Rugsėjo 8 d. paskelbti pop. Pranciškaus du laiškai motu proprio apie santuokų anuliavimo procedūrų supaprastinimą lietuviškoje žiniasklaidoje buvo beveik nepaminėti, o iš Vakarų žiniasklaidos aiškėja, kad šie dokumentai gali sukelti tikrą revoliuciją šeimos moralės srityje. Vis daugiau žymių kanonistų ir Bažnyčios veikėjų kritikuoja Popiežiaus reformą, ir jų balsai vis garsėja. Pateikiame gerb. Roberto de Mattei pirmąsias įžvalgas apie reformą, ateityje žadame paskelbti daugiau straipsnių šia tema.Artėja katalikiškos skyrybos?
2015 m. rugsėjo 8 d. paskelbti popiežiaus Pranciškaus apaštaliniai laiškai motu proprio: „Mitis Judex Dominus Jesus“, Lotynų Bažnyčiai, ir „Mitis et Misericors Jesu“, Rytų Bažnyčioms, sudavė rimtą smūgį krikščioniškai santuokai.
Santuokos neišardomumas yra dieviškas ir nekeičiamas Jėzaus Kristaus įstatymas. Bažnyčia negali „panaikinti“ santuokos ją nutraukdama. Ji gali, paskelbdama santuoką negaliojančia, tik patvirtinti jos neegzistavimą dėl jos galiojimą užtikrinančių būtinų sąlygų trūkumo. Tai reiškia, kad kanoninio proceso metu Bažnyčios prioritetas yra ne sutuoktinių noras gauti santuokos negaliojimo patvirtinimą, o pats santuokinio ryšio galiojimas. Šiuo klausimu pop. Pijus XII mums primena:
„Santuokos bylas nagrinėjančio proceso galutinis tikslas yra padaryti sprendimą, atitinkantį tiesą ir įstatymą; šis sprendimas santuokos negaliojimo bylų procedūrose susijęs su tvirtinimu apie santuokinio ryšio negaliojimą.“[1]
Tikintieji gali apgauti Bažnyčią, kad pasiektų savo santuokos negaliojimo pripažinimą, pavyzdžiui, pasitelkę melagingus liudininkus, bet Bažnyčia negali apgauti Dievo, todėl turi pareigą griežtai patikrinti aiškius ir tikslius faktus.
Kanoninio proceso metu pirmiausia turi būti ginami santuokos, šios dieviškos institucijos, interesai. Šios realijos pripažinimą ir gynimą juridinėje sferoje tiksliai apibūdina posakis favor matrimonii, reiškiantis prielaidą, kad santuoka yra galiojanti, kol neįrodoma kitaip. Jonas Paulius II gerai paaiškino, jog Bažnyčios magisteriumas santuokos neišardomumą pripažįsta kaip įprastą kiekvienos sudaromos santuokos įstatymą – kaip tik todėl, kad santuoka iš anksto laikoma galiojančia nepriklausomai nuo paties santuokinio gyvenimo kokybės ir nuo galimybės kai kuriais atvejais paskelbti ją negaliojančia.[2]
Kai Apšvieta pamėgino suduoti mirtiną smūgį krikščioniškai santuokai, pop. Benediktas XIV dekretu „Dei miseratione“ (1741 m. lapkričio 3 d.) įsakė, kad kiekvienoje vyskupijoje būtų paskirtas defensor vinculi (liet. ryšio [santuokinio] gynėjas), ir įvedė dviejų nuosprendžių būtino atitikimo norint paskelbti santuokos negaliojimą principą. Šis dviejų vienodų nuosprendžių (dvigubo patvirtinimo) principas buvo patvirtintas 1917 m. Kanonų teisės kodekso ir įtrauktas į Jono Pauliaus II 1983 m. sausio 25 d. paskelbtą Kanonų teisės kodeksą.
Popiežiaus Pranciškaus motu proprio šį principą panaikina. Sutuoktinių interesai įgyja pirmenybę prieš santuokos interesus. Pats dokumentas tai patvirtina, apibendrindamas pagrindinius reformos punktus: atsisakoma dvigubo patvirtinimo paliekant tik vieną sprendimą santuokos negaliojimo naudai; vyskupui suteikiama vienvaldė galia, jis tampa vienintelis teisėjas; įvedamas spartesnis procesas (lot. brevior, trumpesnis), praktiškai nekontroliuojamas, nes Romos Rotos vaidmuo sumažinamas iki minimumo.
Kaip kitaip aiškinti, pavyzdžiui, dvigubo patvirtinimo panaikinimą? Dėl kokių rimtų priežasčių šis principas – po 270 metų – buvo pašalintas?
