Dabartinė krizė Bažnyčioje yra „ne tikėjimo, o labai sunkios proto ligos krizė“.
‒ Kun. Reginald Garrigou-Lagrange, 1945
Popiežius šv. Pijus X, kalbėdamas apie modernistus, įspėjo: „Nėra nė vienos katalikiškos tiesos, kurios jie nepaliestų ir nesistengtų iškreipti.“
Vatikano II Susirinkime ir posusirinkiminiu laikotarpiu modernistinis griovimas pirmiausia palietė Bažnyčios mokymą ir liturgiją. Dabar jis nukrypo į katalikišką moralę.
Modernizmo dvasia yra tikroji pastarąjį Sinodą įkvėpusi dvasia.
Dabartinės sistemos veikimas pagrįstas modernistų nuomone, kad tam tikri katalikiškos tiesos aspektai laikui bėgant gali keistis.
Planuojantieji pasikeitimus savo darbą gali apibūdinti kaip „didesnį atvirumą“, „mažiau griežtą poziciją“, „kvietimą naujai pusiausvyrai“, „gailestingumo pabrėžimą“, „sielovadinį rūpestingumą“ arba „leidimą sau būti nustebintiems netikėtumų Dievo“.
Tačiau visa tai yra tik maskuotė, ir gana neapsukri.
Tikrasis šių žmonių principas yra modernistinė doktrina, sakanti, kad dogmatinis Bažnyčios mokymas amžių bėgyje gali kisti. Visas šis sumanymas su Sinodu yra modernizmas, pritaikytas praktiškai ‒ tas pats pragaištingas poltergeistas, veikiantis Bažnyčioje pastaruosius 50 su viršum metų.
Mes įrodysime šią tiesą ir atskleisime mažai žinomą modernistinį „indukcijos“ metodą, kurį būtina žinoti norint suprasti radikalųjį „Spalio sinodą“.
Kol Sinodas ir nūdienos Vatikanas bus rankose manančių, jog katalikiška tiesa laikui bėgant gali keistis, viskas geriausiu atveju baigsis šiandieniniu status quo ‒ šėtoniška dezorientacija. Blogiausiu atveju išvysime katalikiškos moralės sugriovimą iki tokio laipsnio, kad bus giriami tam tikri „pozityvūs“ nesantuokinio gyvenimo kartu ir homoseksualumo aspektai, kaip kad buvo paskelbta siaubingoje spalio 13 dienos išankstinėje Sinodo ataskaitoje.
Modernizmas ‒ proto liga
1945 m. tėvas Garrigou-Lagrange‘as (sk. Garigu-Lagranžas), prieštaraudamas modernistinės Naujosios teologijos atstovams, sakė, kad dabartinė krizė Bažnyčioje yra „ne tikėjimo, o labai sunkios proto ligos krizė“[1].
Pagrindinė modernizmo klaida yra nuomonė, kad tiesa laikui bėgant gali keistis. Ši klaida yra giliai įsišaknijusi XX-ojo amžiaus Bažnyčios liga, tai klaida, kurią ne kartą puolė iki Vatikano II Susirinkimo valdę popiežiai.
1907 m. popiežius Pijus X įspėjo, kad modernistai „iškraipo amžiną tiesos sąvoką“[2]. Be to, savo sustatytame „Klaidų rinkinyje“ (Syllabus) jis pasmerkė šį eretišką teiginį: „Tiesa nėra labiau nekintanti nei pats žmogus, nes ji vystėsi su juo, jame ir per jį.“[3]
1924 m. ši klaida vis dar gyva, todėl popiežius vėl turi veikti. Dabar jau Pijus XI pasmerkia klaidingą teiginį, kad „tiesa visada yra tapsmo būsenoje, ji yra progresuojantis supratimo atitikimas gyvenimui... Kaip ir bet kuriame vystymesi, niekas niekada nėra apibrėžta arba nustatyta.“[4]
1946 m. ta pati klaida iškyla naujai įpakuotoje modernizmo versijoje, vadinamoje „Naująja teologija“. Pijus XII įspėjo:
„Nemažai kalbama (bet be reikiamo sąvokos aiškumo) apie „naująją teologiją“, kuri esą turi nuolat keistis pagal visų kitų dalykų pasaulyje pavyzdį, mat šie yra nuolatinėje kaitos ir judėjimo būsenoje, niekada nepasiekdami savo ribos. Jei mes priimtume tokią nuomonę, kas atsitiktų su nekintamomis katalikiško tikėjimo dogmomis ir kas atsitiktų su šio tikėjimo vienybe ir pastovumu?“[5]
Popiežius Pijus XII užduoda retorinį klausimą. Jis sako, kad „Naujoji teologija“ sugriaus nekintančias katalikų tikėjimo dogmas ir sunaikins tikėjimo vienybę bei pastovumą – kitaip sakant, ji atves mus į tą pačią situaciją, kurioje mes dabar ir gyvename, situaciją, kurią sukėlė Vatikano II Susirinkimas, Naujosios teologijos triumfo vieta.
