Antoon van Dyck, „Šv. Martynas atiduoda pusę apsiausto elgetai“, 1618 m.
Pagrindiniams žmogaus poreikiams priklauso ne tik valgis, bet ir drabužiai bei pastogė. Todėl Dievas per pranašą Izaiją sako: „Pasninkas, kokio aš noriu, tai – <…> dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems.“ (Iz 58, 6–7)
Nuogus aprengti
„Nuogas plikas kaip tilvikas“, – taip sakoma apie tą, kuris gyvena itin vargingai. Žmogui reikia drabužių, kad pridengtų savo nuogumą ir apsisaugotų nuo nepalankių oro sąlygų, taip pat tam, kad galėtų skirtingomis progomis atitinkamai apsirengti. Net jei daugelis žmonių šiandien mano, kad kiekviena proga gali rengtis laisvai ir patogiai, gilią prasmę turi paprotys per šventes dėvėti šventinius drabužius arba sekmadienį apsirengti geriau nei darbo dienomis. Tie, kurie mano, kad jiems nereikia šventinių drabužių, pamažu įtiki, jog gyvenime apskritai nėra nieko šventiško ir pakilaus.
Garsiausias šio gailestingumo darbo pavyzdys – šv. Martynas Turietis (316–397), kuris, dar būdamas kareivis ir katechumenas, vienam sušalusiam elgetai prie Amjeno vartų atidavė pusę savo apsiausto. Kitą naktį Martynas sapne išvydo Kristų, apsivilkusį puse jo apsiausto ir jį lydintiems angelams sakantį: „Šiuo apsiaustu mane aprengė katechumenas Martynas.“ Tai graži Išganytojo žodžių: „Kiek padarėte mažiausiam iš šitų mano brolių, man padarėte“, iliustracija.
Tačiau ir daugelis kitų šventųjų savo drabužius atiduodavo vargšams, pavyzdžiui, Arso klebonas, kuris jam dovanotus gerus batus, kelnes ir marškinius iškeisdavo į nušiurusius elgetų skarmalus, arba kunigas Sarto, vėliau tapęs popiežiumi šv. Pijumi X, kurio seserys, tvarkiusios jo namus, į jo drabužių spintą įdėdavo tik būtiniausius išskalbtus rūbus, nes žinojo, kad jis atiduoda viską, kas jam nėra itin reikalinga. Žinoma, iš mūsų nereikalaujama tokio didvyriškumo, tačiau turėtume savo perteklių atiduoti tiems, kurie neturi būtiniausių dalykų, vadovaudamiesi šventojo Jono Krikštytojo žodžiais: „Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu.“ (Lk 3, 11).
Šiandien tais, kuriems reikia drabužių, pasirūpina gerovės valstybė ir labdaros organizacijos. Tačiau Edzardas Šaperis (Edzard Schaper) kartą teisingai pastebėjo, kad Kristus norėjo, jog jį pamaitintų, pagirdytų, priglaustų ir aprengtų ne kokios nors labdaringos draugijos ar socialinės rūpybos darbuotojas, o kiekvienas iš mūsų asmeniškai. Organizuota labdara gali būti veiksminga, tačiau ji greitai tampa anonimiška. Čia trūksta meilės atskiram stokojančiam žmogui, kuriame matomas Kristus. Kai tokioms organizacijoms dovanojame drabužius ar skiriame atitinkamą piniginę auką, bent jau pasistenkime pagalvoti apie tuos, kuriems mūsų parama bus naudinga, taip pat sukalbėkime už juos maldą. Taip mūsų pagalba bus ne vien žmogiškos labdarybės veiksmas, bet didins Kristaus meilę pasaulyje.
Keleivius priglausti
Šventajame Rašte dažnai skatinamas svetingumas keleiviams. „ Rūpinkitės šventųjų reikalais, puoselėkite svetingumą“, – rašo šventasis Paulius (Rom 12, 13), o Pirmajame laiške Timotiejui (5, 10) tarp našlei reikalingų dorybių minimas ir „svetingumas“. Laiške žydams (13, 2) rašoma: „Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, priglaudė angelus“. Tai užuomina apie trijų vyrų, o iš tikrųjų angelų, iš kurių vienas kalbėjo paties Dievo vardu, apsilankymą pas Abraomą (Pr 18), taip pat apie dviejų angelų apsilankymą pas Lotą (Pr 19), siekiant išgelbėti jį iš Sodomos. Abiem atvejais stebina tai, kaip primygtinai svečiai raginami vaišintis ir apsistoti šeimininko namuose. „Mano viešpatie, jei randu malonę tavo akyse, neaplenk savo tarno. Tebūna atnešta truputį vandens, – nusiplaukite kojas ir pailsėkite po medžiu. Atnešiu kąsnį duonos, kad galėtumėte atsigaivinti“, – prašo vyrų Abraomas (Pr 18, 3–5), o Lotas tol kvietė du vyrus, ketinusius praleisti naktį lauke, kol jie atėjo į jo namus. (Pr 19, 2–3).
