„Das Drama geht weiter!“ [„Vaidinimas tęsiasi“], ‒ pasakė kardinolas Reinhardas Marxas, Miuncheno arkivyskupas, interviu, duotame laikraščiui „La Repubblica“ 2014 metų spalio 20 dieną. Vaidinimas ‒ tai Vyskupų Sinodas, kurio salėje įvykiai pasisuko netikėtai. Preliminari Sinodo ataskaita (Relatio post disceptationem), pristatyta spalio 13 dieną, nepaisant joje atliktų pataisymų negavo lauktos dviejų trečdalių balsų daugumos dviem esminiais klausimais: leidimas teikti sakramentinę Komuniją išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“ ir atsivėrimas homoseksualioms poroms. Už pirmąjį punktą balsavo 104, prieš ‒ 74 vyskupai, už antrąjį balsavo 118, prieš ‒ 62 vyskupai. Nepaisant akivaizdaus pralaimėjimo kardinolas Marxas, vienas iš aistringiausių progresyviojo sparno atstovų, pasakė esąs patenkintas, nes revoliuciniai procesai paprastai vykstą palaipsniui. Kai kuriomis temomis, paaiškino jis, „mes padarėme du žingsnius į priekį ir vieną atgal“. Kad ir kaip ten būtų, atsitraukti privertė žymiai stipresnis, nei buvo tikėtasi, Sinodo tėvų pasipriešinimas. Kad suprastume įvykio reikšmę, prisiminkime, jog Vatikano II Susirinkime, nepaisant aštrių diskusijų salėje, prieštaringiausi dokumentai: Dignitatis Humanae ir Nostra Aetate, buvo patvirtinti 2308 balsais prieš 70 (pirmasis) ir 2221 prieš 88 (antrasis). Jei tada buvo galima kalbėti apie daugumos sutarimą, šiandien skilimas yra akivaizdus.
Nūdien Bažnyčia tapo kovos lauku, kokiu ji buvo daug kartų nuo pat Nikėjos iki Vatikano II Susirinkimo. Joje visada būta susidūrimų – ne tarp konservatyviųjų ir progresyviųjų, o tarp katalikų, nenorinčių paliesti nė mažiausios Tikėjimo lobio raidelės, ir tų, kurie nori į šį lobyną įvesti naujoves. Popiežiaus Pranciškaus sakinys: „Dievas nebijo naujovių“ turi būti suprantamas kita prasme, nei popiežius turėjo galvoje: tai gali paprasčiausiai reikšti, kad Dievas nebijo „novatorių“, jis sunaikina jų darbus ir jų nugalėjimo užduotį patiki nekintamo Bažnyčios magisteriumo gynėjams.
Tikėjimo ir moralės srityje kiekviena išimtis įveda taisyklę, ir kiekviena nauja taisyklė atveria duris normatyvinei sistemai, panaikinančiai senąją. Naujovė turi revoliucinę reikšmę, todėl turi būti sulaikyta pačioje užuomazgoje. Interviu didžiausiai pasaulyje katalikų naujienų tarnybai „Catholic News Service“ kardinolas George Pellas reikalavimą teikti Komuniją išsiskyrusiems ir iš naujo „susituokusiems“ apibūdino kaip Trojos arklį, atveriantį kelią homoseksualių sąjungų pripažinimui. Išsiskyrusių ir iš antrą kartą „susituokusių“, kurie prašo Komunijos, skaičius iš tiesų yra nereikšmingas. Ant kortos pastatyta visai kas kita: tai homoseksualių santykių pripažinimas – laikymas jų ne nuodėme ar netvarkingu polinkiu, o pozityvia „trauka“ gėrio link, verta ganytojiško rūpesčio ir teisinės apsaugos.
Kardinolai Marxas ir Schönbornas labai aiškiai išreiškė šį norą, ir Sinodo sekretoriaus padėjėjas mons. Bruno Forte, Tiubingeno eretiškosios mokyklos sekėjas, išpildė jų pageidavimus, sukurdamas skandalingiausius preliminarios Relatio fragmentus. Tiesa, didžioji Sinodo tėvų dauguma juos atmetė, bet kas neleidžiama teoriškai, leista praktiškai ‒ tie fragmentai palikti galutiniam kito Sinodo sprendimui. Daugelio pasauliečių, kunigų ir vyskupų supratimu, homoseksualumas, net jei nėra pripažįstamas įstatymo, gali būti praktikuojamas, nes jis nereiškia sunkios nuodėmės. Tai susiję su nesantuokinio gyvenimo kartu klausimu. Jeigu nesantuokiniai lytiniai santykiai nėra sunki nuodėmė, bet turi pozityvią vertę su sąlyga, kad yra pastovūs ir nuoširdūs, vadinasi, jie nusipelno kunigo palaiminimo ir teisinio valstybės pripažinimo. Jeigu jie turi vertę, reiškia, turi ir teisę, ir jeigu nesantuokiniai lytiniai santykiai egzistuoja kaip žmogaus teisė, žingsnis nuo išsiskyrusiųjų gyvenimo „susimetus“ iki homoseksualios santuokos yra neišvengiamas.
