Marcelio Lefebvre’o gyvenimas (I)

Pratarmė

Misionierius, vyskupas, apaštalinis delegatas. Marcelio Lefebvre‘o (1905–1991) gyvenimo kelias – lyg gražiai kylanti linija. Pijus XII jį paskiria Senegalo vyskupu keturiasdešimt dvejų metų amžiaus, o savo apaštaliniu delegatu prancūzakalbėje Afrikoje – keturiasdešimt trejų. 1962 m. jis išrinktas Šventosios Dvasios kongregacijos, turinčios daugiau kaip 5000 narių, generaliniu vyresniuoju. Jonas XXIII jį paskiria popiežiaus sosto asistentu ir Centrinės Susirinkimo rengimo komisijos nariu. Vatikano II Susirinkimo metu Marcelis Lefebvre‘as yra mažumos lyderis.

Du sekantys dešimtmečiai (1968–1988) nesulėtina jo žingsnių ir nesumažina pagarbos jam. Be jokių pastangų jis išsilaiko pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. „Uždraustos Mišios“, kurias jis aukoja Lilio komercinių mugių salėje karštą 1976 metų vasarą, užtikrina jam niekada nesumažėsiantį populiarumą.

Kai Paulius VI pasmerkia „šv. Petro raktams mestą iššūkį“, Lilis patiria neregėtų dalykų. Keturi šimtai spaudos, radijo, televizijos žurnalistų, atvykusių iš visų keturių pasaulio šalių, stumdosi, norėdami ištraukti iš vyskupo nors vieną frazę, išgirsti atsakymą. Jis užgožia įžymybes, politikus ir visus kitus. Tarybinės Izvestija prašo Paulių VI nutildyti maištingąjį vyskupą; Prancūzijos premjeras Jacques‘as Chiracas maldauja Marcelį Lefebvre‘ą „vardan Prancūzijos, vyresniosios Bažnyčios dukters“, susitaikyti su popiežiumi.

Po dvylikos metų, pasakęs „ne“ Jono Pauliaus II Asyžiuje surengtam tarpreliginiam susitikimui, arkivyskupas konsekruoja keturis vyskupus, nepaisydamas popiežiaus draudimo. Viso pasaulio televizijos kanalų kameros parodo „didžiojo skilimo“ ceremoniją, kainuojančią Écône‘o prelatui ekskomuniką už „schizmą“. Ar tokia „geležinio vyskupo“ dalia?

Šio Šiaurės Prancūzijos pramonininkų – ne metalurgijos, bet audimo pramonės – sūnaus karjera prasidėjo, kai, būdamas paaugliu, Marcelis Lefebvre‘as tapo nuolatiniu „patvorių“, vargingų Turkua miesto galinių kiemų, apaštalu. Pijaus XI prižiūrimos Prancūzų seminarijos Romoje auklėtinis, įšventintas kunigu 1929 m., jis vainikuoja savo studijas Grigališkojo universiteto dvigubu doktoratu. Kardinolas Liénart‘as paskiria dukart daktarą į eksperimentinį postą: darbininkų priemiesčio vikaru.

Bet jaunasis kunigas netikėtai nusprendžia tapti misionieriumi, ir štai jis jau naujokas Orly, sraigtasparnių gaudesyje. Jau tapusį Šventosios Dvasios tėvų kongregacijos nariu ir užsiželdinusį barzdą, 1932 m. matome jį Gabone, kaip būsimų afrikiečių kunigų auklėtoją, vėliau – kaip patyrusį džiunglių prie Ogooué upės krantų gyventoją ir daktaro Schweitzerio[1] draugą. Karas iš pradžių jį nustato prieš de Gaulle‘į..., o paskui patraukia į Leclerco[2] būrius, kai tuo tarpu jo tėvas miršta deportuotas už rezistencinę veiklą.

1945 m. jis atšaukiamas į Prancūziją savo „Normandijos mūšiui“ – į Mortaino miesto scholastikatą. Sudie, misija! Tačiau neilgam, nes Dakaro apaštaliniam vikarui besiruošiant atsistatydinti iš savo posto, vyresnybė nukreipė žvilgsnį į Marcelį Lefebvre‘ą. Konsekruotas vyskupu 1947 m., sekančiais metais jis paskirtas apaštaliniu delegatu: jis tapo diplomatu, nors ir ne „karjeros“.

