Praėjusį spalį Romoje vyko daug susidomėjimo sulaukęs vyskupų sinodas jaunimui. Vysk. Athanasius Schneideris interviu su „Life Site News“ paanalizavo jo eigą ir baigiamąjį dokumentą.
LifeSite: Ekscelencija, kuo neseniai vykusio Sinodo „Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo įžvelgimas“ baigiamasis dokumentas savo kalba, turiniu ir stiliumi skiriasi nuo ankstesnių sinodų baigiamųjų dokumentų?
Vysk. Schneideris: Pagrindinis skirtumas tarp pastarojo sinodo baigiamojo dokumento ir ankstesnių sinodų dokumentų yra tas, kad jį iš karto patvirtino popiežius. Kalbant apie turinį, tai buvo pirmas kartas, kai pasaulinis katalikų vyskupų susirinkimas nagrinėjo konkrečiai jaunimo temą. Baigiamojo dokumento kalba ir stilius taip pat skiriasi nuo ankstesnių sinodų dokumentų: jis pasižymi doktrininio aiškumo trūkumu ir sentimentalių frazių gausa. Ši savybė iš dalies buvo būdinga ir 2015 m. Sinodo šeimos tema baigiamajai ataskaitai.
Magisterinis dokumento svoris
Pagal naująją apaštalinę konstituciją „Episcopalis Communio“, jei Romos pontifikas „aiškiai patvirtina baigiamąjį dokumentą“ arba „suteikia sprendžiamąją galią sinodo susirinkimui“, dokumentas tampa Petro įpėdinio ordinariu magisteriumu (mokymu). Ką apie tai manote? Kaip tai turėtų suprasti pasauliečiai?
Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ką reiškia „ordinarinis magisteriumas“. Ši frazė yra nauja, ji neegzistavo iki pat pop. Pijaus IX laikų. Tiesą sakant, pop. Pijus IX ir Vatikano I Susirinkimas vartojo ne frazę „ordinarinis magisteriumas“, o „ordinarinis visuotinis magisteriumas“. Šis magisteriumas buvo laikomas neklaidingu, t. y. jis reiškė, kad visi vyskupai kartu su popiežiumi visais laikais ir visose vietose neklaidingai mokė tų dalykų, kurie yra būtini išganymui. Be neklaidingų popiežiaus skelbiamų dogmų („ex cathedra“), ekumeninių susirinkimų neklaidingų doktrininių apibrėžimų ir ordinarinio visuotinio magisteriumo neklaidingo nuolatinio mokymo, jokie Bažnytinės mokomosios valdžios dokumentai neturi neklaidingumo žymės.
Kad išvengtume sumaišties, geriau būtų vartoti terminą „kasdienis Romos pontifiko ir vyskupų magisteriumas“, kai popiežius kartu su kardinolų kolegija ar pasaulio vyskupais, ar kokios nors šalies vyskupais paskelbia tokius neklaidingumo savybės neturinčius dokumentus, kaip mūsų aptariamas dokumentas.
Instrumentum laboris
Ekscelencija, Sinodo darbinis dokumentas (Instrumentum laboris) buvo įtrauktas į Baigiamąją ataskaitą (Nr. 3). Sinode jis buvo smarkiai kritikuojamas dėl daugelio dalykų. Vienas iš jų – esą jis pernelyg sociologinio pobūdžio. Taip pat jame randamas tam tikrą ideologiją reiškiantis akronimas „LGBT“, kurį vartoja homoseksualizmo lobistai. Daugelis vyskupų tikėjosi, kad Instrumentum laboris „mirs“ ir užleis vietą visai kitokiam naujam dokumentui. Ką manote apie darbinio dokumento įtraukimą į Baigiamąją ataskaitą?
„LGBT“ akronimas yra klastingas globalios propagandinės kampanijos šūkis, kuriuos siekiama skleisti homoseksualizmo ideologiją ir legalizuoti homoseksualų elgesį. Nekritiškas šio termino įtraukimas į oficialų Visuotinės Bažnyčios dokumentą yra absoliučiai nepriimtinas. Šis faktas liudija apie nūdien besimezgantį Šventojo Sosto bendradarbiavimą su totalitarinės homoseksualizmo ideologijos diktatūra. Darbinio dokumento įtraukimas į Baigiamąją ataskaitą yra nesąžiningas būdas prieš vyskupų valią įsileisti – tarsi pro šalutines duris – nepriimtiną politinį akronimą „LGBT“.