Modernistinės Naujosios teologijos šalininkai yra gerai žinomi asmenys: kunigai Henri de Lubacas, Dominicas Chenu, Karlas Rahneris, Hansas Ursas von Balthasaras, Yves‘as Congaras, Henri Boulliardas, Josephas Ratzingeris, arkivysk. Karolis Wojtyla ir kiti – visi jie buvo Vatikano II Susirinkimo ekspertai (lot. periti).
Lieka paaiškinti pagrindinį metodą, kuriuo remdamiesi Susirinkimo teologai modernistai pakeitė Bažnyčios doktriną, ir parodyti, kad tas pats principas veikė ir 2014-ųjų Sinode, kaip tai neseniai pripažino vienas džiūgaujantis progresyvistas.
Nauja doktrina
Norėdami iškreipti katalikišką tiesą, teologai modernistai pakeičia visą klasikinį teologinį metodą. Prašyčiau skaitytojo atidžiai sekti mano dėstymą, nes supratus modernistų naudojamą metodologiją paaiškės daug dalykų.
2003 m. dalyvavau (kaip stebėtojas) tarpreliginėje konferencijoje Fatimoje, Portugalijoje. Pagrindinę kalbą pasakė tėvas jėzuitas Jacques Dupuis (sk. Žakas Diupui, 1923‒2004), populiarus tarpreliginis teologas. Apie neklystamą Florencijos Susirinkimo mokymą, kad „už Katalikų Bažnyčios nėra išganymo“, Dupuis su pasibjaurėjimu ištarė tokius žodžius: „Čia nėra reikalo minėti tą baisų 1442 metų Florencijos Susirinkimo tekstą.“
Tėvas Dupuis taip pat pasakė, kad dialogo tikslas nėra atversti į katalikybę „kitus“, jo tikslas ‒ padėti „krikščioniui tapti geresniu krikščioniu, induistui geresniu induistu“.
Tėvas Dupuis toliau tvirtino, kad „Šventoji Dvasia yra ir veikia šventose induizmo ir budizmo knygose. Ji yra ir veikia šventose induizmo apeigose.“[6]
Kaip Fatimos konferencijos dalyviai reagavo į tėvo Dupuis akiplėšiškumą? Smarkiais plojimais.
Dar labiau neramina tai, kad salėje buvo aukščiausi Portugalijos hierarchai, tarp jų ‒ Fatimos šventovės rektorius, Fatimos vyskupas, Lisabonos kardinolas patriarchas ir netgi arkivysk. Fitzgeraldas iš Vatikano.
Maža to, kitą dieną arkivysk. Michaelis Fitzgeraldas, tuometinis Vatikano Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos prefektas kongresui pasakė: „Tėvas Dupuis vakar paaiškino teologinį pagrindą, kuriuo remdamiesi turime užmegzti santykius su kitų religijų žmonėmis.“ Kitaip sakant, arkivysk. Fitzgeraldas gyrė Dupuis erezijas.
Kodėl aš pasakoju šią istoriją?
Nes ji tiesiogiai susijusi su modernistiniais principais, naudotais 2014 metų Sinode.
Dedukcija ir indukcija
Kaip tėvas Dupuis priėjo prie šio naujo (ir klaidingo) katalikiškos „tiesos“ supratimo?
Jis pats į tai atsako savo knygose „Krikščioniškosios religinio pliuralizmo teologijos link“ (1997/2001) ir „Krikščionybė ir religijos: nuo konfrontacijos prie dialogo“ (2003).