Taip jis tampa „skraidančiu vyskupu“: keliautoju nuo Marakešo iki Antananaryvo, nuo Dakaro iki Gao, įžvalgiu Afrikos realijų stebėtoju. Apie šias realijas jis diskutuoja su Pijumi XII. 1948–1962 m. Marcelis Lefebvre‘as atsiduria debatų dėl dekolonizacijos ir nepriklausomybės centre, organizuoja katalikų hierarchiją iš vietos gyventojų. Trys iš jo buvusių Librevilio auklėtinių bus paaukštinti į vyskupus.

Dakare arkivyskupo direktyvos yra neabejotinai modernios, ir tai kertasi su „tradicionalisto vyskupo“ įvaizdžiu, kurį daug kas primesdavo. Reikia išmokti, nurodo jis, „veržtis į priekį, nugalėti rutiną, proto siaurumą, pasenusį ir sklerotišką tradicionalizmą, užmerkiantį akis prieš materializmą ir ateizmą, kuris užvaldo jaunimą“.

Štai žmogus, kurį Angelo Roncallis, nuncijus Paryžiuje ir būsimasis Jonas XXIII, dažnai priima nunciatūroje, žmogus, kurį Eliziejaus rūmuose priima René Coty[3], su kuriuo daug kartų konsultuojasi Charles de Gaulle‘is, kuris bendrauja su JAV prezidentu Lyndonu Johnsonu ir kurio aukojamose Mišiose patarnauja Airijos prezidentas Eamonas de Valera.

Tačiau nepriklausomybė įpareigoja, ir mons. Lefebvre‘as turi palikti Afriką. Paskirtas Tiulio (Tulle) arkivyskupu-vyskupu (čia jam teko susitikti ir su Jacques‘u Chirac’u), jis yra labai arti savo kunigų, kuriuos lanko jų klebonijose ir kurie jį vadina „puikiu, tvirtai ant žemės stovinčiu vyskupu, darančiu nepaprastą įspūdį“.

Lengvai išrinktas Šventosios Dvasios tėvų generaliniu vyresniuoju, jis ima darbuotis savo kongregacijos bendrajam gėriui, dėl šio darbo susiranda daug draugų ir priešų. Bet visi, šalininkai ir priešininkai, vieningai pripažįsta neginčijamą jo ypatingo žavesio aurą, jo pagarbą keliančią išvaizdą, mylintį ir mylimą tėviškumą.

Susirinkimo auloje, negalėdamas tik pasyviai stebėti tą didįjį skilimą, atsiveriantį Bažnyčioje, jai visiškai priėmus aggiornamento[4], jis tampa įnirtingo mūšio, kurio eigą uoliai aptaria žiniasklaida, strategu. Daugybę kartų tai, kas bus pavadinta „Lefebvre‘o efektu“, pasuka įvykių eigą kita linkme.

1968 m., atsisakydamas pritarti tam, ką jis laiko savo kongregacijos savigriova, šešiasdešimt trejų metų mons. Lefebvre‘as atsiduria gatvėje su lagaminu rankoje – „vyskupas bedarbis“. Į jį atsigręžia baisios kunigystės krizės sutrikdyti pašauktieji į šį luomą: „Monsinjore, – sako jie, – darykite su mumis ką nors, steikite seminariją!“

Ar jis žino, kur jį nuves šie prašymai? Kokias jo vyskupystės malonės galias jie atskleis? Ir iki kokio kraštutinumo? Bet faktai kalba patys už save: palankiai susiklosčius aplinkybėms, apsuptas jaunimo, drąsus pagyvenęs vyras nuo nulio pradeda kunigišką darbą, aprobuotą Bažnyčios. Greitai šį darbą perima gausi ateinanti karta: daugiau kaip keturi šimtai kunigų bei du šimtai vyrų ir moterų vienuolių visuose penkiuose kontinentuose.

Kas palaiko šį veiklų optimizmą? Be abejonės, jo kilmė, nes prie atkaklaus flamando jame dar prisideda ir išradingas faber („amatininkas, meistras, kalvis“), ką jau tris amžius nurodo Lefebvre‘ų pavardė ir profesija. Bet ar tik Marcelis nėra kitokios prigimties atžala? Ši hipotezė galėtų paaiškinti nepaprastą likimą prelato, kurį žiniasklaida išgarsina kaip tipišką „vienišą riterį“, bet kuris visuomet tvirtino nieko neveikiantis remdamasis vien savo asmeninėmis idėjomis.

Taigi mes ėmėmės užduoties kruopščiai ieškoti liudijimų ir dokumentų, leidžiančių nušviesti šio nonkonformisto arkivyskupo kelią. Reikėjo pasverti visas įtakas, padarytas tam paaugliui ir jaunam dvasininkui, kuris taps bene mažiausiai pasiduodančiu išorinei įtakai pasaulio vyru. Mes norėjome susipažinti su visų prieinamų archyvų šaltiniais, plačiai atverti juos savo skaitytojui.

