Kodėl nemažai katalikų bijo, jog Sinodas gali pakenkti Bažnyčios mokymui ir religinei praktikai?
2014 metų neeiliniame vyskupų sinode susiklostę įvykiai, taip pat regimi pasirengimai 2015–ųjų spalio sinodui daro įspūdį, kad nuo šiol tampa įmanoma peržiūrėti ir persvarstyti nekintamas katalikų moralinio įstatymo tiesas. Ypač reikia paminėti daug ginčų sukėlusį kard. Walterio Kasperio pasiūlymą dėl naujos programos išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“ katalikams. Nerimą kelia tai, kad šis pasiūlymas sulaukė nemažai pritarimo pačiose Bažnyčios viršūnėse.
Ar visi vyskupai sutinka su kard. Kasperio pasiūlymu?
Ne, daugelis pasibaisėjo, ir ne be pagrindo. Daug kardinolų ir vyskupų viešai sukritikavo Kasperio pasiūlymą. Praėjusiais metais penki kardinolai kartu išleido knygą „Remaining in the Truth of Christ“ (liet. „Liekant Kristaus tiesoje“), kurioje priešinamasi Kasperio planui. Dar trys vyskupai neseniai parašė knygą „The Preferential Option for the Family – 100 Questions and Answers Related to the Synod“ (liet. „Pageidautinas pasirinkimas šeimai – 100 klausimų ir atsakymų apie Sinodą“). Joje atmetamas Kasperio pasiūlymas ir pateikiamas autentiškas Bažnyčios mokymas apie santuoką, šeiminį gyvenimą ir moralinį įstatymą.
Koks yra kardinolo Kasperio pasiūlymas?
Kardinolas Kasperis siūlo naują sielovadinę politiką, leidžiančią išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“ katalikams po tam tikro „atgailos laiko“ priimti sakramentinę Komuniją, net jeigu jie ir toliau gyvena neteisėtoje santuokoje.
Ar tai nauja idėja?
Taip, šis pasiūlymas visiškai svetimas dviejų tūkstantmečių senumo katalikų mokymui ir disciplinai.
Ar Bažnyčia gali įvykdyti tokį pakeitimą?
Ne, netgi popiežius neturi galios įvykdyti tokį pakeitimą, nes jis, kartu su visais pasaulio vyskupais ir kunigais, yra įpareigoti mokyti ir vykdyti tai, ką Bažnyčia visada mokė ir vykdė ištisus 2000 metų. Vatikano I Susirinkimas neklaidingai moko, kad visi katalikai privalo saugoti katalikų tikėjimą „laikydamiesi tos pačios jo prasmės ir aiškinimo“, kaip Bažnyčia visada nekintamai skelbė.
Kaip tai susiję su Kasperio pasiūlymu?
Kalbant apie leidimo išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“ priimti sakramentinę Komuniją negalimumą, kard. de Paolis rašo: „Bažnyčia laikosi Kristaus žodžių (plg. Mk 10, 11-12), pagal kuriuos, negalima pripažinti naujos santuokos galiojančia, kol atitinkama Bažnyčios vyresnybė nepaskelbė ankstesnės santuokos negaliojančia. Atkreipkite dėmesį į žodį „negalima“ – pati Bažnyčia neturi galios tai padaryti. Net jeigu ji norėtų tai padaryti, ji neturėtų galios.“
Ar popiežius gali pakeisti įstatymą išsiskyrusių ir antrą kartą „susituokusių“ katalikų naudai?
Aiškindamas popiežiaus valdžios ribas, Vatikano I Susirinkimas neklaidingai moko: „Šventoji Dvasia Petro įpėdiniams buvo pažadėta ne tam, kad jie, Jos apšviesti, paskelbtų kokį nors naują mokymą, bet kad Jos padedami galėtų pamaldžiai saugoti ir ištikimai aiškinti apaštalų perduotą Apreiškimą, arba tikėjimo lobį.“ Netgi popiežius negali pakeisti Bažnyčios mokymo.
Bet Kasperio projekto šalininkai teigia, kad jie siūlo keisti ne mokymą, o tik sielovadinę praktiką.
Kardinolas Brandmülleris tvirtai atsako į šį melą: „Akivaizdu, kad sielovadinė Bažnyčios praktika negali prieštarauti neklaidingam mokymui, negali jo ir nepaisyti. Pavyzdžiui, koks nors architektas galbūt galėtų pastatyti gražiausią tiltą. Tačiau jeigu jis nepaisys statybinės inžinerijos principų, tiltas sugrius. Lygiai taip pat bet kuri sielovadinė praktika turi sekti Dievo žodžiu, jei nenori sulaukti nesėkmės. Negalima pakeisti Bažnyčios mokymo ir dogmos. O kas sąmoningai tai daro ar to reikalauja, yra eretikas, net jeigu dėvi Romos purpurą.“ Kitaip tariant, net jeigu būtų vyskupas ar kardinolas.
Ar tai ne per stiprūs žodžiai?
