Išsami paskaita apie tai, kaip šeimai skirtą Sinodą vos neužgrobė prieš šeimą nukreiptas požiūris.
Paskaita buvo perskaityta 2015 m. gegužės 8 d. Romoje, forume „Už Gyvybę“ [Paskaitos vaizdo įrašą anglų kalba galima pamatyti čia].
Šiame pristatyme ketinu pateikti trumpą apžvalgą apie įvykius prieš ir per neeilinį Sinodą, vykusį 2014 m. spalio mėnesį.
2013 m. kovo 17 d., praėjus keturioms dienoms po popiežiaus išrinkimo, jo pirmosios viešos Viešpaties Angelo maldos ir kreipimosi į žmones Šv. Petro aikštėje metu, Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į kardinolo Walterio Kasperio neseniai išleistą knygą, negailėdamas jai pagyrimo žodžių. Jis pasakė:
„Šiomis dienomis man pavyko perskaityti kardinolo Kasperio, talentingo teologo, gero teologo, knygą apie gailestingumą. Ta knyga man davė daug naudos, bet nemanykite, kad reklamuoju savo kardinolų knygas. Visiškai ne! Tačiau ji man padėjo, labai padėjo.”
Kardinolas Kasperis jau daugelį metų propaguoja pakeitimus Bažnyčios mokyme dėl Šv. Komunijos teikimo išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“, o minėtoje knygoje („Gailestingumas: Evangelijos Esmė ir Raktas į krikščioniškąjį gyvenimą“) skelbia daugybę gana abejotinų idėjų, kuriomis ir grindžia savo paramą pokyčiams.
Šios probleminės idėjos susijusios su – ir ne tik – savotišku teisingumo ir gailestingumo prigimties supratimu, nuteisinimo teologija ir, svarbiausia, paties Dievo prigimties supratimu.
Toks popiežiaus Pranciškaus atsiliepimas apie Kasperį ir jo naująją knygą daugeliui katalikų sukėlė didžiulį susirūpinimą.
2013 m. spalio 8 d. Šventasis Tėvas paskelbė, kad vyks du sinodai, kuriuose bus aptarti „sielovadiniai iššūkiai šeimai evangelizacijos kontekste“. Sinodus buvo pavesta organizuoti Generaliniam sinodo sekretoriatui, vadovaujamam kardinolo Lorenzo Baldisseri‘o. Spalio 26 d. Sekretoriatas išsiuntinėjo anketas visoms vyskupų konferencijoms, kviesdamas įvairiems Bažnyčios lygmenims priklausančius katalikus pateikti savo nuomones su santuoka ir šeima susijusiais klausimais.
Dar prieš tris dienas, spalio 23 d., pasirodė ilgas Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefekto kard. Gerhardo Ludwigo Müllerio straipsnis leidinyje „L‘Observatore Romano“, pavadintas „Malonės galios paliudijimas: Apie santuokos neišardomumą ir diskusija apie antrą kartą civiliškai susituokusius bei sakramentus“.
Šis straipsnis gynė nekintantį Bažnyčios mokymą, kuriame sakoma, kad teisėtai sudarytos ir įgyvendintos sakramentinės santuokos negali išardyti jokia jėga žemėje ir kad išsiskyrę asmenys, sudarę naują civilinę santuoką, negali priimti atgailos sakramento ir Šv. Komunijos be tikros atgailos ir gyvenimo pakeitimo.
Šis Miulerio straipsnis aiškiai rodo jo susirūpinimą Sinodo kryptimi dar labai ankstyvu jo etapu.
Kaip ir tikėtasi, kardinolas Reinhardas Marxas, Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas ir pop. Pranciškui patariančių devynių kardinolų grupės narys, patikino, kad kardinolas Mülleris nepajėgs sustabdyti debatų ir kad Sinode „viskas bus apsvarstyta“, ir kad „šiuo metu negalima pasakyti, kokie bus diskusijų rezultatai.“
Tai labai aiškiai parodė, jog Šv. Komunijos teikimo išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“ klausimas buvo įtrauktas į Sinodo darbotvarkę.
Visos abejonės pagaliau išnyko 2014 m. vasario 20 d., kai kardinolas Kasperis kreipėsi į specialiai sušauktą kardinolų konsistoriją, skirtą artėjančiam Sinodui pasirengti.
Savo kalboje jis vėl pasisakė už leidimą išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“ priimti Šventąją Komuniją nepataisius gyvenimo, siūlydamas visą eilę potencialių tokią praktiką pateisinančių priežasčių. Jis pasakė neatmetąs galimybės, jog paskutinį žodį Sinode tars popiežius.
Ataskaitos nurodo, kad Kasperio pasiūlymui tvirtai pasipriešino kiti dalyviai. Kard. Ruini, Romos vikaras emeritas, tvirtino, jog 85 proc. dalyvavusiųjų nepritarė Kasperio nuomonei.