Kad išlaikytume tikslumą, kuriam įpareigoja istorinis metodas, mes be paliovos gretinome tuos šaltinius su teiginiais ir prisiminimais apie prelatą, kuris per du lemiamus Bažnyčios evoliucijos dešimtmečius detaliai komentavo savo seminaristams kiekvieną Bažnyčios naujovę, aiškino kiekvieną savo reakciją ir sprendimą, atsižvelgdamas į tai, kaip, bėgant metams, spartėjo ir plėtėsi judėjimas tikrame įvykių sūkuryje – įvykių, kuriuos jis valdė tuo lengviau, kuo nuolankiau leidosi vedamas jų tėkmės.

Todėl mes privalome nustatyti stebinančios šio vyskupo, netelpančio į jokius rėmus, veiklos giliausias paskatas ir ištirti nuošaliausius kampelius šios asmenybės, kurią geriausi stebėtojai vaizdavo kaip labai kontrastingą: tuo pačiu drovią ir narsią, taikią ir nesugyvenamą, dogmatišką ir pragmatišką. Ar mums pasiseks atrasti paslėptą šios figūros, kuri nėra iškalta iš vieno luito, vienovę? Bandydami tai padaryti, mes nedvejodami priėmėme pačių nepalenkiamiausių arkivyskupo priešų liudijimus, priešų, kurie tam tikru atžvilgiu buvo nuoširdžiai susižavėję jo bičiuliai.

Tad skaitytojas galbūt panorės kartu su mumis, verčiant puslapį po puslapio, atskleisti mons. Lefebvre‘o paslaptį, paslaptį žmogaus, kuris taip nepaprastai pasitikėjo savimi tik todėl, kad absoliučiai pasitikėjo Dievu.

 

Pirmoji dalis

ĮPĖDINIS

 

Pirmasis skyrius

ŠEIMOS ŠVENTOVĖ

 

1. Šaknys

 

Ilga vilnos apdirbėjų giminystės linija

 

Atrodo, kad Lefebvre’ų šeimą galima rasti Turkua (Tourcoing) mieste nuo neatmenamų laikų. Tuo metu, kai 1644 m. spalio 13 d. pirklys fabrikantas Henris Lefebvre‘as veda Isabeau Desrumeaux[5], ši vietovė yra klestintis kokių penkiolikos tūkstančių gyventojų miestas, užsiimantis vilnos gamyba. Kaimyninis Lilis (Lille) yra didelė tekstilės prekybos vieta, tuo tarpu Rubė (Roubaix) – dar tik mažas miestelis.

Valonų Flandrija, besitęsianti nuo Lyso upės iki Duė (Douai) miesto, yra pietinė Ispanų Nyderlandų dalis, kol 1668 m. Liudviko XIV armijai likimas lemia prijungti Lilį ir jo apylinkes prie Prancūzijos. Po Ispanijos įpėdinystės karo (1701–1713) Utrechto sutartis nustato sieną, kuri išlieka iki šios dienos, tad Jacques-Antoine‘as Lefebvre‘as, Pierre-Allard‘o Lefebvre‘o sūnus, 1738 m. spalio 5 d. Wasquehalo mieste vedęs Catherine‘ą Dumortier, yra pats tikriausias prancūzas.

Jų sūnui, Jean-Baptiste‘ui, pirkliui, gims Louisas, kardinolo Josepho Lefebvre‘o, Burgo arkivyskupo, protėvis, ir Jacques‘as, 1799 m. Turkua mieste vedęs audinių pirklio dukterį.

Turkua pirklys fabrikantas Jacques‘as Lefebvre‘as supirkinėja nekirptą avių vilną, o po kirpimo vilna keliauja į jo prekių sandėlį. Po karšimo, valymo ir džiovinimo jis atiduoda pluoštą verpti. Karšėjai ir verpėjai dirba savo namuose. Iš jų surinkęs savo vilną, pirklys fabrikantas parduoda ją Lilyje arba išsiunčia kur nors toliau[6]. Turkua, tada skendėjęs žalumoje, atsiradus pramoniniam audimui, kuris naudoja deginant anglį išgaunamą garą, pakeičia savo išvaizdą: kaip ir Rubė bei Lilis, jis apauga gamyklų kaminais, ir visi trys miestai apsisiaučia dūmų migla.

