Jusepe de Ribera (1591–1652), „Šv. Pauliaus ir šv. Petro ginčas Antiochijoje“
Sudrausti darančius nuodėmę yra dvasinis gailestingumo darbas. Čia turbūt labiausiai išryškėja skirtumas tarp tikro ir netikro gailestingumo, nes pastarasis nesistengia įspėti nusidėjėlių, bet, užuot kvietęs juos atsiversti, juos ramina. Nusidėjėliui gresia pavojus prarasti amžinąjį išganymą arba – jei kalbama ne apie sunkias nuodėmes, bet apie šiaip svarbius dalykus – netekti didelių dvasinių gėrybių. Todėl atkreipti jo dėmesį į šį jam gręsiantį pavojų yra toks pat meilės darbas kaip ir įspėti žmogų, ketinantį valgyti užnuodytą maistą ar maudytis ryklių knibždančioje jūroje. Pasak šv. Tomo Akviniečio, broliškas pabarimas yra didesnis meilės darbas nei rūpinimasis ligoniu ar pagalba skurstančiam, nes sielos išganymas yra svarbiau už kūno sveikatą (plg. Teologijos suma, II-II, q. 33, a. 1).
Pats Kristus ragino savo mokinius broliškai taisyti vienas kitą: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk bažnyčiai. O jei nepaklus nė bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas.“ (Mt 18, 15–17) Šv. Paulius barė korintiečius už tai, kad šie toleravo vieno iš savo bendruomenės narių gyvenimą su tėvo žmona, t. y. su pamote (plg. 1 Kor 5), o savo mokinį Titą ragino „kalbėti, įspėti ir barti kuo griežčiau“ (Tit 2, 15).
Todėl būtų klaidingas gailestingumas duoti, kaip tai šiandien reikalaujama, šventąją Komuniją žmonėms, kurie, pavyzdžiui, svetimoteriauja, gyvena kartu nesusituokę arba palaiko homoseksualius santykius; tai pirštų jiems mintį, kad jų gyvenimo būdas atitinka Dievo valią, nors iš tiesų taip anaiptol nėra. Priešingai, būtent Komunijos nedavimas yra įspėjimas nusidėjėliui ir todėl gailestingumo darbas.
Žinoma, galima kitą broliškai sudrausti ir dėl mažesnių nusižengimų. Galbūt kas nors savo nekantrumu, nuolatiniu vėlavimu, nederamu ironizavimu ar kitokiu elgesiu kelia daug nepatogumų aplinkiniams ar net juos piktina. Neretai tokio žmogaus bičiuliai dėl šios jo ydos kenčia ir tarpusavyje apie ją kalba, tik jis vienas to nenumano. Tokiu atveju artimo meilė reikalauja, kad jis apie tai sužinotų, net jei tai nėra malonu. Užuot kalbėjus apie nesančiųjų šalia trūkumus, dažnai būtų geriau kreiptis tiesiai į juos.
Tie, kurie turi valdžią kitiems arba neša už kitus atsakomybę, t. y. tėvai, dvasiniai ir pasaulietiniai vadovai, netgi yra teisingumo įpareigoti sudrausti darančius bloga. Tėvas arba motina, leidžiantys savo vaikams daryti ką nori, arba viršininkas, niekada nebarantis savo nusižengiančių pavaldinių, aplaidžiai atlieka savo pareigas. Tačiau net jei nenešame už kitą atsakomybės, krikščioniška meilė reikalauja bent jau atkreipti jo dėmesį į jo klaidą arba perspėti jį dėl netinkamo elgesio.
Kad pabarimas būtų gailestingumo darbas, jis, žinoma, turi kilti iš meilės, o ne iš pykčio ar nuoskaudos. Todėl šv. Augustinas, komentuodamas Mato evangelijos 18 skyriaus 15 eilutę, sako: „Kodėl bari savo brolį? Ar todėl, kad tau skaudu, jog jis prieš tave nusidėjo? Taip neturėtų būti. Jei tai darai iš meilės sau, elgiesi tuščiai. Tačiau jei tai darai iš meilės jam, elgiesi tinkamai.“[1] Pamokytasis turi suprasti, kad jam linkima gero. Supykę, beveik visada pasakome per griežtus ar net perdėtus – ir dėl to neteisingus – žodžius, dėl kurių vėliau gailimės. Toks pabarimas, užuot patraukęs kitą gėrio link, dažnai jį tik supykdo. Todėl, norint ką nors sudrausti, visada geriau palaukti, kol patys nusiraminsime ir galėsime rasti tinkamų žodžių.