Tada Kasperis gavo progą atsakyti savo kritikams ir leido jiems labai aiškiai suprasti, jog veikia ne vienas, ne vien savo iniciatyva. Jis pareiškė konsistorijai, jog yra dėkingas Šventajam Tėvui „už pasitikėjimą, parodytą patikint jam padaryti šį pranešimą“.
Kun. Lombardi, Šventojo Sosto atstovas, pareiškė spaudai, kad Šventasis Tėvas pasakęs kardinolams, jog Šventosios Komunijos išsiskyrusiems ir antrąkart „susituokusiems“ teikimo problema turi būti sprendžiama „be kazuistikos“. Kun. Lombardi sakė, kad Kasperio kalba labai dera su popiežiaus žodžiais. Kitą dieną popiežius Pranciškus išgyrė Kasperio kalbą. Jis sakė:
„Vakar prieš užmigdamas aš dar kartą perskaičiau kardinolo Kasperio darbą – bet ne tam, kad lengviau užmigčiau. Norėčiau jam padėkoti, nes jo pranešime radau gilią teologiją, blaivų ir aiškų teologinį mąstymą. Malonu skaityti aiškią teologiją. <...> Jūsų pranešimas davė man daug naudos, ir man kilo viena mintis – atleiskit, Eminencija, jeigu Jus tai sutrikdys, – apie tokią teologiją sakoma, kad ją reikia „studijuoti klūpant ant kelių“. Dar kartą ačiū. Ačiū.“
Kai mažiau nei po mėnesio Kasperio kreipimasis buvo išleistas atskira knyga, šie popiežiaus žodžiai pasirodė kaip įvertinimas ant knygos viršelio nugarėlės.
Tačiau jei kard. Kasperis manė, kad viešas popiežiaus palaikymas apsaugos jį nuo rimto pasipriešinimo jo pasiūlymams, jis labai klydo.
Netrukus pasirodė nemažai reikšmingų jo pasiūlymus kritikuojančių leidinių. Svarbiausias iš jų – penkių kardinolų ir keturių teologijos specialistų knyga „Liekant Kristaus tiesoje: Santuoka ir Komunija Katalikų Bažnyčioje“ (angl. Remaining in the Truth of Christ: Marriage and Communion in the Catholic Church). Joje metodiškai paneigiami kard. Kasperio iškelti argumentai.
Pats Kasperis plačiai propagavo savo požiūrį, duodamas daugybę ilgų interviu tikintiesiems ir spaudai. Jų metu jis labai aiškiai davė suprasti, kad veikia su popiežiaus sutikimu.
Pavyzdžiui, 2014 m. rugsėjo 26 d., prieš pat Sinodo atidarymą, Kasperis davė interviu Italijos dienraščiui „Il Mattino“, kuriame pasakė:
„Aš viską suderinau su juo. Jis pritarė. Ką kardinolas gali daugiau daryti, jei ne būti su Popiežiumi?“
Vėliau savo interviu jis vėl patvirtino:
„Aš viską suderinau su Popiežiumi. Aš du kartus kalbėjau su juo. Jis atrodė patenkintas.“
Pats Šventasis Tėvas aiškiai užsiminė apie savo pažiūras. Prieš prasidedant Sinodui viename interviu Argentinos laikraščiui jo buvo paklausta apie knygą „Liekant Kristaus tiesoje...“. Žurnalistas paklausė, ar knyga nesukėlė popiežiui „nerimo“, užsimindamas, kad knyga, cituoju, „kritikuoja jūsų požiūrį.“
Šventasis Tėvas nepaneigė užuominos, jog palaiko kard. Kasperį. Jis atsakė: „Kiekvienas gali kuo nors prisidėti. Man netgi patinka ginčytis su labai konservatyviais, bet intelektualiai gerai pasirengusiais vyskupais“.
Jis tęsė:
„Pasaulis pasikeitė ir Bažnyčia negali užsisklęsti tariamose dogmų interpretacijose“.
Sinodo atidarymo pamokslo metu Popiežius Pranciškus pasmerkė „blogus ganytojus, kurie ant kitų pečių deda nepakeliamas naštas, dėl kurių patys nepajudina nė piršto“.
Jis tęsė toliau:
„Sinodo susirinkimai skirti ne gražioms ir gudrioms idėjoms aptarinėti ar pademonstruoti, kas protingesnis.“
Pirmoji Sinodo sesija įvyko pirmadienį, spalio 6 d., ir netrukus paaiškėjo, kad įvykiai klostosi pagal iš anksto numatytą planą.