Vilnos pirklio Charles‘o, praminto Carlosu, Lefebvre‘o sūnus Eugène‘as Lefebvre‘as yra verpimo fabriko savininkas tuo metu, kai 1878 m. Lomo (Lomme) mieste ruošiasi vesti Marie Théry, Henri-Théodore‘o (kilusio iš Lilio notarų) ir Hortense‘os Van Rullen dukterį. Hortense ir jos duktė Marie, abi savo miestų pranciškonų tretininkų vadovės, atsideda apaštalavimui – pirmoji Lilyje, antroji Turkua, kur visi ją vadina „gerąja ponia Lefebvre“[7].

Eugène‘as Lefebvre‘as, verslus, darbštus, gerai sutariantis su savo darbininkais žmogus, labai sumaniai vadovavo savo verpyklai – Vermersch-Lefebvre namams. Nors ir nebūdamas labai praktikuojantis, jis visada laikėsi duoto žodžio. Jo žmona, šventai mirdama 1917 spalio 8 d., paprašė jį kasdien kalbėti rožančių, ir pažadas buvo išpildytas: vakarais kartu su virėja Adélaïde jis kalbėdavo rožančių[8]. Jis mirė 1926 vasario 8 d. Turėjo du vaikus: René, gimusį 1879 vasario 23 d., ir Marguerite, Rubė pramonininko Alphonse‘o Lemaire’o žmoną.

René Lefebvre‘as, būsimasis monsinjoro Marcelio Lefebvre‘o tėvas, buvo griežtos jėzuitų mokyklos Boulogne-sur-Mer auklėtinis[9]. Jo tėvas labai stengėsi, kad padarytų jį tobulu pramonininku: René taisyklingai kalbėjo angliškai ir vokiškai ir buvo nuvykęs į Vokietiją studijuoti vokiečių technikos. Tačiau jis, vienturtis sūnus, švelnaus ir jautraus būdo, šiek tiek drovus ir labai pamaldus, linko į nuošalumą ir vienatvę. Todėl mąstė apie pašvęstąjį gyvenimą, ypač troško tapti benediktinu[10]. Tuo metu, kai buvo pristatytas jaunai Rubė gyventojai Gabriellei Watine, jis dar nebuvo apsisprendęs dėl savo gyvenimo kelio.

 

Gabrielle Lefebvre-Watine

 

Watine‘ai buvo gražus Šiaurės aristokratų šeimos pasisekimo pramonėje pavyzdys. Philippe‘o Watine-Meurisse‘o sūnus Louisas Watine (1814–1883), Rubė fabrikantas, buvo vedęs Turkua gyventoją Élise‘ą Wattine, vaikaitę to Pierre‘o Wattines-Dewavrino (1749–1812), kuris 1800 m. buvo Turkua architektu ir meru. Jų antrasis sūnus, Louisas Watine jaunesnysis (1848–1919), audinių fabrikantas, taupomosios kasos viceprezidentas[11], bus savo žmonai Gabriellei Lorthiois, kurią vedė Turkua mieste 1874 m. birželio 27 d., patikimas vadovas ir tvirta atrama.

Veiklus optimizmas, kovingas katalikiškas tikėjimas – tokie buvo Lorthiois‘ų šeimos išskirtiniai bruožai. Labai gausia tapusios šeimos, kadangi 1940 metais buvo priskaičiuojama tūkstantis du šimtai Louiso Lorthiois-Duquennoy (1764–1810) palikuonių, iš kurių šešiasdešimt kunigų ir vyrų bei moterų vienuolių, pasklidusių penkiuose pasaulio žemynuose. Štai iš šios Dievo palaimintos giminės 1855 m. gimė Gabrielle Lorthiois, dvylikta iš trylikos Floriso Lorthiois‘o, Turkua kilimų fabrikanto, ir Marie Van Dooren, dvidešimčia metų už jį jaunesnės žmonos, vaikų.

Dvi Gabriellės Lorthiois seserys tapo vienuolėmis; nors ji pati neišgirdo dieviškojo kvietimo, buvo paguosta, matydama trylika iš savo vaikaičių pasišventusių Viešpačiui. Rubė miesto Trečiasis pranciškonų ordinas, kurio vadovė ji buvo, toli gražu neišnaudojo viso jos aktyvumo. Savo energingu žingsniu ji apibėgdavo miesto gatves, savo pagalba ir darbu padėdama gausioms vienuolių bendruomenėms.

Iš veiklaus ir vaisingo Louiso Watine ir Gabriellės Lorthiois šeimos židinio Dievas leido iškilti nuostabiai sielai – monsinjoro Lefebvre‘o motinai Gabriellei Watine.

