Kardinolas Walteris Brandmülleris buvo vienas iš vyskupų, kurie labiausiai kritikavo praėjusių metų Vyskupų sinode iškeltus pasiūlymus, grasinančius sugriauti katalikų mokymą apie sakramentus ir santuokinę moralę. Taip pat jis yra vienas iš penkių kardinolų, parašiusių knygą „Remaining in the truth of Christ“ („Liekant Kristaus tiesoje“), kurioje kritikuojamas kard. Walterio Kasperio pasiūlymas teikti sakramentinę Komuniją išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“ krikščionims.
Kovo mėnesį kard. Brandmülleris sutiko duoti interviu katalikiškai interneto svetainei „LifeSiteNews“. Pateikiame šio interviu ištraukas.
LifeSiteNews: Ar gali Bažnyčia leisti išsiskyrusioms ir antrą kartą „susituokusioms“ poroms priimti Komuniją, net jeigu jų antroji santuoka Bažnyčios akyse yra negaliojanti?
Kard. Brandmülleris: Tai būtų įmanoma, jeigu šios poros nuspręstų ateityje gyventi kaip brolis ir sesuo. Toks sprendimas būtų ypač vertas dėmesio, jeigu dėl vaikų gerovės tėvams būtų neįmanoma išsiskirti. Pasiryžimas rinktis tokį kelią įtikinamai parodytų gailestį už ankstesnį ilgai trukusį svetimavimo veiksmą.
Ar Bažnyčia gali santuokinius klausimus spręsti tokiomis sielovadinėmis priemonėmis, kurios neatitinka nuolatinio Bažnyčios mokymo? Ar Bažnyčia apskritai gali keisti mokymą apie santuoką nenukrypdama į ereziją?
Akivaizdu, kad sielovadinė Bažnyčios praktika negali prieštarauti dogmatiniam mokymui ar jo nepaisyti. Pavyzdžiui, architektas gali pastatyti nuostabų tiltą. Tačiau, jeigu jis neatsižvelgs į statybinės mechanikos dėsnius, jo statinys greitai sugrius. Lygiai taip pat kiekviena sielovadinė praktika turi sekti Dievo žodžiu, jeigu nori išvengti nesėkmės. Negalima pakeisti Bažnyčios mokymo, jos dogmų. Kas, nepaisydamas šios tiesos, sąmoningai tai daro ar primygtinai to reikalauja, yra eretikas ‒ net jeigu nešioja kardinolo kepurėlę.
Ar visa ši diskusija apie leidimą antrą kartą „susituokusiems“ priimti Šventąją Eucharistiją neatskleidžia liūdno fakto, jog daugelis katalikų nebetiki Tikruoju Buvimu ir galvoja Komunijoje priimą tik duonos gabalėlį?
Žinoma, tas, kas norėtų priimti Kristaus Kūną ir Kraują, t. y. norėtų su Juo susijungti ir kartu sąmoningai nepaklustų vienam iš Jo įsakymų, susidurtų su neišsprendžiamu vidiniu prieštaravimu. Kaip tai galėtų būti įmanoma? Šv. Paulius apie tai sako: „Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą.“ (1 Kor 11, 29) Bet, jūs esate teisus. Toli gražu ne visi katalikai tiki Tikruoju Kristaus Buvimu konsekruotoje Ostijoje. Šį faktą matome vien iš to, kad, pavyzdžiui, daugelis tikinčiųjų ‒ netgi kunigų ‒ pro tabernakulį praeina nepriklaupdami.
Kodėl šiandien netgi Bažnyčios viduje taip stipriai puolamas santuokos neišardomumas? Vienas iš galimų atsakymų būtų, kad reliatyvizmo dvasia įsiskverbė į Bažnyčią, tačiau turėtų būti ir daugiau priežasčių. Ar galite jas išvardyti? Ar šios priežastys nebyloja apie tikėjimo krizę tarp pačios Bažnyčios narių?
