„Susirinkimo Dvasia vėl pučia“ ‒ pasakė Filipinų kardinolas Luisas Antonio G. Tagle, Vatikano II Susirinkimo istorikas ir kylanti pasaulinio episkopato žvaigždė. Ir iš tiesų, šis neeilinis vyskupų sinodas pasižymi tam tikrais bruožais, kurie buvo būdingi ir anam didžiam Bažnyčios renginiui.
Labiausiai į akis krentantis panašumas ‒ skirtumas tarp tikrojo Sinodo ir žiniasklaidos sukurto virtualaus sinodo.
Vis dėlto esama dar svarbesnio panašumo. Ir Vatikano II Susirinkime, ir šiame sinode pasaulėžiūros pokyčius lėmė rūpestingai suderinti veiksmai. Tai išdidžiai patvirtino pats Vatikano II Susirinkimo pagrindinio vaidmens atlikėjas kun. Giuseppe Dossetti ‒ patyręs keturių pagrindinių moderatorių, vairavusių Susirinkimo mašiną, strategas. Jis gyrėsi, jog „pakeitė Susirinkimo likimą“ pasitelkęs savo gebėjimą valdyti didžiules sueigas ‒ šito jis išmoko savo ankstesnės politinės karjeros metu, būdamas pagrindinės italų politinės partijos vadovu.
Tas pat nutiko ir šiame sinode. Nei raginimas leisti priimti sakramentinę Komuniją išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“ ‒ tai reikštų Bažnyčios leidimą sudaryti antrą santuoką, ‒ nei stulbinantis požiūrio į homoseksualumo klausimą pasikeitimas nebūtų pasirodę preliminarioje Sinodo ataskaitoje (Relatio post disceptationem), jeigu ne visa eilė sumaniai apskaičiuotų išankstinių veiksmų, kuriuos įvykdė tie, kas valdė ir tebevaldo visą procesą.
Norint tai suprasti užtenka peržvelgti etapus, vedusius šio rezultato link, net jeigu preliminarus Sinodo finalas ir neatitiko jo vadovų lūkesčių.
Pirmojo veiksmo atlikėjas yra pats popiežius Pranciškus. 2013 m. liepos 28 d., per spaudos konferenciją, surengtą lėktuve grįžtant iš Brazilijos į Romą, jis padarė du pareiškimus, turėjusius didžiulį ir ilgalaikį poveikį viešajai nuomonei.
Pirmasis buvo apie požiūrį į homoseksualus:
„Jeigu koks nors žmogus yra gėjus, bet gera valia ieško Viešpaties, kas aš toks, kad jį teisčiau?“
Antrasis buvo apie leidimą sudaryti antrą santuoką:
„Stačiatikiai turi kitokią praktiką. Remdamiesi vadinamąja „oikonomia“ teologija, jie suteikia antrą šansą, jie leidžia dar kartą tuoktis... Tačiau aš manau, kad ši problema turi būti svarstoma šeimos sielovados kontekste.“
Vėliau, 2013 m. spalį, buvo nutarta sušaukti neeilinį vyskupų sinodą šeimos klausimams ‒ pirmąjį iš dviejų sinodų ta pačia tema. Sinodus turėjo skirti vienerių metų laikotarpis, o galutiniai sprendimai turėjo būti paskelbti tik pasibaigus antrajam. Šio ilgo sinodo generaliniu sekretoriumi popiežius paskyrė jokios patirties šioje srityje neturintį, bet labai artimą sau žmogų ‒ naują kardinolą Lorenzo Baldisserį. Specialiuoju sekretoriumi buvo paskirtas vyskupas ir teologas Bruno Forte, pagrindinis naujo teologinio ir pastoracinio požiūrio ‒ jį skelbė jėzuitų kardinolas Carlo Maria Martini, o priešinosi Jonas Paulius II ir Benediktas XVI ‒ šalininkas; požiūrio, atvirai siūlančio keisti Bažnyčios mokymą apie seksualumą.
Paskelbus apie Sinodą, į visas pasaulio vyskupijas buvo išsiuntinėta anketa su klausimais labiausiai ginčytinomis temomis, įskaitant Komunijos teikimą išsiskyrusiems ir homoseksualias sąjungas.
Iš dalies dėl šios anketos ‒ kurios atsakymus sąmoningai paskelbė kai kurios Vokietijos vyskupijos ‒ viešajai nuomonei buvo įpiršta mintis, kad minėti klausimai gali būti laikomi „atvirais“ ne tik teoriškai, bet ir praktiškai.
