Trečiojo šimtmečio po Kristaus viduryje buvo pats krikščionių persekiojimo įkarštis. Tačiau tikintieji nemanė, kad jau pakankamai kenčia dėl Kristaus, daugelis iš jų pavydėjo kankiniams ir norėjo pasiekti šventumą bent savanoriškai apmarindami savo kūną. Trokšdami sekti evangeliniais neturto, skaistybės ir paklusnumo patarimais, jie bėgo iš pasaulio į Egipto tyrus – laukinių žvėrių, plėšikų ir demonų viešpatiją. Čia jie gyveno kaip atsiskyrėliai (anachoretai) vienatvėje ar su keliais mokiniais, tačiau greitai ėmė burtis į bendruomenes (koinobijas, iš gr. koinos bios – bendras gyvenimas), kurioms vadovavo renkamas abatas. Kai šv. Pachomijus apie 320 m. Tabenisio vietovėje savo įkurtai koinobijai parašė regulą, ji virto pirmuoju tikru vienuolynu. Tuo metu imperatorius Konstantinas jau buvo suteikęs Bažnyčiai laisvę (311 m.), tūkstančiai atsiskyrėlių ir vienuolių pripildė Aukštutinį (Tabenisi, Tėbai), Vidurinį (Nitrija, Celės) bei Žemutinį (Sketis) Egiptą, Sinajaus pusiasalį, Palestiną, Užjordanę, Siriją. Šv. Atanazas, šv. Jeronimas bei šv. Augustinas vienuolinį gyvenimą perkėlė ir į Vakarus. Egipto atsiskyrėlių bei vienuolių mokymą ir daugybę anekdotų iš jų gyvenimo užrašė jų mokiniai. VI a. I pusėje (dar iki šv. Benedikto Regulos parašymo 529 m.) nežinomi vienuoliai šią tradiciją sudėjo į vieną veikalą, vadinamą Apophtegmata patrum („Tėvų pamokymai“), Gerontikon („Knyga apie senius”) arba Alphabeticum (nes pasakojama apie tėvus alfabeto tvarka – nuo šv. Antano iki šv. Oro). Dauguma pasakojimų parašyti graikų kalba (Migne, Patrologia graeca 65, 71–440), bet yra ir turtinga lotyniška tradicija (Patrologia latina 73, 855–1022).
Skaitydami herojiškus šventųjų gyvenimus, galime nusivilti savo silpnumu siekiant tobulumo. Bet gal mums tekusi užduotis – išlaikyti tikėjimą ir šv. Tradiciją šiais visuotinio atkritimo laikais – reikalauja dar didesnio herojiškumo? Apie tai mąstė jau Egipto atsiskyrėliai:426. Šventieji tėvai ėmė pranašauti apie žmonių kartą laikų pabaigoje. „Ką mes nuveikėme?“, – klausė jie. Vienas iš jų, didysis tėvas Ischyrionas atsakė: „Mes vykdėme Viešpaties įsakymus“. Tie atsiliepė: „O tie po mūsų, ką jie nuveiks?“ Jis atsakė: „Jie pasieks pusę mūsų darbų“. Jie tęsė: „O tie po jų – ką?“ Jis kalbėjo: „Jie negalės parodyti jokių darbų, tie iš paskutinės kartos. Bet juos ištiks gundymas. Ir tie, kurie tuo metu pasirodys ištikimi, tie bus laikomi didesniais, nei mes ar mūsų tėvai“.
***
Kartą tėvas[1] Antanas[2], būdamas bjaurios nuotaikos ir paskendęs niūriose mintyse, sėdėjo tyruose[3] ir kalbėjo Dievui: „Viešpatie, aš noriu būti išganytas, bet mano mintys man neleidžia. Ką turiu daryti tokiame savo varge? Kaip aš galiu pasiekti išganymą?“ Netrukus jis atsistojo, išėjo į laiką ir pamatė žmogų, panašų į save. Šis ten sėdėjo ir dirbo, po to pakilo nuo darbo ir meldėsi, vėl sėdosi ir ėmė vyti virvę[4], po to vėl stojosi melstis. Išties, tai buvo Viešpaties angelas, kuris buvo pasiųstas, kad duotų Antanui pamokymą ir tikrumą. Jis išgirdo angelą kalbant: „Daryk tai, ir tu pasieksi išganymą“. Tai išgirdęs, jis tapo pilnas didelio džiaugsmo ir ryžto, ir tai darydamas rado išgelbėjimą.
4. Tėvas Antanas kalbėjo tėvui Poimenui[5]: „Tai yra didžiausias žmogaus darbas: laikyti iškėlus savo nuodėmę Dievo akivaizdoje ir būti pasirengus gundymui iki paskutinio atodūsio“.
5. Jis sakė: „Nė vienas negali įeiti į dangaus karalystę negundytas. Atimk pagundą, ir nebus nė vieno, kuris rastų išganymą“.
7. Tėvo Antano posakis: „Aš mačiau visas priešo pinkles, išskleistas žemėje. Todėl aš ėmiau dejuoti ir kalbėti: „Kaip gi gali jų išvengti?“ Ir išgirdau, kaip vienas balsas man sakė: „Nuolankumu!““
10. Vėlgi jis sakė: „Jeigu žuvys lieka gulėti sausumoje, jos nudvesia. Taip ir vienuoliai: jeigu jie pasilieka ne celėje[6] arba nuklysta su pasauliečiais, jie apleidžia apmąstymų tvarką. Todėl kaip žuvis į vandenį, taip ir mes turime pasitraukti į celę, kad nedelstume lauke ir nepamirštume saugoti vidaus“.
11. Jis vėl kalbėjo: „Kas sėdi tyruose ir puoselėja vidinę ramybę[7], išsigelbėja nuo trijų kovų: girdėjimo, kalbėjimo ir regėjimo. Jam lieka vesti tik vieną kovą: prieš netyrumą“.
13. Buvo vienas žmogus, kuris išėjo į tyrus medžioti laukinių žvėrių. Jis pamatė, kaip tėvas Antanas su broliais pramogauja, ir pasipiktino tuo. Kadangi senis norėjo jam paaiškinti, kad kartais reikia būti atlaidžiam broliams, ėmė kalbėti: „Įdėk strėlę į lanką ir įtempk!“ Šis padarė tai. Tada jis tarė: „Įtempk labiau!“ Šis įtempė. Jis vėl paragino: „Tempk!“ Tada medžiotojas atsakė: „Jeigu aš be saiko tempsiu, lankas sulūš“. Tuomet senis pamokė jį: „Taip yra ir su Dievo darbu. Jeigu mes be saiko laikysime brolius įtampoje, jie greitai pavargs. Todėl reikia kartkartėmis broliams padėti“. Kai medžiotojas tai išgirdo, susimąstė ir, pelnęs daug naudos, atsisveikino su tėvu. O broliai sustiprėję grįžo į savo vietą.