Jei tiesa, kad „kunigo siela susiformuoja ant motinos kelių“, Gabriellės Watine sielos pažinimas mums padės permanyti monsinjoro Lefebvre‘o sielą.

Gabrielle Watine gimė Rubė mieste 1880 m. liepos 4 d., ketvirta iš septynių vaikų.

Dar būdama maža mokinukė, ji tapo labai pamaldi, tad jungė savo darbus su malda ir traukė prie jos savo drauges. Trumpai ją galima taip apibūdinti: ji buvo pareigos vaikas.

Šios šeimos gyvenimas persmelktas tikėjimo, maldos, aukos ir uolumo palengvinti savo artimo vargus dvasia. Gabrielle Watine yra lygiai tokia pati energinga ir rodanti gerą pavyzdį kaip jos motina.

Kartu su savo motina ji lanko audyklų darbininkų šeimas ir Šv. Vincento Pauliečio draugijos vargšus – neįkainojama pažintis su raupsų apimtais galiniais kiemais ir išblyškusiais anemija sergančių mažylių veidais[12].

Sulaukusi šešiolikos metų, Gabrielle buvo išsiųsta į Lilį, į Esquermeso Damų bernardinių pensionatą, kur jos teta, dama Marie-Clotilde (Clara Lorthiois) buvo vienuole. Čia ji pasirodė esanti „geros nuotaikos, džiugiai energinga, maloni, kukli ir švelni“[13]. Jos asmenybė pasireiškė diskusijose, kuriose ji gyvai dalyvavo, nenorėdama nusileisti iš silpnumo.

Baigusi mokslus, Gabrielle Watine dvejojo dėl savo ateities. Ar tapti vienuole? Po apmąstymų ir maldų, pasitarusi su monsinjoru Fichaux‘u, savo dvasios vadovu, ji apsisprendė ištekėti[14].

 

2. Šeimos židinys

 

Vedybos – Povestuvinė kelionė – Įsikūrimas

 

Pagal kokį kriterijų rinksis jauna mergina ir jos tėvai? Šiaurės Prancūzijoje pramonininkų reikalai priklauso nuo ryšių ir šeimyninių sąjungų, nors negalima sakyti, kad išskaičiavimas čia užgožia nuoširdžius santykius, iš kurių nėra jokios naudos. Kasdieninis tekstilininkų darbdavių gyvenimas yra išaustas iš nuolatinio judėjimo tarp verslo ir šeimos.

Bet moralinis ir religinis kriterijus yra ne mažiau svarbus[15]. Turkua Dievo Motinos bažnyčios vikaras giria René Lefebvre‘o dorybes ir pats jį pristato. Vaikinas pusantrų metų vyresnis už Gabriellę. Lieknas ir augalotas, tamsiaplaukis, bet melsvų akių, tiesia nosimi ir smailiais ūsais, jis greitai patiko ir ponams Watine‘ams, ir Gabriellei.

René Lefebvre‘as ir Gabrielle Watine pasikeitė santuokos įžadais 1902 m. balandžio 16 d. Rubė Šv. Martyno bažnyčioje, klebono dekano Berteaux‘o akivaizdoje.

Povestuvinė kelionė nuvedė sutuoktinius į Lurdą, pas grotos Mergelę, kadangi René nuo 1897 m. buvo čia esančios ligoninės sanitaras; po to į Romą, kur jie gavo popiežiaus Leono XIII palaiminimą[16].

Grįžusi į Turkua, naujoji šeima įsikūrė kukliame name Leverriero gatvėje, sudarytoje iš niekuo neišsiskiriančių paprastų raudonų plytų fasadų su tvarkingai išrikiuotais langais – tai tipiškas racionalus ir darnus šio krašto urbanizmas[17].

 

Šeimos šventovė

 

Vyriausiasis gimė 1903 m. sausio 22 d. ir gavo savo tėvo vardą: René. Po to sekė Jeanne, gimusi 1904 m. Marcelis atėjo į šeimą 1905 m. lapkričio 29 d., trečiadienį, pernelyg vėlai, kad būtų pakrikštytas tą pačią dieną. Tad tik kitą dieną, nukryžiuotojo apaštalo šv. Andriejaus, Išganytojo kryžiaus mylėtojo šventėje, vaikas buvo savo dėdės Louiso Watine-Duthoit‘o ir tetos Marguerite Lemaire-Lefebvre nuneštas į Dievo Motinos bažnyčios krikštyklą ir pavadintas Marceliu François Marie Josephu: Marie ir Josephu – kaip kiekvienos katalikiškos Šiaurės šeimos atžala; François, žinoma, kaip Serafiškojo ordino tretininkų šeimos vaikas; ir Marceliu, kad būtų atsilyginta už įžeidimą dėl gėdingo popiežiaus šv. Marcelijaus įkalinimo Romoje, kurio arklidė-kalėjimas buvo padaręs slegiantį įspūdį poniai Lefebvre[18].

