Dvasinis vadovas (VI)

7. skyrius

Jėzaus Kristaus sakramentai

 

Taigi Dievo Žodis dėl žmonių nuodėmių prisiėmė žmogišką prigimtį, kad juos atpirktų ir jų sielose atnaujintų dieviškąjį gyvenimą, kad jie vėl patiktų Dievui ir jį garbintų šiame pasaulyje bei per visą amžinybę. Jėzus savo gailestinga meile norėjo prisiimti žmonijos nuodėmes tam tikru būdu, atiduodamas save savo Tėvui kaip išganymo ir atpirkimo auką, kad atstatytų sielose Šventosios Dvasios gyvenimą, kuris iš tikrųjų yra meilės gyvenimas, dalyvaujant jo paties gyvenime, kuris žmonėms yra vienintelis gyvybės ir išganymo šaltinis. Taigi Kalvarijos auka pasirodo kaip šviesa, spindinti tamsybėse, kaip vienintelis gyvybę teikiantis šaltinis dykumos vidury.

Kokiu būdu Dievas suteiks mums šį naują gyvenimą? – Leisdamas Kalvarijos aukai nuolat kartotis. Visada bus tik viena kryžiaus auka, tik vienas aukojamasis avinėlis, tik vienas kunigas, ir tai yra pats Jėzus. Niekada nebus perdaug pabrėžti šį nuostabų dieviškojo gailestingumo išradimą. Jis nušviečia Dievo apvaizdos veikimą įsteigiant Bažnyčią, kunigystę ir visus sakramentus, kurių centre yra šv. Eucharistija – Kristaus aukos vaisius ir mūsų išganymo šaltinis bei pagrindas.

„Kuris iš visų sakramentų yra kilniausias ir tam tikra prasme svarbiausias, kuriam visi kiti yra pavaldūs ir jame išsibaigia? Tai šv. Eucharistija, nes joje Jėzus Kristus yra iš tikrųjų, realiai ir esmingai esantis, tuo tarpu kituose sakramentuose randame tik tam tikrą iš jo kylančią galią. Jie yra įsteigti arba tam, kad šį sakramentą įvykdytų, tai yra kunigystė; arba kad vertai ar dar verčiau paruoštų jo priėmimui, tai yra Krikštas, Sutvirtinimas, Paskutinis patepimas; arba kad galiausiai jį atvaizduotų, ką įvykdo Santuoka.“[1]

Reikia pripažinti Kryžiaus paslapčiai jos pilną vertę, jos tikrąją vietą, tiek dieviškojoje Išganymo ekonomijoje, tiek ir jos pritaikyme sieloms per visą Bažnyčios istoriją. Deja, reikia pasakyti, kad Kryžiaus aukai, kasdieną atnaujinamai ant mūsų altorių, ne visada būdavo skiriama derama vieta, net ir Bažnyčios instrukcijose bei Katekizmuose. Linkstama nuvertinti Eucharistijos vietą dvasiniame gyvenime, o auka dažnai paminima tik tarp kitko. Tai kelia didelį pavojų tikinčiųjų tikėjimui, ypač matant, kaip smarkiai protestantai puola aukos sąvoką. Velnias neapsirinka trokšdamas, kad auka išnyktų. Jis žino, kad taip bus pažeistas pats mūsų Viešpaties veiklos centras, kad bet koks šios aukos nepaisymas prisideda prie katalikybės sunykimo visose srityse. Ta reikšminga kova, kurią velnias kovoja po Vatikano II Susirinkimo, įpareigoja visus, norinčius likti katalikais, drąsiai ginti Mišių auką ir kunigystę tokius, kokius juos įsteigė Mūsų Viešpats.

Tiek kunigų, tiek ir tikinčiųjų dvasiniam gyvenimui nepaprastai svarbu, kad mūsų tikėjimas ir protas būtų persmelktas šio Veiksmo, kuris Dievo išminties sprendimu dvasiškai pažadino žmoniją naujam antgamtiniam gyvenimui. Tai Veiksmas, kuris iš tikrųjų yra Įsikūnijimo tikslas, kuris Dievui suteikia begalinę garbę, o nuodėmingai žmonijai atveria dangaus vartus. Šis Veiksmas – tai Kalvarijos auka.

