Dvasinių galių ugdymas
Koks turi būti žmogaus dvasinių galių ugdymo tikslas?
Dvasinių galių ugdymo tikslas turi būti:
1. Jų ištobulinimas ir išvystymas;
2. Jų tarpusavio harmonija.
Dvasinės žmogaus galios yra protas, valia ir atmintis. Iš dalies joms galima priskirti ir vaizduotę bei būdą (širdį).
Šias galias tarpusavyje sieja įvairiopi santykiai. Jos turi veikti darniai. Vis dėlto vadovaujantis vaidmuo tenka protui ir valiai. Jei proto „nesušildo“ širdis, jis lieka šaltas, jo sprendimai būna vienpusiški, negailestingi, žiaurūs, neteisingi. Jei valiai nevadovauja protas, ji būna „akla“, neprotinga, nuodėminga. Jei širdis nepasiduoda proto ir valios vadovavimui, jos polinkiai būna neišmintingi ir pragaištingi. Lygiai taip pat negalima duoti visiškos laisvės atminčiai ir vaizduotei.
I. Protas
Kam turime lavinti savo protą?
Turime lavinti savo protą, kad jis galėtų:
1. Aiškiai ir visapusiškai suvokti įvairius dalykus;
2. Juos vieną nuo kito skirti ir vieną su kitu palyginti;
3. Objektyviai įvertinti jų reikšmę;
4. Remiantis jais daryti išvadas apie kitus dalykus;
5. Įžvelgti pirmąją jų priežastį ir galutinį jų tikslą, t. y. Dievą.
Toks visapusiškas mąstymo galios išugdymas nebus pasiektas per kelis metus, tai viso gyvenimo darbas.
Tas, kas nemėgsta kelti esminių būties klausimų: „Iš kur visa tai? Kam visa tai? Kurlink visa tai juda?“, negali vadintis giliu mąstytoju. Jis neįvykdo svarbiausios mąstymo užduoties: rasti kelią pas savo Kūrėją ir galutinį visa ko tikslą. Be to, jis neišvysto savo proto iki galo ir neleidžia jam užsiimti kilniausia veikla: samprotauti apie begalinius dalykus.
Kokios priemonės padeda teisingai lavinti protą?
1. Nuodugnios reikalingų ir naudingų dalykų studijos;
2. Rimtas pasaulėžiūrinių ir religinių klausimų nagrinėjimas;
3. Mąslus rimtų knygų ir straipsnių skaitymas;
4. Sekmadienių bei šventadienių pašventimas susilaikant nuo blaškančių pramogų ir užsiimant svarbiausiais savo sielos reikalais;
5. Taurus bendravimas su giliai mąstančiais žmonėmis;
6. Dažnas ir džiaugsmingas dalyvavimas rekolekcijose bei religinėse paskaitose.
Kas šių patarimų tvirtai laikysis, taps tikru mąstytoju, turinčiu savo nuomonę visose gyvenimo situacijose ir atvirą protą reikalingoms ir kilniausiomis tiesoms.
Mūsų amžius vis labiau atsisako mąslumo ir kontempliatyvumo. Čia glūdi daugelio šiuolaikinių blogybių šaknis.
Rekolekcijos [dvasinės pratybos] yra ne tik puiki priemonė krikščioniškam tobulumui siekti, bet ir nepaprastai geras būdas ugdyti natūralų mąstymą bei protą. Ramybė, tyla, susitelkimas, „amžinųjų“ tiesų apmąstymas, nuolatinis šiapusinių ir anapusinių, laikinųjų ir amžinųjų, žmogiškųjų ir dieviškųjų dalykų lyginimas, visų vertybių peržiūrėjimas – nieko negali būti naudingiau proto ir visos asmenybės ugdymui.
Panašią naudą duoda ir Tomo Kempiečio „Kristaus sekimo“ skaitymas. Ne veltui ši knygelė jau daug šimtmečių daro neišmatuojamai gerą poveikį žmonėms.
Kokie dalykai gadina ir silpnina protą?
Protą silpnina:
1. Bet koks stebėjimo, klausymosi, mąstymo ir sprendimo paviršutiniškumas;
2. Perdėtas noras viską žinoti;
3. Godus naujienų ir sensacijų vaikymasis;
4. Lengvabūdiškas pasidavimas pramogoms ir išsiblaškymui;
5. Nesaikingas pasinėrimas į darbą;
6. Bėgimas nuo tylos ir vienatvės.
Iš knygos „Praktinis vadovas į krikščionišką tobulybę“ (vok. „Praktischer Führer zur christlichen Vollkommenheit“)