Lytiškumas
Daugiausiai Sinodo tėvų priešiškumo sulaukė 150 paragrafas (iš 248 vyskupų 65 balsavo prieš). Kaip vertinate šį paragrafą, ypač jame vartojamą frazę „lytinė orientacija“ ir raginimą „giliau išplėtoti antropologinį, teologinį bei pastoracinį požiūrį į seksualumą“?
<...> Šiandien terminas „lytinė orientacija“ yra labai dviprasmiškas. Jį savo tikslams plačiai vartoja homoseksulizmo judėjimo lobistai Jungtinėse Tautose. Katalikų Bažnyčios Katekizmas vartoja terminą „homoseksualus potraukis“, kuris daug tinkamiau išreiškia įvairius netvarkingus psichologinius bei moralinius polinkius arba kūnišką geidulingumą, kylantį dėl prigimtinės nuodėmės. Žodis „orientacija“ susijusi su kokiu nors pozityviu tikslu, palankiu nusistatymu tam tikros tikrovės atžvilgiu ir todėl neturėtų būti vartojamas norint išreikšti homoseksualų polinkį.
Tikriems katalikams – juo labiau Bažnyčios mokomajai valdžiai – antropologinis, teologinis ir pastoracinis mokymo apie žmogaus seksualumą pagilinimas gali reikšti tik viena: aiškiau skelbti apreikštąją tiesą apie žmogaus seksualumą, kaip Dievas jį sumanė bei sukūrė ir kaip apie jį visada nekintamai, ta pačia prasme, mokė Šventasis Raštas ir Bažnyčios Tradicija. Toks gilesnis apsvarstymas neišvengiamai turėtų apimti ir pagarbą skaistumo dorybei.
Deja, baigiamajame Sinodo dokumente nerasime aiškaus katalikiško mokymo apie skaistybę. Jauniems žmonėms dvasiškai būtų buvę labai naudinga, jei Baigiamojoje ataskaitoje būtų įdėta bent keletas citatų apie skaistybę, pavyzdžiui, kad ir šie Jono Pauliaus II žodžiai:
„Tikroji laimė reikalauja drąsos ir pasiaukojimo dvasios, atmetant bet kokį pritarimą blogiui ir būnant pasirengus bet kokia, net ir mirties, kaina būti ištikimiems Dievui ir Jo įsakymams. Ši žinia aktuali kaip niekados! Šiandien malonumas, savanaudiškumas ir atviras nemoralumas aukštinami vardan klaidingų laisvės ir laimės idealų. Būtina vėl aiškiai patvirtinti, kad širdies skaistybė neatskiriama nuo kūno skaistybės, nes skaistybė yra tikros meilės sargas.“ (Angelo malda, 2003 m. liepos 6 d.)
Sinodiškumas
121 punktas, kalbantis apie Bažnyčios sinodišką pobūdį, taip pat sulaukė gan nemažo pasipriešinimo (prieš balsavo 51 vyskupas). Nors Sinode apie šią temą buvo beveik nekalbama, ji dominuoja trečiojoje Baigiamosios ataskaitos dalyje, taip nustebindama daugelį Sinodo tėvų. Kai kurie nuogąstauja, kad sinodiškumu bus pasinaudota įvedant į Bažnyčią neortodoksines idėjas. Ką apie tai manote?
Tai, kad jaunų žmonių sielovadai skirto sinodo dokumente buvo suteikta tiek daug vietos išskirtinai ekleziologinei ir, tam tikra prasme, „klerikalinei“ temai, be galo stebina ir kelia įtarimą. Iš tiesų, kai kurie aukšto rango hierarchai pasinaudojo Sinodu jaunimui – o kartu ir pačiais jaunuoliais, kitaip tariant, „mažutėliais“ – tam, kad siektų savų tikslų: padidintų savo sprendimo galią Bažnyčioje ir paskleistų Bažnyčios gyvenime savo ideologiją. Maža to, tai jie darė klaidingai apeliuodami į Bažnyčios Tėvus.
Ironiška, kad Baigiamoji ataskaita, gindama naują „sinodiškumo“ idėją, remiasi šv. Jonu Auksaburniu. Juk jis pats nukentėjo nuo „sinodiškumo“, t. y. buvo pasmerktas vyskupų sinodo. Pastarasis rėmėsi Antiochijos arijonišku sinodu, kuris savo ruožtu buvo pasmerkęs šv. Atanazą.