Dviejų tūkstančių metų nekintantis Bažnyčios mokymas sako, kad homoseksualūs santykiai turi būti laikomi prigimčiai prieštaraujančia yda, kuri ne tik nuveda žmones į amžinąją pražūtį, bet ir moraliai sužlugdo visuomenę. Šventasis Augustinas „Išpažinimuose“ apibendrina Bažnyčios Tėvų mintį: „Todėl nuodėmės prieš prigimtį, kaip kad Sodomos nuodėmė, visada ir visur yra pasibjaurėtinos ir nusipelno bausmės. Jei visos tautos tai darytų, būtų ta pačia nedorybe nusikaltusios pagal Dievo įstatymą.“ („Išpažinimai“, Trečioji knyga, aštuntas skyrius).
Bėgant amžiams Bažnyčios ganytojai susirinkdavo ir perduodavo šį amžinąjį mokymą. Taigi krikščioniškoji etika visada be išlygų smerkė homoseksualius santykius ir įrodinėjo, kad ši yda jokiu būdu negali būti nei teisiškai pripažįstama, nei politiškai skatinama. Kai Europos Parlamentas 1994 metais priėmė pirmą rezoliuciją homoseksualios pseudosantuokos naudai, Jonas Paulius II savo vasario 20 d. kreipimesi pakartojo, kad „teisinis homoseksualios praktikos pripažinimas morališkai nepriimtinas […] Šia rezoliucija Europos Parlamentas buvo paprašytas įteisinti moralinę netvarką. Parlamentas klaidingai suteikė institucinę vertę iškreiptam elgesiui, neatitinkančiam Dievo plano. […] Pamiršdami Kristaus žodžius – „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32) – jie, iškreipdami pačią šeimos esmę, mėgino įteigti mūsų žemyno gyventojams, kad moralinis blogis, nukrypimas ir vergystės rūšis yra kelias į laisvę.”
Plyšys šiame doktrinos pastate atsivėrė 2013 m. liepos 28 d., kai, grįždamas lėktuvu iš Brazilijos, popiežius Pranciškus ištarė garsiuosius žodžius „Kas aš esu, kad jį teisčiau!“. Nuo tos akimirkos jais buvo imta teisinti bet kokius prasižengimus. Tačiau tiesą apibrėžiantis ir klaidas pasmerkiantis sprendimas yra Kristaus Vikaro, vyriausiojo tiesos sargo ir teisėjo tikėjimo ir moralės dalykuose, jurisdikcija par excellence. Cituodami Pranciškaus žodžius, kai kurie vyskupai ir kardinolai, Sinodo salėje ir už jos, prašė pripažinti teigiamus nenatūralių sąjungų aspektus.
Tačiau jei viena sunkiausių nuodėmių nustoja būti tokia, išblanksta pati nuodėmės samprata ir vietoj jos iškyla liuteroniška gailestingumo idėja, kuri buvo pasmerkta Tridento Susirinkime. Kanonuose apie Nuteisinimą (1547 m. sausio 13 d.) rašoma: „Jei kas nors sako, kad nuteisinantis tikėjimas yra ne kas kita, o tik pasitikėjimas dieviškuoju gailestingumu (12 kanonas)... kad Jėzus Kristus buvo Dievo duotas žmonėms kaip Atpirkėjas, kuriuo reikia pasitikėti, ir ne taip pat kaip įstatymų leidėjas, kuriam reikia paklusti (21 kanonas)... kad nėra mirtinos nuodėmės, tik neištikimybės nuodėmė (Kanonas 27)... tebūnie atskirtas.“
Čia mes nagrinėjome teologines temas, kurios turi socialinį atgarsį. Jį išgirsti teisę ir pareigą turi netgi pasauliečiai, mat artinasi ne tik 2015 m. Sinodas, bet ir 2017-ieji ‒ Liuterio revoliucijos penkišimtosios ir Fatimos apsireiškimų šimtosios metinės.
Tai, kas prasidėjo, yra ne žaismingas vaidinimas, kaip davė suprasti kardinolas Marxas, o sunkus mūšis, į kurį įtraukti ir dangus, ir žemė. Paskutiniai veiksmai bus dramatiški, bet epilogas tikrai bus pergalingas, jei tikėsime dieviškuoju pažadu, kurį patvirtinto Švč. Mergelė Cova da Iria vietovėje 1917 m.
Tesuteikia Nekaltai Pradėtoji nuolatinį minčių ir veiksmų tyrumą visiems, esantiems mūšio įkarštyje ir drąsiai ginantiems katalikų tikėjimo vientisumą.
„Corrispondenza Romana“
2014 m. spalio 22 d.