Kokios yra Vatikano I Susirinkime apibrėžto popiežiaus neklystamumo ribos ir ar tikintieji gali teisėtai priešintis dvasininkams, kai šie piktnaudžiauja savo autoritetu skelbdami klaidą?
Prof. de Mattei tyrimas pirmiausia buvo paskelbtas lapkričio 5 d. informaciniame dienraštyje „Corrispondenza Romana“. Jis pažymi du svarbius dalykus:
1. Neklystamumas nėra neribota ir užgaidi valdžia.
2. Visi tikintieji turi teisę ginti savo tikėjimą.
2014 metų sinodas ir Pirmasis Vatikano Susirinkimas
Istorinis etapas, prasidėjęs po 2014 metų Sinodo, iš katalikų reikalauja ne tik pasiryžimo diskutuoti ir kovoti, bet ir noro nuodugniai apmąstyti ir ištirti naujas ginčytinas problemas. Pirmoji iš šių problemų yra tikinčiųjų santykis su Bažnyčios valdžia, kuri atrodo neatliekanti savo pareigų. Kardinolas Burke‘as spalio 30 d. interviu savaitraščiui „Vida Nueva“ pareiškė, jog „daugelį apima stiprus jausmas, kad Bažnyčia yra tarsi laivas be vairo“. Tai stiprus palyginimas, bet jis puikiai atspindi bendrą vaizdą.
Teisingas kelias šioje sumaištyje tikrai nėra užimti popiežiaus ir vyskupų vietą Bažnyčios valdyme, jos aukščiausias vairininkas bet kuriuo atveju yra Jėzus Kristus. Iš tikrųjų Bažnyčia yra ne demokratinė, o monarchinė ir hierarchinė organizacija, dieviškai įsteigta taip, kad remtųsi popiežiaus institucija, kurią simbolizuoja nepajudinama uola. Progresyvistų svajonė padaryti iš Bažnyčios „respubliką“ ir įstumti ją į nuolatinę sinodo būseną pažeidžia Pirmojo Vatikano Susirinkimo konstituciją „Pastor Aeternus“, apibrėžusią ne tik neklystamumo dogmą, bet visų pirma visišką ir betarpišką popiežiaus valdžią vyskupams ir visai Bažnyčiai.
Vatikano I Susirinkimo diskusijose neklystamumo paskelbimui besipriešinusi mažuma, atkartodama konciliarizmo ir galikanizmo teiginius, tvirtino, jog popiežiaus autoritetas glūdi ne išimtinai jame, o popiežiuje vienybėje su vyskupais. Maža Susirinkimo tėvų grupė Pijaus IX prašė dogmatiniame tekste patvirtinti, kad popiežius yra neklystantis, kai remiasi Bažnyčių liudijimu („nixus testimonio Ecclesiarum“), bet Pijus IX pasielgė priešingai, prie formuluotės „ideoque eiusmodi Romani Pontificis definitionis esse ex se irreformabilis“ (tad šitokie Romos vyskupo apibrėžimai yra patys savaime nekeičiami) pridėdamas teiginį „non autem ex consensu Ecclesiae“ (ir ne dėl Bažnyčios sutarimo), kad tiksliai paaiškintų, jog Bažnyčios pritarimas visiškai nėra neklystamumo sąlyga. Liepos 18 d. Šv. Petro bazilikoje susibūrusios didžiulės minios akivaizdoje galutinis apaštalinės konstitucijos „Pastor Aeternus“ tekstas buvo patvirtintas 525 balsais. 2 vyskupai balsavo prieš, o 55 opozicijos nariai susilaikė. Tuojau po balsavimo Pijus IX iškilmingai paskelbė apaštalinę konstituciją „Pastor Aeternus“ tikėjimo įstatymu.
„Pastor Aeternus“ nustato, kad popiežiaus primatas reiškia tikrą ir aukščiausią, nuo jokios kitos galios nepriklausomą jurisdikcijos galią visiems ganytojams ir visai tikinčiųjų kaimenei. Šią aukščiausią galią jis turi ne gaudamas ją iš vyskupų ar iš visos Bažnyčios, o pagal dieviškąją teisę. Popiežiaus aukščiausiosios valdžios pagrindas yra ne ypatinga neklystamumo dovana, o apaštalinė pirmenybė, kurią popiežius turi visuotinės Bažnyčios atžvilgiu kaip Petro, apaštalų kunigaikščio, įpėdinis. Naudodamas savo valdžios galią popiežius nėra neklystantis: Bažnyčios drausmės įstatymai, skirtingai nei dieviškos arba natūralios kilmės įstatymai, tikrai gali keistis. Tačiau pati monarchinė Bažnyčios struktūra, suteikianti Romos vyskupui autoriteto pilnatvę, yra dieviško tikėjimo dalykas, taigi, garantuotas neklystamumo charizmos. Be valdymo galios, ši jurisdikcija dar apima magisteriumo galią.