Kaip giliai širdį sujaudina tas atkaklumas, kuriuo mūsų Viešpats per visą savo žemiškąjį gyvenimą siekė „savo valandos“. „Desiderio desideravi, – sako mūsų Viešpats, – geiste geidžiau (Lk 22,15) šios mano aukos valandos“. Jėzus gyvena savo Kryžiumi.

„Mysterium Christi“ pirmiausia yra „Mysterium Crucis“. Todėl begaliniuose Dievo išminties planuose Jėzaus Kryžius yra tobulas, galutinis, visaapimantis, amžinas sprendimas įvykdyti žmonijos išganymą ir atnaujinimą. Dievas teis kiekvieną sielą pagal jos ryšį su Jėzumi Nukryžiuotuoju. Jei siela gyvena gyvame ryšyje su nukryžiuotu Jėzumi, ji ruošiasi amžinajam gyvenimui ir per Šventosios Dvasios buvimą joje jau dabar dalyvauja Jėzaus šlovėje. Būtent tai ir yra mistinio Jėzaus Kūno gyvenimas.

„Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs“ (Jn 15, 6). Jėzus dėl mūsų nuteisinimo ir mūsų pašventinimo viską susiejo su šiuo gyvybės šaltiniu – savo Kalvarijos auka. Jis įkuria Bažnyčią, jis perduoda savo kunigystę, jis įsteigia sakramentus, kad sielos galėtų turėti dalį jo begaliniuose Kalvarijos nuopelnuose. Šv. Paulius nedvejodamas sako: „Net buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą“ (1 Kor 2, 2).

Tačiau dabar ši Kalvarijos auka ant mūsų altorių tampa Mišių auka, kuri, sudabartindama Kryžiaus auką, kartu įvykdo ir Eucharistijos sakramentą, suvienijantį mus su Dievo aukojamuoju Avinėliu – su Jėzumi Nukryžiuotuoju. Apie Mišių auką formuojasi Bažnyčia – mistinis Kristaus Kūnas, ja gyvena kunigystė, pamokslavimu statanti šį mistinį Kūną, pastūmėjanti sielas nusiplauti Krikšto vandeniu ir dalyvauti eucharistinėje Kristaus puotoje, taip vis labiau susivienijant su Švenčiausiąja Trejybe ir jau šioje žemėje pradedant gyventi amžinąjį gyvenimą.

Taip pat nuo Kryžiaus sklindanti ir šv. Mišių metu priimta Santuokos malonė padeda statyti krikščionybę, tai yra nukryžiuotojo Jėzaus viešpatavimą šeimoje bei visuomenėje. Krikščionybė yra bendruomenė, gyvenanti Kryžiaus šešėlyje. Ji taip pat gyvena parapinės bažnyčios šešėlyje, bažnyčios, turinčios kryžiaus formą, su užsibaigiančiu kryžiumi stogu, slepiančios kasdien atnaujinamos Kalvarijos altorių, kur sielos gimsta malonei ir ją išlaiko savyje dėka kunigo – antrojo Kristaus – tarnystės.

Krikščionybė yra kaimai, miestai, šalys, kurios, sekdamos nukryžiuotu Jėzumi ir veikiamos krikščioniškojo malonės gyvenimo, įvykdo meilės įstatymą. Krikščionybė yra Kristaus karalystė. Šios krikščionybės valdytojai vadina save „Kristaus vietininkais“, kuriems patikėta rūpintis jo įsakymų vykdymu, ginti tikėjimą Jėzumi Kristumi bei visokeriopai skatinti jo išplitimą, išlaikant tobulą darną su Bažnyčia.

Galima neklysdami teigti, jog visos krikščionijos gėrybės kyla iš Jėzaus Kryžiaus ir iš nukryžiuotojo Jėzaus. Jėzaus Kristaus Kraujo galia prikelia puolusią žmoniją. Šis amžinosios Dievo išminties sugalvotas planas negalėjo būti įvykdytas be kunigystės. Ši ypatinga malonė leidžia gyvuoti vienai ir vienintelei Kalvarijos aukai – gyvenimo, atpirkimo, pašventinimo ir išaukštinimo šaltiniui. Kunigystės malonės spinduliavimas yra Kryžiaus spinduliavimas. Kunigas yra mūsų Viešpaties užtarnauto atnaujinimo šerdis. Jo įtaka sieloms bei visuomenei yra lemiama. Apšviestas savojo tikėjimo, pripildytas Jėzaus dorybėmis ir jo Dvasios dovanomis, kunigas gali atversti į Jėzų Kristų daugybę sielų, žadinti pašaukimus, pagonišką visuomenę paversti krikščioniška.

