Kas mane myli, laikosi mano įsakymų – ir skatina jų laikytis kitus (plg. Jn 14, 21)
Esame nuliūdę dėl Tikėjimo mokymo dikasterijos prefekto deklaracijos „Fiducia supplicans“, atsakančios į klausimus dėl palaiminimų „nereguliariose situacijose gyvenančioms ir tos pačios lyties poroms“, juolab kad šį dokumentą pasirašė pats popiežius.
Nors jame neva siekiama išvengti bet kokios painiavos tarp tokių neteisėtų sąjungų palaiminimo ir vyro ir moters santuokos palaiminimo, deklaracija vis tiek kelia sumaištį ir papiktinimą: joje mokoma, kad Bažnyčios tarnas gali prašyti Dievo palaiminimo nuodėmingoms sąjungoms, ir tokiu būdu jos yra faktiškai skatinamos.
Toks „palaiminimas“ turėtų reikšti prašymą už šiuos žmones – atliekamą ne liturgijos metu – „kad visa, kas jų gyvenime ir santykiuose yra tikra, gera ir žmogiškai vertinga, būtų apgaubta, pagydyta ir pakylėta Šventosios Dvasios“.
Tačiau skatinti gyvenančius iš esmės ydingoje sąjungoje tikėti, kad ji galėtų turėti kokią nors teigiamą vertę, yra baisiausia apgaulė, bylojanti apie didžiulį meilės šioms paklydusioms sieloms trūkumą. Klaidinga įsivaizduoti, kad viešos nuodėmės situacijoje yra kas nors gero, ir neteisinga teigti, kad Dievas gali laiminti tokioje situacijoje gyvenančias poras.
Be abejo, kiekvienam žmogui gali padėti išankstinis Dievo gailestingumas, kiekvienas gali su pasitikėjimu atrasti, jog yra pašauktas atsiversti ir gauti Dievo jam siūlomą išgelbėjimą. Šventoji Bažnyčia niekada neatsisako palaiminti nusidėjėlių, kurie teisėtai to prašo: tačiau šis palaiminimas neturi jokio kito tikslo, kaip tik padėti žmogui nugalėti nuodėmę, kad jis galėtų gyventi malonės būsenoje.
Todėl Šventoji Bažnyčia gali palaiminti bet kurį žmogų, net pagonį, tačiau niekada ir jokiu būdu negali laiminti iš esmės nuodėmingos sąjungos, prisidengdama pretekstu, kad skatina tai, kas joje yra gera.
Kai laiminama pora, laiminami ne tik pavieniai asmenys, bet ir juos jungiantis santykis. Tačiau negali būti atpirkta tai, kas iš esmės yra bloga ir kelia papiktinimą.
Šitoks padrąsinimas sielovadiniais tikslais teikti tokius palaiminimus praktikoje neišvengiamai veda į laipsnišką pritarimą situacijoms, nesuderinamoms su moraliniu įstatymu, kad ir ką mums sakytų.
Tai, deja, atitinka popiežiaus Pranciškaus pasakymą, jog „paviršutiniškai ir naiviai“ mąsto verčiantys žmones daryti tai, „kam jie dar nėra subrendę arba ko nepajėgia“[1].
Ši idėja, kai nebetikima malonės galia ir atmetamas kryžius, niekam nepadeda išvengti nuodėmės. Ji tikrąjį atleidimą ir tikrąjį gailestingumą pakeičia liūdnai bejėgiška amnestija ir tik pagreitina sielų pražūtį bei katalikiškos moralės griūtį.
Jokios šio Tikėjimo mokymo dikasterijos dokumento kalbos įmantrybės ir sofistinės puošmenos negali paslėpti elementarios ir akivaizdžios šių palaiminimų esmės: jie tik sustiprins šias iš esmės nuodėmingas sąjungas ir paskatins kitus jomis sekti. Ilgainiui tai taps katalikiškos santuokos pakaitalu.
Iš tikrųjų tai byloja apie didžiulį tikėjimo antgamtine Dievo pagalba ir kryžiaus teikiama stiprybe gyventi dorybingai, tyrai, pagal Dievo valią, trūkumą.
Tai byloja apie natūralistinę pralaimėjimo dvasią, besilygiuojančią į Dievui priešiško pasaulio dvasią. Tai dar vienas liberalios ir modernistinės hierarchijos, nuo Vatikano II Susirinkimo laikų tarnaujančios Revoliucijai Bažnyčioje ir už jos ribų, pasidavimas ir pralaimėjimas pasauliui.
Tegul Švenčiausioji Mergelė Marija, tikėjimo ir šventumo saugotoja, ateina į pagalbą Šventajai Bažnyčiai. Tegul Ji ypač saugo tuos, kuriuos labiausiai gali pažeisti šis chaosas: vaikus, dabar priverstus augti naujajame Babilone, be jokių orientyrų ar vadovo, kuris primintų jiems moralės įstatymą.
Kun. Davide Pagliarani, generalinis vyresnysis
Mencingenas, 2023 m. gruodžio 19 d.
[1] Kreipimasis į jėzuitus Lisabonoje, 2023 m. rugpjūčio 5 d.