19. Broliai susirinko pas tėvą Antaną ir sakė jam: „Tark mums žodį[8], kaip mes galime rasti išganymą“. Senis jiems kalbėjo: „Klausykitės Šventojo Rašto, jis tinka jums“[9]. Šie atsakė: „Ir iš tavęs mes norime ką nors išgirsti, tėve!“ Tada senis juos pamokė: „Evangelija sako: Kai kas nors suduoda tau per dešinį skruostą, tada atsuk jam ir kitą [Mt 5, 39]“. Tie atkirto: „Mes to negalime!“ Tada tėvas jiems kalbėjo: „Jei negalite atsukti kito skruosto, tada bent laikykite atgręžtą pirmąjį“. Jie atsakė: „Ir to negalime“. Senis tarė: „Jeigu jau ir to nepajėgiate, tada nekeršykite už tai, ką iškentėjote“. Jie vėl: „Ir šito neįstengiame“. Tada senis tarė savo mokiniui: „Išvirk jiems truputį košės, nes jie silpni. Jeigu jūs ir to negalite, ir ano nenorite, tai ką aš jums galiu padaryti? Belieka melstis!“
23. Vėlgi jis kalbėjo: „Dievas dabartinei kartai nebesiunčia tokių kovų kaip tėvams. Juk Jis žino, kad ji silpna ir negali atsilaikyti“[10].
25. Tėvas Antanas kalbėjo: „Ateina laikas, kada žmonės išprotės, o kai pamatys ką nors, kas nėra beprotis, tuoj sukils prieš jį ir sakys: „Tu šėlsti!“ Todėl, kad jis nebus į juos panašus“.
31. Kartą Antanas gavo raštą iš imperatoriaus Konstantino, kad turi atvykti į Konstantinopolį, ir ėmė svarstyti, ką reikia daryti. Jis paklausė tėvo Pauliaus, savo mokinio: „Ar man eiti?“ Šis jam atsakė: „Jeigu eisi, būsi vadinamas Antanu, o jei neisi – tėvu Antanu!“[11]
33. Jis sakė: „Visada turėk Dievo baimę prieš akis. Prisimink Tą, kuris duoda mirtį ir gyvenimą [1 Sam 11, 6]. Nekęskite pasaulio ir visko jame. Nekęskite bet kokios kūno ramybės. Nusikratykite šio gyvenimo, kad gyventumėte Dievui. Pagalvokite apie tai, ką jūs esate Dievui pažadėję, nes to Jis iš jūsų pareikalaus teismo dieną. Kęskite alkį, troškulį, nuogumą, naktinius budėjimus, liūdėkite, verkite, vaitokite savo širdyje, tirkite, ar jūs esate verti Dievo, niekinkite kūną, kad išgelbėtumėte savo sielas“.
39. Kai tėvas Arsenijus[12] dar gyveno rūmuose, jis meldė Dievą: „Viešpatie, parodyk man kelią, kaip turėčiau išsigelbėti!“ Ir jam pasigirdo balsas, kuris tarė: „Arsenijau, bėk nuo žmonių, ir būsi išgelbėtas“.
40. Kai jis jau buvo pasitraukęs ir tapęs atsiskyrėliu, jis ėmė vėl melstis tais pačiais žodžiais. Ir išgirdo balsą, kuris kalbėjo: „Arsenijau, bėk, tylėk, nurimk![13] Tai yra nenuodėmingumo šaknys“.
44. Kartą tėvas Arsenijus paklausė vieno egiptiečio senio apie savo mintis. Kitas, kuris tai pamatė, tarė jam: „Tėve Arsenijau, tu turi tokį gilų graikišką ir romėnišką išsilavinimą – kaip tu gali šio valstiečio klausti apie savo mintis?“ O tas jam atsakė: „Romėnų ir graikų išsilavinimą aš turiu savyje, bet šio valstiečio abėcėlės aš dar neišmokau“.
49. Kažkas pasakė tėvui Arsenijui: „Mano mintys kamuoja mane, man kalbėdamos: tu negali pasninkauti ir negali dirbti, tai bent lankyk ligonius, nes juk ir tai yra meilė“. Bet senis, kuris pažinojo demonų sėklą, tarė jam: „Eik ir valgyk, gerk, miegok ir nedirbk, tik nepalik savo celės!“ Juk jis žinojo, kad ištvėrimas celėje grąžina vienuolį į teisingą tvarką.[14]
52. Tėvas Danielius pasakojo apie tėvą Arsenijų: „Jis prabudėjo visą naktį, o kai paryčiui prigimtis ėmė reikalauti miego, jis tarė sau: „Kelk, tu netikęs tarne!“ Ir sėdėdamas kiek pailsėjo. Bet tuoj pat vėl pabudo“.
53. Tėvas Arsenijus mėgo sakyti: „Vienuoliui pakanka, jeigu jis pamiega vieną valandą – su sąlyga, kad jis yra atletas“[15].
58. Kartą tėvas Arsenijus Sketyje susirgo, ir jo varge jam prireikė lininės drobulės. Kadangi jis neturėjo pinigų jai pirkti, tai paėmė iš kažkieno išmaldą ir tarė: „Dėkoju Tau, Viešpatie, kad laikai mane vertu priimti išmaldą dėlei Tavo vardo!“
59. Apie jį buvo pasakojama, kad jo celė buvo už 32 mylių. Jis nedažnai ją palikdavo, nes kiti jam patarnaudavo. Kai Sketis buvo nusiaubtas, jis su ašaromis išėjo ir tarė: „Pasaulis prarado Romą, o vienuoliai – Sketį“.
61. Tėvas Danielius, tėvo Arsenijaus mokinys, pasakojo: Kartą aš buvau netoli tėvo Aleksandro. Šį ištiko skausmas, ir jis dėl ligos atsigulė veidu aukštyn. Pasitaikė, kad palaimintasis tėvas Arsenijus užėjo pas jį, kad su juo pasikalbėtų. Ir pamatė jį taip išsitiesusį gulint. Besikalbant, jis tarė jam: „Kas buvo tas pasaulietis, kurį čia mačiau?“ Tėvas Aleksandras atsakė: „Kur tu jį matei?“ O šis tarė: „Kai aš nusileidau nuo kalno, pažvelgiau į olą ir pamačiau kažką išsitiesusį veidu aukštyn“. Tada tas parpuolė jam po kojų ir kalbėjo: „Atleisk man, tai buvau aš, nes mane sugriebė skausmai!“ Tada senis jam tarė: „Tai buvai tu? Gerai! O aš maniau, kad tai pasaulietis, todėl ir paklausiau“[16].
67. Tėvas Danielius pasakojo apie tėvą Arsenijų: Kartą atėjo vienas valdininkas ir atnešė jam vieno senatoriaus, jo giminaičio, testamentą, kuriuo jam paliekamas nemenkas palikimas. Arsenijus paėmė jį ir norėjo suplėšyti. Tada valdininkas puolė jam po kojų ir kalbėjo: „Prašau jo nesudraskyti, nes tai kainuos man galvą!“ Tuomet tėvas Arsenijus jam tarė: „Aš jau esu prieš jį numiręs, o jis numirė tik dabar“. Ir atidavė jam testamentą, nieko nepaėmęs.
68. Apie jį irgi buvo pasakojama: Vėlų šeštadienio vakarą, kai aušta Viešpaties diena, jis atsigręždavo nugara į saulę, ištiesdavo rankas į dangų ir melsdavosi tol, kol saulė jam vėl imdavo šviesti į veidą, ir tik po to atsisėsdavo.
