padaryk savo visiškai dievišką darbą, suburk, pašauk, surink savo išrinktuosius iš visų kraštų, kur Tu viešpatauji, kad sukurtum ginkluotą kareiviją prieš savo priešus.

27. Žiūrėk, Viešpatie, kareivijų Dieve, kapitonai komplektuoja dalinius, galiūnai gausias armijas, admirolai laivynus, prekiautojai masiškai susiburia turguose ir aikštėse. Plėšikai, bedieviai, girtuokliai ir ištvirkėliai kasdien taip lengvai, noriai ir gausiai susiburia prieš Tave: vienas šautuvo šūvis, vienas būgno garsas, viena ištraukta špaga, vienas sudžiūvusių laurų vainikas, kuris kažką žada, vienas geltonos arba baltos žemės gabalėlis [aukso arba sidabro], kurį kažkas siūlo... kitaip tariant, vienas garbės rūkas, vienas nieko vertas pelnas ir vienas niekšiškos aistros patenkinimas, kuris per numatytą akimirką suburia vagis ir kareivius, pripildo namus ir turgavietes, surenka prekiautojus, uždengia žemę ir jūrą nuskaičiuojama gausybe niekšų, kurie visi, nors juos skiria atstumas, skirtingas temperamentas arba ypatingi interesai, susijungia iki mirties, kad po velnio vėliava ir jo vadovaujami užkariautų Tave ir Tavo karalystę.

28. Ar niekas neturėtų stoti Tavo, didysis Dieve, kurio tarnystėje yra tiek garbės, švelnumo ir naudos, partijon? Ar joks kareivis neturėtų atsirasti po Tavo vėliava? Joks šventasis Mykolas uoliai šaukti tarp savo brolių dėl Tavo garbės: Quis ut Deus[40]? Ak! Leisk man šaukti visur: ugnis, ugnis, ugnis! Į pagalbą, į pagalbą, į pagalbą! Ugnis Dievo namuose, ugnis sielose, ugnis šventykloje! Į pagalbą mūsų broliui, kurį nužudo, į pagalbą mūsų vaikams, kuriuos pasmaugia, į pagalbą mūsų tėvui, kurį nuduria!

29. Qui Domini est jungatur mihi[41]: Kad visi geri kunigai, kurie yra išbarstyti visame pasaulyje, ar jie stovi kovoje ar yra pasitraukę iš kautynių į dykumas ir dykynes, kad visi geri kunigai ateitų ir susijungtų su mumis. Vis unita fit fortior, kad mes visi sudarytume po kryžiaus vėliava gerai sutvarkytą ir organizuotą armiją kovai, kad mes kartu užpultume Dievo priešus, kurie jau davė ženklą pulti: sonuerunt, frenduerunt, fremuerunt, multiplicati sunt[42].

Dirumpamus vincula eorum et projiciamus a nobis jugum ipsorum. Qui habitat in caelis irridebit eos[43].

30. Exsurgat Deus et dissipentur inimici ejus[44]. Exsurge, domine, quare obdormis? Exsurge[45].

Viešpatie, kelkis! Kodėl atrodo, jog Tu miegi? Kelkis savo visagalybėje, savo gailestingume ir savo teisingume, kad suburtum išrinktą kareiviją kaip gvardiją, kuri apsaugotų Tavo namą, apgintų Tavo garbę ir išgelbėtų Tavo sielas, kad būtų viena kaimenė ir vienas ganytojas, ir kad visi teiktų Tau garbę Tavo šventykloje: et in templo ejus omnes dicent gloriam[46]. Amen.

Vien Dievas!