2014 m. vasario 20 d. kardinolų konsistorijos (skirtos pasirengti ateinantį spalį vyksiančiam neeiliniam vyskupų sinodui šeimos tema) metu kard. Walteris Kasperis pristatė sielovadinę išsiskyrusių ir antrą kartą „susituokusių“ paramos programą. Netrukus keliuose akademiniuose žurnaluose pasirodė moksliniai straipsniai, ginantys Bažnyčios mokymą ir atmetantys kard. Kasperio argumentus.
Kard. Walteris Brandmülleris, buvęs Popiežiškosios istorijos mokslų komisijos prezidentas, žurnale „Die Neue Ordnung“ (Nr. 3/2014, p. 180-191) primena konfliktą, kilusį IX a. tarp pop. Mikalojaus I ir Lotaringijos karaliaus Lotaro II.
Prieš tapdamas karaliumi, Lotaras palaikė nesantuokinius ryšius su moterimi, vardu Valdrada, bet vėliau dėl politinių priežasčių vedė prancūzų kilmingąją Teutbergą. Po dvejų metų jis metė Teutbergą, kad susituoktų su savo ankstesne sugyventine, ir norėjo, kad popiežius pripažintų jo antrąją santuoką galiojančia. Nors jį palaikė vietos vyskupai ir brolis, imperatorius Liudvikas II, dėl šio tikslo netgi apsiautęs Romą, popiežius Mikalojus nepasidavė spaudimui ir niekada nepripažino antrosios Lotaro santuokos teisėta.
Kard. Brandmülleris šioje istorijoje įžvelgia pamoką šiandieninei Bažnyčiai:
„Bažnyčia privalo visada atminti turinti nuolatinę Šventosios Dvasios pagalbą, Dvasios, kuri yra vidinis Bažnyčios gyvenimo principas, užtikrinantis ir išsaugantis jos tapatybę nepaisant didžiausių istorinių pokyčių.
Todėl faktinis dogmų, sakramentų ir dieviškąja teise pagrįstos hierarchijos išsivystymas nėra atsitiktinis istorijos produktas, bet Dievo Dvasios įgalintas ir valdomas procesas. Šis vystymasis yra negrįžtamas, jis gali vykti tik geresnio supratimo link. Šia prasme Tradicija turi normatyvinį pobūdį.
Kalbant apie mūsų nagrinėjamą atvejį tai reiškia, kad bet koks kelias, nepaisantis dogmos apie dviejų pakrikštytųjų santuokos vienybę, sakramentalumą ir neišardomumą, veda į klaidą.
Principingas ir kartu tvirtas Mikalojaus I elgesys ginče dėl antrosios Lotaro II santuokos reiškė svarbų žingsnį skelbiant Bažnyčios mokymą apie santuoką germaniškoje kultūrinėje aplinkoje. Tai, kad popiežius čia pasielgė kaip silpnųjų ‒ dažniausiai moterų ‒ orumo ir laisvės gynėjas, pelnė jam istorikų pagarbą.“
Reaguodami į būsimą Sinodą, septyni teologai ir kanonų teisės specialistai iš keturių Europos šalių besąlygiškai pasisakė už santuokos neišardomumą ir prieš Komunijos teikimą išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“. Jie teigia, kad šiuo atveju negalima piktnaudžiauti „gailestingumo“ sąvoka. Jų pareiškimą italų kalba galima rasti interneto svetainėje chiesa.espresso.repubblica.it
Prancūzijos žurnalas „Catholica“ paskelbė t. Laurent Jestin straipsnį, kuriame autorius parodo, jog kard. Kasperis elgiasi kaip dauguma teologinės komisijos narių, kurie 1966 m. patarė Pauliui VI atsisakyti Bažnyčios mokymo apie kontracepciją. Popiežius nepaklausė šių teologų ir 1968 m. liepos 25 d. paskelbė encikliką „Humanae vitae“.
Šveicarų žurnalas „Nova et vetera“ rugpjūčio mėn. paskelbė aštuonių Amerikos teologų (septyni iš jų ‒ dominikonai) sudarytą „naujų pasiūlymų dėl išsiskyrusių ir antrą kartą „susituokusių“ sielovados teologinį įvertinimą“. Autoriai teigia, kad į kard. Kasperio iškeltus klausimus jau buvo atsakyta XVI a., diskusijų dėl reformos metu:
„Reformatoriai atmetė Bažnyčios mokymą apie santuoką ir seksualumą, pateikdami labai panašius argumentus, kokie iškeliami šiandien. Jie teigė, kad puolusi žmogaus prigimtis negali laikytis celibato net su malonės pagalba. Taip pat jie neigė sakramentinį santuokos pobūdį, o kartu ‒ ir jos neišardomumą. Vokietijoje buvo įvesta civilinė ištuoka teisinantis, esą valstybė negali globoti, skatinti ir ginti santuokos iki gyvenimo galo. Taigi protestantų reforma radikaliai pakeitė santuokos apibrėžimą.
Tridento Susirinkimas šią krizę sprendė keturiais būdais. Pirma, Susirinkimas dogmatiškai apibrėžė tradicinį mokymą apie santuokos sakramentalumą ir neišardomumą, o pakartotiną „santuoką“ aiškiai paskelbė svetimavimu. Antra, taisydamas privačiai arba slapta sudarytų santuokų piktnaudžiavimus, Susirinkimas paskelbė viešą, bažnytinę santuokos sudarymo formą esant privalomą. (Kartais vienas iš sutuoktinių palikdavo tokią privačiu abiejų pusių sprendimu sudarytą santuoką, kad antrą kartą viešai susituoktų. Susirinkimas uždraudė tokias privačias santuokas.) Trečia, siekdamas apsaugoti Santuokos sakramentą, Susirinkimas dogmatizavo Bažnyčios galią spręsti su santuoka susijusias bylas. Nuo šiol jos turėjo būti sprendžiamos Bažnyčios teismuose, remiantis objektyviomis normomis. Ketvirta, Susirinkimas aiškiai paskelbė, kad neištikimi sutuoktiniai praranda nuteisinimo malonę: „Svetimautojai ir visi kiti, darantys mirtiną nuodėmę, nors ir nepraranda tikėjimo, netenka nuteisinimo malonės ir būna pašalinami iš Dievo karalystės, nebent jie atgailautų, nekęstų ir atsisakytų savo nuodėmės ir atliktų sakramentinę išpažintį.“ (Be to, Tridento Susirinkimas moko, kad iki tol šie žmonės negali priimti sakramentinės Komunijos.)
Neįmanoma tuo pačiu metu laikytis šio mokymo ir teikti Komuniją tiems, kurie neatsisako svetimavimo. Tai reikštų pakeisti arba Tridento Susirinkimo mokymą apie svetimavimą ir nuteisinimą (kurio vaisius yra ne tik tikėjimas, bet ir Dievo meilė), arba Eucharistijos prasmę. Bažnyčia negali santuokos laikyti privačiu reikalu arba valstybės tvarkomu dalyku, arba tuo, kas priklauso nuo individualaus sąžinės sprendimo.“