Akivaizdu, kad vyskupo – to atbaigtojo kunigo – vaidmuo yra nepaprastai reikšmingas tikrų kunigų skaičiaus didėjimui, pašaukimų vienuoliškam gyvenimui paskatinimui, krikščioniškų institucijų įkūrimui, krikščionybės gyvybingumui bei visaapimančio mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus viešpatavimo augimui. Vyskupai turi saugoti šį neliečiamą, bekompromisį tikėjimą Jėzaus Kryžiaus – vienintelio Išganymo šaltinio – galia ir nepasiduoti sekdami pasaulio pavyzdžiu, ieškodami žmogiškų priemonių tariamai veiksmingesniam apaštalavimui. Tai būtų ženklas, kad jie prarado savo tikėjimą Jėzumi Kristumi Nukryžiuotuoju. Būtent tai mes patiriame jau keletą dešimtmečių, ir būtent tai veda Bažnyčią, Pauliaus VI žodžiais tariant, į susinaikinimą, prie kurio šis popiežius pats nemažai prisidėjo.

Izraelis apleido Jahvę, vienintelį ir tikrąjį Dievą, ir pamiršęs savo pareigas atsigręžė į kaimyninių genčių dievus, imdamas į žmonas jų dukras ir perimdamas jų dievus. Galiausiai tai atvedė Izraelį į oficialią dievžudystę. Tačiau jam šlovę grąžino Mergelė iš Judo giminės, kuri buvo išrinkta tapti Dievo bei Naujojo Izraelio Motina.

Taip, nepaisant visuomet galiojančių mūsų Viešpaties pažadų, didesnė dalis bažnytinės vadovybės, pamiršę savo luomo pareigas, ekumenizmo pavidalu atsigręžė į klaidingus modernius dievus. Šie klaidingi modernūs dievai yra ne tik tie, kuriuos garbina įvairios klaidingos religijos, bet ir visokios sudievintos klaidingos ideologijos: proto deivė, laisvės deivė, demokratijos, socializmo, komunizmo deivės.

Dievas, Jėzus Kristus, Katalikų Bažnyčia, šventoji Kryžiaus ir Mišių auka bei katalikų kunigystė nėra ekumeniški, kadangi jie skelbia antiekumenišką Credo ir laikosi antiekumeniškų Įsakymų. Jie siekia visa apimančio karalių Karaliaus, Jėzaus Kristaus Nukryžiuotojo, viešpatavimo – „vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas“ (Ef 4, 5).

Čia man atrodo tinkama, po to kai mes trumpai palietėme sakramentų esmę, pakalbėti apie tą didžiulę reikšmę, kurią mūsų Viešpats suteikė krikštui vandeniu ir Šventąja Dvasia. Nes šiuo krikštu mūsų Viešpats nori sukurti naują Dievo tautą, skirtą pažadėtajai žemei, amžinajam gyvenimui. Tas faktas, kad jis pats norėjo būti Jono Krikštytojo pakrikštytas ir kad visa krikšto vandeniu ir Šventąja Dvasia prasmė tada buvo stebuklingai apreikšta, sudaro pagrindą išganymo darbui.

„Jo krikšto metu apsireiškia visa Švč. Trejybė – mūsų Viešpats savo žmogiškąja prigimtimi, Šventoji Dvasia balandžio pavidalu ir Dievas Tėvas savo balsu, kad nurodytų, kokia turi būti tikroji šio sakramento forma. Jis tuo pačiu parodė ir šio sakramento veikimą, kai atsivėrė dangus virš jo galvos, nes per krikštą jo krauju, kuriuo jis savo asmenyje nuplovė pasaulio nuodėmes, dangus vėl turėjo atsiverti mums visiems.“[2]

Taip save apreiškia visa apimanti Kryžiaus galia. Įspaudus krikšto charakterį, siela tampa pajėgi dalyvauti mūsų Viešpaties kunigystės veikime Bažnyčioje, išskyrus tai, kad ji negali atlikti hierarchinių aktų, priklausančių šiai kunigystei. Kas gavo krikšto malonę ir nuo šiol nešioja neišdildomą krikšto charakterį, tiek, kiek jis lieka ištikimas savo krikšto malonei, viršija garbe bei apdovanojimais visus vien tiktai savo prigimčiai paliktus kūrinius.