Vienas iš pirmųjų, per anksti „atplėšęs dovaną“, buvo Freiburgo arkivyskupas, Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas Robertas Zollitschas. Dokumente, kurį išleido viena iš Freiburgo sielovadinių tarnybų, jis ragino leisti priimti sakramentinę Komuniją išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“, jeigu „tam pritaria jų sąžinė“.
Į dokumentą sureagavo Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas kard. Gerhardas Mülleris. 2013 m. spalio 23 d. oficialiame Vatikano laikraštyje „L‘Osservatore Romano“ jis iš naujo paskelbė pastabas, kurias jis prieš keturis mėnesius buvo publikavęs Vokietijoje, patvirtindamas ir paaiškindamas draudimą teikti Komuniją išsiskyrusiems.
Tačiau jo reikalavimo, kad Freiburgo vyskupija atšauktų minėtą dokumentą, niekas nepaisė. Priešingai, Müllerį sukritikavo vokiečių kardinolas Reinhardas Marxas ir ‒ dar aštresniais žodžiais ‒ Hondūro kardinolas Oscaras Rodriguezas Maradiaga. Jie apkaltino prefektą, kad šis „drįso“ nutraukti diskusiją šia tema. Ir Marxas, ir Maradiaga priklauso aštuonių kardinolų tarybai, kurią įkūrė popiežius Pranciškus ir kuri turi padėti jam valdyti Bažnyčią. Popiežius Müllerio neužsistojo.
2014 m. vasario 20‒21 d. Romoje įvyko kardinolų konsistorija. Popiežius paprašė jų aptarti šiuolaikinės krikščioniškos šeimos problemas, o kard. Walteriui Kasperiui pavedė pasakyti įvadinę kalbą. Kasperis dar 90-aisiais pagarsėjo kaip aršus kovotojas už draudimo teikti Komuniją antrą kartą „susituokusiems“ panaikinimą, bet tuo metu jį sutramdė Jonas Paulius II ir Josephas Ratzingeris.
Už uždarų durų vykusioje konsistorijoje Kasperis vėl iškėlė savo senas idėjas. Daugelis kardinolų jam paprieštaravo, bet popiežius apipylė jį jausmingomis pagyromis, tuo išreikšdamas savo pritarimą. Vėliau kard. Kasperis prasitarė, kad savo pasiūlymus jis iš anksto buvo „suderinęs“ su Šventuoju Tėvu.
Maža to, Kasperis ‒ skirtingai nuo kitų kardinolų ‒ leido popiežiui atskleisti dalykus, kuriuos jis išsakė konsistorijoje. Kai jo kalba netikėtai pasirodė italų laikraščio „Il Foglio“ kovo 1 d. numeryje, ji jau buvo parengta spausdinti leidykloje „Queriniana“. Beje, prieš jai pasirodant knygynuose brošiūra buvo be galo išreklamuota.
Tą patį pavasarį, norėdama atsverti Kasperio pasiūlymų poveikį, Tikėjimo doktrinos kongregacija ketino laikraštyje „L‘Osservatore Romano“ paskelbti vieno žymaus kardinolo straipsnį, prieštaraujantį Kasperio teiginiams. Tačiau popiežius uždraudė publikuoti straipsnį.
Vis dėlto Kasperio idėjos sulaukė griežtos ir svarios kritikos iš daugelio kardinolų, viešai išsakiusių savo abejones įvairiose žiniasklaidos priemonėse, lūpų. Sinodo išvakarėse penki iš šių kardinolų paskelbė savo ankstesnius pareiškimus vienoje knygoje. Į knygą buvo įtraukta ir keleto specialistų, tarp jų ‒ svarbiausio kurijos pareigūno, jėzuito arkivyskupo, gerai nusimanančio apie santuokų sudarymo praktiką Rytų Bažnyčiose, straipsniai. Kasperis, beveik vieningai palaikomas žiniasklaidos, pasmerkė knygos išleidimą, pavadindamas jį popiežiaus įžeidimu.
Spalio 5 d. prasidėjo Sinodas. Kitaip nei anksčiau, Sinodo nutarimai nebuvo skelbiami viešai. Kard. Mülleris mėgino protestuoti prieš šią cenzūrą, bet tuščiai. „Tai dar vienas įrodymas, ‒ pasakė jis, ‒ kad mano balsas čia nieko nereiškia.“
Sinodui vadovauja generalinis ir specialusis sekretoriai: Baldisseris ir Forte. Be jų popiežius dar asmeniškai išrinko keletą vyskupų, kurie turės parašyti galutinį Sinodo „Relatio“. Visi jie priklauso pokyčių šalininkų „partijai“, kuriai vadovauja slaptas popiežiaus patikėtinis arkivysk. Victoras Manuelis Fernandezas, Katalikiškojo Buenos Airių universiteto rektorius.
