„Neatlaidusis tarnas“, nežinomas dailininkas.
Atleisti skriaudas yra vienas sunkiausių gailestingumo darbų. Padėti vargstantiems, paguosti nuliūdusius ar pamokyti klystančius bent iš dalies atitinka mūsų prigimtį, jeigu ji nėra visiškai sugadinta egoizmo. Tačiau atleisti skaudų įžeidimą ar kokią kitą neteisybę, regis, prieštarauja mūsų prigimčiai, tokiais momentais kaip tik besišaukiančiai atpildo ir keršto.
Vis dėlto Išganytojas būtent atleidimą išskiria kaip vieną iš pagrindinių savo mokymo punktų. Nusikaltusiam broliui turėtume atleisti ne tik septynis, bet septyniasdešimt septynis kartus (Mt 18, 22), t. y. nenustatydami jokios ribos. Toks atlaidumas netgi yra mūsų išganymo sąlyga, kaip kasdien kalbame Viešpaties maldoje: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“ (Mt 6, 12) Taigi mes patys nustatome matą, pagal kurį Dievas mums atleidžia: „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų.“ (Mt 6, 14–15). Jei atleisime kitiems, Dievas irgi mums atleis, tačiau jei nebūsime pasirengę atleisti, Dievas taip pat mus griežtai teis. Be šio pasirengimo atleisti neįmanoma nė gera malda: „Eidami melstis, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus.“ (Mk 11, 25)
Jėzus pats parodė tokio atlaidumo pavyzdį, kai, kabodamas ant kryžiaus, meldėsi už tuos, kurie jam sukėlė visas tas nežmoniškas kančias: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“ (Lk 23, 34) Sekdamas Kristumi, ir šv. Steponas prieš mirtį garsiai šaukė: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ (Apd 7, 60)
Priežastys, kodėl turėtume atleisti skriaudas
Pirmoji priežastis, kodėl turėtume atleisti savo artimui, yra ta, kad mes patys esame nusidėję ir mums reikia Dievo atleidimo. Štai kodėl šventasis Paulius rašo: „Atleiskite vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums atleido.“ (Ef 4, 32) Štai kodėl po apaštalo Petro klausimo, kaip dažnai jis turėtų atleisti savo broliui, Jėzus pasako palyginimą apie negailestingąjį tarną: Vienas tarnas buvo skolingas savo valdovui dešimt tūkstančių talentų. Kadangi jis nepajėgė tokios sumos sumokėti, valdovas dovanojo jam visą skolą. Netrukus po to jis sutiko savo bičiulį, skolingą jam tik šimtą denarų. Nors pastarasis maldavo jo tais pačiais žodžiais, kuriais tarnas kreipėsi į savo valdovą, jis nenusileido ir liepė tą savo bičiulį įmesti į kalėjimą. Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo, o valdovas liepė negailestingąjį tarną atiduoti budeliams, kol sumokės skolą. Šiuo palyginimu Kristus nori mums parodyti, koks gėdingas būna mūsų elgesys, kai mes, kuriems taip lengvai buvo atleista daugybė nuodėmių, dėl kurių būtume nepatekę į dangų ir nusipelnę amžinojo pragaro, nenorime atleisti savo artimui už mažesnius nusižengimus. Štai kodėl Jėzus baigia palyginimą žodžiais: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui.“ (Mt 18, 35)
Kitą, dar gilesnę, reikalavimo atleisti skriaudas priežastį suvokiame mąstydami apie nukryžiuoto Jėzaus maldą už savo priešus ir šv. Stepono maldą už savo budelius. Jėzus savo Tėvo prašo atleisti nuodėmes, kurios buvo padarytos tiesiogiai prieš Jį. Taip pat ir šv. Steponas prašo Kristaus neįskaityti nuodėmės jo žudikams. Kas mus įžeidžia arba nuskriaudžia, nusideda ne tik prieš mus, bet ir prieš Dievą bei Kristų. Kadangi esame mistinio Kristaus kūno nariai, Išganytojas viską, kas mums padaroma, priima taip, tarsi tai būtų padaryta Jam (plg. Mt 25, 40). Dauguma nusidėjėlių nesuvokia, kokią kaltę užsitraukia, manydami, kad blogai pasielgė tik su kokiu nors žmogumi. Jie nesupranta, kad Visagalis Dievas į jų nuodėmę žiūri taip, tarsi ji būtų padaryta prieš Jį patį. Kadangi Dievas taip su mumis solidarizuojasi ir mūsų patirtą skriaudą laiko sava, turėtume, sekdami Kristaus pavyzdžiu, verčiau prašyti, kad prieš mus padarytos nuodėmės būtų vertinamos atlaidžiai. Kas mus įžeidžia ar padaro mums kokią nors neteisybę, labiausiai pakenkia sau, nes už tai gali sulaukti Dievo bausmės, o mums ši neteisybė gali tapti amžinu nuopelnu, jeigu ją priimame su krikščioniška kantrybe ir nuolankumu.