Mūsų Viešpats norėjo, kad jo pokalbis su Nikodemu būtų užrašytas šv. Jono Evangelijoje. Jo žodžiai aiškūs: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės; kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“ (Jn 3, 3.5).

Prieš įžengdamas į dangų, mūsų Viešpats pasiuntė apaštalus į misiją, iškilmingai duodamas jiems įsakymą: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 18–19). Ir tai yra galiojantis bei krikšto charakterį suteikiantis vandens krikštas, asmenį paverčiantis teisėtu Bažnyčios nariu su visomis jo pareigomis ir teisėmis, net jei jis ir nesuteiktų pašvenčiamosios malonės, kitaip tariant, jei jis būtų nevaisingas, pvz., protestantų atveju tiek, kiek jiems krikštas suteiktas galiojančiai. Kadangi jie neturi teisingo tikėjimo, jie negali priimti malonės, tačiau gauna krikšto charakterį, kuris leidžia malonei gimti, kai tik jie išsižada erezijos.

Šiandien Bažnyčia sakramentų, ypač krikšto atžvilgiu yra išleidusi nurodymų, kurie pilni klaidų, jei ne erezijų. Todėl labai svarbu prisiminti Bažnyčios mokymą šiuo klausimu. Naująjį krikšto ritualą labai įtakoja tos klaidos, ypač dėl krikšto poveikio. Tikrasis mokymas apie krikštą tiksliai atitinka tą misionierišką dvasią, įkvėptą apaštalams mūsų Viešpaties. Regimas Šventosios Dvasios nusileidimas ant pakrikštytųjų pačioje Evangelijos skelbimo pradžioje patvirtina pamatinę krikšto svarbą. Dar šiandien misionieriai pagoniškose šalyse atpažįsta pakrikštytuosius iš jų atvirų, pasitikėjimu ir ramybe spindinčių veidų, tuo tarpu pagonių veidai pažymėti baime, nepasitikėjimu, vergiškumu.

Jėzaus Kraujas, kuriuo krikščionys yra pakrikštyti, nuo šiol kviečia juos kiekvieną sekmadienį susivienyti su Jėzaus auka ir taip kartu su mūsų Viešpačiu bei jo mistiniu Kūnu atlikti svarbiausią religijos dorybės veiksmą, skirtą Švenčiausiosios Trejybės pagarbinimui.

Prieš užbaigiant šią trumpą šv. Mišių bei sakramentų apžvalgą, manau būsiant naudinga šiek tiek dėmesio skirti Atgailos sakramentui, kuris dažnai užima nemažą dalį kunigų laiko, skirto apaštalavimui. Dėl tam tikro sielų silpnumo ir dėl sugedusios visuomenės, kurioje jos gyvena, rodomo pavyzdžio atkritimai į nuodėmę pasitaiko dažnai. Todėl mūsų Viešpats savo begaliniu gailestingumu įsteigė ir antrą „gelbėjimosi ratą“.

 

Dvasinės kovos pagrindinis principas

Mūsų sielos žaizdos, išliekančios po krikšto

 

Pasiekti mūsų sielos išganymui reikalingą šventumą yra nelengvas dalykas. Mūsų kasdienė patirtis bei Bažnyčios nurodymai mus moko, kad nors krikšto malonė per Šventosios Dvasios įliejimą suteikia mums pašvenčiamąją malonę bei išlaisvina nuo gimtosios nuodėmės ir nuo velnio viešpatavimo mums, ji nepanaikina mumyse visų gimtosios nuodėmės pasekmių.

Šios pasekmės paaiškina, kodėl mūsų dvasinis gyvenimas įgauna formą dvasinės kovos, trunkančios visą gyvenimą šioje žemėje. Šia tiesa iš pagrindų remiasi visas mūsų apaštalavimo darbas. Mes liekame ligoniai ir mums reikia sielų gydytojo bei dvasinės pagalbos, kurią jis buvo numatęs. Štai Bažnyčios mokymas, išreikštas šv. Tomo: „Prigimtinis šventumas dėl pirmųjų žmonių nuodėmės buvo prarastas, todėl visos sielos galios iki tam tikro laipsnio prarado savo įgimtą tvarkingumą, kuris jas natūraliai kreiptų į dorybę. Šis praradimas vadinamas prigimties žaizda (vulneratio naturae). Tai, kad protas praranda savo polinkį į tiesą, vadinama nežinojimo žaizda (vulneratio ignorantiae). Kad valia praranda savo polinkį į gėrį, vadinama blogio žaizda (vulneratio malitiae). Kad valia praranda jėgą įvykdyti reikalaujančius pastangų veiksmus, vadinama silpnumo žaizda (vulneratio infirmitatis). tai, kad geismai praranda savo polinkį į tai, kas proto atžvilgiu yra trokština, vadinama pageidimo žaizda (vulneratio concupiscentiae).“[3] Savo pirmajame laiške šv. Jonas patvirtina šią tiesą: „Visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė“ (1 Jn 2, 16).