Konstitucija „Pastor Aeternus“ aiškiai nustato popiežiaus neklystamumo sąlygas. Šias sąlygas pakankamai išaiškino jo ekscelencija Vicenzo Gasseras, Brikseno vyskupas ir oficialus Tikėjimo delegacijos kalbėtojas savo 1870 m. liepos 11 d. intervencijoje. Pirmiausia vyskupas Gasseras pažymėjo, kad popiežius yra neklystantis tada, kai, pirma, kalba ne kaip privatus, o kaip „viešas“ asmuo ‒ tai reiškia, kad popiežius turi aiškiai pasakyti, jog vykdo savo, popiežiaus, pareigas, kalbėdamas ex-cathedra kaip Aukščiausias Mokytojas ir Ganytojas; antra, pasisako tikėjimo arba moralės klausimais (res fidei vel morum); trečia, paskelbia galutinį sprendimą dėl savo intervencijos klausimo. Neklystamas popiežiaus veiksmas turi būti išreikštas žodžiu „apibrėžiu“, su kuriuo susieta ex-cathedra formuluotė.
Popiežiaus neklystamumas jokiu būdu nereiškia, kad jis naudojasi neribota ir užgaidžia galia valdymo ir tikėjimo reikaluose. Neklystamumo dogmai, nors ir apibrėžiančiai aukščiausią privilegiją, yra nustatytos tikslios ribos, numatant neištikimybės, klaidos ir išdavystės galimybę. Priešingu atveju maldose už popiežių nebūtų reikalo melstis „ut non tradat eum in animam inimicorum eius“ („kad neišduotų jo priešams“). Jei popiežiui būtų neįmanoma pereiti į priešo stovyklą, nebūtų reikalo melstis, kad tai neatsitiktų. Tačiau apaštalo Petro išdavystė yra galimos neištikimybės pavyzdys, neištikimybės, istorijos bėgyje grėsusios visiems popiežiams, ir taip bus iki laikų pabaigos. Popiežius, nors ir būdamas aukščiausias autoritetas žemėje, kabo tarp herojiškos ištikimybės savo priesakui viršūnių ir visuomet gręsiančios apostazės bedugnės.
Tai yra problemos, kuriomis būtų turėjęs užsiimti Vatikano I Susirinkimas, jei jo nebūtų nutraukę 1870 m. spalio 20 d., praėjus mėnesiui po Italijos kariuomenės įžengimo į Romą. Tai yra problemos, kurias Tradicijos katalikai šiandien privalo giliai studijuoti. Ar įmanoma neneigiant popiežiaus neklystamumo ir jo aukščiausios galios valdyti Bažnyčią jam priešintis tada, kai jis neatlieka savo misijos ‒ užtikrinti nekintamą Jėzaus Kristaus Bažnyčiai pavesto tikėjimo ir moralės lobio perdavimą? O jeigu įmanoma, tai kaip?
Deja, Vatikano II Susirinkimas nesekė šiuo keliu, nors ir siūlė tam tikru būdu užbaigti Vatikano I Susirinkimą. Popiežiaus neklystamumo priešininkų teiginiai, nugalėti Pijaus IX, vėl klestėjo Vatikano II Susirinkimo salėse nauja kolegialumo principo forma. Pasak kai kurių Naujosios teologijos atstovų, pavyzdžiui, tėvo Yves‘o Congaro, 1870-ųjų mažuma beveik po šimtmečio pasiekė skambią pergalę. Jei Vatikano I Susirinkimas suprato popiežių kaip hierarchinės ir regimos tobulos bendrijos (societas perfecta) viršūnę, tai Vatikano II Susirinkimas ir ypač posusirinkiminiai veiksmai perskirstė galią horizontaliai, suteikdami ją vyskupų konferencijoms ir sinodų struktūroms.
Šiandien Bažnyčios galia atrodo esanti perleista „Dievo tautai“, apimančiai vyskupijas, bendruomenes, parapijas, tikinčiųjų judėjimus ir asociacijas. Neklystamumas ir aukščiausia jurisdikcijos valdžia yra atimamos iš viršūnės ‒ popiežiaus ir suteikiamos Bažnyčios „papėdei“, o šios papėdės ganytojai turi apsiriboti interpretacija ir poreikių išraiška. Vyskupų sinodas spalį išryškino katastrofiškus šios naujos ekleziologijos vaisius. Ekleziologijos, kuri tvirtina besiremianti „bendra valia“, išreikšta visokio tipo tyrimais ir anketomis. Tačiau kokia šiandien yra valia popiežiaus, turinčio dieviškai suteiktą pareigą sergėti prigimtinį ir dieviškąjį įstatymą?
Tikra yra tai, kad tokių krizių, kokią patiriame mes, laikais visi pakrikštytieji turi teisę ginti savo tikėjimą netgi prieštaraudami jo nesilaikantiems ganytojams. Savo ruožtu tikrai ortodoksiški ganytojai ir teologai turi pareigą studijuoti šios teisės priešintis laipsnį ir ribas.