Paveikslėlis: David Teniers. Gerasis Samarietis
Pamokslas, sakytas Kaune 2020 m. rugpjūčio 23 d.
Brangūs tikintieji,
Šiandienos skaitiniuose turime laimę girdėti apie tai, kas sudaro mūsų krikščioniško gyvenimo čia, žemėje, esmę – tai yra, apie Dievo bei artimo meilę bei su ja susijusį amžinąjį gyvenimą, amžinąją šlovę. Pirmiausia, šv. Paulius mums primena, kad mūsų religija yra ne raidės, bet Dvasios religija. Jis sako: „Dievas padarė mus tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros – ne raidės, bet Dvasios, nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę“. Senojoje Sandoroje, kurią Dievas buvo sudaręs su Izraelio tauta, Dievo įstatymas buvo iškaltas raidėmis akmenyse. Ir nors ši sandora buvo gera, apreiškianti Dievo valią, šv. Paulius sako, kad tai tebuvo laikina sandora, kad jos tarnystė tebuvo mirties, pasmerkimo tarnystė. Kodėl? Nes Senoji Sandora davė elgesio taisykles, bet pati iš savęs nedavė malonės tų taisyklių laikytis. Tad galime suprasti, kodėl Viešpats Jėzus evangelijoje šiandien mums sako: „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite. Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo.“ Jėzaus mokinių akys palaimintos, nes regi Tą, kuris ne tik sudaro sandorą su savo žmonėmis, bet ir duoda malonę šią sandorą įgyvendinti, duoda malonę laikytis Jo paties duotų įsakymų. Šiandien evangelijoje pateikiamas mums ir pagrindinis įsakymas, kuris yra visų įsakymų santrauka: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.“ Taigi mums duodamas Dievo ir artimo meilės įsakymas. Tikrąją, dieviškąją meilę pirmą kartą gauname krikšto metu arba iš naujo gauname išrišimo metu atgailos sakramente. Šia meile, kad ir kokia maža ji bebūtų, mes mylime Dievą, mūsų tikrosios laimės šaltinį, virš visko, labiau nei save pačius, o artimą kaip save pačius iš meilės Dievui. Šis meilės įsakymas yra didžiausias, nes meilė yra aukščiausia dorybė, vienijanti mūsų sielą su Dievu. Dieviška meilė lieka amžinai, ji gaivina visas kitas dorybes tuo, kad ji šių dorybių aktus padaro nuopelningus, nukreipia juos į galutinį tikslą – į virš visko mylimą Dievą. Visos kitos dorybės, kaip kad pavyzdžiui nuolankumas, religingumas, mums yra būtinos, bet būtent Dievo bei artimo meilėje glūdi krikščioniškas tobulumas. Ši meilė tikrai kiekvieną akimirką vienija mus su Dievu – nepriklausomai nuo to, ar jaučiame paguodą, ar esame sausroje – ir duoda vaisių įvairiais gerais darbais. Ši meilė išsilaiko įvairiuose išmėginimuose, panašiai kaip gero kareivio širdyje deganti tėvynės meilė išsilaiko net skausmingiausiomis valandomis, kai privalu tik iškentėti ir ištverti.
Kas dėl artimo meilės, Viešpats Jėzus šiandien gailestingojo samariečio palyginime aiškiai parodo, kad ši meilė negali apsiriboti kokia nors žmonių grupe. Nes tikroji meilė, net jei ji yra mažo intensyvumo, privalo aprėpti visus žmones. Kadangi visi žmonės arba per malonę yra Dievo vaikai, arba yra pašaukti jais būti, privalome mylėti visus žmones antgamtine meile ir jiems trokšti tos pačios amžinosios palaimos kaip ir sau patiems. Mūsų meilė negali atmesti jokios sielos – nei esančios žemėje, nei esančios skaitykloje, nei esančios danguje. Vien tik pasmerktųjų pragare mes negalime mylėti, nes jie nebeturi galimybės tapti Dievo vaikais. Šv. Tomas Akvinietis pailiustruoja tiesą apie artimo meilę tokiu pavyzdžiu. Jis sako, kad įmanoma, jog mylime draugą taip, kad dėl jo mylime tuos, kurie yra su juo susiję – pavyzdžiui, jo vaikus – net jei šie mus įžeidžia arba mūsų nekenčia. Ir tokiu būdu meilė nusitęsia ir iki priešų, kuriuos mylime dėl Dievo, į kurį pirmiausia nukreipta mūsų meilės dorybė. Taip atsitinka dėl to, kad meilėje nėra dviejų atskirtų dorybių: lyg būtų viena meilė Dievui, o kita – meilė artimui. Egzistuoja tik viena vienintelė teologinė meilės dorybė. Jos pagrindinis aktas yra nukreiptas į Dievą, kurį mylime virš visko. O jos antriniai aktai nukreipti į mus pačius ir į mūsų artimą. Taigi artimo meile mes mylime ne kažkokią abstrakciją, bet konkretų žmogų dėl Dievo, dėl šlovės, kurią šis žmogus Dievui turi teikti laike ir amžinybėje. Taip pat matome, kad meilės dorybėje yra nustatyta tvarka: pirmiausia, mylime Dievą virš visko, paskui mylime savo paties sielą, paskui savo artimo sielą, ir galiausiai savo paties kūną. Meilės dorybei augant, ši tvarka tampa mums vis aiškesnė.