Atrodo, pražūtingiausias yra nežinojimas ar aklumas, kitaip tariant, Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus nepažinimas, kadangi šiuo pažinimu remiasi amžinasis gyvenimas. „O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ (Jn 17, 3).

Argi galėtume Dievui skirti savo meilę ir jam priklausantį kultą, jei būtume akli viskam, kas su juo susiję? Seminaristai ir kunigai niekada negalės Dievui pakankamai atsidėkoti, kad jis juos atvedė į seminariją, kur visos mokslo šakos moko pažinti Dievą bei mūsų Viešpatį ir kur visas gyvenimas siekia įrodyti Švč. Trejybei jai priklausančią garbę, kultą, meilę per Kūnu tapusio Žodžio asmenį, „per Christum Dominum nostrum“.

Tegul kunigiškos sielos drąsiai kovoja dvasinę kovą, kad ja apvalytų savo sielas nuo tų žaizdų, kad kunigai taptų sielų gydytojais, pasitelkdami pamokslavimą, šv. Mišių maldą, švč. Eucharistiją ir šv. išpažintį. Rekolekcijos yra labai veiksminga priemonė, sumažinanti sielų aklumą bei gydanti kitas sielos žaizdas.

Nesuprantant šių elementarių tiesų, neįmanoma suprasti Kryžiaus, aukos, laikinų gėrybių atsisakymo dėl amžinųjų dvasingumo.

Velnias naudojasi visu tuo, kas kūniška ir teikia malonumą, kad pagilintų mūsų sielos žaizdas. Kas atsitiko Ievai, lieka aktualu iki šiol. Velnio paskatinta Ieva pažvelgė į vaisių ir pamatė, kad jis žavus akims ir gražus pažiūrėti – „pulchrum oculis aspectuque delectabile“ (Pr 3, 6). Dievui ji pasakė, deja per vėlai: „Žaltys mane apgavo – serpens decepit me“ (Pr 3, 13). Todėl Bažnyčia savo dvasiniame mokyme primygtinai reikalauja iš kunigų ir kitų Dievui pašvęstų sielų, kad jos laikytųsi atokiai nuo pasaulio bei jo dvasios ir ieškotų tik amžinų dalykų, sekdamos Jėzumi, ir būtent Jėzumi Nukryžiuotuoju.

(Viena lemtingų Susirinkimo pasekmių ir yra ta, kad siekiama sunaikinti šį tradicinį katalikišką apsimarinimo, Kryžiaus, laikinų dalykų nevertinimo, kvietimo nešti savo kryžių, sekant mūsų Viešpačiu, dvasingumą dėl socialinio teisingumo, kuris iš tikrųjų yra pagrįstas pavydu bei šio pasaulio gėrybių siekimu ir kuris įtraukia gyventojų grupes į brolžudišką karą, taip padidindamas skurstančiųjų skaičių. Tuo tarpu šis tikras dvasingumas perkeičia širdis ir veda į didesnį socialinį teisingumą. Ši bloga Susirinkimo dvasia – pasaulio dvasia – apėmė visą kunigų ir vienuolių pasaulį ir atvedė prie ligšiolinėje istorijoje neregėto kunigystės ir vienuolystės griovimo.)

Taigi kunigas yra gavęs galią Jėzaus kryžiaus ir kraujo nuopelnus priskirti sieloms, kurios nuolankiai išpažįsta savo nuodėmes ir yra pasiruošusios atlikti bausmę, dar liekančią nuodėmes atleidus.

Vaisingas šios tarnystės vykdymas iš kunigo reikalauja daugelio ypatybių: dieviškojo Įstatymo bei Bažnyčios įsakymų pažinimo, reikalingų teisingai spręsti apie išpažintų nuodėmių sunkumą, išminties, diskretiškumo, gebėjimo patarti, gailestingos meilės mūsų Viešpaties pavyzdžiu, kad galėtų suteikti sergančioms sieloms tinkančią pagalbą. Beje, sielos labiau vertina švelnų griežtumą, nei liberalų abejingumą. Jos nori pasveikti, net jei šis noras nėra aiškiai išreikštas.