78. [...] Kai jis buvo jau arti mirties, broliai pastebėjo, kad jis verkia. Tada jie tarė jam: „Nejaugi, tėve, ir tu bijaisi?“ Jis atsakė jiems: „Išties, ta baimė, kuri dabar, šią valandą yra manyje, manyje buvo jau nuo tada, kai tapau vienuoliu“. Ir taip jis užmigo.
79. Buvo pasakojama: Visą savo gyvenimą, kai jis sėdėdavo prie savo rankų darbo, turėdavo ant kelių pasitiesęs skudurą dėl ašarų, kurios jam tekėdavo iš akių. Kai tėvas Poimenas išgirdo apie jo mirtį, jis verkdamas tarė: „Palaimintas esi, tėve Arsenijau, nes šiame pasaulyje verkei dėl savęs. Kas čionai dėl savęs neverkia, tas tenai verks amžinai. Ar mes čia tai darome laisva valia, ar ten dėl kančių, vis tiek yra neįmanoma neverkti“.
87. Buvo pasakojama apie tėvą Agatoną: Kartą keliese atėjo pas jį, nes girdėjo, kad jis turi didelę skyrimo dovaną[17]. Todėl norėjo jį išbandyti, ar jis ims pykti, ir kalbėjo jam: „Tu esi Agatonas? Girdėjome apie tave, kad tu paleistuvis ir išpuikęs žmogus!“ Tas atsakė: „Taip, tiesa!“ Jie kalbėjo toliau: „Ar tu esi Agatonas, plepys ir šmeižikas?“ Šis atsiliepė: „Aš esu!“ Jie vėl sakė: „Tu esi Agatonas eretikas?“ Tada šis atsakė: „Eretikas tai aš nesu!“ Jie prašė paaiškinti ir klausė: „Pasakyk mums, kodėl taip yra: mes kalbėjome tokius dalykus, ir tu tai priėmei. Bet paskutinio kaltinimo tu neleidai tau primesti“. Jis paaiškino jiems: „Tai, kas prieš tai pasakyta, aš sau priskiriu, nes tai naudinga mano sielai. Bet eretikas!.. Tai juk atsiskyrimas nuo Dievo, o aš nenoriu nuo Dievo atsiskirti“. Kai jie išgirdo tai, stebėjosi jo mokėjimu skirti ir pamokyti išėjo.
91. Kartą broliai klausė jo, sakydami: „Kokia dorybė pamaldžiame gyvenime reikalauja didžiausių pastangų?“ Jis atsakė jiems: „Atleiskite man, bet aš manau, kad nėra didesnio triūso už meldimąsi Dievui. Kad ir kokį gyvenimą žmogus sau pasirenka, jei tik ištveria, jis randa ramybę. O meldimasis reikalauja kovos iki paskutinio atodūsio“.
97. Apie tėvą Agatoną pasakota: Trejus metus jis nešiojosi burnoje akmenį, kol pagaliau išmoko tylėti.
109. Vėlgi apie jį buvo pasakojama: Kartą jis atėjo į miestą nusipirkti prekių. Tada jis rado svetimšalį, kuris buvo numestas ant kelio. Tas buvo visai be jėgų ir niekas jo nepriėmė. Todėl senis pasiliko pas jį, suieškojo jam nuomojamą kambarį ir už savo rankų darbą mokėjo nuomą, o likusius pinigus leido ligonio reikalams. Keturis mėnesius jis pasiliko su juo, kol ligonis pasveiko. Tada senis grįžo ramybėje į savo celę.
111. [...] Kai prie jo prisiartino mirtis, jis pasiliko tris dienas atviromis akimis ir nejudėdamas. Tada broliai ėmė jį krutinti ir klausė: „Tėve Agatonai, kur tu esi?“ Šis atsakė: „Aš stoviu Dievo teismo krasės akivaizdoje“. Tie sakė jam: „Ar ir tu bijai, tėve?“ Jis atsiliepė: „Iki šiol aš skyriau savo jėgas Dievo įsakymų laikymuisi, bet juk aš tik žmogus! Iš kur galiu žinoti, kad mano darbas Dievui patiko?“ Tuomet broliai tarė jam: „Ar tu nepasitiki savo darbu, kad jis buvo Dievui malonus?“ Senis atsakė: „Aš neturiu jokio pasitikėjimo, kol aš stoviu priešais Dievą. Nes vienoks yra Dievo teismas, o kitoks žmonių“. Kai jie norėjo dar kažko paklausti, jis jiems tarė: „Būkit malonūs ir nebekalbinkit manęs, nes aš užsiėmęs“. Ir taip jis tapo pilnas džiaugsmo. Jie matė, kad jis atsisėdo lyg pasveikindamas draugus. [...]
113. Vienas brolis prašė tėvo Amono[18]: „Pasakyk man žodį!“ Ir senis tarė: „Gerai! Mąstyk taip, kaip piktadariai kalėjime. Jie nuolat klausinėja žmonių, kur yra teisėjas bei kada jis ateis, ir laukdami verkia. Taip ir vienuolis turi nuolat rūpintis savo siela ir ją tirti, kalbėdamas: „Vargas man, kaip aš atsilaikysiu prieš Kristaus teismo krasę? Ir kaip aš galėsiu prieš Jį pasiteisinti?“ Jei nuolat tokiu būdu save lavinsi, galėsi būti išgelbėtas“.
122. Kartą tėvas Amonas nuėjo kažkur pavalgyti. Ten buvo vienas, turintis negerą šlovę. Atsitiko taip, kad atvyko viena moteris ir nuėjo į brolio, turinčio blogą vardą, celę. Kai tos vietos gyventojai tai sužinojo, jie ėmė šurmuliuoti ir susibūrė, kad jį išvarytų iš jo celės. Kai jie sužinojo, kad toje vietoje yra vyskupas Amonas, nuėjo pas jį ir pareikalavo, kad jis eitų kartu. Brolis visa tai pastebėjo, todėl paėmė moterį ir paslėpė ją didelėje statinėje. Kai minia atėjo, tėvas Amonas jau žinojo, kas atsitiko, bet dėl Dievo meilės reikalą paslėpė. Jis įėjo, atsisėdo ant statinės ir liepė apieškoti celę. Tačiau, nors tie kruopščiai ieškojo, moteriškės nerado. Tada tėvas Amonas tarė: „Kas gi čia dabar? Dievas jums teatleidžia [už šmeižtą]!“ Jis liepė sukalbėti maldą ir visus išprašė lauk. Tada paėmė brolį už rankos ir paragino: „Susirūpink savimi, broli!“ Po šių žodžių jis išėjo.
