Pamokslas Kaune 2020 m. liepos 26 d.
Brangūs tikintieji,
Mes žinome, kad būdami katalikai esame Bažnyčios nariai. Bažnyčia yra mūsų Motina, per kurią gavome ir nuolat tebegauname antgamtinį gyvenimą. Jei esame tikri jos vaikai, tai mylime šią Motiną. Tačiau šiais laikais matome, kaip labai ši Motina kenčia, kaip yra sudarkoma iš vidaus. Matome pražūtingas ekumenizmo pasekmes, matome iškrypimus tikėjime, moralėje, Dievo garbinime. Jei esame tikri katalikai, mums skauda dėl to širdį ir trokštame bei stengiamės, kad ši mūsų Motina pasveiktų. Tačiau taip pat matome, kokie menki esame, dažnai patiriame, kiek nedaug teturime jėgų. Ir tuo pačiu girdime apie vis naujus papiktinimus Katalikų Bažnyčioje. Ir taip gali kilti mintis, kad viskas yra blogai, eina blogyn, kad belieka tik nuleisti rankas. Kad nėra prasmės stengtis, kad viskas su mūsų Motina Bažnyčia jau ilgą laiką buvo blogai, yra blogai ir bus blogai. Panašios mintys gali kilti žvelgiant ir į savo religinį gyvenimą arba į situaciją šeimoje ar kokioje kitoje aplinkoje. Ką tokiu atveju daryti? Pirmiausia, galime suvokti, kad tokios mintys – tai joks neįprastas dalykas. Vienas didžiausių autoritetų šioje srityje šv. Ignacas Lojola kalba apie skirtingas dvasias, veikiančias sielą. Žmogų gali veikti arba geroji dvasia iš Dievo, arba blogoji dvasia iš mūsų sužeistos prigimties, bedieviško pasaulio ar velnio. Šv. Ignacas kalba apie poreikį atskirti, kokia dvasia veikia konkrečiu atveju, ir atskyrus atitinkamai reaguoti. Jis sako, jog sieloje, kuri stengiasi tarnauti Dievui, Jį mylėti, geroji dvasia drąsina ir teikia jėgų, paguodos, įkvėpimų ir ramybės, tam, kad siela darydama gera žengtų į priekį. Blogoji dvasia veikia atvirkščiai – graužia, liūdina, iškelia kliūtis, klaidingais argumentais žadina nerimą, kad siela neitų tolyn. Ši dvasia sukelia sieloje nepaguodą – tai yra, sielos aptemimą, sumišimą, linkimą prie žemų ir žemiškų dalykų, nerimą dėl įvairių blaškymų ir gundymų, stumiančių į nepasitikėjimą, vilties, meilės praradimą, kai siela tampa tingi, drungna, liūdna ir tarsi atskirta nuo savo Kūrėjo ir Viešpaties. Turėkime omeny, kad čia visur kalba eina apie tai, kas vyksta dvasinėje – tai yra, aukščiausioje – mūsų sielos dalyje, ne apie žemesnius psichologinius ar fizinius išgyvenimus. Kitaip tariant, kalba eina apie dvasinę, ne psichologinę ar fizinę, paguodą arba nepaguodą.
Taigi matome, jog yra visiškai normalu, kad Dievą mylinčiai, Jam tarnauti siekiančiai sielai blogoji dvasia bando sukelti tamsias mintis, atitraukti sielą nuo tikrojo gėrio. Tai galima pailiustruoti paties šv. Ignaco aprašytu autobiografiniu pavyzdžiu. Tai įvyko tuo laikotarpiu, kai Ignacas buvo jėzuitų ordino generaliniu vyresniuoju (o tais laikais jėzuitai buvo tikri Dievo vyrai). Ignacas buvo ką tik baigęs aukoti eilę šv. Mišių svarbia jėzuitų ordino intencija. Jis rašo: „Pasibaigus Mišioms, savo kambaryje, aš pasijutau visiškai vienas, be pagalbos, negalintis džiaugtis jokiais tarpininkais (čia Ignacas turi omeny Mergelės Marijos tarpininkavimą pas jos Sūnų ir Sūnaus tarpininkavimą pas dangiškąjį Tėvą) ir jokiais dieviškaisiais asmenimis, bet taip toli ir taip atskirtas nuo jų, lyg niekada nebūčiau iš jų nieko pajutęs ir niekada nieko jau nebejausiu.“ Matome, kaip dėl dvasinės nepaguodos kyla pagunda tiek praeitį, tiek ateitį vertinti tamsiai. Šv. Ignacas tęsia toliau: „Man kartais atėjo mintys prieš Jėzų, kartais prieš kitą dievišką asmenį. Buvau trikdomas įvairių minčių: palikti šį namą ir išsinuomoti sau kambarį (čia turime prisiminti, kad Ignacas buvo bendruomenės generalinis vyresnysis) arba bandyti pasninkauti arba iš naujo pradėti aukoti eilę šv. Mišių (kurios ką tik buvo baigtos aukoti). Niekame negalėjau rasti ramybės.