Dėl šio punkto kard. Burke‘as prisiminė liūdną patirtį. 1971 m. liepą Jungtinėse Valstijose įsigaliojo vadinamosios laikinosios normos, faktiškai pašalinusios būtiną dvigubą patvirtinimą. Šio panaikinimo pasekmė – vyskupų konferencija neatmetė nė vieno iš šimtų tūkstančių reikalavimų anuliuoti santuoką, ir žmonės šį procesą visuotinai ėmė vadinti „katalikiškomis skyrybomis“.[3]
Dar blogiau yra galios suteikimas vietos vyskupui, kaip vieninteliam teisėjui, savo nuožiūra pradėti paspartintą procesą. Vyskupas savo juridinę galią gali vykdyti asmeniškai arba deleguoti ją komisijai, nebūtinai sudarytai iš teisininkų. Ši komisija, sudaryta vyskupo sprendimu, natūraliai seks jo pastoraciniais nurodymais, kaip jau vyksta su „vyskupijų patariamaisiais centrais“, neturinčiais jokios teisinės kompetencijos.
1683 kanono ir 14 punkto kombinacija turės siaubingas pasekmes. Sprendimams neišvengiamai įtaką darys sociologinio pobūdžio motyvai: išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“ remiantis „gailestingumu“ bus taikomos lengvatinės procedūros. „Gailestingumo Bažnyčia, – pastebėjo Giuliano Ferrara, – pradėjo savo kelią.“[4]
Kai kuriose diecezijose vyskupai, žinoma, mėgins užtikrinti proceso rimtumą, bet lengva įsivaizduoti, kad daugelyje kitų vyskupijų, pavyzdžiui, Centrinėje Europoje, santuokos negaliojimo pripažinimas taps paprastu formalumu. 1993 m. Freiburgo arkivyskupas Oskaras Saieris, Mainco vyskupas Karlas Lehmanas ir Rotenburgo vyskupas Walteris Kasperis paskelbė dokumentą, ginantį tuos, kurie sąžinėje jautėsi tikri dėl savo santuokos negaliojimo, bet negalėjo to įrodyti teisme.[5] Tikėjimo doktrinos kongregacija atsakė laišku „Annus Internationalis Familiae“ (1994 m. rugsėjo 14 d.), teigdama, kad šis būdas nepraktikuotinas, nes santuoka yra viešas faktas: „Nepripažinti šio esminio bruožo reikštų neigti, kad santuoka Bažnyčioje egzistuoja kaip tikrovė, t. y. kaip Sakramentas.“
Vis dėlto pasiūlymą vėl neseniai iškėlė pastoracinė Freiburgo vyskupijos tarnyba, pasak kurios, išsiskyrę ir antrą kartą susituokę, savo sąžinėje būdami įsitikinę pirmosios santuokos negaliojimu, galės priimti Sakramentus ir užimti pareigas parapijų tarybose.[6]
Favor matrimonii vietą užėmė favor nullitatis, tapusi pagrindiniu įstatymo elementu, o santuokos neišardomumas sumenkinamas iki sunkiai įgyvendinamo „idealo“. Teoriškai jis pripažįstamas, bet praktikoje žmogui suteikiama teisė į kiekvienos nepasisekusios santuokos negaliojimo paskelbimą. Užteks savo sąžinėje laikyti savo santuoką negaliojančia, kad Bažnyčia ją pripažintų tokia. Tai tas pats principas, kuriuo remdamiesi kai kurie teologai santuoką laiko „mirusia“, kai vieno ar abejų sutuoktinių „meilė miršta“.
2010 m. sausio 29 d. popiežius Benediktas XVI paragino Romos Rotos tribunolą neanuliuoti santuokų „nuolaidžiaujant sutuoktinių norams ir lūkesčiams ar pasiduodant socialinės aplinkos sąlygoms“. Tačiau Centrinės Europos vyskupijose santuokos negaliojimo paskelbimas taps vien formaliu veiksmu, kaip tai nutiko JAV Laikinųjų normų įvedimo metais. Pagal gerai žinomą Greshamo dėsnį: „blogi pinigai išstumia gerus pinigus“, artėjančiame chaose „greitos skyrybos“ neišvengiamai triumfuos prieš neišardomą santuoką.
Jau daugiau nei metus girdime kalbas apie nematomą schizmą Katalikų Bažnyčioje, tačiau neseniai apie tai prakalbo ne kas kitas, o pats Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas Gerhardas Mülleris. Vienoje iš savo kalbų Regensburge jis įspėjo apie skilimo Bažnyčioje pavojų, ragindamas būti atsargiems ir neužmiršti protestantiškos schizmos, prieš 500 metų padalijusios Europą, pamokos.
Spalį vyksiančio Sinodo šeimos tema išvakarėse popiežiaus Pranciškaus reforma neužgesino ugnies, priešingai, dar labiau ją pakurstė ir nutiesė kelią kitoms katastrofiškoms naujovėms. Tylėti tampa nebeįmanoma.
Roberto de Mattei
Romos korespondentas
2015 m. rugsėjo 9 d.
ŠALTINIS: RORATE CAELI
[1] Kreipimasis į Romos Rotą, 1944 m. spalio 2 d.
[2] Kalba Romos Rotai, 2000 m. sausio 21 d.
[3] Permanere nella verità di Cristo. Matrimonio e comunione nella Chiesa cattolica, Siena: Edizioni Cantagalli S.r.l, 2014, pp. 222-223.
[4] „Il Foglio“, 2015 m. rugsėjo 9 d.
[5] „Il Regno“, Documenti, 38 (1993), pp. 613-622.
[6] „Il Regno“, Documenti, 58 (2013), pp. 631-639.