Mama niekada nelaukdavo tos dienos, kol pati atsistos ant kojų, kad nuneštų pakrikštyti savo vaikus: šeima eidavo į bažnyčią be jos, ir tik jiems grįžus ji sutikdavo apglėbti kūdikį, atgimusį dieviškajam gyvenimui ir papuoštą pašvenčiamąja malone. Paimdama į savo glėbį Marcelį, kurį jai padavė tarnaitė Louise, ji pasijuto apšviesta vienos iš tų jai jau įprastų nuojautų. Ji tarė: „Šitas turės atlikti svarbų vaidmenį šventojoje Bažnyčioje šalia Šventojo Tėvo“[19].

Įsitikinę, kad katalikiškos tėvynės ateitis priklauso nuo vaisingos krikščioniškos santuokos, sutuoktiniai Lefebvre-Watine norėjo būti apsupti didelio vaikų būrio. Tad vėliau gimė Bernadette (1907 m.), apie kurią motina pranašavo, kad ji „bus prieštaravimo ženklu“ – juo būsimoji sesuo Marie-Gabrielė ir tapo, kai su savo broliu įkūrė Šv. Pijaus X brolijos seserų kongregaciją. Po to Christiane, paskutinioji iš penkių vyresniųjų vaikų (1908 m.), apie kurią mama išpranašavo, kad ji taps karmelite: iš tiesų, ji ir tapo ja, ir netgi tradicinio Karmelio atkūrėja. Pagaliau į šeimą atėjo Josephas (1914 m.), Michelis (1920 m.) ir Marie-Thérèse (1925 m.).

Šios šeimos motina yra giliai religinga ir nenuilstamai apaštalaujanti siela: įsidėmėkime šiuos du jos moralinius bruožus, kuriuos paveldės Marcelis. Būdama diplomuota Raudonojo Kryžiaus slaugytoja, pusantros dienos per savaitę ji skiria dispanserio ligonių slaugymui, stengdamasi nudirbti tuos darbus, kurių kiti nemėgsta. Ji ir jos vyras yra Šv. Vincento Pauliečio draugijos nariai, bet pagrindinė jos apaštalavimo veikla yra susijusi su Trečiuoju pranciškonų ordinu: ponios Lefebvre, tapusios Turkua tretininkų tarybos pirmininke, pastangomis Trečiojo ordino „seserų“ skaičius išauga iki aštuonių šimtų. Ji pati parenka naujokių magistres ir organizuoja uždaras rekolekcijas.

Dvasiškai vadovaujama monfortiečio tėvo Huré, jos siela pradeda gyventi nuolatinėje vienybėje su Jėzumi Kristumi; ji daug meldžiasi ir skaito dvasinę literatūrą; stipri ir didžiadvasė, ji apsimarina, daug ko atsižada ir 1917 m. padaro didesnio tobulumo siekimo įžadą (atnaujinamą kiekvienos išpažinties metu). Ji gyvena tikėjimu, siedama visus įvykius su Dievu, jo valia. Būdingiausia jos sielos būsena – nuolatinis dėkojimas dieviškajai Apvaizdai.

Be viso to, ji dar ir nuostabi auklėtoja. Jos vyras nori, kad jo vaikai būtų idealūs, tačiau pernelyg griežtai reikalauja vykdyti jo reikalavimus; užtat ji, būdama labai harmoninga, mieliau vadovauja, kurdama pasitikėjimo atmosferą, kuri neužgniaužia vaiko spontaniškumo, bet geru pavyzdžiu skatina didžiadvasiškumą[20].

Lefebvre‘ų šeimos židinys yra šventovė, turinti savo ritualą. Kol tėvelis, lydimas Louise‘os, eina į Mišias, prasidedančias penkiolika minučių po šešių, kuriose patarnauja kunigui dekanui, mamytė žadina vaikus, darydama jiems ant kaktos kryžiaus ženklą, ragindama juos paaukoti Dievui ateinančią dieną, po to eina į septintos valandos Mišias su visais jau mokančiais vaikščioti vaikais, jei tik jie, bent jau patys vyriausi, neina tądien į Mišias pensionate[21].