Taigi du iš didžiųjų Bažnyčios Daktarų, šv. Atanazas ir šv. Jonas Auksaburnis, buvo tapę „sinodiškumo“ aukomis. Juos abu pasmerkė sinodai. Šiandien šių šventųjų, kartu su šv. Ambraziejumi ir šv. Augustinu, statulos laiko šv. Petro sostą Romos Šv. Petro bazilikoje.
Be to, gerai žinome, ką vienas didžiausių Bažnyčios Tėvų šv. Grigalius Nazianzietis manė apie „sinodiškumą“: „Stengiuosi vengti bet kokio vyskupų susirinkimo, nes nesu matęs, kad koks nors sinodas baigtųsi gerai ar kad jis būtų sumažinęs, o ne padidinęs netvarką.“ (Ep. ad Procop)
„Sinodiškumo“ temos „prastūmimas“ į baigiamąjį dokumentą pažeidžiant tikruosius sinodiškumo metodus – ji nebuvo pakankamai aptarta Sinodo salėje, vyskupams nebuvo duota pakankamai laiko perskaityti galutinio teksto, maža to, jis buvo pateiktas tik itališkai – yra skandalingas „klerikalizmo“ blogąja prasme demonstravimas. Tokiu „sinodiniu“ klerikalizmu siekiama Bažnyčios gyvenimą paversti pasaulietiško ar protestantiško tipo parlamentarizmu su nuolatinėmis diskusijomis ir balsavimais dėl dalykų, dėl kurių negali būti balsuojama.
Moterų vaidmuo Bažnyčioje
148 punktas, kalbantis apie moterų vaidmenį Bažnyčioje, taip pat buvo minimas kaip viena iš kontroversiškesnių Baigiamojo dokumento vietų. Vienas mūsų šaltinis, dalyvavęs Sinode, teigė, kad 148 punkto raginimas įtraukti moteris į „visų lygių bažnytines struktūras“ griauna apaštališką Bažnyčios prigimtį, atmeta paties Kristaus vyskupams skirtą vadovaujantį vaidmenį ir pakerta dvasinę kunigų tėvystę. Ar sutinkate su šia nuomone? Kokiais teisėtais būdais Bažnyčia galėtų labiau įtraukti moteris į sprendimų priėmimo procesą? Ar egzistuoja šio įtraukimo ribos?
„Moterų vaidmens Bažnyčioje“ temos įtraukimas į Sinodo diskusijas ir jo baigiamąjį dokumentą dar kartą parodo, kaip mūsų brangiais jaunais žmonėmis piktnaudžiauja aukšto rango hierarchai, kurie nori kitokios Bažnyčios, kurie nori įtvirtinti Bažnyčioje nemoterišką feminizmo ideologiją. Tikra katalikė moteris nenori turėti sprendimo galios bažnytinėje politikoje ar tais klausimais, kurie iš esmės priklauso Dievo įsteigtai hierarchijai. Tikra katalikė moteris bjaurisi kovomis dėl galios Bažnyčios gyvenime. Didžiausia sprendžiamoji moters galia Bažnyčios gyvenime yra katalikiška motinystė. Ar gali būti didesnė sprendžiamoji galia nei motinos, kuri augina būsimus šventus kunigus, būsimus šventus vyskupus, būsimą šventą popiežių? Kokią milžinišką sprendžiamąją galią turi jauna moteris, kuri tampa Kristaus Nuotaka ir savo pašvęstuoju, vienuolišku gyvenimu atstovauja Bažnyčios širdžiai! Žinoma, yra šventų moterų, kurios buvo Bažnyčios Daktarės. Tai šv. Hildegarda Bingenietė, šv. Kotryna Sienietė, Šv. Teresė Avilietė ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, jau neminint dviejų Europos globėjų: šv. Brigitos Švedės ir šv. Kryžiaus Teresės Benediktos (Editos Štein). Jos mokė Bažnyčią to, ką pačios buvo gavusios iš Bažnyčios, o ne kokių nors savų idėjų. Joms tai leido daryti kontempliatyvus gyvenimas, šventumas ir meilė Bažnyčios mokymo grynumui.