Žinoma, jeigu nebepripažįstamos universalios moralinės normos, galiojančios visiems, visur ir visada, tuomet kiekvienas susikuria savo nuosavą moralinį įstatymą. To pasekmė ‒ kiekvienas elgiasi taip, kaip jam patinka. Taip pat galime paminėti individualistinį požiūrį į gyvenimą, kai į jį žvelgiama kaip į išskirtinę progą save realizuoti, o ne kaip į Kūrėjo skirtą uždavinį. Akivaizdu, kad toks požiūris liudija apie gilų tikėjimo praradimą.
Nenukrypstant nuo temos galima teigti, kad paskutiniais dešimtmečiais buvo mažai kalbama apie puolusią žmogaus prigimtį. Susidarė įspūdis, kad žmogus, apskritai paėmus, yra geras. Mano nuomone, tai leido susiformuoti atsainiam požiūriui į nuodėmę. Kadangi dabar mes regime šio atsainaus požiūrio pasekmes ‒ nežmogiško elgesio įsigalėjimą visose įmanomose žmogaus gyvenimo srityse, ‒ ar tai neturėtų patvirtinti mokymo apie puolusią žmogaus prigimtį teisingumą ir paskatinti Bažnyčią vėl jį skelbti?
Tai tikrai tiesa. Tokios temos, kaip prigimtinė nuodėmė su visomis savo pasekmėmis, atpirkimo kančiomis būtinybė, Kristaus mirtis ir prisikėlimas, ilgą laiką buvo tarsi užmirštos arba nutylimos. Tačiau be šių tiesų neįmanoma suprasti pasaulio įvykių ir savo pačių gyvenimo. Šių esminių tiesų nepaisymas neišvengiamai veda į amoralumą. Jūs teisus, reikia vėl pradėti pamokslauti šiomis temomis, reikia aiškiai apie tai kalbėti.
Ką manote apie neseniai išsakytus vyskupo Franzo Josefo Bodes teiginius, jog Katalikų Bažnyčia turi vis labiau prisitaikyti prie šiandieninio žmogaus „gyvenimo realijų“, priderindama prie jų savo moralinį mokymą? Esu tikras, kad Jūs, kaip Bažnyčios istorikas, žinote daug pavyzdžių iš krikščionybės istorijos, kai Bažnyčia buvo išorinių jėgų verčiama pakeisti Kristaus mokymą. Kaip praeityje Bažnyčia atsakydavo į tokį spaudimą?
Visiškai akivaizdu ‒ ir tai buvo suvokiama visais laikais, ‒ kad Bažnyčios mokymo skelbimas turi būti pritaikytas prie konkrečių visuomeninio ir individualaus gyvenimo situacijų, jeigu norima, kad Evangelijos žinia būtų išgirsta. Tačiau tai liečia tik tikėjimo skelbimo būdą, o ne jo nekintamą turinį. Moralinio mokymo pritaikymas jį keičiant yra nepriimtinas. „Nesekite šiuo pasauliu“, ‒ sako šv. Paulius (Rom 12, 2). Jeigu vyskupas Bode skelbia kai ką priešinga, jis prieštarauja Bažnyčios mokymui. Ar jis tai supranta?
Ar Vokietijos Katalikų Bažnyčiai leidžiama eiti savo keliu sprendžiant klausimą apie Komunijos teikimą išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“ katalikams nepriklausomai nuo to, ką nuspręs Roma, kaip teigė kard. Reinhardas Marxas Vokietijos vyskupų konferencijos susitikime?
Gerai žinomi kard. Marxo pasisakymai prieštarauja dogmai apie Bažnyčią. Sielovados požiūriu, jo teiginiai skamba neatsakingai, nes kursto sumišimą ir abejones tarp tikinčiųjų. Manydamas, kad jo tauta gali eiti savo keliu, jis kelia pavojų Bažnyčios vienybei. Bet kuri vietinė Bažnyčia savo mokyme ir sielovadoje turi sekti aiškiai apibrėžtu Visuotinės Bažnyčios mokymu.
ŠALTINIS: www.lifesitenews.com