Kiekvieną vakarą bendra malda atitaiso smulkius dienos susipykimus ir suvienija širdis toje pačioje Dievo meilėje. Vaikai neina miegoti, negavę tėvų palaiminimo.

„Gegužės mėnesį, – pasakoja Christiane, – mes eidavome į piligriminį žygį iki La Marlière, Turkua miesto pakraštyje, prie Belgijos sienos. Mes stengėmės per mėnesį atlikti devynias tokias maldines keliones. Reikėdavo keltis 5 valandą, tris ketvirčius valandos eidavome pėsčiomis (ir nevalgę), kad sudalyvautume šeštos valandos Mišiose, laiku grįžtume ir spėtume į pamokas“[22].

 

Pirmoji Komunija

 

1908 m. sausį šeima įsikūrė erdvesniame name Nationale gatvės nr. 131 (vėliau – 151). Du vyresnieji vaikai buvo nusiųsti į mokyklas: René – į Švenčiausiosios Širdies, o Jeanne – į Nekalto Prasidėjimo.

Pastaroji įstaiga, esanti Notre-Dame aikštėje nr. 7, buvo įkurta Šventosios Sąjungos damų[23]. 1905 m. jas pakeitė sekuliarizuotos uršulietės[24]. Nekalto Prasidėjimo mokykla priimdavo ir berniukus į pirmąsias pradines klases. Marcelis Lefebvre‘as buvo tarp jų: 1911 metų atviruke vaizduojama grupė vaikų, susėdusių ant žolės prie įėjimo į sodą, priešais Nekalto Prasidėjimo statulą, ir mažasis Marcelis čia lengvai atpažįstamas iš kirpčiukų, krentančių ant jo rimtai ir įdėmiai žvelgiančių akių. Būtent Nekalto Prasidėjimo mokykloje Marcelis 1911 m. gruodžio 25 d. priėmė Pirmąją Komuniją, po paruošiamųjų rekolekcijų ir išpažinties – vienos iš pirmųjų, jeigu ne pirmosios berniuko išpažinties. Jam, šešerių metų vaikui, nereikėjo specialaus leidimo, kad galėtų priimti Komuniją, būdamas toks mažas: gerasis kunigas Varrasse‘as noriai laikėsi prieš metus išleisto šv. Pijaus X dekreto. Bet kai kur popiežiaus sprendimui buvo priešinamasi, todėl šv. Pijus X kartą skundėsi mons. Chesnelong’ui, Valenso vyskupui: „Prancūzijoje įnirtingai kritikuojama ankstyva Komunija, kurią Mes leidome savo dekretu. Na ką gi! Mes sakome, kad tarp tų vaikų bus šventųjų, ir jūs tai pamatysite“. Ir pamatėme.

Kaip tik vidurnakčio Mišiose, kurias kun. Varrasse‘as aukojo 7 valandą ryto[25], Marcelis turėjo savo pirmąjį intymų pokalbį su eucharistiniu Viešpačiu. Jis buvo jauniausias iš penkiolikos vaikų, priėmusių Pirmąją Komuniją[26]; grįžęs namo, pasiėmė geriausią savo plunksną ir parašė... popiežiui, dėkodamas už tai, kad jo dekreto dėka galėjo priimti šv. Komuniją, būdamas šešerių metų amžiaus[27].

Nuo šiol jis galės priimti Komuniją kasdien. Jo šviesi siela veržėsi prie Dievo su didžiausiu paprastumu, kaip pastebi jo sesuo Christiane: „Pats to nesuprasdamas, – sako ji, – jis spinduliavo gerąjį Dievą, ramybę, pareigos jausmą“[28]. Bet šis vaikas nėra atitrūkęs nuo įvykių, liečiančių šeimą: savo tėvo verslo, o po kurio laiko – karo.

 

3. Šiaurietis krikščionis šeimininkas darbe

 

Įmonė

 

Marcelis Lefebvre‘as buvo paženklintas Šiaurėje viešpataujančios darbo atmosferos: tai kraštas, kuriame dirbama, sakys jis, ir darbas valdo viską. Nuo pusės šešių ryto pasigirsta gamyklų ūžesys. Darbininkas, atėjęs šeštą valandą, pasilieka darbe iki varpo gaudesio; ir šitaip šešias dienas iš septynių. Šitoks monotoniškas gyvenimas bėga po pilku dangumi, skatinančiu ne dykinėti, bet dirbti. Tenykščiai žmonės mėgsta darbą ir būtų nelaimingi, jei nereikėtų į jį eiti; tai jų gyvenimas[29].