126. Kartą tėvas Achilas atėjo į tėvo Jesajo celę Sketyje ir rado jį bevalgant. Šis buvo dubenėlyje pasiruošęs druskos ir vandens. Senis pastebėjo, kad jis paslėpė tai po virvėmis, ir tarė jam: „Pasakyk man, ką tu ten valgai?“ Šis atsakė: „Atleisk man, tėve, aš pjausčiau šakeles, užėjus karščiui, parėjau namo ir paėmiau vieną kąsnį druskos į burną. Gerklė buvo sausa nuo karščio, ir kąsnio negalėjau praryti, todėl turėjau užpilti ant druskos šiek tiek vandens, kad galėčiau ją valgyti“. Tada Achilas tarė: „Pažiūrėkit į Jesają Sketyje! Jis valgo sriubą! Jei nori gauti sriubos, tai eik sau į Egiptą!“
130. Apie tėvą Amojį[19] buvo pasakojama: Kai jis eidavo į bažnyčią, neleisdavo savo mokiniui eiti šalia savęs, bet tik dideliu atstumu. O kai šis pradėdavo klausinėti apie dvasinį gyvenimą, iškart vydavo jį šalin, taip aiškindamas: „Net jeigu mes kalbėsimės apie naudingus dalykus, vis tiek galėtų įsiterpti kokios pasaulietiškos kalbos. Todėl aš neleidžiu tau eiti arti manęs“.
144. Tėvas Alonijas sakė: „Jei žmogus nekalba savo širdyje: Vien aš ir Dievas esame pasaulyje, – tada jis neranda ramybės“.
156. Tėvas Dulas, tėvo Besariono mokinys, pasakojo: Kai mes kartą keliavome jūros pakrante, aš ištroškau ir tariau tėvui Besarionui: „Tėve, aš labai ištroškęs!“ Senis sukalbėjo maldą ir tada man pasakė: „Gerk iš jūros!“ Vanduo buvo gėlas, ir aš gėriau. Tada aš dar prisisėmiau į indą tam atvejui, jeigu pakeliui vėl ištrokščiau. Kai senis tai pamatė, jis man tarė: „Kodėl tu prisisėmei?“ Aš atsakiau: „Atleisk man! Tam, kad vėliau nereikėtų vėl kęsti troškulio“. Senis į tai: „Dievas yra čia ir Dievas yra visur!“
181. Apie tėvą Gelazijų buvo pasakojama, kad jį dažnai kamuodavo mintis pasitraukti į dykumą. Vieną dieną jis tarė savo mokiniui: „Būk malonus, broli, ir pakęsk, ką tik aš bedaryčiau, ir visą savaitę nekalbėk su manimi!“ Jis pasiėmė palmės lazdą į ranką ir ėmė savo kieme vaikštinėti. Kai pavargdavo, atsisėsdavo kiek, tada vėl stodavo ir vaikštinėdavo aplink. Kai atėjo vakaras, jis tarė sau: „Kas vaikšto dykumoje, tas neturi valgiui duonos, o tik žolę. O tu, būdamas silpnas, suvalgyk truputį daržovių“. Jis taip ir padarė, ir tada tarė sau: „Žmogus dykumoje miega ne po stogu, o po atviru dangumi – ir tu taip daryk!“ Jis atsigulė kieme ir užmigo. Taip jis darė tris dienas: vaikštinėjo vienuolyno apylinkėse, vakare suvalgydavo kelis salotų lapus, naktis praleisdavo miegodamas lauke – ir tada išseko. Tuomet jis ėmė barti mintį, kuri jį vargino, ir smerkė save tokiais žodžiais: „Jei negali atlikti dykumos darbų, tai lik kantriai sėdėti savo celėje, apverk savo nuodėmes ir nesiblaškyk. Juk Dievo akis visur regi žmonių darbus, nieko nėra Jam paslėpta, ir Jis pažįsta tuos, kurie daro gera“.
185. Tėvas Danielius pasakojo: Babilone vieno aukšto pareigūno duktė buvo apsėsta demono. [Jos tėvas nuvedė ją pas tėvą Danielių.] Kai vienuolis įžengė į namus, prie jo priėjo apsėstoji ir davė antausį. O jis atsuko kitą skruostą, kaip įsakė Viešpats [Mt 5, 39]. Velnias dėl to ėmė taip kankintis, kad pradėjo šaukti: „Kokia jėga! Viešpaties įsakymas veja mane lauk!“ Ir moteris buvo bemat išvaduota. [...]
189. Tėvas Danielius Faranietis pasakojo: Tėvas Arsenijus man kalbėjo apie vieną sketietį, kuris buvo didis [askezės] praktikoje, bet kvailokas tikėjime. [...] Jis sakė: duona, kurią mes priimame, yra ne Kristaus Kūnas, o tik jo atvaizdas. Du seniai girdėjo tas kalbas [...], atėjo pas jį ir tarė: „Tėve, mes girdėjome apie vieną netikintįjį. Jis sako, kad duona, kurią mes priimame, nėra iš tiesų Kristaus Kūnas, bet tik atvaizdas“. Senis sutiko: „Tai aš taip sakau“. Šie ėmė jam kalbėti: „Tėve, tau negalima to laikytis, bet [reikia laikytis] to, ką perdavė Katalikų Bažnyčia. Juk mes tikime, kad ši duona yra pats Kristaus Kūnas, o ši taurė – pats Kristaus Kraujas, iš tiesų, o ne vien kaip paveikslas [...]“. O senis atsakė: „Jei aš visiškai tuo dalyku neįsitikinsiu, man neužteks“. [...] Po savaitės jie nuėjo sekmadienį į bažnyčią ir visi trys atsistojo atskirai, ant pakylos, o senis viduryje. Tuomet jiems atsivėrė akys, ir kai duona buvo padėta ant šventojo stalo, vien tik jiems trims ji apsireiškė kaip kūdikis. Ir kai kunigas pakėlė ranką, kad perlaužtų duoną, štai iš dangaus nusileido Viešpaties angelas su kalaviju, papjovė kūdikį ir išliejo jo kraują į taurę. Kai kunigas laužė duoną į mažus gabalėlius, tai ir angelas atkirsdavo nuo kūdikio mažas daleles. O kai jie išėjo į priekį, kad priimtų [Komuniją] iš šventosios aukos, vien seniui buvo ištiesta kruvina mėsa. Ir štai, jis persigando ir sušuko: „Aš tikiu, Viešpatie, kad duona yra Tavo Kūnas, o taurė – Tavo Kraujas!“ Ir iškart jo rankoje mėsa tapo duona, kaip ir tinka paslapčiai. Ir jis valgė, dėkodamas Dievui. O seniai kalbėjo jam: „Dievas žino žmogaus prigimtį, kad jis negali valgyti žalios mėsos, todėl Jis perkeitė Kūną į duoną ir Kraują į vyną tiems, kurie juos su tikėjimu priima“ [...][20].
201. Jis [vyskupas Epifanijus] kalbėjo: „Kanaanietė šaukia, ir jos išklausoma [Mt 15, 22], kraujoplūdžiu serganti moteris tyli, ir vadinama palaiminta [Mt 9, 20]. Fariziejus garsiai rėkia, ir todėl pasmerkiamas, o muitininkas net nepraveria burnos, ir išklausomas [Lk 18, 1-14]“[21].
211. Jis pasakė ir tai: „Dievas pigiai parduoda savo teisumą tiems, kurie nori jį pirkti: už mažą gabalėlį duonos, paprastą drabužį, vėsų gėrimą, už vieną skatiką“.