Pirmojoje knygoje jis tvirtina, kad norint prieiti teologinę išvadą galima naudoti du metodus: dedukcinį (senąjį) ir indukcinį (naująjį).
Naudodami dedukcinį metodą pradedame nuo nekintamų Katalikų Bažnyčios dogmų. Tada žiūrime į konkrečią situaciją, socialinį reiškinį ar istorinę raidą ir aiškiname situaciją naudodamiesi dogmomis. Dogma yra nustatyta, nekintanti, ji yra nuolatinis pagrindas bet kokiai teologinei išvadai arba pastoraciniam sprendimui.
Štai vienas pavyzdys: apie 1910 metus protestantų tarpe atsirado naujas judėjimas, vadinamas „ekumeniniu sąjūdžiu“ – iniciatyva, užvaldžiusi daugelio vaizduotę. Kaip į ją žiūri katalikas? Jis pradeda nuo dogmos „už Bažnyčios nėra išganymo“ ir padaro išvadą, kad bet koks suartėjimas su protestantais privalo turėti tik vieną tikslą – atvesti juos į katalikybę. Kaip mokė Pijus XI, „tėra vienintelis būdas puoselėti krikščionių vienybę ‒ tai skatinti sugrįžti į vienintelę tikrąją Kristaus Bažnyčią tuos, kurie yra nuo jos atsiskyrę“.[7]
Taigi jūs pradedate nuo katalikiškos dogmos, kuri jokiu būdu negali būti pakeista, ir prieinate patikimą, dogma pagrįstą išvadą.
Tačiau Jacques‘as Dupuis sako, kad tai ne vienintelis metodas. Esą egzistuoja taip pat indukcinis metodas. Jį aš neužilgo aprašysiu.
Dupuis nuomone, dedukcinis metodas turi trūkumų, nes:
- Jis „pagrįstas abstrakčiais principais“.
- Jis tarsi palieka žmogų „atkirstą nuo realybės“.
- Jis yra „iš anksto dogmatiškai nusistatęs“ išorinės tikrovės atžvilgiu.
Dupuis sako, kad dedukcinį metodą dabar pakeitė naujas, indukcinis, metodas, kuris, pasak jo, pristatomas Vatikano II Susirinkimo dokumente „Optatam totius“ (16).[8]
Štai kaip veikia naujasis indukcinis metodas (pradžioje cituosime Dupuis, o paskui pateiksime trumpą paaiškinimą):
Dupuis sako: „Legendinis pokytis įvyko palaipsniui įvedant atvirkščią metodą, kuris, priešingai ankstesniesiems, gali būti apibūdintas kaip indukcinis. Dabar stengiamasi eiti ne nuo principų prie konkretaus jų pritaikymo, bet atvirkščia kryptimi, tai yra išeities tašku imti šiandien patiriamą tikrovę su jos keliamomis problemomis ir ieškoti ‒ apreikštosios žinios šviesoje ir remiantis teologiniu svarstymu ‒ krikščioniško šių problemų sprendimo.“
Ši citata paimta iš pirmųjų knygos „Krikščioniškosios religinio pliuralizmo teologijos link“ puslapių. Autorius pateikia savo principus nuo pat pradžių.
Dupuis nori pasakyti štai ką: indukciniame metode nepradedame nuo nekintančios dogmos ir nesiremiame „rigorizmu“, kaip mums kiekviena proga primena jėzuitas Bergoglio. Mes pradedame nuo gyvos aplinkinių žmonių patirties.
Tada, pradėdami nuo šios gyvos patirties, peržiūrime įvairius Bažnyčios dokumentus ir Šventojo Rašto ištraukas, kad sukurtume teologiją arba naują sielovadinę praktiką, atsižvelgiančią į šiuos tikrojo gyvenimo patyrimus.
Dupuis naudojo šį indukcinį metodą naujai tarpreliginio dialogo ir ekumenizmo teologijai kurti.
Pavyzdžiui, savo kalboje Fatimoje Dupuis iškraipė šv. Jono evangelijos pradžios, kalbančios apie Kristų („Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį“ (Jn 1, 9)), prasmę. Dupuis tvirtino, jog dėl to galime daryti išvadą, kad visų religijų žmonės turi savyje šią tikrąją Kristaus šviesą (nesvarbu, ar jie tai žino, ar ne), kad per šią šviesą jie jau yra sujungti su Dievu (nėra reikalo atsiversti į katalikybę) ir kad Šventasis Raštas palaiko tarpreliginį dialogą.