Kai Bažnyčią užklupdavo dideli išbandymai, šios šventos moterys, įkvėptos meilės Bažnyčiai, nebijodavo prabilti ir dukteriškai pataisydavo vyskupus ar net popiežius, kai tuo tarpu dvasininkai dažnai pasirodydavo esą bailiai ir nepapriekaištaudavo aukštiems hierarchams, kai to reikėdavo, nes labiau rūpindavosi savo karjera. Anos šventos moterys savo laiku nepriklausė jokioms sprendimo galią turinčioms Bažnyčios struktūroms. Neįkalinkime katalikių moterų tose struktūrose, kitaip jos praras laisvę viešai kritikuoti dvasininkų piktnaudžiavimus ar dukteriškai įspėti aukščiausius Bažnyčios hierarchus. Mums nereikia klerikalizuotų moterų, kurios taptų bažnytinės biurokratijos dalimi. Šiandien Bažnyčiai nepraprastai reikia naujos Hildegardos, naujos Kotrynos Sienietės, naujų šventų moterų, kurios savo išmintimi bei malda praturtintų tikėjimo supratimą ir drąsiai įspėtų apsileidusius ar piktnaudžiaujančius visų lygių dvasininkus.
Seksualinis piktnaudžiavimas
Ar Baigiamoji ataskaita (29–31 punktai) skiria deramą dėmesį seksualinio piktnaudžiavimo krizei, padariusiai žalą ypač kai kurioms pasaulio šalims? Arkivysk. Charles‘as Chaputas sakė, kad tekstas apie seksualinį piktnaudžiavimą yra „nepakankamas ir nuviliantis“ ir kad šios krizės nepaliestų šalių vyskupai akivaizdžiai „nesuvokia jos mąsto ir sunkumo“. „Tekste trūksta nuoširdaus gailesčio“, – sakė jis, – ir nors klerikalizmas „yra iš dalies kaltas dėl seksualinio piktnaudžiavimo, daugeliui pasauliečių, ypač tėvams, tai jokiu būdu nėra pagrindinė problema.“
Sutinku su arkivysk. Chaputo pastebėjimais. Dokumento atsakymas į seksualinio piktnaudžiavimo problemą Bažnyčios gyvenime yra aiškiai nepakankamas. Viena skausmingiausių ir giliausių Bažnyčios žaizdų – dvasininkų vykdytas vaikų ir paauglių seksualinis išnaudojimas, nebuvo net atskirai įvardytas. Jis buvo paminėtas kartu su įvairiais piktnaudžiavimo tipais: piktnaudžiavimu jaunais žmonėmis, piktnaudžiavimu galia, piktnaudžiavimu sąžine, ekonominiu piktnaudžiavimu ir t. t.
Tekstas nutylėjo pagrindinę piktnaudžiavimo priežastį, taip išvengdamas nemalonios temos. Nenoras kalbėti apie įrodytą faktą, kad homoseksualumas yra viena iš seksualinio nepilnamečių išnaudojimo priežasčių, yra nesąžiningas arba ideologiškai motyvuotas – siekiant apsaugoti homoseksualumo prestižą, arba politiškai motyvuotas – norint neprieštarauti vyraujančiai sekuliariai nuomonei, neigiančiai ryšį tarp homoseksualumo ir seksualinio nepilnamečių išnaudojimo.
Nesenoje akademinėje studijoje Rutos institutas (Luiziana, JAV) pateikė aiškius įrodymus apie ryšį tarp dvasininkų homoseksualumo ir seksualinio nepilnamečių išnaudojimo. Pasak šios studijos, 78 proc. išnaudotų nepilnamečių buvo ne vaikai, o lytiškai subrendę vyriškosios lyties paaugliai. <...> Ar toks faktų nutylėjimas Sinodo baigiamajame dokumente nėra tam tikra klerikalizmo forma?
Teigiami elementai
Kokius teigiamus dalykus matote Baigiamojoje ataskaitoje?
Žinoma, dokumente yra teigiamų dalykų. Pavyzdžiui, galima paminėti šiuos:
Kvietimas į šventumą (165 punktas)
Nuostabus ir teologiškai teisingas šventosios Liturgijos aprašymas (134); tylos svarba, pagarbi Paslapties baimė ir pan.
Pabrėžiama maldos, apmąstymo, eucharistinės adoracijos, vidinio gyvenimo, piligrimystės ir liaudies pamaldumo praktikų svarba.
