Daugelis pasmerkė pražūtingus 2015 metų Sinodo šeimos klausimais ir po jo sekusio posinodinio apaštalinio paraginimo „Amoris laetitia“ padarinius. Daugelis parodė, kad šis dokumentas kenkia šeimai, santuokai, moralei ir netgi katalikiškai sakramentų sampratai. Pavojaus varpais skambina kardinolai, vyskupai, už gyvybę kovojančios organizacijos ir Tradicijai ištikimi katalikai.
Neseniai dokumentą „Amoris laetitia“ ištyrė 45 teologai ir padarė tokią išvadą:
„Čia išdėstyti teiginiai buvo daugybę kartų pasmerkti ankstesniuose Bažnyčios dokumentuose. Nepaprastai svarbu, kad juos dar kartą galutinai ir aiškiai pasmerktų Aukščiausiasis Pontifikas ir kad būtų autoritetingai pasakyta, jog „Amoris laetitia“ jokiu būdu neįpareigoja jais tikėti.“
Deja, nedaugelis įžvelgė ir pasmerkė blogio šaknį: klaidingas idėjas ir principus, lėmusias tokį pragaištingą moralinės tiesos supratimą.
Tik nedaugelis pastebėjo, kad 2015 m. Sinodas pakeitė santuokos tikslus ir kad šis pakeitimas sudaro klaidingų „Amoris laetitia“ teiginių pagrindą. Jo nubrėžtos sielovadinės gairės aukščiausiu gėrio kriterijumi padaro individualią sąžinę, šitaip iškraipydamos ir reliatyvizuodamos pačią moralę. Tai veda į Dievo nustatytos prigimtinės moralinės tvarkos paneigimą.
Toks prigimtinės tvarkos iškraipymas nėra visiškai naujas dalykas – jį regime jau Vatikano II Susirinkimo deklaracijoje apie religinę laisvę „Dignitatis humanae“):
„Šis Vatikano Sinodas skelbia, jog žmogiškasis asmuo turi tikėjimo laisvės teisę. Toji laisvė glūdi tame, kad visi žmonės turi būti tokie saugūs nuo pavienių asmenų, visuomeninių grupių ar bet kokios žmogiškosios valdžios prievartos, kad niekas tikėjimo srityje nebūtų nei verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, nei trukdomas pagal ją skelbti bet ką privačiai arba viešai, vienas arba drauge su kitais veikdamas ir neperžengdamas teisėtų ribų.“ (2)
Vykstant diskusijoms dėl šio teksto vysk. Carli, vienas iš Susirinkimo tėvų, pasmerkė Deklaracijoje slypintį revoliucinį argumentą. Tvirtinti, jog „visi žmonės turi būti taip saugūs nuo <...> bet kokios žmogiškosios valdžios prievartos, kad niekas tikėjimo srityje nebūtų <...> trukdomas <...> skelbti bet ką <...> viešai“, reiškia teigti, kad žmogus turi Dievo jam duotą tikrą ir objektyvią teisę be jokio suvaržymo skelbti klaidingas religines ir moralines idėjas, jeigu tai daro sekdamas savo sąžine!
Tiesa, Deklaracija numato, kad naudodamasis religine laisve žmogus turi neperžengti civilinės valdžios nustatytų ribų, reikalingų bendrajai tvarkai palaikyti. Tačiau kadangi tos ribos niekada nebuvo aiškiai apibrėžtos, atveriamas kelias bet kokioms naujovėms.
Įvesdamas teisę būti laisvam nuo prievartos religinėje srityje, Vatikano II Susirinkimas paskleidė idėją, kad žmogus turi teisę religinėje srityje elgtis kaip nori, nepriklausomai nuo jokios valdžios. Šis klaidingas principas griauna katalikišką moralę, nes „religinė sritis“ reiškia ir dorovę: religija, kreipdama visus žmogaus veiksmus į Tą, kuris yra moralinės tvarkos Kūrėjas, yra esminis moralinės tvarkos pagrindas.
Jeigu jokia valdžia negali trukdyti žmonėms veikti prieš Dievo įstatymą religinėje srityje (nebent palaikydama viešąją tvarką), ar tai nereiškia, kad žmogus turi teisę būti laisvas nuo prievartos ir moralinėje srityje? Vatikano II Susirinkimas į Bažnyčią įvedė liberalią nuostatą, neigiančią bet kokią prievartą – civilinę ir bažnytinę – nes individas ir jo sąžinė esą aukščiau objektyvaus gėrio ir blogio.
Bažnytinės praktikos atžvilgiu, šiandien jau galime matyti apgailėtinus šios nuostatos vaisius. Užuot gynus Bažnyčios teisę bausti viešus nusidėjėlius, pavyzdžiui, neduodant jiems šv. Komunijos, skelbiama individo teisė pačiam spręsti, ar jis gali priimti Eucharistiją.
Paraginimas „Amoris laetitia“, iškeldamas individualią sąžinę virš objektyvios moralės, yra tolima, bet visiškai logiška Vatikano II Susirinkimo deklaracijos „Dignitatis humanae“ pasekmė.
Teisinga skelbti pavojų apie artėjančią katastrofą, bet visų pirmiausia reikia turėti įžvalgumo ir drąsos kovoti prieš šios krizės priežastis. Daugiau nei prieš 30 metų arkivysk. Lefebvre‘as ir vysk. De Castro Mayeris parašė viešą laišką pop. Jonui Pauliui II, nurodydami „esmines klaidas, lėmusias tragišką Bažnyčios padėtį“.
„Tūkstančiai dvasininkų ir milijonai tikinčiųjų kenčia ir yra sutrikę dėl „Bažnyčios savigriovos“. Juo suklaidino ir įstūmė į sumaištį Vatikano II Susirinkimo dokumentuose glūdinčios klaidos, posusirinkiminės reformos, ypač liturginė reforma, taip pat oficialiais Bažnyčios dokumentais platinamos ir hierarchų neteisėtai įgyvendinamos klaidingos idėjos. Nerimą kelia tai, kad šie klaidų kupini dokumentai ateina iš tokio iškilaus šaltinio.“
Laiškas buvo ne tik manifestas, bet ir prašymas Popiežiui:
„Švenčiausiasis Tėve, nepaprastai svarbu nutraukti šią netvarką, nes kaimenė išsivaikšto, ir pasiklydusios avys seka samdiniais. Maldaujame Jūsų, dėl katalikų tikėjimo išsaugojimo ir dėl sielų išganymo, vėl paskelbkite šioms klaidoms priešingas tiesas, kurių buvo mokoma Bažnyčioje dvidešimt amžių.“
ŠALTINIS: sspx.org