Taip pat mokiniai iš Emauso ragino nepažįstamąjį, kurio dar neatpažino kaip Viešpaties, pas juos pernakvoti: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...“ (Lk 24, 29). Svetingumą labai vertino net pagonys. Apaštalų darbuose pasakojama, kaip Barnabas ir apaštalas Paulius Listroje buvo palaikyti Dzeusu ir Hermiu po to, kai Paulius ten išgydė paralyžiuotą žmogų (plg. Apd 14, 12). Šiame krašte gyvavo legenda, pasak kurios, kartą viename Frygijos mieste apsilankė žmonėmis apsimetę dievų tėvas Dzeusas ir dievų pasiuntinys Hermis, tačiau niekas jiems nepasiūlė nakvynės. Tik miesto pakraštyje gyvenusi senyvų sutuoktinių pora, Filemonas ir Baukė, maloniai juos priėmė į savo skurdų namelį ir už tai buvo gausiai apdovanota dievų.
Vėliau svetingumas dėl religinių priežasčių buvo praktikuojamas vienuolynuose, ypač pas benediktinus. Šventojo Benedikto regulos 53 skyriuje kalbama apie svečių priėmimą. Svečią reikią pasitikti ir aptarnauti pagarbiai – kaip patį Kristų. Ypatingo rūpesčio nusipelną vargšai ir piligrimai, nes juose labiau nei kituose svečiuose slypi pats Kristus, o turtingieji ir taip geba išsireikalauti pagarbos.
Krikščionių šeimos taip pat mielai suteikdavo pastogę vargšams ir piligrimams, o Arso klebono tėvai kartą priglaudė net šv. Benediktą Juozapą Labrą. Šiandien dauguma žmonių gyvena mažuose butuose, kuriuose nėra svečių kambarių, o apgyvendinimo paslaugas perėmė viešbučiai ir svečių namai. Dėl to neabejotinai kai ką praradome. Nepaisant to, kiekvienas nesunkiai ras daugybę progų vienaip ar kitaip parodyti svetingumą.
Kalbant apie šį gailestingumo darbą, natūraliai iškyla dabartinės pabėgėlių krizės klausimas. Čia norėčiau išdėstyti tik bendruosius principus. Žmonėms, kurie savo šalyje yra persekiojami arba turi gyventi nežmoniškomis sąlygomis, žinoma, turi būti parodytas svetingumas. Apskritai svetingumas savo esme yra laikinas dalykas, tačiau jei persekiojamasis negali grįžti į savo gimtąją šalį, krikščioniškoji meilė reikalauja jam rasti nuolatinį sprendimą. Kita vertus, tų, kurie pas mus atvyksta tik dėl ekonominės naudos, nereikia priimti ilgam laikui. Šiame reikale būtina laikytis svarbaus principo, kad bendrasis gėris yra svarbesnis už asmeninį gėrį. Pavyzdžiui, jei vienuolyno abatas priimtų tiek daug ir tokių nedrausmingų svečių, kad tai smarkiai sutrikdytų arba apskritai sužlugdytų vienuolyno tvarką, elgtųsi prieš bendrąjį gėrį – žinoma, neskaitant tokių išskirtinių situacijų kaip karai ar stichinės nelaimės. Iš svečio taip pat galima reikalauti, kad jis laikytųsi padorumo taisyklių ir prisitaikytų prie vietinių papročių. Jeigu jis to nedaro, nenusikalsite svetingumui jį išprašydami.
Taigi dabartinės pabėgėlių krizės metu turime atsižvelgti ir į pabėgėlių gerovę, ir į bendrąjį savo šalies gėrį. Niekam nebus gerai, jei šalį užplūs tiek užsieniečių, kad bus sutrikdyta viešoji tvarka ir vidaus taika. Be to, kadangi dauguma pabėgėlių yra musulmonai, islamas įgyja vis didesnę įtaką Europoje. Sunku nuspėti, kokių pasekmių tai turės.
VERSTA IŠ: Pater Matthias Gaudron, „Nackte bekleiden, Fremde beherbergen“, Mitteilungsblatt, 2016, balandis.