Iš tiesų mes buvome iš anksto įspėti apie tokią galimybę. Rugsėjo 20 d. žurnalistas Marco Tossati dienraštyje „La Stampa“ pranešė, jog buvo girdėjęs nežinomą kardinolą aiškinant, kaip bus manipuliuojama Sinodu siekiant pakeisti Bažnyčios mokymą apie Komunijos teikimą išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“.
Tossatti paaiškino tris šio plano dalis:
Pirma, užtikrinti, kad visi pasiūlymai raštu būtų pateikti gerokai anksčiau. Taip ir buvo padaryta prieš pasirodant Tossatti straipsniui.
Antra, atidžiai perskaityti visus pasiūlymus ir viską organizuoti taip, kad prieš „probleminį“ pranešimą pirmiau kalbėtų kitas Sinodo tėvas, kuris iš anksto atsakytų į pateiksimus argumentus.
Trečia, sutrukdyti kai kuriems Sinodo tėvams kalbėti dėl „laiko trūkumo“.
Mes tiksliai nežinome, kas buvo kalbama Sinodo salėje, nes pirmą kartą Sinodo tėvų pasisakymai buvo laikomi paslaptyje. Visi ryšiai tarp Sinodo tėvų ir visuomenės buvo palaikomi kasdienėmis spaudos konferencijomis ir trumpomis apžvalgomis, kurias organizavo Šventojo Sosto spaudos tarnyba.
„Voice of the Family“ komandos nariai dalyvavo visose šiose konferencijose, ir mes galėtume nuoširdžiai sutikti su kardinolo Burke‘o teigimu, jog „informacija buvo manipuliuojama taip, kad būtų pabrėžiama tik viena nuomonė, užuot sąžiningai perdavus įvairius pateiktus požiūrius“.
Šis manipuliavimas tapo labiausiai akivaizdus Preliminariojoje ataskaitoje (lot. Relatio post disceptationem), kuri pasirodė įpusėjus Sinodui. Nors buvo manoma, kad šis tarpinis dokumentas išleistas bendradarbiaujant visiems Sinodo tėvams, kard. George Pello žodžiais, jis yra „tendencingas ir iškreiptas,“ o pasak kardinolo Wilfrido Napiero, Durbano arkivyskupo, dokumentas yra „visai nepataisomas“ ir „perteikiąs visai ne tai, ką mes visi kalbėjome“. Iš šios tarpinės ataskaitos paaiškėjo, kad radikalų tikslas buvo ne tik leidimas teikti Šv. Komuniją tam tikrai tikinčiųjų grupei, bet greičiau jau viso Bažnyčios mokymo apie gyvybę, santuoką ir šeimą pakeitimas. Dabar nėra galimybės išsamiai aptarti šį dokumentą, bet situaciją gerai apibendrino kardinolas Burke‘as, pasakęs, kad Sinodas:
„painiai, o sykiais ir klaidingai aptarinėjo praktikas, prieštaraujančias nekintančiam Bažnyčios mokymui apie Šventąją Santuoką ir su ja susijusiems papročiams. Turiu omenyje praktikas, kurios leistų teikti sakramentus viešai svetimaujantiems ir kurios tam tikru būdu toleruotų gyvenimą „susimetus“ bei seksualinius santykius tarp tos pačios lyties asmenų.“
Toliau jis Preliminariąją ataskaitą apibūdino kaip „manifestą, tam tikrą kurstymą priimti naują požiūrį Bažnyčioje į fundamentalius žmogaus lytiškumo klausimus.“
Kard. George‘as Pellas išreiškė panašų požiūrį. Tarp Bažnyčios hierarchų, teigė jis, esama „radikalių elementų“, kurie Šventosios Komunijos teikimo išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“ temą naudoja kaip „Trojos arklį“. O iš tiesų, sakė kard. Pellas, jie nori pripažinti gyvenimą „susimetus“ ir tos pačios lyties sąjungas. Tad nenuostabu, kad pasaulio žiniasklaida pranešė, jog dokumentas yra „revoliucija“ Bažnyčioje.
Tačiau dokumentui gana rimtai pasipriešino nemenka dalis Sinodo tėvų. Jie tai aiškiai parodė pasidalindami į mažas grupeles aptarti teksto. Kiekviena iš šių mažų grupelių pateikė pranešimą, siūlantį pataisas.
Spalio 16-os rytą, ketvirtadienį, kardinolas Baldisseri paskelbė, kad šių mažų grupelių pranešimai nebus skelbiami viešai, ir tai buvo dar vienas beprecedentis atvejis. Jo pranešimas sukėlė įniršio proveržį Sinodo salėje. Pranešimai nurodo, kad didelė dalis Sinodo tėvų, vadovaujami kardinolo Pello, reikalavo pranešimų paskelbimo, ir tokia galimybė buvo suteikta po 15 minučių, kai Šventasis Tėvas linktelėjo galva.
