Kaunas, Antrasis sekmadienis po Epifanijos, 2020 m. sausio 19 d.
„Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį.“ (Jn 2, 11)
Mylimieji Kristuje. Šiandienos evangelija suteikia mums progą pakalbėti apie stebuklus ir jų reikšmę mūsų tikėjimui.
Katalikų Bažnyčia tiki ir moko, kad stebuklai, t. y. tokie veiksmai, kurie pranoksta bet kokias žmonių ir puolusių angelų galias, yra vienas iš svarbiausių Dievo veikimo pasaulyje įrodymų. Per juos Dievas apreiškia savo šlovę. Stebuklus Dievas gali atlikti tiesiogiai, nenaudodamas jokių sukurtų priemonių, arba netiesiogiai, per angelus ar žmones. Jėzaus Kristaus stebuklai buvo vienas iš svarbiausių įrodymų, patvirtinančių Jo skelbiamą žinią ir Jo dievystę. Jie buvo skirti apaštalams ir mokiniams, taip pat žmonėms, kuriems buvo padaryti tie stebuklai, ir tų stebuklų liudininkams. Todėl šiandienos evangelijoje pirmasis Jėzaus Kristaus stebuklas graikiškai vadinamas „ženklu“, tai reiškia ‒ Jo dieviškos pasiuntinybės ir dieviškos prigimties ženklu, ir ištrauka baigiasi liudijimu apie tai, kokį poveikį šis dieviškas ženklas padarė žmonėms: ir mokiniai įtikėjo jį. Jėzus Kristus pats patvirtina, kad Jo stebuklai yra pagrindinis ir stipriausias argumentas, kodėl žmonės turėtų tikėti Juo kaip Išganytoju: „Jei aš nedarau savo Tėvo darbų, – netikėkite manimi! O jeigu darau ir manimi netikite, – tikėkite darbais, kad pažintumėte ir suprastumėte, jog Tėvas manyje ir aš jame.“ (Jn 10, 37‒38) Lygiai taip pat Bažnyčioje nuolatos vykstantys stebuklai ‒ ar jie būtų įvykę paties Dievo iniciatyva, ar išpildant kieno nors maldas, ar sakramentų galia, ar per šventuosius ‒ liudija apie Bažnyčios dievišką kilmę, šventumą ir nuolatinį Dievo veikimą joje.
Be to, stebuklai, įvykę kokio nors šventai gyvenusio ir jau mirusio asmens užtarimu, yra būtina sąlyga jo beatifikacijai ir kanonizacijai. Šiuos stebuklus kruopščiai tiria speciali gydytojų ir mokslininkų taryba, ji ieško kokių nors žmogiškų, gamtinių, paranormalių ar demoniškų tų įvykių priežasčių. Jeigu to, kas įvyko mirusio švento asmens užtarimu, neišeina paaiškinti jokiomis kitomis priežastimis išskyrus Dievo visagalybę, tada tie stebuklai liudija apie du dalykus?
1) Kad tas miręs žmogus turi galią veikti kaip ypatingų Dievo malonių tarpininkas, o tai įmanoma tik tada, jeigu jis yra danguje, be nuodėmių, malonės būklėje ir nuolatos regi Dievo veidą.
2) Kad Dievas nori viešai patvirtinti to žmogaus šventumą ir padaryti jį šventumo pavyzdžiu, tarpininku bei užtarėju visoje Bažnyčioje.
Kad galėtume stebuklui priskirti dievišką kilmę, iš jo aplinkybių turėtų būti nedviprasmiškai aišku, kad šis stebuklas buvo padarytas siekiant apreikšti Dievo gerumą, išmintį, visagalybę, gailestingumą bei kitas Jo ypatybes, siekiant pašlovinti Dievą, sustiprinti tikėjimą, atversti nusidėjėlius ar dėl kokios nors kitos moraliai geros priežasties, turinčios aiškų ryšį su Dievu ir vedančios žmones prie Jo. Priešingai, kai kurie „stebuklingi išgydymai“, „įspėjimai“ bei kiti natūraliai nepaaiškinami atvejai, kurie nėra aiškiai susiję su moraliniu gėriu, neina iš Dievo. Tai sakydamas neneigiu, kad Dievas gali savo ypatinga pagalba kartais įspėti, apsaugoti, išgelbėti ar pagydyti netikinčius ir nusidėjėlius, netgi tuos, kurie po šių įvykių neatsiverčia ir lieka nuodėmėse, lygiai kaip Jo Apaizda nuolatos saugo ir rūpinasi žemės gyvūnais. Tačiau Dievas niekada nesuteikia tokių savo dieviškų savybių, kaip visagalybė, gerumas, išmintis ir šventumas, tiems žmonėms, kurie neketina jų panaudoti didesnei Dievo garbei ir šlovei, kad Jo šventumas ir gerumas taptų žinomas visame pasaulyje.