O štai kas įdomiausia. Dėl šios knygos tėvas Dupuis užsitraukė kardinolo Ratzingerio nemalonę Jono Pauliaus II valdymo metu, 2001 metų sausį. Ratzingeris paskelbė formalų „Pranešimą“, įspėdamas apie penkias Dupuis knygoje slypinčias problemas. Tai klaidos, susijusios su:
- vieninteliu ir visuotiniu išganomuoju Jėzaus Kristaus tarpininkavimu;
- dieviškosios Jėzaus Kristaus religijos vienumu ir užbaigtumu;
- universaliu išganančiuoju Šventosios Dvasios veikimu;
- visų žmonių nukreipimu į Bažnyčią;
- religinių tradicijų verte ir išganomąja funkcija.
Ar pastebite, ko trūksta?
Nėra įspėjimo dėl Dupuis modernistinės „indukcinės“ teologinės metodologijos, kurią jis išdėsto savo knygos pradžioje.
Bet kuris gerai išugdytas katalikų seminaristas arba kunigas suvokia, kad kur yra veiksmai, ten yra ir principai. Jei principai blogi, rezultatas neišvengiamai bus taip pat blogas. Tad pirmiausia turi būti pasmerkti klaidingi principai.
Kardinolas Ratzingeris ir Jonas Paulius II nepasakė nė žodžio apie klaidingą indukcinį principą. Jie paliko jį nepaliestą veikiausiai todėl, kad šis metodas yra esminis jų modernistinės Naujosios teologijos principas. Ratzingeris įspėjo tik dėl blogo principo pasekmių, nepasmerkdamas priežasties.
Šią išvadą patvirtina faktas, kad Jacques‘as Dupuis pakartojo šį modernistinį principą savo 2003 metų knygoje. Ratzingeris nepasmerkė indukcinio metodo, tiesą sakant, jis neištarė apie jį nė žodžio, taigi Dupuis manė esąs laisvas jį vėl skelbti.
Savo naujos knygos „Krikščionybė ir religijos: nuo konfrontacijos prie dialogo“ pradžioje Dupuis rašo: „Naudojant šį [indukcinį] metodą problema nebe nusileidžia nuo principų prie konkretaus jų pritaikymo, bet veikiau juda priešinga kryptimi – pradedant nuo dabar patiriamos realybės su jos problemomis ir ieškant krikščioniško tokių problemų sprendimo apreikštos žinios šviesoje ir remiantis teologiniu svarstymu.“ Toliau jis apie šį naują metodą kalba tarpreliginio dialogo atžvilgiu ir daro išvadą: „Iš tiesų tai yra klausimai – ne abstraktūs, bet visai konkretūs, – kurie iš religijų teologijos reikalauja išsamaus atsakymo, pagrįsto sąžininga atskleistų faktų reinterpretacija.“
Ar suprantate, ką jis nori pasakyti?
Pagal Dupuis, mes pradedame nuo aplinkinių išgyvenamos tikrovės, tada žiūrime į Šventąjį Raštą ir Bažnyčios mokymą, kad efektyviai sukurtume naują praktinę (arba „pastoracinę“) teologiją šiai tikrovei nagrinėti, pagrįstą „nuoširdžia atskleistų faktų reinterpretacija”.
Šioje naujoje sistemoje dieviškasis apreiškimas privalo tarnauti istorinėms aplinkybėms, o ne atvirkščiai.
„Indukcinis“ sinodas
Galbūt jums kyla klausimas: ką tai turi bendra su Sinodu?
Daug bendra, nes 2014 metų neeilinis sinodas rėmėsi indukciniu metodu. Jėzuitas kun. Thomas Reese (sk. Tomas Ryzas) gyrėsi šiuo faktu savo recenzijoje spalio 17 d. laikraštyje „National Catholic Reporter“.
Straipsnyje, pavadintame „Kuo skiriasi sinodo procesas valdant popiežiui Pranciškui“, tėvas Reese pamini keturis punktus, bet pagrindinį išdėsto po antra antrašte „Indukcinis, o ne dedukcinis metodas“.