Poreikis pagrįsti savo tikėjimą, cituojant 1 Petro laišką (3, 15).
Raginimas nekurti naujos Bažnyčios (60)
Malonės paminėjimas – šešis kartus; vis dėlto žodis „veikla“ paminėtas du kartus dažniau.
Dvasinio vadovavimo svarba.
Askezės, dvasinės kovos, sąžinės formavimo paminėjimas.
Malda už pašaukimus.
Nuostabi pabaiga (167)
Nutylėjimai ir tendencingi terminai
Ekscelencija, ar norėtumėte dar ką nors pridurti?
Norint visapusiškai įvertinti dokumentą reikia atsižvelgti ir į nutylėjimus bei šališkus terminus. Šie nutylėjimai ir tendencingos sąvokos atspindi tam tikrą ideologiją. Iš tiesų, bendra dokumento dvasia rodo polinkį į natūralizmą, antropocentrizmą, doktrininį dviprasmiškumą, miglotą sentimentalizmą ir subjektyvizmą. Šį polinkį galima nesuklystant apibūdinti kaip neopelagianizmą, apgaubtą klerikalizmu.
Atkreipkite dėmesį, pavyzdžiui, į šiuos nutylėjimus, kalbančius už save: visiškai nepaminėti tokie žodžiai, kaip „šventas“, „pašventintas“, „uola“, „amžinas“, „amžinybė“, „antgamtinis“, „dangus“ (amžinojo gyvenimo prasme), „nugalėti“, „laimėti“, „priešintis“, „ginti“, „karys“, „pergalė“, „tikslas“, „dorybė“ (teologine prasme), „siela“ (vietoje to „kūnas“ paminėtas 19 kartų), „tiesa“ (teologine ar metafizine prasme), „objektyvus“, „aiškus“, „įsitikinimai“, „Dievo įstatymas“, „įstatymo laikymasis“, „įsakymai“, „atgaila“, „paklusnumas“, „kankinystė“ (mirties už katalikų tikėjimą prasme), „pagarba Dievui“.
Ten pat sutinkame šiuos tendencingai vartojamus žodžius: „žmogiškas“ (20 kartų, o „dieviškas“ pavartotas tik 2 kartus), „kūnas“ (19 kartų, o „siela“ neminima iš viso), „istorija“ (15 kartų), „patirtis“ (52 kartus), „laisvė“ (38 kartai), „veikla“ (25 kartus), „žemė“ (6 kartus), „ekologija“ (3 kartus), „sinodiškas“ ir „sinodiškumas“ (105 kartus).
Be galo keista, kad Baigiamajame dokumente nėra šių jaunimo formavimui ypač tinkamų Biblijos citatų:
„Štai vienas jaunuolis prisiartino prie Jėzaus ir paklausė: „Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jis atsakė: „<...> O jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų.“ (Mt 19, 16–17)
„Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių.“ (1 Kor 15, 19)
„Todėl aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas.“ (1 Kor 9, 26)
„Būkite jame įsišakniję ir ant jo statykitės, tvirtėkite tikėjimu, kaip esate išmokyti, kupini dėkingumo.“ (Kol 2, 7)
„Saugokis jaunatvės aistrų! Ieškok teisumo.“ (2 Tim 2, 22)
„Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome.“ (Žyd 11, 1)
„Štai pergalė, nugalinti pasaulį: mūsų tikėjimas!“ (1 Jn 5, 4)
Nesenstantis Bažnyčios balsas
Štai aktualumo neprarandantys pop. Pijaus XII žodžiai jauniems žmonėms:
„Jaunieji katalikai... Jūs priešinatės jus supančiam bedieviškumui ir netikėjimui savo tvirtu, gyvu ir aktyviu tikėjimu. Jūsų tikėjimas gali būti tvirtas ir šviečiąs tik tada, kai jį žinote – ne paviršutiniškai ar miglotai, bet aiškiai ir artimai. Jūsų tikėjimas būna gyvas, kai gyvenate pagal jo principus ir laikotės Dievo įsakymų. Jaunuolis, kuris švenčia [religines] šventes nepaisydamas jokių sunkumų ar pastangų, kuris dažnai artinasi prie Viešpaties stalo, kuris yra tiesakalbis ir ištikimas, pasirengęs padėti vargstantiems, kuris gerbia merginas ir