Dievo valia visa, kas nutinka, vyksta dėl Jo garbės ir šlovės, ir dėl žmogaus išganymo, bet pastaroji priežastis visada veda į pirmąją, nes išganytas žmogus reiškia Dievo šlovę. Dėl savo garbės ir šlovės Jis sukūrė pasaulį ir pasiuntė Jėzų Kristų išganyti žmonijos. Dėl šios priežasties Jėzus Kristus padarė Kanos stebuklą bei kitus stebuklus per savo žemiškąjį gyvenimą ir tebedaro juos savo Bažnyčioje iki pat pasaulio pabaigos. Ar galėtumėte evangelijose rasti bent vieną Jėzaus Kristaus stebuklą, kuris nebūtų turėjęs tikslo sužadinti žmonių dėkingumą Jo dangiškajam Tėvui ir paskatinti tikėti į Jėzų kaip žmonių Išganytoją? Gal dešimties raupsuotųjų pagydymas, nes devyni iš dešimties negrįžo padėkoti Jėzui? Tačiau bent vienas grįžo ir padėkojo, o Jėzus mokiniams pasiskundė dėl kitų devynių raupsuotųjų nedėkingumo: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ Tada dėkingam išgijusiam raupsuotajam atskleidė svarbiausią tikslą, dėl kurio šis buvo išgydytas: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Lk 17, 17‒19).
Mylimieji Kristuje. Jėzus Kristus galėjo išgydyti visus Izraelio raupsuotuosius, ligonius, aklus, paralyžiuotuosius, galėjo praturtinti visus vargšus ir pamaitinti visus badaujančius Izraelyje ir visame pasaulyje, galėjo amžiams išvaduoti visus prispaustuosius ir belaisvius ir šitaip sukurti „laisvą, teisingesnį ir humaniškesnį pasaulį“. Jėzus Kristus to nepadarė. Jis pagydė tik keletą ir padarė tai savo dangiškojo Tėvo garbei bei šlovei ir kad pagydytieji tikėtų Juo kaip dieviškuoju Išganytoju. Jis nesielgs kitaip ir dabar, nors šiandien daugelis, pasinaudodami Bažnyčia, sakramentais ir, jei tai įmanoma, netgi pačiu Kristumi, siekia sukurti „geresnį, teisingesnį ir žmogiškesnį pasaulį“, tam tikrą žemiškąjį rojų. Jie veikia Bažnyčioje, bet veikia siekdami savo tikslų, savo garbei ir šlovei, savo pačių ar savo galingų rėmėjų naudai. Kristus tokiems pasakys: „Aš jūsų nepažįstu. Jūs ne iš mano kaimenės!“ Kristus nesuteikia jiems galios daryti stebuklų. Jie negali daryti stebuklų, bet antikristas ir netikras pranašas, kai pasirodys pasaulyje ar net pačioje Bažnyčioje, darys tikrus stebuklus, bet ne dieviška galia.
Dieviškųjų stebuklų paskirtis nėra suteikti mums „laimingesnį ir ilgesnį žemiškąjį gyvenimą“. Jie yra tik priemonės pažadinti ir sustiprinti mumyse tikėjimą Dievo, Jo visagalybe, gailestingumu, Apvaizda. Jie turėtų atgaivinti mūsų dvasinį gyvenimą keliaujant į galutinį tikslą ‒ amžinąjį gyvenimą. Pasiekus šį galutinį tikslą, nebeliks priežasčių stebuklams, nes susivienijus su Dievu, bus patenkinti visi mūsų kilnūs norai bei troškimai ir bus pagydyti visi mūsų trūkumai bei silpnybės.
Mylimieji Kristuje. Turime savęs paklausti kai ko praktiško, religiškai, dvasiškai ir moraliai naudingo. Ar tikime stebuklais, kaip tvirtais Jėzaus Kristaus dievystės, krikščionių religijos ir Katalikų Bažnyčios dieviškos kilmės įrodymais, kaip tai patvirtinta Tridento katekizme ir antimodernistinėje priesaikoje? Turius vilties, kad visi čia esantys tikime stebuklais, tačiau tikėti jais apskritai yra dar ne viskas. Mūsų tikėjimas turi tapti veiksmais mūsų kasdieniame gyvenime. Ar tikime, kad Dievas gali padaryti stebuklų mūsų pačių, mūsų artimųjų, draugų ir giminaičių gyvenime? Ar turime drąsos ir vaizduotės paprašyti Dievo padaryti ką nors nuostabaus? Jei taip, kokio stebuklo paprašytume? Kokio nors stebuklingo ir nepaprasto mūsų žmogiškosios laimės, sėkmės, sveikatos, karjeros, garbės ar gerovės padidinimo? O gal iš stebuklų tikimės kokios nors dvasinės ir amžinos naudos? Būna ir vadinamųjų „moralinių“ stebuklų, kurie, pavyzdžiui, padeda narkomanui išsilaisvinti iš savo priklausomybės, atverčia užkietėjusį nusikaltėlį ir paskatina jį tapti šventu žmogumi ir pan. Tokius stebuklus daug sunkiau įrodyti nei fizinius stebuklus, tarkime, staigų beviltiško ligonio pasveikimą, bet Dievo akyse jie yra nuostabesni ir svarbesni nei fiziniai stebuklai. Jie yra tikri stebuklai griežtąja prasme, nes viršija bet kokias sukurtųjų būtybių galimybes ir gali įvykti tik įsikišus Dievo visagalybei. Pasaulis yra vargingoje moralinėje būklėje ir jam nepaprastai reikia tokių stebuklų. Dievas mielaširdingai juos padarys, bet tik tada, kai kas nors jais tiki ir jų meldžia.
Tegul nuostabioji Dievo Motina pažadina ir sustiprina mumyse gilų, gyvą ir drąsų tikėjimą Dievo stebuklais.