Turėdami tokį krikščionišką, autentišką meilės supratimą, galime išvengti ir nukrypimų, kai naudojantis skambiais lozungais propaguojama meilės karikatūra. Pavyzdžiui, kartais sakoma, kad artimo meilė įpareigoja mus ekumeniniam dialogui krikščionių, kurie nėra katalikais, arba netgi nekrikščioniškų religijų atstovų atžvilgiu. Žinoma, privalome mylėti visus šiuos žmones antgamtine meile. Bet jei juos iš tiesų mylime, tai trokštame jiems būtent amžinojo išganymo, trokštame, kad jie ateitų į tikrąjį tikėjimą, bet kurio, kaip sako šv. Raštas, neįmanoma patikti Dievui. Jei ekumeninio dialogo vardan šie žmonės lieka savo klaidose, tai artimo meilė nėra praktikuojama, bet priešingai – nusikalstama artimo meilei. Panašiai ir moralinėje srityje. Pavyzdžiui, yra žmonių, norinčių taip vadinamos meilės vardu įteisinti šv. Komunijos teikimą žmonėms, gyvenantiems mirtinoje nuodėmėje. Tokiu būdu užuot troškus artimo išganymo, nusikalstama artimo meilei, nes, kaip sako šv. Raštas, nevertas šv. Komunijos priėmimas užtraukia kaltę.
Taip svarstant apie meilės įsakymą, brangūs tikintieji, gali susidaryti įspūdis, kad šis įsakymas labai reiklus: reikia mylėti Dievą labiau nei save, reikia mylėti visus žmones, netgi priešus. Prisimename taip pat, kad savo Kančios išvakarėse Viešpats Jėzus davė savo mokiniams naują įsakymą, kuris pranoksta netgi įsakymą mylėti savo artimą kaip save patį. Nes Jėzus įsakė savo mokiniams mylėti vienas kitą taip, kaip jis pats juos mylėjo. Tad dieviškoji meilė iš tiesų yra labai reikli. Šv. Pranciškus Salezietis sako, kad kiekviena meilė, kuri trykšta ne iš Išganytojo Kančios, yra lengvabūdiška ir pavojinga. Tačiau, kaip kad matėme, Naujojoje Sandoroje gauname ne tik įsakymus, bet ir malonę tuos įsakymus įvykdyti. Jei tik norime, Jėzus pats mus įgalina tokiai meilei, kokią Jis mums įsako. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė savo autobiografijoje rašo: „O Jėzau, žinau, kad neįsakai nieko neįmanomo. Žinai, kokia silpna ir netobula esu, ir labai gerai žinai, kad niekada negalėčiau mylėti kitų taip, kaip tu juos myli, jei tu pats nemylėtum jų manyje. Kadangi nori suteikti man šią malonę, davei šį naują įsakymą. Kaip labai branginu šį įsakymą, nes jis mane užtikrina, kad tai yra tavo valia mylėti manyje visus tuos, kuriuos man įsakai mylėti.“ Tad priimkime, brangūs tikintieji, savo pačių nepajėgumą vykdyti meilės įsakymą kaip normalų dalyką, bet tuo pačiu maldaukime Dievo malonės, kad galėtume šį įsakymą įvykdyti. Ir Dievas mums ją suteiks. Ypač maldaukime kiekvieną kartą, kai dalyvaujame šv. Mišiose, kai einame išpažinties, kai priimame šv. Komuniją. Stengtis tikrai verta. Kaip kad sako šv. Kryžiaus Jonas, mūsų gyvenimo vakare būsime teisiami vien pagal meilę.