Edmund Blair Leighton. „Šv. Elžbieta Vengrė dalija duoną vargšams“, 1915 m.
„Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“, – sako Viešpats Jėzus. (Mt 5, 7)
Pagal Katalikų katekizmą, gailestingumo darbai skirstomi į kūno ir sielos.
Kūno gailestingumo darbai yra šie: 1) alkstančius pamaitinti, 2) trokštančius pagirdyti, 3) nuogus apdengti, 4) keleivius į namus priimti, 5) kalinius ir belaisvius išvaduoti, 6) ligonius aplankyti, 7) numirusius palaidoti.
Sielos gailestingumo darbai yra šie: 1) nemokančius pamokyti, 2) abejojantiems patarti, 3) nuliūdusius paguosti, 4) pikta darančius sudrausti, 5) įžeidimus atleisti, 6) nuoskaudas nukęsti, 7) melstis už gyvus ir mirusius.
Alkstančius pamaitinti; trokštančius pagirdyti.
Maistas ir gėrimas yra vieni pagrindinių žmogaus poreikių. Kadangi jis turi kūną, privalo juo rūpintis ir negali išsiversti be išorinių gėrybių. Vis dėlto dar pagonių filosofas Aristotelis mokė, kad tam daug sąnaudų nereikia; pakanka būti saikingai apsirūpinusiam išorinėmis gėrybėmis (Nikomacho etika X, 9). Tačiau tas, kas negali net prasimaitinti, gyvena vargingai. Vienas gėdingiausių mūsų laikų faktų yra tai, kad vienose pasaulio vietose žmonės kenčia baisiausią badą, o kitose yra toks maisto perteklius, kad jis dideliais kiekiais išmetamas.
Bažnyčia nuo pat pradžių rūpinosi vargšais. Jau Apaštalų darbuose skaitome, kad dėl to buvo paskirti pirmieji diakonai. Kilus nepasitenkinimui dėl rūpinimosi našlėmis, apaštalai pareiškė:
„Nedera mums apleisti Dievo žodį ir tarnauti prie stalų. Todėl, broliai, nusižiūrėkite iš savųjų septynis vyrus, turinčius gerą vardą, pilnus Dvasios ir išminties. Mes juos paskirsime tam darbui, o patys toliau atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai“ (Apd 6, 2).
Diakonai ir vėliau užsiėmė vargšų globa, pavyzdžiui, šv. Laurynas Romoje. Senovėje tikintieji per Mišių ofertorijų atnešdavo prie altoriaus savo dovanas: daugiausia duoną ir vyną, bet taip pat ir kitas gėrybes. Diakonas atrinkdavo, ko reikia Mišioms aukoti, o visa kita būdavo skiriama dvasininkams išlaikyti ir vargšams šelpti.
Vėliau vienuolynai tapo svarbiais globos centrais, kur būdavo pamaitinami neturintys kasdienės duonos. Krikščionių didikai irgi nevengdavo atlikti šio meilės darbo. Pavyzdžiui, Prancūzijos karalius šv. Liudvikas IX kviesdavosi prie savo stalo vargšus ir kartais net pats jiems patarnaudavo. Šventasis Arso klebonas alkstantiems atiduodavo paskutinį kąsnį, o apie popiežių šv. Pijų X pasakojama, kad jis, tarnaudamas Salzane klebonu, bado metais beveik neturėjo ką valgyti, nes viską išdalijo, ir net tapęs vyskupu asmeniškai lankė vargšus, kad jiems padėtų.
Dėl Kristaus meilės
Tačiau Bažnyčia ir šventieji tai darė ne vien dėl natūralaus žmogiškumo ir užuojautos. Remiantis Išganytojo žodžiais: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“, tarnavimas vargšams ir stokojantiems yra tarnavimas pačiam Kristui. Vargšuose sutinkame Jėzų ir galime Jam parodyti savo meilę. Taigi neturime priežasties apgailestauti, kad nebegalime padėti kenčiančiam Išganytojui, nes Jo kančia įvyko seniai – kai padedame savo artimui dėl Kristaus, Jis tai priima taip, tarsi būtume padėję Jam asmeniškai.
Krikščioniška karitatyvinė veikla neturėtų būti atsiejama nuo Kristaus meilės. Dovanų teikėjas turėtų būti Kristaus atvaizdas, nes be materialios pagalbos – maisto ir gėrimo – stokojančiam turėtų būti suteikiama ir šiek tiek Išganytojo meilės. Jei sušelpsime savo artimą šaltai ar net su panieka, priversime jį skaudžiai pajusti savo žeminančią padėtį ir tai nebus gailestingumo darbas. Kita vertus, su meile įteikta dovana vargstantįjį ne sugėdina, o gausiai praturtina. Tokia krikščioniška labdarybė yra atvėrusi daugybės žmonių širdis tikėjimui bei malonei ir suteikusi jiems daug didesnį gėrį nei kūno pasotinimas.