Faktas, kad tai ir yra tikroji Sinodo vadovybė, paaiškėjo spalio 13 d., pirmadienį, kai dviejų šimtų žurnalistų iš viso pasaulio akivaizdoje Sinodo atstovas Vengrijos kardinolas Peteris Erdö, kuris buvo pristatytas kaip formalus „Relatio post disceptationem“ autorius, paklaustas apie su homoseksualumu susijusius punktus atsisakė duoti atsakymą ir perdavė mikrofoną vyskupui Fortei, tardamas: „Tegul atsako tas, kuris ir parašė šią frazę.“
Paprašytas paaiškinti, ar dokumento punktus apie homoseksualumą galima suprasti kaip radikalų Bažnyčios mokymo šia tema pokytį, kardinolas Erdö atsakė: „Žinoma.“
Kaip vėliau paaiškėjo, šie punktai neišreiškia daugumos Sinodo tėvų požiūrio ‒ nors preliminari ataskaita ir nori sudaryti tokį įspūdį. Apie homoseksualumo temą kalbėjo tik trys iš beveik dviejų šimtų vyskupų, svarbiausias iš šių trijų ‒ paties popiežiaus į Sinodą pakviestas jėzuitas Antonio Spadaro, Romos jėzuitų žurnalo „La Civilta Cattolica“ direktorius.
Antradienį, spalio 14 d. Pietų Afrikos kardinolas Wilfridas Napieras per spaudos konferenciją griežtai pasmerkė vyskupo Fortes, įterpusio į Preliminarią ataskaitą prieštaringas eilutes, piktnaudžiavimą savo padėtimi ir šio piktnaudžiavimo poveikį. Dėl šių pastraipų, sakė kardinolas, Bažnyčia atsidūrė „nepataisomoje“ padėtyje, be kelio atgal. Mat dabar „visur pasklido žinia: taip kalba Sinodas, taip kalba Katalikų Bažnyčia. Nesvarbu, kaip stengsimės taisyti padėtį, kad ir ką vėliau sakytume, tai atrodys kaip avarijos padarinių likvidavimas“.
Iš tikrųjų Preliminarią ataskaitą visiškai sudirbo visos dešimt kalbinių grupių, į kurias pasiskirstę Sinodo tėvai vedė diskusijas. Prancūzakalbės „Gallicus B“ grupės atstovas dokumento kalbą negailestingai išvadino „išpūsta, padrika, daugiažodiška ir todėl nuobodžia“, nors minėtai grupei priklauso du šios „nuobodžios“ dokumento kalbos ‒ o taip pat jo neaiškaus ir dviprasmiško turinio ‒ šalininkai: kardinolai Christophas Schönbornas ir Godfriedas Daneelsas.
Susirinkimui atnaujinus darbą ketvirtadienį, spalio 16 d., generalinis sekretorius Baldisseris, gavęs popiežiaus pritarimą, pranešė, jog kalbinių grupių ataskaitos nebus skelbiamos viešai. Vyskupai tuoj pat šoko protestuoti. Australijos kardinolas Georgas Pellas, pasižymintis regbio žaidėjo sudėjimu ir temperamentu, atkakliausiai reikalavo paviešinti tekstus. Galiausiai Baldisseris pasidavė. Tą pačią dieną popiežius Pranciškus buvo priverstas išplėsti už galutinės ataskaitos sudarymą atsakingą grupę, priimdamas į ją Melburno arkivyskupą Denisą J. Hartą ir kovingąjį Pietų Afrikos kardinolą Napierą.
Tačiau pastarojo įžvalga pasirodė teisinga. Kad ir koks būtų šio Sinodo, sąmoningai nesiekiančio jokių galutinių išvadų, rezultatas, jis didžiule dalimi jau pasiekė jo neregimų vadovų trokštamą efektą.
Tiesą sakant, po pasaulinę žiniasklaidą paskleistos naujos kalbos apie reformas homoseksualų ir išsiskyrusių atžvilgiu pokyčių šalininkams yra daug naudingesnės nei Sinodo tėvų pritarimas Kasperio ir Sparado pasiūlymams.
Rungtynės gali tęstis ilgai. Tačiau popiežius Pranciškus yra kantrus. Enciklikoje „Evangelii Gaudium“ jis rašė, kad „laikas yra didesnis už erdvę“.
Roma, spalio 17 d. (straipsnis parašytas dar prieš paskelbiant galutinę Sinodo ataskaitą. Red. past.)