Ilgą laiką šeimininkas su savo šeima gyveno toje pat vietoje, kur ir dirbo, kaip kad prosenelis Florisas Lorthiois (1793–1872). Gyvenamosios patalpos dažnai yra prijungtos prie gamyklos[30]. Daugelis šeimininkų, atėję į darbą anksčiau už savo darbininkus, vidurdienį trumpai pailsi kartu su savo žmona ir grįžta į darbą, kuriame užtrunka iki devintos dešimtos valandos vakaro[31].

René Lefebvre‘as, savo tėvo išauklėtas šioje rūsčioje mokykloje, myli savo darbą, tačiau dar ir moka jį kasdien pašventinti rytinėmis Mišiomis ir Komunijomis. Po to, išgėręs didelį puodelį juodos kavos, jis pėsčiomis nueina dešimties minučių kelią, skiriantį jo namus ir Bus gatvės 18 nr. (vėliau 10 nr.), kur yra šeimai priklausanti verpykla. Čia jis įamžina šeimos vilnos apdirbimo tradiciją, gamindamas labai paklausios vilnos rūšies, pavadintos „Sfinksas“, siūlus[32].

 

Socialinis teisingumas ir artimo meilė – Korporacijos

 

Savo darbininkų atžvilgiu René Lefebvre‘as yra geras ir geranoriškas, bet, būdamas pavaldus ekonomikos dėsniams, jis negali atsisakyti savo autoriteto.

XIX a. liberalizmas laikėsi klaidingos teisingo atlyginimo sampratos: atlyginimas buvo laikomas tiesiog sudėtine gamybos kaštų dalimi. Kad sušvelnintų atlyginimų nepakankamumą, šiauriečiai įmonininkai plėtojo labdaringą veiklą: tai, ką nemanė privalantys duoti iš teisingumo, duodavo nemokamai iš artimo meilės. Nepritardama šiam kompromisui, René de La Tour du Pin’o[33] sociologijos mokykla, priešingai, teigė, kad teisingai mokant atlyginimą, privalu atsižvelgti į darbininko ir jo šeimos poreikius, ir Leono XIII enciklika Rerum Novarum (1891 05 15) iš dalies tai patvirtino.

Bet šiauriečiai įmonininkai neapsiriboja labdaringa veikla, tokia kaip nemokami būstai, savišalpos kasos. Jie imasi tikrų socialinio teisingumo darbų, kaip kad taupomosios kasos, bet labiausiai – tikrų tarpininkaujančių susivienijimų steigimo. Camillės Féron-Vrau iš Lilio ir kunigo Fichaux‘o iš Turkua iniciatyva trisdešimt šeši įmonininkai 1884 m. įkuria Katalikiškąją Šiaurės įmonininkų asociaciją[34]. Ši asociacija organizuoja mišrias korporacijas, arba sindikatus, vienijančius šeimininkus su darbininkais įmonės ir profesijos pagrindu, užuot juos supriešinus klasių pagrindu.

Beveik penkiasdešimt metų anksčiau Šiaurės įmonininkai veiksmingai pritaikė du principus, kuriuos Pijus XI išdėstys enciklikoje Quadragesimo anno (1931): socialinis teisingumas niekada nebus toks tobulas, kad artimo meilei nebereikėtų švelninti jo trūkumų. Net jei jis būtų pakankamai tobulas, kad pašalintų visas neteisingumo priežastis, jis vis tiek nesuvienytų širdžių: tai gali padaryti tik artimo meilė[35].

Šalia korporacijų, KŠĮA 1888 m. įkūrė „gamyklų Švč. Mergelės brolijas“, vienijančias keturis tūkstančius narių ir besiremiančias pačių darbininkų apaštalavimo kitų darbininkų tarpe principu. Už tai buvo atsakingi šeimininkų paskirti pavyzdingi darbininkai – „dešimtininkai“. Brolijų nariai turi savas ceremonijas ir rengia viešas procesijas. Šių korporacijų ir brolijų dėka vėl suklestėjo visa krikščioniška socialinė tvarka. René Lefebvre‘as, prisirišęs prie tvarkos ir hierarchijos principų, bus karštas korporacijų sistemos gynėjas, nes pačia savo prigimtimi jos yra kontrrevoliucinės, besipriešinančios klasių kovai ir skatinančios klases vienijančiai artimo meilei[36].

(Iš prancūzų k. vertė Ingrida Krikštaponytė. Versta iš: Bernard Tissier de Mallerais, Marcel Lefebvre. Une vie, Clovis, 2002)