216. Du tėvai meldė Dievą, kad Jis duotų jiems visišką tikrumą dėl [tobulumo] saiko, kurį jie jau pasiekė. Tada jie išgirdo balsą, kuris tarė: „Tame egiptiečių kaime yra pasaulietis, vardu Eucharistas, ir jo žmona, kurios vardas Marija. Jų saiko jūs dar nepasiekėte“[22]. Tada abu seniai iškeliavo ir atėjo į tą kaimą. Jie paklausė, kur gyvena vyras ir jo žmona. Jie kalbėjo jai: „Kur tavo vyras?“ Ši atsakė: „Jis yra piemuo ir gano avis“. Ir nuvedė juos į savo celę. Vakare grįžo Eucharistas su avimis. Kai pamatė senius, paruošė jiems stalą ir atnešė vandens, kad jiems nuplautų kojas. O seniai kalbėjo: „Mes tikrai nieko nevalgysime, kol nepapasakosi, kuo užsiimi“. Eucharistas nuolankiai atsakė: „Esu piemuo, o čia mano pati“. Bet tėvai toliau atkakliai jį klausinėjo, tačiau jis nenorėjo kalbėti. Tada jie tarė: „Pats Dievas mus atsiuntė pas tave!“ Kai jis išgirdo tuos žodžius, išsigando ir tarė: „Žiūrėkite, avis mes turime iš mūsų tėvų. Kai Dievas mums duoda sėkmę ir mes gauname iš jų pelno, tai daliname jį į tris dalis: vieną vargšams, antrą dėl svetingumo, o trečią mūsų poreikiams. Nuo tada, kai vedžiau savo pačią, mes nebendravome, nei aš, nei ji – jinai yra mergelė. Mes abu miegame atskirai. Nakties metu mes dėvime ašutines, o dieną – mūsų drabužius. Iki šiol to nežinojo niekas iš žmonių“. Kai seniai tai išgirdo, labai stebėjosi ir iškeliavo, šlovindami Dievą.
221. Vienas brolis paklausė tėvo Euprepijaus apie gyvenimą. Senis atsakė: „Valgyk žolę, renkis žole ir miegok ant žolės, tai yra: niekink viską ir pasidaryk sau širdį iš geležies!“
227. Tėvas Evagrijus[23] kalbėjo: „Sėdėdamas celėje, valdyk savo mintis. Mąstyk apie mirties dieną. Tada pažvelk į kūno apsimarinimą. Pergalvok likimą. Imkis darbo. Niekink pasaulio tuštybę, kad visur pajėgtum ištverti širdies ramybės pasiryžime ir nepavargtum. Galvok apie tuos, kurie šią minutę yra pragare, ir įsivaizduok, kokioje būklėje ten yra sielos: kaip jos baisiai nustėrusios, kaip graudžiai vaitoja, kaip bijo, kaip kovoja ir kas jų laukia! Galvok apie skausmą, kuris niekada nesibaigia, apie ašaras, kurios niekada neišdžius. Taip pat galvok apie prisikėlimo dieną ir apie stovėjimą priešais Dievą. Nupiešk sau tą šiurpą keliantį, siaubingą teismą! Ypač įsidėmėk, kas yra paruošta nusidėjėliams: gėda Dievo, angelų, arkangelų ir visų žmonių akivaizdoje. Tai reiškia: bausmės, amžina ugnis, kirminas, kuris niekada nemiršta, bedugnė, tamsa, dantų griežimas, baisybės ir kankinimai. Galiausiai pagalvok apie gėrybes, kurios atidėtos teisiesiems, apie draugystę su Dievu Tėvu ir Jėzumi Kristumi, su angelais ir arkangelais ir visa šventųjų liaudimi, apie dangaus karalystę, jos dovanas, jos džiaugsmus ir palaimą. Nuolat atsimink šiuos du likimus! Verk ir baimingai liūdėk dėl nusidėjėlių teismo, nes pats gali į jį patekti. Džiaukis ir mėgaukis tuo, kas laukia teisiųjų. Stenkis, kad patektum į šiojo malonumą, o nuo ano liktum toli. Žiūrėk, kad to nepamirštum – kad būdamas savo celės viduje ar lauke vengtum gėdingų ir kenksmingų minčių“.
240. Kitą kartą tėvas Zenonas[24] keliavo per Palestiną. Kai pailso, atsisėdo prie agurkų lauko, kad užkąstų, ir jam kilo mintis: „Imk vieną agurką ir valgyk! Negi čia didelis dalykas...“ Bet jis atsakė savo mintims: „Vagių laukia bausmė. Dabar išbandyk save, ar galėsi pakelti bausmę“. Jis pakilo ir stovėjo penkias dienas karštyje. Kai visai išdžiūvo, tarė sau: „Tu negali ištverti bausmės!“ Tada kalbėjo savo mintims: „Jeigu to nepajėgi, tai nevok ir nekramsnok!“
248. Tėvas Jesajas sakė: „Niekas nėra taip į naudą novicijams[25], kaip paniekinimas. Kaip kas dieną laistomas medis, taip novicijas, kurį niekina ir kuris tai ištveria“.
253. Tas pats tėvas Jesajas pašaukė vieną brolį ir nuplovė jam kojas. Tada įbėrė saują lęšių į puodą, ir kai jie išbrinko, pastatė priešais jį. O brolis tarė: „Bet juk jie dar nevirti!“ Jesajas į tai: „Ar tau nepakanka, juk matai, kad jie jau visai balti? Juk ir tai yra didelė paguoda!“
265. Jis [tėvas Elijas] vėl pasakojo: Vienas senis kartą apsistojo [apleistoje pagonių] šventykloje. Tada atėjo demonai ir tarė jam: „Eik lauk iš šios mūsų vietos!“ Senis atsakė: „Jūs nesate šios vietos savininkai!“ Tada jie ėmė barstyti jo palmių šakeles, bet jis pasiliko ir jas susirinko. Po to demonas čiupo jį už rankos ir ėmė tempti lauk. Kai senis buvo prie durų, ėmė už jų laikytis ranka ir šaukti: „Jėzau, ateik man į pagalbą!“ Demonas iškart pabėgo. Tada senis ėmė verkti. Viešpats jam tarė: „Kodėl verki?“ Senis atsakė: „Nes jie išdrįso prieš žmogų imtis prievartos, ir tai atliko“. O Jis paaiškino jam: „Tu buvai aplaidus. Juk kai manęs ieškojai, aš leidausi surandamas. Aš sakau tau: reikia daug pastangų, ir niekas negali turėti savojo Dievo nesistengdamas – juk Jis leidosi už jus nukryžiuojamas“.
271. Jis [tėvas Teodoras Fermietis] vėl kalbėjo: „Jei su kuo nors draugauji ir atsitinka, kad jis patenka į netyrumo pagundą, tada, jei gali, ištiesk jam ranką ir trauk į viršų. Tačiau jeigu jis patenka į ereziją ir nesileidžia įtikinamas, kad nuo jos nusigręžtų, tada iškart nupjauk jį nuo savęs, nes jeigu delsi, būsi kartu su juo įtrauktas į bedugnę“.