moteris, kuris pajėgia užverti savo akis ir širdį visokiam netyrumui, kurį randa knygose, atvaizduose ir filmuose – toks jaunuolis iš tiesų parodo, jog turi gyvą tikėjimą. Ir įsidėmėkite: jei tikėjimas nėra gyvas, jis nėra ir aktyvus. Jei kiti deda tiek pastangų dėl nedorų tikslų, kiek didesnis turėtų būti jūsų uolumas dėl Dievo, Kristaus ir Bažnyčios! Katalikų jaunuoliai, būkite antgamtinės dvasios vyrai, kuriems vienybė su Kristumi, garbingas prisikėlimas ir amžinasis gyvenimas reiškia daugiau už visus žemiškus dalykus. Katalikybė slepia savyje neišsenkamą klestėjimo ir gėrio šaltinį, netgi žemiškojo gyvenimo srityje, kaip tik todėl, kad amžinybę vertina labiau už laikinumą. Jeigu būtų kitaip, jos jėga greitai išblėstų. <...> Mūsų laikais žmonija girdi apie visų „vertybių perkainojimą“. Tačiau kaip tik šiais ekonominės ir socialinės suirutės laikais religinės, amžinosios vertybės aiškiai parodė savo absoliutų nesugriaunamumą: Dievas ir Jo prigimtinis įstatymas, Kristus ir Jo tiesos bei malonės Karalystė, krikščioniška šeima visada lieka tie patys, visada lieka kiekvienos ekonominės ir viešosios tvarkos stuburas bei matas, saldi ir užtikrinta prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo viltis.“ (Pijus XII, Kreipimasis į Italų Katalikų akcijos jaunuolius, 1948 m. rugsėjo 12 d.)
Tenka apgailestauti, kad pirmasis jaunimui skirtas Bažnyčios sinodas nepacitavo svarbaus didžio Bažnyčios Daktaro šv. Bazilijaus veikalo, kuriame kaip tik nagrinėjama jaunų žmonių tema. Verta perskaityti šį patristinį tekstą, bent jau toliau pateiktą ištrauką, kuri jauniems žmonėms tebėra aktuali ir šiandien:
„Mes, krikščionys, jaunuoliai, manome, kad šis žmogiškasis gyvenimas nėra pats brangiausias dalykas, taip pat nelaikome palaiminimu viso to, kad mums teikia naudą tik šiame gyvenime. Mes dedame viltį į mūsų pasaulį peržengiančius dalykus. <...> Jeigu kas nors įvertintų ir surinktų visus žemiškus turtus nuo pat pasaulio sukūrimo, jie pasirodytų niekis palyginti su menkiausiu dangaus turėjimu. Patys brangiausi dalykai šiame pasaulyje nė trupučio neprilygsta mažiausiam ano pasaulio gėriui, kaip šešėlis neprilygsta tikrovei. Ir kaip siela visais atžvilgiais yra vertesnė ir kilnesnė už kūną, taip antgamtinis gyvenimas aukštesnis už žemiškąjį. <...> Tiesa turi tapti mūsų gyvenimo vedliu taip, kad jei prireiktų dėl jos stoti prieš visus pasaulio žmones ar atsidurti pavojuje dėl ištikimybės dorybei, mes nesusvyruotume ir neatsisakytume to, ką laikome teisinga.“ (Šv. Bazilijus Didysis, Jauniems vyrams, 2; 9)
Užuot davęs jauniems žmonėms, kalbant metaforiškai, maistingos ir sveikos naminės duonos, užuot pasiūlęs jiems autentišką doktrininį, dvasinį ir sielovadinį ugdymą, baigiamasis Sinodo dokumentas to nepadarė ir todėl metaforiškai gali būti pavadintas „pasaldintu limonadu“. Limonadas tinka ne kiekvienam ir ne visada, tačiau sveika ir maistinga duona turi nenykstantį skonį ir suteikia tikrų jėgų. Tokie du tūkstančius metų buvo autentiški magisteriniai Bažnyčios dokumentai, nes jie savo turiniu ir kalba ištikimai ir nedviprasmiškai atspindėdavo nekintamą katalikų tikėjimo Tradiciją, kurią paliudijo Bažnyčios Tėvai ir Daktarai, taip pat daugybė jaunų kankinių bei išpažinėjų.