Jis rašo: „Ankstesnieji sinodai buvo linkę pradėti nuo Bažnyčios mokymo ir kalbėdavo apie tai, kaip jis galėtų būti pritaikytas pasauliui. Taip buvo daroma sekant klasikiniu filosofiniu ir teologiniu metodu, kurį vyskupai išmoko savo seminarijose.“ Kitaip sakant, dedukciniu metodu.
Po to Reese cituoja arkivysk. Paul-Andre Durocherį, Kanados Vyskupų Konferencijos pirmininką, kuris sako: „Sinode matome naudojant labiau indukcinį svarstymo būdą, pradedant nuo realios žmonių situacijos ir mėginant suvokti, kas čia vyksta.”
Reese tęsia: „Pasak arkivyskupo, Sinodo dalyviai „atranda, kad gyva žmonių patirtis taip pat yra teologinis šaltinis – tai, ką mes vadiname teologiniu šaltiniu, teologinio svarstymo vieta“.“
„Šis patyrimo faktais grįstas metodas“, aiškina Reese, „yra gerai žinomas daugeliui Bažnyčios ganytojų“, pavyzdžiui, tiems, kurie yra įsitraukę į „socialinį“ darbą. Be to, „sudarinėjantys sielovadinius planus taip pat pirmiausia atlieka situacijos įvertinimą. Daugelis šiuolaikinių teologų savo darbo metu apmąsto gyvą krikščionių patirtį. Užuot paėmę idealą [tai yra, nekintamą katalikišką dogmą] ir uždėję jį ant tikrovės, jie pirmiausia apsvarsto tikrovę.“
Šis metodas gana įtikinamai paaiškina, pavyzdžiui, kard. Kasperio pasiūlymą Sinodui. Kardinolas pradeda ne nuo nekintamos katalikiškos doktrinos, bet nuo „gyvos išsiskyrusių ir antrą kartą susituokusių katalikų, gyvenančių sunkiose aplinkybėse, patirties“. Taigi čia turėtume pritaikyti, kaip sako Dupuis, „atskleistų faktų reinterpretaciją“, kad surastume sielovadinį sprendimą, leidžiantį jiems priimti Šventąją Komuniją.
Štai kita „konkreti realybė“, su kuria susidūrė Sinodo tėvai. Homoseksualumo yda plinta, ir vis daugiau katalikų susiduria su šia problema savo namuose ir šeimose. Taigi Sinodas priėmė sutuoktinių porą iš Sidnėjaus, Roną ir Mavis Pirolas, kurie atvirai ir trikdančiai papasakojo Sinodui apie jau 57 metus trunkantį jų seksualinį gyvenimą. Taip pat jie papasakojo apie kitą šeimą, turinčią homoseksualų sūnų, ir kaip ta šeima priėmė sūnaus „draugą“ į šeimos Kalėdų šventę: „Jie visiškai tikėjo Bažnyčios mokymu ir žinojo, kad jų anūkai matys juos priimant sūnų ir jo partnerį į šeimą. Jų atsakymą galima būtų apibendrinti trimis žodžiais: „Jis mūsų sūnus“.”
Anglijos kardinolas Nicholsas naujienų agentūrai „Associated Press“ pasakė: „Sinodas jiems audringai plojo.“
Taigi matome veikiantį indukcinį metodą, „atskleistų faktų reinterpretaciją“, kad katalikai turėtų priimti aktyvius homoseksualus ir jų neteisti.
Šis klaidingas mąstymas pasirodė Sinodo preliminarioje ataskaitoje, kurioje skaitome: „Homoseksualai taip pat turi gabumų ir talentų, kuriuos galėtų pasiūlyti krikščionių bendruomenei. Ar mes pasirengę priimti šiuos žmones ir užtikrinti jiems brolišką aplinką mūsų bendruomenėse? Dažnai jie nori sutikti Bažnyčią, kuri jiems pasiūlytų šiltus namus. Ar mūsų bendruomenės gali jiems tai suteikti, ar jos gali pripažinti ir vertinti jų seksualinę orientaciją, kartu neatsisakydamos katalikų mokymo apie šeimą ir moterystę?”