Pirmasis Kristaus gundymas: „Liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“, kartais aiškinamas kaip Bažnyčios gundymas tenkinti tik kūnišką žmonių alkį. Tačiau Bažnyčia nėra žemiška labdaros organizacija, ji turi aukštesnį tikslą. Pats Kristus po duonos padauginimo stebuklo papriekaištavo jį sekusiems žmonėms: „Jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties.“ (Jn 6, 26) Jis atėjo į pasaulį ne atkurti žemiškojo rojaus, o vesti žmones prie aukštesnio tikslo: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!“ (Jn 6, 27).
Po Vatikano II Susirinkimo Bažnyčia didele dalimi pasidavė šiai pagundai. Misijų centrai daug kur tapo humanitarinės pagalbos vietomis, kuriose nebesiekiama vesti žmonių pas Kristų.
Praktiniai patarimai
Mūsų šalyse valstybė iš esmės perėmė vargšų globą, todėl ir kalbame apie „gerovės valstybę“. Žinoma, ir pas mus yra skurstančių žmonių, tačiau vargu ar kas nors miršta iš bado. Vis dėlto mūsų pasaulis tapo skurdesnis meilės požiūriu, nes valstybei nerūpi meilė – juo labiau Kristaus meilė – ir ji paramą skirsto per savo valdininkus.
Kas nori pamaitinti badaujančius, gali tai padaryti pirmiausia remdami humanitarinę veiklą skurdesnėse šalyse. Jau šv. Paulius rinko pinigus Mažojoje Azijoje, kad paremtų skurstančią krikščionių bendruomenę Jeruzalėje (plg. 1 Kor 16, 1; 2 Kor 8, 1). Išmaldos svarba ypač pabrėžiama Tobijo knygoje:
„Duok išmaldos iš savo turto ir... nenusuk savo veido nė nuo vieno vargšo. Tada ir Dievo veidas nebus nugręžtas nuo tavęs“, – įspėja senasis Tobijas savo sūnų. – Juk išmalda išlaisvina nuo mirties ir išgelbsti žmogų nuo žengimo į tamsiąją buveinę.“ (Tob 4, 7–11).
Pats Kristus mus ragina: „Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės.“ (Lk 12, 33). Šv. Paulius išmaldos davimą lygina su sėja. Sėjėjas būtų kvailas, jei taupytų sėjai. Verčiau jis sės dosniai, kad galėtų tikėtis gausaus derliaus. Taip ir tas, kuris dosniai duoda iš broliškos meilės, mainais gaus Dievo palaiminimą – palaiminimą savo žemiškajam gyvenimui ir galiausiai dangiškąjį atlygį (plg. 2 Kor 9, 6).
Tai nereiškia, kad turėtumėte be atodairos į visas puses dalyti pinigus. Kas nori paremti kokią nors šalpos organizaciją, turėtų pasidomėti, ar ta organizacija yra rimta ir ar jos teikiama pagalba tikrai pasiekia tuos, kuriems jos reikia. Apskritai krikščioniškoms pagalbos organizacijoms reikėtų teikti pirmenybę prieš grynai pasaulietines.
Deja, kiekvienas, norintis paremti vargšus, taip pat patiria, kad yra išnaudojamas ir apgaudinėjamas. Elgetų pasakojamos istorijos beveik visada būna išgalvotos. Jei kalbama tik apie keletą eurų, krikščionis neturėtų būti pernelyg smulkmeniškas, tačiau dažnai paklusti begėdiškiems šių žmonių reikalavimams ar duoti jiems didesnes sumas, be abejo, nederėtų. Duokime tiems, kurie teigia esantys alkani, ko nors pavalgyti ir galbūt keletą pinigėlių, tačiau tie, kurie norėtų paaukoti didesnes sumas, turėtų įsitikinti, kad jų pagalba pasieks tuos, kuriems jos tikrai reikia.
Žinoma, yra ir tam tikra teisinga šelpimo tvarka. Pirmiausia turėtumėte pasirūpinti savo šeima ir mums pavestaisiais, o tik paskui nepažįstamaisiais. Pavyzdžiui, šeimos tėvui nederėtų išdalyti tiek daug, kad jo paties šeima skurstų. Galiausiai kiekvienas turi prieš Dievą ir savo sąžinę nuspręsti, kiek galime duoti vargšams ir kaip geriausia tai daryti. Tačiau šį tą daryti reikia, kad Viešpats paskutiniame teisme mums nepasakytų: „Buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte“ (Mt 25, 42).
Versta iš: Pater Matthias Gaudron, „Selig die Barmherzigen: Hungrige speisen und Dürstende tränken“, Mitteilungsblatt, 2016, Februar.