Kardinolas Burke‘as paaiškino, kodėl buvo reikalinga pranešimus paskelbti viešai:
„Buvo be galo svarbu, kad paskelbus pranešimus visuomenė sužinotų, jog ši ataskaita yra labai blogas dokumentas ir adekvačiai neišreiškia Bažnyčios mokymo bei drausmės, ir – kai kuriais aspektais – propaguoja doktrininę klaidą ir neteisingą pastoracinį požiūrį.“
Šių grupelių pranešimai užtikrino, kad galutiniame Sinodo dokumente būtų padarytos būtinos reikšmingos pataisos. Ir iš tikrųjų, galutinė Sinodo ataskaita pateikė daug Katalikų Bažnyčios mokymo tiesų kai kuriais, bet ne visais, aptartais klausimais.
Pavyzdžiui, Preliminariojoje ataskaitoje buvo sakoma, kad „sąjungos tarp tos pačios lyties žmonių negali būti iškeliamos į tą patį lygmenį kaip santuoka tarp vyro ir moters“.
Šį teiginį lengvai galima aiškinti taip, tarsi jis tvirtintų, jog tam tikrame lygmenyje jos galėtų būti laikomos teisėtomis.
Kita vertus, galutinis pranešimas cituoja ankstesnį Bažnyčios mokymą: „Nėra absoliučiai jokio pagrindo homoseksualias sąjungas laikyti bent kiek panašias į Dievo planą santuokai ir šeimai ar nors iš tolo jam analogiškas“.
Nors tokie pakeitimai yra akivaizdžiai teigiami, „Voice of the Family“ požiūriu, abiem dokumentams būdingos iš esmės tos pačios problemos ir galutinė Sinodo ataskaita, nežiūrint visų jos pataisų, lieka nepriimtina.
Mes žinome (nes tai patvirtino ir kard. Baldisseri), kad Šventasis Tėvas ir skaitė, ir pritarė visiems kiekviename Sinodo etape sukurtiems dokumentams.
Neeilinis sinodas šeimos tema buvo uždarytas šeštadienį, spalio 18 d. Galutiniame kreipimesi į sinodo tėvus popiežius Pranciškus pasmerkė tai, ką jis vadina:
„Priešiško nelankstumo pagunda, tai yra, norą užsidaryti rašytiniame žodyje, raidėje ir neleisti sau būti nustebintiems Dievo, siurprizų Dievo, dvasios; norą būti įstatymo rėmuose, tikrume to, ką mes žinome, o ne tame, ką mums dar reikia sužinoti ir pasiekti. Nuo Kristaus laikų tai yra uoliųjų, skrupulingųjų, susirūpinusiųjų ir vadinamųjų „tradicionalistų“, taip pat „intelektualų“ pagunda.“
Tada jis ėmė kritikuoti, jo žodžiais, „vadinamųjų progresyvistų ir liberalų“ trūkumus. Juos jis kaltino „žaizdų aprišimu, pirma jų neišgydžius“ ir „simptomų, o ne žmonių problemų priežasčių bei šaknų“ gydymu.
Vis dėlto paskui popiežius grįžo prie tų, kurie, cituoju, „perkeičia duoną į akmenį ir meta jį į nusidėjėlius, silpnuosius bei ligonius, tai yra, paverčia ją nepakeliama našta.“
Suprantama, kad, žinant jo pastabų kontekstą ir Sinodo debatų turinį, daugelis Šventojo Tėvo žodžius aiškino kaip kritiką tiems, kurie gina katalikų mokymą nuo grėsmės, kurią sukėlė kardinolo Kasperio ir kitų aukštų hierarchų remiamas radikalus požiūris.
Baigsiu trumpu kard. Burke‘o pamąstymu, paimtu iš Jo Eminencijos interviu, duoto „Catholic News Service“ netrukus po Sinodo uždarymo:
„Kaip žemai mes per tokį trumpą laiką smukome ir atitolome nuo mūsų tikėjimo tiesos ir visuomenės moralinio įstatymo. Bet faktas, kad šie klausimai Bažnyčioje yra rimtai aptarinėjami, turėtų mus visus sukrėsti ir paskatinti šiandien didvyriškai liudyti santuokos nesuardomumo tiesą ir ginti ją nuo puolimų pačios Bažnyčios viduje.“
Kardinolas tęsė:
„Pats faktas, kad šiuos dalykus svarsto ir kvestionuoja vyskupų konferencijų pirmininkai, Romos kurijos dikasterijų vadovai ir kiti Šventojo Tėvo specialiai paskirti asmenys, sukėlė didžiulį sąmyšį ir galėtų netgi nuvesti tikinčiuosius į klaidas, susijusias su mokymu apie santuoką, bei kitas erezijas.“
Nuo Sinodo pabaigos sąmyšis Bažnyčioje tik pagilėjo, o grėsmės šeimai dar labiau išaugo.