Aš esu trijų vaikų tėvas, vyriausiajam – ketveri metai. Mane visada stebina – nors šiame etape manęs jau niekas neturėtų stebinti – kaip greitai padėtis gali tapti nevaldoma. Švarius namus, kuriems išvalyti reikėjo tiek daug pastangų, mūsų vaikai gali sujaukti beveik per akimirką be jokių pastangų.
Kukurūziniai dribsniai traška po kojomis, man nustėrusiu žvilgsniu bežiūrint į dar vieną maisto pliūpsnį nuo mūsų vienerių metų mažylio kėdutės. Žaislinių lėlių dalis randu savo kojinių stalčiuje. Tik ką tvarkingai paklota lova bematant virsta sujauktų paklodžių kalnu. Galėčiau vardyti be galo.
Atrodo, tarsi uraganas kasdieną nusiaubia mūsų namus. Tai entropijos[1] dėsnis su visu savo brutaliu ir chaotišku realumu.
Tačiau mes abu su žmona norėtume tvarkos ir švaros. Mes nesėkmingai bandėme tai tiesiog ignoruoti ir nesukti sau galvos. Gal kada nors mums tai pavyks. Bet ne dabar. Kasdien namai beveik sugriaunami, ir kiekvieną dieną mes vėl pradedame bergždžią darbą: surenkame, nušluostome, išsiurbiame, iššluojame, išnešame šiukšles ir sutvarkome. Tai yra nesibaigiantis procesas, bent jau tol, kol vaikai namuose.
Išvalykite savo dvasinius namus
Mes jau įpusėjome gavėnią, ir neseniai man dingtelėjo mintis, kad mūsų dvasinė kova panaši į siekimą išlaikyti tvarkingus namus. Dažnai dvasinį gyvenimą lyginame su tokiais didvyriškais dalykais, kaip kariavimas, imtynės ir ištvermės varžybos. Bet, ko gero, šiukšlių išnešimas yra žemiškesnis palyginimas.
Šiaip ar taip, pastebėjau, kad kaip švarūs namai greitai paskęsta netvarkoje ir turi būti nuolat valomi, taip ir mūsų sieloms reikalingas nuolatinis atidumas ir priežiūra. Visada turime pradėti jas tvarkyti iš naujo.
Mes turime tai daryti, nes yra toks dvasinis entropijos dėsnis, vadinamas nuodėme. Mus nuolat atitraukia nuo Dievo mūsų nuodėmingos aistros. Jos tiesiog sukyla prieš mus ir jei jų nesuvaldome, jos trukdo mūsų kelionei Kūrėjo link. Mūsų nuodėminga prigimtis – tai, ką Raštas vadina kūnu arba senuoju žmogumi, – veikia kaip sunkio jėga, neleidžianti mums pakilti link mūsų Tėvo. Šv. Paulius kartą pavaizdavo nuodėmę kaip „svorį“, ir tai yra taikli metafora.
Dėl mūsų sužeistos prigimties nėra tokio dalyko, kaip stovėjimas vietoje dvasiniame gyvenime. Tą minutę, kai nustoji eiti į priekį, pradedi judėti atgal. Vos tik nustoji budėti, pradedi kristi žemyn. Šioje žemėje mes niekada iš tikrųjų nebūsime laisvi nuo šios realybės.
Pradėkite iš naujo
Būna dienų, kai mūsų vaikai taip viską sujaukia, kad susitvarkyti atrodo beviltiška užduotis. Mano žmona ir aš pažvelgiame vienas į kitą ir nežinome, ar juoktis, ar verkti. Tačiau mes pradedame iš naujo.
Panašiai ir dvasiniame gyvenime būna akimirkų, kai jaučiamės beviltiškai. Atrodo, kad visa mūsų kova yra bergždžia. Mes gundomi pasiduoti, esame įmesti į tunelį ir norėtume eiti lengvuoju keliu. Tačiau šio kelio gale laukia mirtis.
Šiame gyvenime šventumas atrandamas viską pradedant vis iš naujo. Tai nuolatinis tikrinimas ir atsivertimas, nuolatinis širdies atsinaujinimas. Šventumas atrandamas atgailoje, kuri yra ne tik gailesčio jausmas, kad nusidėjai. Tai grįžimas pas Dievą – jeigu reikia, tūkstantį kartų per dieną.
Jei norime tvarkingų namų, niekada negalime liautis tvarkyti. Jei norime tyros širdies, turime be paliovos kovoti atsivertimo ir atgailos kovą. Tai krikščioniškas gyvenimas. Pradėkite iš naujo.
ŠALTINIS: catholicgentleman.net
[1] Bendrąja prasme entropijos dėsnis teigia, kad bet kurioje sistemoje netvarka savaime didėja, bet ne mažėja.