Knut Ekwall (1843–1912), „Skaitymo pamoka“.
Nemokančius pamokyti
Kad galėtų normaliai gyventi, žmogus privalo turėti tam tikrų žinių. Net ir prigimtinėje srityje tas, kuris nieko neišmano, vargu ar gali gyventi laimingą ir visavertį gyvenimą. Todėl būtinų elementarių įgūdžių – skaitymo, rašymo, aritmetikos ir t. t. – mokymą jau galima laikyti gailestingumo darbu, ypač jei tai daroma veltui, nes samdomą mokytoją jau vien teisingumas įpareigoja kitus gerai mokyti.
Ne kitaip yra ir antgamtinėje srityje, nes tam, kad galėtų gyventi pagal Dievo valią ir pasiekti amžinąjį tikslą, žmogui reikia bent elementarių žinių apie Dievą ir išganymo tvarką. „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“, – sakoma Laiške žydams (11, 6). Evangelijoje skaitome, kad Jėzus daug laiko praleido mokydamas apie Dievo karalystės paslaptis. Vienoje vietoje rašoma, kad, pamačius didžiulę minią, „jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.“ (Mk 6, 34). Visų pirma tikėjimas mums atskleidžia amžinuosius dalykus. Jis yra tarsi žibinto šviesa, parodanti mums, kas lemia mūsų amžinąjį išganymą. Jis mus moko apie Švč. Trejybę, Dievo Sūnaus įsikūnijimą ir Jo pasiaukojimą iš meilės mums. Todėl tikėjimas yra būtina meilės sąlyga, nes negalima mylėti to, ko nepažįsti. Kas nepažįsta Dievo ir Jėzaus Kristaus, negali jų mylėti. Tikėjimas mums nurodo, ką turėtume daryti, kad patiktume Dievui ir labiau Jį mylėtume. Jis mus moko apie sakramentus ir krikščioniškąsias dorybes. Tas, kuris netiki, kad Kristus už jį kentėjo, kad jis gali susivienyti su Juo šventojoje Komunijoje ir kad jis pats yra pašauktas Kristaus pavyzdžiu nešti savo kryžių, negali išganingai priimti šio gyvenimo kančių.
Šis tikėjimas mus pasiekia per kitus žmones. Todėl šv. Paulius klausia: „Kaipgi žmonės šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?!“ (Rom 10, 14) ir daro išvadą: „Taigi tikėjimas ateina iš klausymo“ (10, 17). Didieji sielų ganytojai, tokie kaip šv. Pijus X, suprato, kad religinio atšalimo ir daugelio blogų dalykų krikščionių gyvenime priežastis dažnai būna ne tiek nedorybė, kiek religinis neišmanymas. Todėl, dar būdamas paprastu klebonu, šv. Pijus X didelę reikšmę teikė tikėjimo mokymui, stengdamasis jį padaryti kuo įdomesnį ir patrauklesnį.
Nors skelbti tikėjimą pirmiausia yra kunigų, kaip Kristaus sekėjų, užduotis, prie to prisidėti nemenka dalimi turi ir pasauliečiai. Pavyzdžiui, tėvai turi išmokyti savo vaikus pagrindinių tikėjimo tiesų, o suaugę katalikai gali būti katechetais. Tačiau ypač šiandien visi tikintieji turėtų gebėti paaiškinti savo netikintiems bičiuliams svarbiausias tikėjimo tiesas ir atremti primityviausius prieštaravimus tikėjimui. Kadangi dauguma kunigų ir tikybos mokytojų po Vatikano II Susirinkimo neperteikia tikėjimo turinio, o dažnai skelbia tik miglotus artimo meilės, atlaidumo ir gailestingumo idealus, netgi daugelis katalikų, nepaisant tikybos pamokų ir pasirengimo Pirmajai Komunijai bei Sutvirtinimui kursų, beveik nežino svarbiausių tikėjimo tiesų.
Todėl pirmiausia reikia gilinti savo religines žinias, kad galėtume mokyti kitus. Neužtenka išklausyti sekmadienio pamokslo, būtina reguliariai ką nors skaityti apie tikėjimą. Taip pat dažnai melskime Šventąją Dvasią Supratimo dovanos – ji padės mums geriau suprasti tikėjimo tiesas, kad mūsų tikėjimas taptų vis gilesnis ir tvirtesnis, o jo grožį galėtume perteikti ir kitiems.