Įspėti nusidėjėlį reikėtų romiai, kaip rašo šv. Paulius Timotiejui: „Viešpaties tarnui <...> reikia su visais elgtis maloniai, stengtis pamokyti, būti kantriam, švelniai aiškinti prieštaraujantiems, – rasi Dievas duos jiems atsiversti, pažinti tiesą, ir jie prablaivės nuo velnio žabangų, kuriuose vergavo jo valiai.“ (2 Tim 2, 24–26) Labai gražiai apie tai kalba ir šv. Bazilijus: „Kas nori sudrausti kitus, turi elgtis panašiai kaip gydytojai, kurie niekada nepyksta ant ligonių, bet visą savo energiją bei pyktį nukreipia prieš ligą ir ją stengiasi pašalinti. Taip ir tu neturi pykti ant klystančiojo. Visas tavo rūpestis ir uolumas turi būti nukreiptas į tai, kad iš brolio sielos pašalintum kaltę ar ydą. Turi elgtis kaip tėvas, kuris savo vaikui nori perrišti žaizdą. Tik pažiūrėk, kaip atsargiai ir švelniai jis elgiasi. Savo vaiko skausmą jis jaučia taip, lyg kentėtų pats.“[2]
Remiantis Kristaus žodžiais (Mt 18, 15), sudrausti savo artimą pirmiausia reikėtų privačiai. Tik tada, kai toks diskretiškas įspėjimas nepadeda, galima pasitarti su kitais, o gal net papeikti kaltąjį asmenį viešai. Tas, kuris kitą broliškai įspėja ar sudraudžia, nebūtinai turi būti be nuodėmės, antraip niekas negalėtų to daryti, vis dėlto galima reikalauti, kad jis bent jau stengtųsi daryti dvasinę pažangą ir kovotų su savo ydomis. Žmogui, kuris priekaištauja kitiems, nors pats turi dar didesnių trūkumų, tinka Kristaus žodžiai: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! Arba kaip gali sakyti broliui: „Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies“, kai tavo akyje rąstas?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš brolio akies“ (Mt 7, 3-5). Taip pat turėtumėte patys stengtis dėkingai priimti kitų pastabas apie mūsų klaidas.
Šventieji ir didieji teologai aiškiai sako, kad pavaldiniai turi pareigą įspėti net savo vadovą, jei šis kelia papiktinimą ar nevykdo savo pareigų. Tokiu atveju, be abejo, reikėtų ypač stengtis išlaikyti deramą pagarbą, prisimenant šv. Pauliaus žodžius: „Senesnio žmogaus aštriai nebark, bet graudenk kaip tėvą.“ (1 Tim 5, 1) Šiandien dažnai minimas biblinis pavyzdys, kai šv. Paulius papriekaištavo šventajam Petrui, šiam savo elgesiu sukėlus papiktinimą (plg. Gal 2, 11). Apie tai šv. Tomas Akvinietis rašo: „Kai kyla pavojus tikėjimui, dvasinius vadovus gali viešai supeikti jų pavaldiniai. Todėl Paulius, nors ir būdamas pavaldus Petrui, viešai jį sudraudė iškilus papiktinimo pavojui tikėjimo atžvilgiu.“ (Teologijos suma, II-II, q. 33, a. 4.) Šiuo principu rėmėsi arkivysk. Lefebvre'as, kritikuodamas popiežius ir vyskupus po Vatikano II Susirinkimo; juo pagrįsta ir šiandieninė Šv. Pijaus X kunigų brolijos pozicija, nes yra šventa pareiga priešintis tikėjimą griaunančioms posusirinkiminės dvasininkijos reformoms ir pareiškimams.
Versta iš: Pater Matthias Gaudron, „Selig die Barmherzigen. 5. Folge: Sünder zurechtweisen“, Mitteilungsblatt 2016-05.
[1] Sermo, 16, 10.
[2] Reg. fus. tract. 50.51. brev. tract. 99.