Toliau Preliminarioje ataskaitoje rašoma: „Neneigiant su homoseksualiomis sąjungomis susijusių moralinių problemų, reikia pažymėti, jog būna atvejų, kai pasiaukojanti tarpusavio pagalba reiškia brangią paramą partnerių gyvenime.”
Štai taip veikia indukcinis metodas.
Paskutinis pavyzdys: daug katalikų nežino katalikiškos moralės, taip pat yra nemažai tokių, kurie žino Bažnyčios mokymą, tačiau jį ignoruoja ir gyvena nepaisydami šeštojo ir devintojo įsakymo. Daugelis gyvena „susimetę“. Daugelis atmeta Bažnyčios mokymą apie santuoką ir jos drausminius nuostatus.
Kadangi šios problemos didėjimas yra „gyva tikrovė“, galbūt turėtume pažvelgti į teigiamus „stabilių“ nesantuokinių santykių aspektus. Taip pat turėtume – kaip buvo pasiūlyta Sinode – sukurti „naują kalbą“ ir nebevartoti „šiurkščios“ terminologijos, tokios kaip „gyvenimas nuodėmėje“, „iš esmės netvarkingas“, „kontraceptinis mentalitetas“, nes tai gali įskaudinti žmogų, gyvenantį šį netvarkingą gyvenimą. Pradėdami nuo gyvos patirtinės realybės, matome kvietimą veiksmingai „reinterpretuoti atskleistus faktus“.
Šis naujas ir lėkštas būdas, pagrįstas indukciniu metodu, tikrai nenaudos griežto šv. Pauliaus įspėjimo: „Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei iškrypėliai, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės.“ (1 Kor 6, 9-10)
Supratus indukcinio metodo prigimtį mums nebereikia per daug knaisiotis su Sinodu susijusių detalių lavinoje. Dabar mes pažįstame modernistų žaidimą, matome, kaip jis tęsiasi, net jei galutinis Sinodo dokumentas atrodo konservatyvesnis nei groteskiška Preliminari ataskaita.
„Proto liga“ smarkiai progresuoja
Homoseksualams palankūs ir jų aplodismentus pelnę Preliminarios ataskaitos pareiškimai bei kiti problematiški fragmentai spaudžiant konservatyviems prelatams buvo pakeisti atsargesniais išsireiškimais spalio 19 d. galutiniame Sinodo dokumente. Nepaisant to pasaulio žiniasklaida aiškiai laiko Bergoglio kitamaniu popiežiumi, galutinį Sinodo dokumentą interpretuodama kaip Pranciškaus pralaimėjimą.
Tačiau dokumentas buvo ne tiek pralaimėjimas, kiek laikinas atsitraukimas.
Radikalams pavyko paskleisti idėją, kad homoseksualumo moralumas yra diskutuotinas dalykas. Neįmanoma perdėti šios katastrofos dydžio, ypač dėl to, kad popiežius Pranciškus nemano esant jo pareiga išleisti viešą pataisymą, kuris galutinai išspręstų visus klausimus.
Be to, Sinode dalyvavę homoseksualams palankūs kardinolai, vyskupai, kunigai ir teologai išlaikys savo įtakingas pozicijas kanceliarijose, sakyklose, auditorijose, seminarijose ir klausyklose. Šv. Pijus X šiuos žmones būtų išmetęs iš laivo greičiau, nei spėtumėte perskaityti jo „Klaidų rinkinį“.
Patyręs Vatikano žurnalistas Johnas Thavisas pastebėjo: „Akivaizdu, jog kraštovaizdis pasikeitė. Popiežius Pranciškus nukreipė Bažnyčią nauja kryptimi, ir vyskupai žengė pirmuosius atsargius žingsnius tuo keliu.“
Iš tiesų, Pranciškus baigiamojoje kalboje reikalavo Bažnyčios, kurios durys liktų plačios, kad „priimtų vargstančius, atgailaujančius, o ne tik teisiuosius arba tuos, kurie mano esą tobuli“ – tai skubota ir nebrandi pastaba, iškraipanti svarstomas problemas. Sudarydamas bešališkumo įspūdį, Pranciškus įspėjo dėl vadinamųjų „tradicionalistų“ „priešiško griežtumo“ ir klaidingos „liberalų bei progresivistų“ meilės.