287. Vienas brolis tarė tėvui Teodorui: „Pasakyk man žodį, nes aš žūstu!“ Šis vargais negalais jam atsakė: „Aš pats esu pavojuje, ką aš galiu tau pasakyti?“
299. Tėvas Teodoras, tasai iš Ennatu, kalbėjo: „Jeigu Dievas mums įskaitys mūsų aplaidumą maldose ir mūsų išsiblaškymus giedant psalmes, tada mes negalėsime išsigelbėti“.
311. Ji [motina[26] Teodora] vėl kalbėjo: „Yra gerai puoselėti širdies ramybę. Apdairus žmogus lavinasi širdies ramybėje. Išties didis yra rūpinimasis širdies ramybe tiek mergelei, tiek vienuoliui, o ypač jaunesniesiems. Bet žinok: kai nusprendžiama laikytis širdies ramybės, tada iškart ateina piktasis ir apsunkina sielą nepasitenkinimu, silpnadvasiškumu ir mintimis. Jis apsunkina ir kūną silpnumu, darbingumo sumažėjimu, kelių ir visų kitų narių suglebimu, jis palaužia sielos ir kūno jėgas. Tada [sakoma]: „Kadangi aš negaluoju, negaliu lankytis pamaldose“. Bet kai esame budrūs, tuomet visa tai dingsta. Buvo toks vienuolis: kai jis norėdavo eiti į pamaldas, jį suimdavo šaltis ir drebulys, o galvoje jis jausdavo spaudimą. Jis kalbėjo sau: „Štai aš sergu ir gali būti, kad mirsiu. Bet suimsiu save į rankas ir prieš mirdamas nueisiu į susirinkimą“. Šia mintimi jis privertė save patį ir nuėjo į pamaldas. Kai jos baigėsi, pasibaigė ir karščiavimas [...]“.
314. Ji vėl sakė: „Išgelbėja ne askezė, miego trūkumas ar įvairios pastangos. Gelbsti tiktai tikras nuolankumas. Buvo toks atsiskyrėlis, kuris norėjo išvaryti demonus. Jis paklausė jų: „Kuo jus išvaryti? Gal pasninku?“ Tie atsakė: „Mes patys nevalgome ir negeriame“. „Tai gal nemiegojimu?“ „Mes nemiegame.“ „O gal gyvenimu vienatvėje?“ „Mes irgi gyvename vieniši.“ „Tai kuo jus galima išvaryti?“ Jie atsakė: „Niekas mūsų neįveikia, tik nuolankumas“. Ar matai, kad nuolankumas yra priemonė nugalėti demonus?“
316. Apie tėvą Joną Kolobos[27] pasakojo: Jis pasitraukė pas vieną tebietį senį į Sketį ir gyveno kaip atsiskyrėlis tyruose. Tada tėvas paėmė sausą medžio gabalą, įsmeigė jį į žemę ir tarė: „Laistyk jį kasdien vienu kibiru vandens, kol jis atneš vaisių“. Jie gyveno toli nuo vandens, todėl jis turėdavo iškeliauti vėlai vakare, kad galėtų anksti rytą vėl grįžti. Po trejų metų į medį atėjo gyvybė ir atnešė vaisių. Senis nuskynė vaisių, nunešė į susirinkimą ir tarė broliams: „Imkite ir valgykite paklusnumo vaisių!“
317. Apie tėvą Joną Kolobos pasakota, kad kartą jis savo vyresniajam broliui kalbėjo: „Aš noriu būti be rūpesčių, taip, kaip angelai yra nerūpestingi – nedirba, o tik nuolat tarnauja Dievui“. Jis nusivilko savo rūbus ir išėjo į tyrus. Praleidęs ten visą savaitę, jis grįžo pas brolį. Kai pasibeldė į duris, brolis jį pažino, bet prieš atidarydamas tarė: „Kas tu esi?“ Tas atsakė: „Aš Jonas, tavo brolis“. Brolis atsakė: „Jonas tapo angelu ir nebepriklauso žmonėms“. Tada jis ėmė maldauti, sakydamas: „Bet tai tikrai aš!“ O tas jam neatidarė, bet paliko iki ryto toje nepatogioje būklėje. Tik vėliau jam atidarė ir tarė: „Jeigu esi žmogus, tai turi dirbti, kad rastum maisto“. Jonas gailėjosi ir kalbėjo: „Atleisk man!“
336. Tėvas Jonas sakė: „Mes paliekame lengvą naštą – smerkti save, o užsikrauname sunkią naštą, tai yra – laikyti save teisiais“.
346. Kartą atvyko kupranugarių varovas, kad paimtų iš jo prekes ir keliautų į savo vietovę. Jonas nuėjo vidun, kad atneštų jam virves, bet pamiršo apie tai, nes jo dvasia buvo nukreipta į Dievą. Kupranugarių varovas vėl ėmė jį trukdyti belsdamas į duris. Ir vėl tėvas nuėjo vidun, ir vėl pamiršo. Kai kupranugarių varovas pabeldė trečią kartą, tas nuėjo į vidų, sakydamas: „Virvė, kupranugaris, virvė, kupranugaris, virvė, kupranugaris...“ Jis kartojo tai, kad nepamestų iš atminties.
349. Tėvas Jonas kalbėjo: „Aš norėčiau, kad žmogus turėtų po truputį visų dorybių. Todėl kiekvieną dieną, kai rytą pabundi, kantriai padaryk visų dorybių ir kiekvieno Viešpaties įsakymo pradžią, su baime ir kilniaširdiškumu, su Dievo meile, su kūno ir sielos klusnumu bei giliu nuolankumu, pakeldamas širdies liūdesį ir budėdamas, su daugeliu maldų ir maldavimų, su vaitojimais, liežuvio neklaidingumu ir akių saugojimu, pakeldamas paniekinimus ir nesupykdamas, mylėdamas taiką ir neatlygindamas piktu už pikta, nežiūrėdamas kito klaidų, neperdėdamas, kai vertini save, bet pastatydamas save žemiau visų kūrinių ir būdamas po visais tvariniais, atsisakęs medžiaginių ir kūniškų dalykų, nešdamas kryžių, kovoje, dvasios neturte, dvasiniame pasiryžime ir askezėje, pasninku, atgailos nusiteikimu ir raudojimu, kariškose kautynėse, teisingame skyrime, sielos tyrume, gėrio perėmime, širdies ramybėje dirbant, budint naktimis, badaujant ir trokštant, šaltyje ir nuogume, stengiantis, užsidarant kape, lyg jau būtum miręs, mąstant apie tai, kad mirtis kiekvieną valandą yra arti“.
372. Norėta tėvą Isaaką[28] padaryti kunigu. Kai jis tai išgirdo, pasileido bėgti į Egiptą. Jis išėjo į lauką ir pasislėpė po šienu. Tėvai persekiojo jį ir buvo netoli jo. Jie atėjo į tą lauką ir sustojo, kad kiek pailsėtų, nes jau buvo naktis. Jie paleido asilą ganytis, o tas nuėjo ir liko stovėti ties seniu. Rytą jie ieškojo asilo, taip rado ir tėvą Isaaką. Jie buvo nustebę, o kai jau norėjo jį surišti, tas nesileido ir pasakė: „Aš jau nebebėgsiu, nes tai yra Dievo valia. Kur tik aš bėgčiau, vis tiek ateisiu pas Jį!“
383. Tėvas Isaakas kalbėjo: Tėvas Pambo[29] sakydavo: „Vienuolis turi nešioti tokį rūbą, kad net jeigu jį tris dienas numestų prie celės, vis tiek niekas nenorėtų jo paimti“.