“ Taigi matome, kaip smarkiai dvasinė nepaguoda gali veikti net tokius žmones kaip Ignacas jo atsidavimo Dievui viršūnėje. Taip pat matome, kad blogoji dvasia gali apsimesti šviesos angelu – šiuo atveju, siūlydama pasninką ar kitas religines praktikas, kurios savyje yra labai geros, bet konkrečioje situacijoje yra visiškai ne tai, ko Dievas nori. Ir šioje sumaištyje Ignacas, žiūrėdamas į jam kylančias mintis, suvokia, kad jis ieškojo dvasinės paguodos labiau nei savo pareigų Dievo akivaizdoje vykdymo, kad bandė pats Dievui nustatyti, kaip Dievas turėtų jį vesti. Tai suvokęs, Ignacas palieka savo asmeninius troškimus, ir padėtis pradeda keistis – Ignacas gauna pakankamai vidinio aiškumo savo pareigoms vykdyti. Ši istorija mums parodo, kad dvasinė nepaguoda yra normalus reiškinys, kad tai anaiptol nereiškia dvasinio pralaimėjimo, tačiau labai svarbu yra suvokti, kokia dvasia veikia mūsų sielą. Jei pastebime, kad esame veikiami blogosios dvasios, privalome taikyti labai svarbią taisyklę, kuri sako: dvasinės nepaguodos metu reikia nieko nekeisti anksčiau padarytuose pasiryžimuose. Šios taisyklės taikymas davė ištisais šimtmečiais daug naudos Bažnyčioje. Ir priešingai – jos nepaisymas sugriovė daug katalikiškų pašaukimų, kai užėjus išbandymams, dvasinei nepaguodai buvo atsisakyta ankstesnių gerų pasiryžimų. Yra taip pat kita taisyklė, sakanti, jog labai naudinga intensyviais pakeitimais pasipriešinti pačiai nepaguodai, pavyzdžiui, daugiau melstis, medituoti, kruopščiau save tirti ir kokiu nors tinkamu būdu atlikti didesnę atgailą. Žinoma, visa tai turi būti daroma protingai, be perlenkimų. Nes pagrindinė priemonė yra kantrus gerų pasiryžimų, kasdienių pareigų vykdymas. Būtent tai neša vaisių mūsų sieloms. Šv. Ignacas taip pat pataria dvasinės nepaguodos metu mąstyti, kad ši nepaguoda nesitęsia visą laiką, bet kad kažkada ateis ir paguoda.
Iš viso to matome, jog šv. Ignacas mus mokina ne spontaniškai pasiduoti įvairioms mus veikiančioms dvasioms, bet stengtis protingai suvokti, kokios dvasios įtakoje esame. Jei reikia, tam naudojamės ir kunigo pagalba. Kai jau suvokiame, kokia dvasia mus veikia, lengviau tampa atmesti, ignoruoti melagingus įkvėpimus ir priimti dvasinės paguodos metu iš Dievo ateinančius įkvėpimus. Taip pat esame mokinami, jog Dievas leidžia mums išbandymus, dvasines nepaguodas mūsų pačių tikrojo gėrio labui – tam, kad apvalytų mus nuo drungnumo, arba tam, kad darytume dvasinę pažangą tarnaudami Jam be paguodos atlygio, arba galiausiai tam, kad giliai suvoktume, jog juntamas maldingumas yra ne mūsų nuosavybė, bet Dievo dovana.
Jei bendradarbiaudami su Dievo malone, esame šiuose dalykuose ištikimi, įgyjame tikrąją Dievo vaikų laisvę, apie kurią mums šiandien kalba šv. Paulius: „Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: 'Aba, Tėve!'“ Ir skiname tada Dvasios vaisius: meilę, džiaugsmą, taiką, kantrybę, malonumą, gerumą, ištikimybę, romumą, susivaldymą. Šv. Paulius mums taip pat primena, jog būdami Dievo vaikai, esame ir Kristaus bendraįpėdiniai. Tačiau su viena sąlyga – jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti. Šios kančios dalis yra ištvermė pasitaikančios dvasinės nepaguodos metu. Jei būsime ištikimi, dalyvausime ir atlygyje – būsime pagerbti su Kristumi. Tebūna mums pavyzdžiu ir teužtaria mus Švenčiausioji Mergelė Marija, visuomet ištvermingai vykdžiusi jai Dievo skirtąją misiją.