Kartais galime net pelnyti savo priešo palankumą, jeigu jam įrodysime, kad krikščioniškasis atlaidumas mums nėra tik teorija. Šventasis Arso klebonas šią dorybę praktikavo didvyriškai, netgi dėkodavo už patirtus įžeidimus ir užgauliojimus, todėl ne vienas jį plūdęs žmogus, pamatęs jo antgamtinę nuostatą, tapo didžiausiu šio kunigo gerbėju.
Kai kurie sunkumai
Kadangi atleisti kartais gali būti taip sunku, jog, atrodo, tam priešinasi visa mūsų prigimtis, turime atsiminti, kad svarbiausia yra pats noras atleisti. Jei, nepaisant šio nuoširdaus noro, mus retkarčiais apima apmaudas ar kerštingos mintys, turime į jas žiūrėti kaip į kitas pagundas: tai nėra nuodėmė, kol mes savo noru joms nepritariame. Taigi, net jei neretai tenka kovoti su tokiomis mintimis ir jausmais, mes ne nusidedame, bet, priešingai, ugdome dorybę.
Be to, atleidimas ne visada reiškia, kad turime elgtis taip, tarsi nieko neįvyko. Atleidimui neprieštarauja reikalavimas atsiprašyti ar atgailauti. Juk ir Dievas mums atleidžia mūsų nuodėmes, bet vis tiek įpareigoja mus daryti atgailą, net jeigu ji daug mažesnė, nei to reikalautų griežtas teisingumas. Panašiai ir tėvai lengvai atleidžia savo vaikams jų klaidas, tačiau dėl pedagoginių sumetimų vis tiek skiria jiems bausmę, bent jau už sunkesnius nusižengimus.
Jei mums nusikaltęs žmogus vis dėlto neketina atsiprašyti, nei atsiteisia kokiu nors kitu būdu, vis tiek turėtume jam atleisti ir viską atiduoti į Dievo rankas. Turėtume su juo elgtis mandagiai, tačiau nebūtina juo pasitikėti, jeigu jis įrodė nenusipelnąs pasitikėjimo; juo labiau nebūtina elgtis su juo kaip su artimu draugu. Turime mylėti visus žmones, bet tai nereiškia, kad visus privalome laikyti artimais bičiuliais.
Galimybė siekti pažangos arba kliūtis išsigelbėjimui
Nuoširdus atleidimas artimui gali būti svarbus žingsnis dvasinės pažangos kelyje būtent dėl to, kad tam reikia nugalėti save. Arso klebonui buvo labai sunku po įžeidimų išlikti draugiškam ir meiliam, bet būtent dėl to jis ir tapo šventuoju. Šv Pranciška Šantal atleido žmogui, kuris medžiodamas netyčia nušovė jos vyrą, ir netgi buvo pasirengusi tapti vieno iš jo vaikų krikštamote, o tai jai neabejotinai buvo svarbus žingsnis kelyje į šventumą.
Kita vertus, kai kurie krikščionys nedaro jokios pažangos būtent dėl to, kad širdyje puoselėja neapykantą ir nenori jos atsisakyti. Kai kurie net prarado tikėjimą, nes nebenorėjo melstis: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“
Tad melskime stiprybės atleisti savo kaltininkams, kai tai padaryti mums būna sunku, nes Dievas nereikalauja neįmanomų dalykų, bet visada būna pasirengęs suteikti mums malonę, kurios reikia Jo įsakymams vykdyti, jei tik Jo prašome.
VERSTA IŠ: Pater Matthias Gaudron, „Selig die Barmherzigen. 8. Beleidigern gerne verzeihen“, Mitteilungsblatt, 2016 m. rugpjūtis - Nr. 451