Abejojantiems patarti
Antrasis sielos gailestingumo darbas pirmiausia susijęs su abejone, ką daryti konkrečiomis aplinkybėmis. Tikėjimas dažnai pateikia tik bendras gaires, todėl gyvenimiškose situacijose būna galimi keli pasirinkimai. Žodis „abejonė“ giminingas žodžiui „abu“: abejojantis mato du ar daugiau kelių ir nežino, kuris iš jų yra teisingas. Kurią profesiją pasirinkti? Ar tuoktis, ar rinktis dvasininko luomą? Kaip elgtis susidūrus su išbandymu ar pagunda? Be to, ne visiems tinka tas pats kelias. Sveikam žmogui geriausias pasirinkimas nebūtinai būna toks pat kaip ligoniui, o susituokusiam asmeniui – nebūtinai toks pat kaip vienišam. Pavyzdžiui, sveikam žmogui gali būti naudinga kai kada labiau papasninkauti arba sutrumpinti miego laiką, kad galėtų daugiau laiko skirti maldai, tačiau silpnesnės sveikatos žmogui tai gali pakenkti. Viengungiui gali būti naudinga ir svarbu kasdien dalyvauti Mišiose ir daug laiko skirti maldai, tačiau mažų vaikų turinti motina taip darydama apleistų savo pareigas. Jei niekur neras patarimo, abejojantis žmogus gali apskritai nustoti vilties.
Žinoma, tas, kuris nori patarti kitiems, turi pakankamai išmanyti atitinkamą sritį. Taigi kiekvienas, norintis patarti tikėjimo klausimais, pirmiausia turi gerai išmanyti Bažnyčios ir dvasinių mokytojų mokymą, taip pat turėtų turėti tam tikros patirties. Kartais neseniai tikėjimą atradę ir uoliai jį praktikuojantys žmonės mano, kad jau gali būti kitų patarėjais ir dvasiniais vadovais, tačiau dažniausiai tai būna tik išdidumo pagunda. Galiausiai mums reikia išminties dorybės, kuri padėtų pasirinkti geriausias priemones mūsų gyvenimo tikslui pasiekti.
Jei norime išmintingai elgtis ar patarti, pirmiausia turime apsvarstyti, ką daryti konkrečiomis aplinkybėmis, užuot skubotai veikę ar daliję patarimus. Taip pat turime – bent jau svarbiais klausimais – melsti malonės padaryti teisingą sprendimą. Reikėtų atsižvelgti į ankstesnę patirtį ir galbūt pasimokyti iš padarytų klaidų. Nėra žmogaus, kuris per savo gyvenimą nėra padaręs klaidų (nebent nėra padaręs ir nieko gero), tačiau išmintingieji iš savo klaidų mokosi, o neišmintingi vėl ir vėl daro tas pačias klaidas. Galų gale dažnai būna naudinga pasitarti su kitais. Išmintingas ne tas, kuris mano, kad visada žino viską geriausiai, bet tas, kuris svarbiais klausimais tariasi su tinkamais žmonėmis. Taip pat prieš duodant patarimą kitiems, dažnai naudinga pirmiau pasikalbėti su patyrusiais žmonėmis, koks patarimas yra geriausias.
Išminties dorybę ištobulina Patarimo dovana – viena iš septynių Šventosios Dvasios dovanų. Tie, kas ją turi, Šventosios Dvasios padedami supranta, ką reikia daryti konkrečiu atveju. Florencijos vyskupas šv. Antoninas šią dovaną naudojo taip tobulai, kad po mirties gavo titulą „Patarėjas“ (Antoninus consiliorum). Taip pat šv. Kotryna Sienietė, nors buvo jauna ir neišsilavinusi, šios dovanos padedama patarinėjo kunigaikščiams, kardinolams ir net popiežiams.
Taigi dažnai šaukimės Šventosios Dvasios ir „Motinos Gerosios Patarėjos“, ypač tada, kai patys turime priimti sunkų sprendimą arba duoti svarbų patarimą kitiems.