389. Tėvas Juozapas kalbėjo tėvui Lotui: „Tu negali tapti vienuoliu, jeigu visas neužsiliepsnosi!“
434. Vėlgi jis [Jonas Kasianas[30]] pasakojo: Vienoje oloje tyruose gyveno vienuolis. Jo kūniški giminaičiai jam pranešė: „Tavo tėvas labai rimtoje būklėje ir greitai mirs. Ateik, kad galėtum jį palaidoti“. Jis jiems atsakė: „Aš dar prieš jį numiriau pasauliui. Numirėlis negali tapti gyvojo paveldėtoju“.
446. Kartą pas tėvą Lukiją į Enatoną atėjo keli vienuoliai, kuriuos vadino euchitais[31]. Senis paklausė jų: „Koks yra jūsų rankų darbas?“ Jie atsakė: „Mes nė vienu pirštu nesiliečiame prie rankų darbų, bet, kaip sako Apaštalas, mes nepaliaudami meldžiamės [1 Tes 5, 17]“. Tada senis tarė jiems: „Ar jūs nevalgote?“ Tie atsakė: „O kaipgi!“ Jis jiems kalbėjo: „Jeigu jūs valgote, kas už jus tuo tarpu meldžiasi?“ Jis vėl tarė: „Argi jūs nemiegate?“ Jie atsakė: „Taip“. Senis tarė: „Jeigu jūs miegate, tai kas už jus tuo tarpu meldžiasi?“ Į tai jie negalėjo atsakyti. Jis kalbėjo jiems: „Atleiskite man, bet jūs nedarote to, ką sakote. Tačiau aš noriu jums parodyti, kad nepaisant to, jog atlieku rankų darbą, aš meldžiuosi nepaliaudamas. Aš su Dievu atsisėdu, užmerkiu savo mažus palmių plaušus ir suveju juos į virvę. Tuo metu sakau: Pasigailėk manęs, Dieve, dėl savo didžio gailestingumo, ir dėl savo daugybės pasigailėjimų nuplauk mano neteisybę [Ps 50, 3]!“ Ir jis paklausė: „Argi tai ne malda?“ Šie atsakė: „Taip!“ Tada jis jiems kalbėjo: „Kai aš praleidžiu visą dieną dirbdamas ir melsdamasis[32], aš uždirbu šešias monetas, daugiau ar mažiau. Dvi iš jų aš atiduodu prie durų [kaip išmaldą], likusiomis užsimoku už valgį. O už mane meldžiasi tas, kuris gavo dvi monetas, kol aš valgau ar miegu. Ir taip Dievo malone aš išpildau įsakymą melstis ir nepaliauti [Lk 18, 1]“.
449. Tėvas Longinas paklausė tėvo Lukijo apie tris mintis. „Aš norėčiau eiti į piligriminę kelionę.“ Senis į tai atsakė: „Jei netapsi valdovu savo liežuviui, nebūsi svetimšaliu, kur tik beeitum. Todėl suvaldyk savo liežuvį, ir būsi piligrimas“. Vėl tarė brolis: „Aš noriu pasninkauti“. Senis atsiliepė: „Pranašas kalbėjo: Jei sulenksi savo sprandą kaip žiedą ar kaip lanką, tai net ir šitai nebus vadinama priimtinu pasninku [Iz 58, 5]. Visų pirma suvaldyk savo blogas mintis“. Tada jis pateikė trečią norą: „Aš noriu bėgti nuo žmonių“. Senis į tai atsakė: „Jei prieš tai nebūsi suėjęs su žmonėmis, tai negalėsi susidoroti ir vienatvėje“.
451. Viena moteris turėjo krūtinėje ligą, vadinamą vėžiu. Kai ji išgirdo apie tėvą Longiną, ėmė ieškoti jo susitikimui. Tuo metu jis gyveno ties devintuoju kelio akmeniu į Aleksandriją. Kai moteris ėmė ieškoti, pasitaikė taip, kad tas palaimintasis palei ežerą rinko malkas. Ji rado jį ir tarė: „Tėve, kur gyvena tėvas Longinas, Dievo tarnas?“ Ji nežinojo, kad tai jis pats. O jis tarė: „Ko tu nori iš to sukčiaus? Neik pas jį, jis apgavikas! O be to, ko tau reikia?“ Moteris parodė jam savo ligą. Jis padarė kryžiaus ženklą virš jos ir atleido ją tais žodžiais: „Eik, ir Dievas tave išgydys! Nes Longinas tau padėti negali“. Moteris nuėjo, pasitikėdama tuo žodžiu, ir buvo bemat išgydyta. [...]
(Iš: W. Nyssen, B. Miller, Weisung der Väter, Paulinus-Verlag, Trier, 1986. Iš vokiečių k. vertė ir komentarus parašė kun. Edmundas Naujokaitis. Pabaiga kitame nr.)
[1] Graik. abbas – iš evangelinio aramėjiško žodžio abba, tėvelis. Dar ne vienuolyno abatas, bet vyresnis atsiskyrėlis, dvasiškai vadovaujantis mokinių grupei.
[2] Šv. Antanas Didysis – ne pirmasis atsiskyrėlis, bet dėl savo įtakos laikomas visų vienuolių tėvu. Gimė 251 m. Kome (Vidurinysis Egiptas), anksti mirus tėvams, išdalino savo didelį palikimą vargšams, seserį apgyvendino mergelių namuose ir pasitraukė į tyrus prie Nilo. Mirė 356 m., sulaukęs 105 metų. Apie 360 m. jo draugas vyskupas šv. Atanazas parašė jo „Gyvenimą“ – ši knyga labai prisidėjo prie vienuoliško gyvenimo paplitimo Vakarų Europoje.
[3] Ne smėlio dykuma, o atokiau nuo gyvenviečių esanti vietovė, dažnai netoli vandens.
[4] Atsiskyrėliai gyveno iš amatų (virvių vijimo, kilimų ir krepšių pynimo ir kt.), taip pat dirbo nedidelius žemės sklypus. Vėlesniais laikais atsiskyrėliai patys į turgų nebeidavo, gaminius iš jų surinkdavo ir maisto atnešdavo tarpininkai.
[5] Šv. Poimenas – Antano ir Makarijaus mokinys, apie 355 m. iškeliavo į tyrus Sketyje. Kai 410 m. barbarų gentis mazikai Sketį sunaikino, jis pasitraukė į apleistą pagonių šventyklą ir ten gyveno iki mirties 450 m. Sulaukė 110 metų.
[6] Graik. kellion – ne vienuolyno kambarys, o atskiras būstas: kalne iškalta ola, trobelė.