Kardinolas Brandmülleris yra tik vienas iš daugelio dvasininkų, besipriešinančių Kasperio pasiūlymui. O štai ką sako Kazachstano vysk. Athanasius Schneideris: „Šis konkretus kardinolo Kasperio ir jo teorijų šalininkų pasiūlymas reiškia Kristaus mokymo apie santuokos neišardomumą neigimą. Kardinolo Kasperio teorija atskleidžia nekrikščionišką atsilyginimo ir atgailos sampratą.“
Kodėl kardinolo Kasperio teorija reiškia nekrikščionišką atsilyginimo ir atgailos sampratą?
Vysk. Schneideris paaiškina: „Pagal biblinę atgailos sampratą, žmogus privalo tvirtai ir sąžiningai pasiryžti ateityje nedaryti to, ką yra padaręs ir dėl ko gailisi. Akivaizdu, kad, pasak kard. Kasperio teorijos, šie tikintieji nesigaili padarę veiksmus, tiesiogiai pažeidžiančius Dievo įsakymą „Nesvetimauk“ ir sulaužančius santuokos neišardomumą.“
Tačiau ar Bažnyčia, sielovadinio gailestingumo vardan, neturėtų daryti nuolaidų sunkiose situacijose atsidūrusiems tikintiesiems?
Bažnyčia visada padeda sunkiose situacijose atsidūrusiems žmonėms rasti kelią atgal į pašvenčiamosios malonės gyvenimą, ji visada rodys Kristaus gailestingumą ir užuojautą. Bet šis gailestingumas turi atitikti paties Kristaus mokymą apie absoliutų santuokos neišardomumą: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja.“ (Mk 10, 11-12.) Kaip jau minėta, niekas Bažnyčioje, net pats popiežius, neturi galios pakeisti šį mokymą arba iš jos plaukiančią sielovadinę praktiką.
Tarkime, koks nors Bažnyčios hierarchas imtų teigti, kad praktika gali keistis.
Toks hierarchas būtų ne gailestingas, o žiaurus. Jis leistų tai, ko neturi teisės leisti, ir ragintų tikinčiuosius viltis to, kas negali būti teisėtai įgyvendinta. Be to, toks dvasininkas paskatintų žmones atlikti šventvagišką Komuniją, t. y. baisią mirtiną nuodėmę. Toks hierarchas būtų ne ganytojas, o vilkas.
Kokie žalingi padariniai kiltų, jeigu Sinodo tėvai pritartų Kasperio pasiūlymui?
Kardinolas de Paolis išvardija keturis žalingus padarinius:
1. Tai atvertų duris daugybei šventvagiškų Komunijų tariamai „pritariant“ Bažnyčiai.
2. Tai leistų suabejoti būtinybe būti malonės būklėje norint priimti Eucharistiją, taigi būtinybe išpažinti mirtinas nuodėmes prieš priimant Komuniją.
3. Tai paskatintų suabejoti Bažnyčios mokymu apie seksualinę moralę, ypač apie Šeštąjį įsakymą.
4. Tai sudarytų įspūdį, kad Bažnyčia pritaria gyvenimui kartu nesusituokus ir kitiems netvarkingiems santykiams, o tai susilpnintų santuokos neišardomumo principą.
Ar įmanoma, kad Bažnyčios vadovai mus taip toli paklaidintų?
Taip. Sesuo Liucija iš Fatimos septintajame ir aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje perspėjo apie aukščiausių Bažnyčios hierarchų „velnišką dezorientaciją“.
Ką gali padaryti paprasti tikintieji?
Kunigai ir tikintieji, paklusdami pareigai, kurią jie gavo Sutvirtinimo sakramentu, privalo ginti tikėjimą ir priešintis šiems žalingiems pasiūlymams. Kanonų teisės kodekso 212 kanonas (3 skirsnis) sako: „Priklausomai nuo žinojimo, kompetencijos ir turimo prestižo, tikintieji turi teisę, o kartais ir pareigą išdėstyti dvasininkams savo nuomonę apie dalykus, susijusius su Bažnyčios gerove, ir paskelbti šią nuomonę kitiems krikščionims.“ Kaip pastebėjo kun. Linusas Clovis, kalbėdamas apie 212 kanoną: „Kitaip tariant, mes turime skelbti savo pažiūras viešai.“
Tad ko turime imtis?
Mes raginame katalikus visais teisėtais būdais ginti santuoką, šeimą ir Eucharistiją. Taip pat raginame būti ištikimiems kasdieniam Rožančiui, kaip to reikalavo Dievo Motina, atlikti penkis pirmuosius Atsilyginimo šeštadienius ir reikalauti, kad popiežius kartu su visais pasaulio vyskupais pašvęstų Rusiją Nekaltajai Marijos širdžiai. Šis pašventimas atneštų ne tik taiką pasauliui, bet ramybę ir tvarką mūsų sutrikusiai Bažnyčiai.
ŠALTINIS: Fatima Center/Catholic Family News