Be to, Pranciškus pasakė, kad Bažnyčia turi „vienerius metus subręsti“, įsitraukti į gilesnes šio pirmojo sinodo idėjų ir pasiūlymų studijas. Galutinė spalio 19 d. ataskaita bus kelrodis eiliniam sinodui, vyksiančiam 2015 m. spalį.
Pranciškui baigus kalbą, prelatai penkias minutes atsistoję jam plojo.
Vokietijos kardinolas Marxas, manantis, kad homoseksualai, gyvenantys „stabilioje sąjungoje“, turi būti laikomi vertingais Bažnyčiai, 2014-ųjų Sinodą apibūdino kaip „tris žingsnius į priekį ir du atgal“.
Manilos arkivyskupas kardinolas Louisas Antonio Tagle tuoj po Sinodo pareiškė: „Išsiskyrusių ir antrą kartą „susituokusių“ klausimas lieka atviras.“
Johnas Thavisas pastebėjo: „Idėjos ir pasiūlymai, kurių imtasi šiame sinode, grįš.“
Adolfo Nicolas, Jėzaus Draugijos generalinis vyresnysis, religinių naujienų agentūrai „i‘Media“ pasakė, jog po metų galima laukti „revoliucijos“.
Kaip šv. Pijus X įspėjo: „Nėra nė vienos katalikiškos tiesos, kurios jie nepaliestų ir nesistengtų iškreipti.”
Progresyvistai gerai supranta, kad jie turi popiežių Bergolio kaip sąjungininką, ir kitais metais karštligiškai dirbs, kad tęstų karą prieš faktą, kad tiesa negali keistis. Jie laikysis savo indukcinio metodo, kad sukurtų naują „pastoracinę“ teologiją, kuri atitiktų tariamus „tikros žmonių būklės“ poreikius. Jie apsimes, kad išspręsti teologiniai klausimai lieka atvirais klausimais. Jų tikslas yra pakeisti tam tikrus katalikiškos moralės aspektus.
Naujoji teologija kariauja toliau, griaudama, kaip įspėjo Pijus XII, nekintančias katalikų tikėjimo dogmas ir naikindama tikėjimo vienybę bei pastovumą
Proto liga, paaštrinta beprotiško Spalio sinodo, kurį laiką tęsis. Mes visomis jėgomis viešai priešinsimės šiai naujausiai destruktyviai iniciatyvai.
Šaltinis: www.cfnews.org
[1] Garrigou-Lagrange R., The Essence and Topicality of Thomism, Lulu, 2013, užrašas ant galinio viršelio.
[2] Enciklika Pascendi Dominici Gregis, 13.
[3] Rinkinys Lamentabili Sane Exitu, 1907 m., 58-asis pasmerktas teiginys.
[4] 1924 m. gruodžio 1 d. Šventosios Oficijos dokumentas: „Tiesa nėra randama kokiame nors proto akte, kuriuo nustatomas atitikimas objektui, kaip tai manydavo scholastai. Tiesa visada yra tapsmo būsenoje, ji yra progresuojantis supratimo atitikimas gyvenimui; tai yra tam tikras nuolatinis procesas, kurio metu protas siekia išrutulioti ir paaiškinti tai, ką mums pateikia patirtis arba reikalauja veikla. Kaip ir bet kuriame vystymesi, čia niekas niekada nėra apibrėžta ar nustatyta.“
[5] L'Osservatore Romano, 1946 m. gruodžio 19 d.
[6] Aš girdėjau tai savo ausimis ir įrašiau tai į juostelę.
[7] Enciklika Mortalium Animos, (1928).
[8] Dekretas dėl kunigų ugdymo „Optatam totius“, sakoma, yra vienas geriausių Vatikano II Susirinkimo dokumentų. Tačiau t. Dupuis greičiausiai daro nuorodą į vieną šio dokumento sakinį. Paraginęs ugdyti kunigus pagal gana patikimus principus ir metodologiją, dokumentas sako: „Taip pat ir kitos teologijos šakos tebūnie atnaujinamos gyvesniu susiejimu su Kristaus slėpiniu ir išganymo istorija.“ Veikiausiai Dupuis daro nuorodą į šį vieną sakinį, aiškiai įdėtą Naujosios teologijos šalininkų.