[7] Graik. hesychia – širdies laisvė nuo visų žemiškų reikalų, pasaulio ir aistrų, ramybė Dieve. Vienuoliško gyvenimo idealas, lyg dalyvavimas dangiškoje ramybėje. XIV a. stačiatikių teologas Gregorijus Palamas išvystė eretišką hesichazmo teoriją, jis klaidingai remiasi senųjų Bažnyčios tėvų ir vienuolių mintimis apie hesychia, apie nuolatinį Jėzaus vardo kartojimą kaip priemonę jai pasiekti.
[8] Rhema, „žodis“ – dažnai labai paprastas pamokymas, kuris dėl tėvo autoriteto ir Dievo malonės padarydavo didžiulį įspūdį mokiniams, suteikdavo dvasinės šviesos ir jėgų asketinėje kovoje. Tai, kas cenobitams (koinobijų, vienuolynų gyventojams) yra regula, tas anachoretams – tėvų „žodžiai“.
[9] Atsiskyrėliai žinojo didžiąją Šv. Rašto dalį mintinai, bet nesigilino į egzegezę ir teologiją. Rašto kultūra išsivystė tik vėliau, vienuolynuose.
[10] Tėvai idealizavo kankinių ir pirmųjų atsiskyrėlių laikus, daugėjant vienuolių, matė jų uolumo nuosmukį, pesimistiškai vertino ateitį.
[11] Imperatoriai ir didikai labai gerbė atsiskyrėlių dvasinį autoritetą. Čia tikriausiai minimas imperatoriaus atsakymas į šv. Antonijaus laišką, kuriame šis gynė arijonų puolamą šv. Atanazą.
[12] Šv. Arsenijus Didysis (354–445) kilęs iš Romos senatorių giminės. Pop. Damazas I įšventino jį diakonu. Nuo 383 m. buvo imperatoriaus Teodozijaus sūnų auklėtoju. Nuo 395 m. atsiskyrėlis Libijos dykumoje, Sketyje, Troėje.
[13] Lotyniškai: fuge, tace, quiesce. Daugelio šventųjų maksima.
[14] Stabilitas loci, pasilikimas vienoje vietoje – esminis vienuolinio gyvenimo principas iki pat viduramžių, kai iškilo po miestus keliaujantys pranciškonai ir dominikonai.
[15] Plg. 1 Kor 9, 24–27.
[16] Šventi tėvai skatino vienas kito uolumą ir nuolankumą, net griežtos pastabos ar pažeminimai buvo priimami su dėkingumu.
[17] Diskrecija, jautrus ir išmintingas atsižvelgimas į aplinkybes, „dvasių skyrimas“ – viena iš pagrindinių vienuoliškų dorybių.
[18] Graik. Ammonas: šv. Antano mokinys, gyveno 14 metų Sketyje, po to tapo vyskupu.
[19] Graik. Ammoes: šv. Makarijaus mokinys Sketyje ir Celėse (didelė atsiskyrėlių celių gyvenvietė tarp Nitrijos ir Sketies), Jono Kolobos mokytojas.
[20] Ši vizija sukrečianti, bet ji parodo tikrojo Viešpaties buvimo Švč. Sakramente tiesą. Šv. Grigalius Nazianzietis pabrėžia, kad šv. Mišių esmė – sakramentinis Kryžiaus aukos sudabartinimas, kai dviem atskiromis (duonos ir vyno) konsekracijomis sakramentiškai atskiriamas realus Kristaus Kūnas nuo Kraujo: „Todėl, pamaldusis žmogau, nenustok už mane melstis, [...] kai tu nekruvinu pjūviu atskiri Viešpaties Kūną nuo Kraujo, kaip kalaviją naudodamas žodį“ (Ep. 171). Vizija neatspindi visų dogmos aspektų: laužant konsekruotą Ostiją, Kūnas nesulaužomas, bet kiekvienoje jos dalelėje yra visas Kristus. Todėl ostijoje greičiau turėtų pasirodyti visas Kristaus kūnas, o ne mėsa.
[21] Ir kalbėjimas, ir tylėjimas yra tik priemonės bendravimui su Dievu.
[22] Pateikiama daug pavyzdžių apie šventą pasauliečių gyvenimą, bet jie dažniausiai pasiekia šventumo tipiškai vienuoliškomis priemonėmis.
[23] Graik. Euagrios Pontikos (345–400), žymus bažnytinis rašytojas ir teologas. Šv. Grigalius Nazianzietis įšventino jį diakonu. Dalyvavo Konstantinopolio I Susirinkime. 382 tapo vienuoliu Jeruzalėje, po to šv. Makarijaus mokiniu Nitrijoje, gyvenimo galą praleido Celėse. Laikėsi klaidingų Origeno teorijų, todėl kai kurie jo raštai pasmerkti VI ir VII visuotiniuose Susirinkimuose.
[24] Gyveno 350–419 m. prie Antiochijos (Sirija). Buvo imperatoriaus rūmų karininku, vėliau – šv. Bazilijaus mokinys, atsiskyrėlis. 40 metų gyveno vien duona ir vandeniu.
[25] Naujas, išbandymo laikotarpį atliekantis vienuolis.
[26] Graik. amma – abbas atitikmuo.
[27] Šv. Jonas Kolobos (graik. „Trumpasis”) – žymus V a. I pusės atsiskyrėlis Sketyje. Tėvo Amojo mokinys, slaugė jį 12 metų. Subūrė didelę vienuolių bendruomenę, vienas iš jo mokinių – šv. Arsenijus.
[28] Isaakas – tėvo Kronijaus (atsiskyrėlis, šv. Antanui tarnavęs graikų kalbos vertėju) ir tėvo Teodoro Fermiečio mokinys. 30 metų išgyvenęs atsiskyrėliu, įšventintas kunigu, ėmė vadovauti didelei koinobijai, kuri ypač rūpinosi keleivių priglaudimu.
[29] Šv. Pambo (320–390) – vienas didžiųjų tėvų. Šv. Antano mokinys, šv. Ammuno įpėdinis Nitrijoje. Įšventintas kunigu, šv. Atanazas kvietė jį pamokslauti prieš arijonus.
[30] Graik. Joannes Cassianus (360 – apie 430): vienuolis Betliejuje, vėliau Sketyje, šv. vyskupo Jono Auksaburnio diakonas ir pagalbininkas. 415 m. Marselyje (Galija) įkūrė vienuolyną, parašė vieną žymiausių veikalų apie vienuolystę De institutis coenobiorum, kuriuo rėmėsi šv. Benediktas. Deja, ėmė kovoti prieš šv. Augustino malonės mokymą, jo teorija – semipelagianizmas Bažnyčios pasmerkta 529 m.
[31] Graik. „besimeldžiantieji“, dar vadinami mesaliečiais – apie 350 m. Mesopotamijoje kilusi ir greitai visoje Azijoje paplitusi dualistinė sekta, nepripažinusi sakramentų ir jokių išorinių pamaldų, tik grynai dvasinę maldą. 431 m. pasmerkti Efezo Susirinkimo, bet išliko iki viduramžių (vadinti bogomilais).
[32] Vienuoliško gyvenimo principas: Ora et labora, melskis ir dirbk, išpopuliarintas benediktinų.
Tema: