Pamokslas Kaune 2018 m. gegužės 27 d. Pamokslo įrašo galite klausyti čia.
Brangūs tikintieji,
Švč. Trejybės šventės proga norėčiau per kelis sekmadienius pasakyti keletą pamokslų apie maldą.
Maldą pradedame žodžiais „Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Tai yra tam, kad užmegztume ryšį su Švč. Trejybe, su Dievu. Kas yra malda? Tai pokalbis su Dievu. Dievas mums dažnai atrodo tolimas, ir mes jaučiamės jam tolimi, todėl prarandame gyvą tikėjimą, ryšį su Juo. Gyvename giliai paskendę šitame pasaulyje, kuris atrodo nutolęs nuo Dievo akių, o gal net Jo pamirštas. Savo kasdienybėje matome tik materialius daiktus, išorinius įvykius ir nebesistengiame įžvelgti Dievo veikimo, Jo malonės, Jo apvaizdos. Dievas lieka sau, o mes su savo bėdomis ir džiaugsmais sau.
Tačiau kaip yra lengva susieti dangų ir žemę, Dievą ir mūsų gyvenimą, Dievo vidinį gyvenimą ir mūsų kasdienybę, Dievo malonę ir mūsų reikmes! Toks gilus, gyvas bei veiksmingas ryšys ir yra malda. Mes visada turime tokią, galima sakyti, karštą ryšio liniją su Dievu. Bet kurią akimirką, bet kuriomis aplinkybėmis galime tuoj pat su Juo susisiekti. Mums užtenka užsiminti apie savo reikmes, ir Dievas atsiliepia bei išklauso. Tam tikra prasme malda yra visagalė ‒ taip, kaip pats Dievas yra visagalis. Tačiau dažnai mes nepastebime jos jėgos, nes ja nepasitikime ir norime rezultato iš karto arba tokio, kokį jį įsivaizduojame, o ne tokio, koks mums iš tikrųjų yra geriau ir koks Dievo Apvaizdos yra numatytas.
Viešpats Jėzus mus ragina: „Prašykite ir jums bus duota. Visuomet melskitės ir nepaliaukite.“ Taigi malda yra esminis religijos aktas. Kaip tokia, ji nėra kažkas specifiškai krikščioniško ir iš esmės priklauso pačiai žmogaus prigimčiai. Žmogus yra sutvertas, jo tikslas yra aukščiau už jį ‒ tai yra Dievas, vadinasi, iš savo prigimties žmogus turi veržtis, kelti savo mintis į tai, kas yra jo tikslas. Jeigu žmogus gali iš kūrinių pažinti Kūrėją, jeigu jo būtis rodo, kad turi egzistuoti Aukščiausioji Būtybė, iš kurios viskas kyla ir į kurią viskas turi sugrįžti, tuomet natūralu kreiptis į tą Būtybę ir ieškoti su ja bendravimo. Todėl žmogus nėra vien homo sapiens ‒ protinga būtybė, arba homo faber ‒ dirbanti, kurianti būtybė, bet ir homo orans, t. y. besimeldžianti būtybė. Malda priklauso žmogaus apibrėžimui. Kaskart, kai pajunta savo silpnumą arba patenka į nelaimę, arba suserga, žmogus savaime ieško, į ką kreiptis pagalbos. Tokiomis akimirkomis nesimelsti gali tiktai tas, kuris neteko vilties arba yra išpuikęs, t. y. mano, kad pats gali visada save išgelbėti.
Malda gali būti vidinė ir išorinė. Vidinė ‒ kai atliekama vien mintyse, sielos viduje. Išorinė ‒ kai išreiškiama žodžiais, kūno laikysena, apeigomis. Iš esmės, kiekviena malda turi būti vidinė. Jeigu ji liktų vien išoriniai žodžiai ir veiksmai, nebebūtų tikra malda. Kaip skaitome Jono evangelijoje: „Dievas yra dvasia, ir Jo garbintojai turi Jį garbinti dvasioje ir tiesoje.“ Taigi malda yra dvasinis ryšys, dviejų dvasių ‒ Dievo ir mūsų sielos ‒ bendravimas. Tai yra dvasinių sielos galių: proto, valios, jausmų, nukreipimas į dvasinius Dievo tobulumus, į Jo malones. Taigi maldoje mes kreipiamės į Dievą, mąstome apie Jį, apie Jo didybę, teisingumą, gerumą, apie savo kaltumą prieš Jį, galiausiai mąstome apie Jo paslaptis: Įsikūnijimą, Atpirkimą, Švenčiausiąją Trejybę, Kristaus gyvenimą. Iš visų tų minčių gimsta garbinimas, dėkojimas, prašymas, atgaila ‒ tai yra keturi bet kurio kulto aktai. Malda yra vienas iš kulto elementų, vadinasi, malda yra garbinanti, dėkojanti, prašanti ir atgailaujanti. Tokią maldą šventieji ir dvasiniai mokytojai vadina vidine malda arba meditacija. Meditacija ‒ tai Dievo pastatymas į savo sielos vidurį (medium ‒ vidurys). Tai yra visos mūsų būties nukreipimas į aukščiausią tikslą, kad Dievas būtų mūsų dėmesio centre, viduryje.
Šiandien šis žodis „meditacija“ daugelio katalikų yra pamirštas arba tuoj pat siejamas su budistų panirimu į tuštumą ar charizmatiniu protestantų jausmingumu. Tačiau vidinė malda, meditacija, yra giliai katalikiška. Paprasčiausias jos būdas yra Rožančius. Mes kalbame poterius, tas gražiausias išorines maldas, bet Rožančiaus esmė yra meditacija, mąstymas apie Jėzaus Kristaus ir Švč. Mergelės Marijos gyvenimo įvykius, o per tuos įvykius ‒ apie jų asmenis, apie jų paslaptis. Arba kad ir Kryžiaus kelias ‒ tai yra meditacija. Mes einame kartu su Kristumi Jo kančios kelius, pritaikydami sau Jo atpirkimo darbą. Taip pat Graudūs verksmai arba Žemaičių Kalvarijos kalnai, tos senosios kantičkinės giesmės, kurias galima ne tik giedoti, bet ir tiesiog skaityti. Jos yra lyg tam tikri išsamūs poetiniai Evangelijos temų apmąstymai. Gilios mintys, Senojo Testamento simbolika ‒ visa tai rasime tose kantičkinėse giesmėse. Tai yra meditacija.
Dažnai mes dėl kažkokio kuklumo apsiribojame išoriniais žodžiais, juos tik pasyviai pakartojame, bet jų neapmąstome, nesužadiname vaizduotės, jausmų, valios, pasiryžimų ‒ kitaip tariant, nesimeldžiame viduje. Galvojame, kad esame paprasti žmonės, o ta meditacija skirta nebent šventiesiems ar mistikams. Tačiau tai nėra kuklumas, o paprasčiausias dvasinis tingumas arba manymas, kad galime pasitenkinti tik lūpų maldos duokle, savo dvasios jėgų neskirdami Dievui, neatverdami savo širdies, neįtempdami proto, nepanaudodami savo vaizduotės, savo jausmų, valingų sprendimų keisti ir taisyti savo gyvenimą. Tada nereikia stebėtis, kad malda lieka mažai veiksminga ir kad iš jos gauname mažai malonių.
Yra daug priemonių maldai pagyvinti. Pavyzdžiui, vadinamasis lectio divina ‒ lėtas, pamaldus, apmąstantis Šventojo Rašto skaitymas. Taip pat yra įvairių šventųjų siūlomi apmąstymo metodai, tarkime, šv. Ignaco metodas, taikomas rekolekcijose. Paprasčiausias būdas suteikti maldai gyvybės arba išjudinti savo sielą yra vadinamosios „strėlinės“ maldos ‒ trumpos maldelės (mūsų maldaknygėje joms skirtas atskiras skyrius), kurias šaudome lyg strėles norėdami atkreipti Dievo dėmesį arba kuriomis atsišaudome nuo velnio pagundų. Tokios maldelės galėtų tapti įpročiu, jos nereikalauja ypatingų pastangų. Jei kas nors mums pasiseka arba užbaigiame darbą, galime tiesiog iš širdies atsidusti: „Deo gratias ‒ dėkui Dievui.“ Tai yra trumpa „strėlinė“ malda. Jei patiriame išbandymą arba nelaimę, galime kartu su Švč. Mergele tarti: „Fiat ‒ teesie man pagal Tavo valią, Dieve. Taip jau yra ‒ vadinasi, taip ir geriau.“ Kai pamatome kunigo iškeltą Švč. Sakramentą, pavyzdžiui, prieš komuniją, su apaštalu Tomu galime tarti: „Mano Viešpats ir mano Dievas.“ Tai trumpiausia eucharistinė malda. Važiuodami pro kapines galime sukalbėti: „Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie...“
Yra daug tokių maldų, ir už jų kalbėjimą popiežiai yra suteikę dalinių atlaidų. Be to, tokios trumpos maldelės yra kaip vaistas nuo įpročio minėti Dievo vardą be reikalo. Tai yra blogas įprotis ‒ banaliai tarti Dievo vardą be maldos intencijos. Taip pat tai vaistas nuo įpročio keiktis. Strėlinė malda yra lyg keiksmo priešingybė. Tai yra krikščioniškos formos suteikimas mūsų natūraliam polinkiui negalvojant išreikšti savo emocijas. Kam savo žodžius skirti velniui, jeigu galime juos skirti Dievui? Daug tokių strėlinių maldų tiesiog yra tapusios tautosakos dalimi. Tarkime, yra toks suvalkiečių liaudies egzorcizmas: „Dieve, padėk; velnia, pabėk.“ Galime savo kasdienybę trumpu žodžiu susieti su Dievu. Šventieji nuolat kalba, kad malda yra lyg sielos kvėpavimas. Kaip kvėpavimas reikalingas kūno gyvybei, taip malda reikalinga sielos gyvybei. Tokios strėlinės maldos yra lyg atsidūsėjimai. Mes pamažu įkvepiame to malonės oro, pabundame iš dvasinės komos, paskui išmokstame tolygiai kvėpuoti ir palaikyti sielos gyvastį nuolatine malda.
Iki šiol kalbėjome apie vidinę maldą, kuri yra maldos esmė. Tačiau išorinė malda, išorinė išraiška taip pat yra svarbi. Ji suteikia maldai pavidalą, pagarbią formą ir sujungia mus su kitais žmonėmis, nes tik išoriniu būdu mes galime kartu melsti. Žmogus turi sielą ir kūną, todėl natūralu, kad maldoje turi dalyvauti abu. Jei išgyvename stiprius jausmus, juos tuoj pat išreiškiame savo laikysena ir elgesiu. Melsdamiesi dažnai būname sausi, nepatiriame stiprių emocijų, tačiau išorinė forma labai padeda sielos susikaupimui, mes pabrėžiame tikrą pagarbą Dievui. Todėl nėra vis vien, kaip kalbame asmenines maldas: ar patogiai atsisėdę fotelyje, ar pagarbiai atsiklaupę arba stovėdami. Nėra vis vien, ar naudojame šventus atvaizdus, sakramentalijas, švęstą vandenį, ar apsieiname be tų dalykų. Kai kas bando su Dievu bendrauti „betarpiškai“, atseit „be nereikalingų priedų“. Tačiau tie priedai: laikysena, žegnonė, gestai, klūpėjimas, atsigręžimas į krucifiksą arba į šventą atvaizdą, tam ir yra, kad išoriškai išreikštume savo pagarbą Dievui.
Taigi ritualas, arba apeiga, formalumas, yra tai, kas susieja mus su pačia šventumo sąvoka. Jei ką nors gerbiame ar laikome šventu, stengiamės su juo elgtis ne pagal mūsų pačių išrastas ir spontaniškas, bet pagal tam tikras objektyvias, tradicines taisykles. Tai yra etiketo, mandagaus elgesio, apeigų, protokolo esmė. Tas pats galioja ir santykiui su Dievu. Reikia apeiginės laikysenos, ritualo, liturgijos. Šiandien madinga manyti, kad galime pasimokyti iš kitų religijų. Čia yra šiek tiek tiesos. Katalikui nepakenktų paskaityti žydų maldaknygės „Sidur“, kur iki neįtikėtinų smulkmenų aprašytas visas ritualizuotas pamaldaus žydo gyvenimas ‒ nuo atsibudimo ryte iki atsigulimo į lovą vakare. Vadinasi, jei nori būti dievobaimingas žydas, turi visą savo gyvenimą paversti tam tikra liturgija. Panašiai yra ir kitose religijose. Todėl katalikai turėtų susigėsti dėl savo tokio atsainaus elgesio su tikruoju Dievu. Jeigu netikri dievai yra garbinami tokiomis rūpestingomis apeigomis, kaip mes turėtume garbinti tikrąjį Dievą!
Net paprastas žmogiškas mandagumas neatsiejamas nuo tam tikro formalumo. Jeigu rodome pagarbą, kreipiamės į žmogų tam tikrais nusistovėjusiais žodžiais, tam tikru būdu, paduodame ranką, seniau būdavo nukeliama kepurė arba linktelėjama ir t. t. Tik vėliau, po ilgo bendravimo, pelnius abipusį pasitikėjimą, tapus artimais, jau pereinama prie „tu“, elgiamasi familiariai, betarpiškai ir spontaniškai. Taigi yra natūrali seka. Todėl klaidinga dvasia vadovaujasi tie, kurie tokį familiarumą, spontaniškumą skatina santykyje su Dievu: esą Dievas yra tik geras tėvelis, o Jėzus Kristus ‒ mūsų brolis, ir jeigu jau Evangelijos sako „Aba, Tėve“, vadinasi, galime su Juo elgtis be jokių formalumų. Šitokia dvasia kyla ne iš vaikiško paprastumo, o iš tam tikros puikybės, iš aplaidumo, iš nesuvokimo, kad ta įvaikystės ir artumo su Dievu malonė nepanaikina Jo didybės ir mūsų menkumo. Ta distancija tarp mūsų ir Dievo visada išlieka. Todėl visada pirmiausia turime pulti ant kelių, melstis Bažnyčios, šventųjų žodžiais, laikytis visų apeigų bei formulių ir tik paskui, jeigu pasiekiame aukštą tobulumą, jeigu tampame šventi ir pasiekiame tą mistinį gyvenimą, tiktai tada padrąsinti paties Dievo malonės galime kreiptis į Jį betarpiškai, familiariais žodžiais, kaip apie tai skaitome šventųjų gyvenimuose.
Taigi tie du aspektai: nuoširdumas ir formalumas ne tik neprieštarauja vienas kitam, bet yra natūrali seka ir vienas kitą palaiko. Turime melstis kūnu ir siela, pati malda turi išlaikyti mūsų sielą gyvą, tačiau tradicine bažnytine forma, Bažnyčios siūlomomis priemonėmis, o ne kaip mes patys išrandame. Todėl melskimės iš maldaknygių, senų gerų maldų žodžiais. Tardami tuos žodžius mokykimės, kaip reikia melstis savaime. Tuos žodžius pripildykime gyvos dvasios. Tada mes melsimės ne vieni, bet kartu su Bažnyčia, su visais dangaus šventaisiais. Amen.
BUS DAUGIAU