Kadangi gailestis yra būtina sąlyga vertam Atgailos sakramento priėmimui, naudinga dažniau pabrėžti būtent šį dvasios nusiteikimą, kaip ir pasiryžimą nebenusidėti. Kad būtų veiksmingas, gailestis turi kilti iš vidaus ir tapti ilgalaike laikysena. Kai šis gilus gailesčio dėl nuodėmių jausmas išlieka ilgesnį laiką, jis tampa sielos apsauga nuo nuodėmės ir veda ją į nusižeminimą, nepasitikėjimą savimi bei nuolatinį budrumą. Būtent tai yra anas visad aktualus mūsų Viešpaties patarimas: „Vigilate – budėkite!“

Kaip atsilyginimą už padarytas nuodėmes nuodėmklausys dažniausiai skiria kokią nors maldą arba kitą atgailos darbą, tačiau ir jį turime nuolat atnaujinti savo kasdienėmis maldomis, aukomis ir apsimarinimais, pasninkavimu ir išmaldomis. Su atsilyginimu už nuodėmes susiję atlaidai, kuriais pasireiškia mistinio Kūno veikimas. Be abejo, istorijos bėgyje jais buvo piktnaudžiaujama, siekiant naudos. Tačiau šie simonistiniai – ir todėl smerktini – piktnaudžiavimai nepašalina didžiulės atlaidų, padedančių atsilyginimui, vertės. Atsilyginimas už nuodėmes yra lyg skola Dievui, ir atlaidai padeda mums ją apmokėti dar iki asmeninio teismo mirties akimirką.

Duosiu vertingą patarimą šiam apaštalavimo darbui: visuomenėje ir visuomeniniuose santykiuose elkimės taip, kad žmonės nebijotų mūsų prašyti Atgailos sakramento, tai yra visada išsaugokime tikrą kunigišką laikyseną.

 

8 skyrius

Bažnyčia

 

Šv. Tomas klausimą apie Bažnyčią yra aptaręs anksčiau ex professo. Kalbėdamas apie „gratia capitis“, Jėzaus kaip Bažnyčios galvos malonę, kuri yra visos pašvenčiamosios malonės šaltinis ir kuri suteikiama Bažnyčiai kaip mistiniam Kūnui, jis savęs klausia, kas yra šio mistinio Kūno, kurio galva yra mūsų Viešpats, nariai. Jo atsakymas labai pamokantis: jis skiria potencialius ir aktualius narius. Pastarieji apima tuos, kurie yra Bažnyčios nariai galutinai – tai kenčianti ir triumfuojanti Bažnyčia, įskaitant angelus, taip pat tuos, kurie per tikėjimą ir meilę yra „in via“ – pakeliui į šį tikslą, bei nusidėjėlius, turinčius tikėjimą, tačiau tapusius nudžiūvusiomis šakomis, kadangi jie neturi meilės.

Bažnyčia kaip mistinis Kūnas yra dvasinė realybė, apimanti visas dvasias, gyvenančias dievišką gyvenimą, suteiktą joms mūsų Viešpaties. Šios dvasios yra lyg gyvos šakos susijusios su vynmedžiu. Deja, šioje žemėje daugelis jų gali atsiskirti nuo vynmedžio ir pražūti, ir atvirkščiai – kai kurios gali per galiojantį ir vaisingą krikštą su juo susijungti bei iš jo gyventi. Vis dėlto šis mistinis ir mums nematomas Kūnas šioje žemėje rodosi kaip matoma hierarchinė bendruomenė, įkurta mūsų Viešpaties ir skirta leisti augti tam mistiniam Kūnui, vykdant mūsų Viešpaties jo apaštalams duotą užduotį: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16, 16).

Mūsų galutinis tikslas, t. y. išganymas, labiausiai priklauso nuo tikėjimo. Visa mūsų Viešpaties įsteigta hierarchija tarnauja tikėjimui, kuris leidžia tikintiesiems numalšinti savo troškulį meilės, Šventosios Dvasios ir jos malonės šaltiniuose. Visa ankstyvosios Bažnyčios istorija labai pamokančiai iliustruoja, kaip griežtai buvo laikomasi mūsų Viešpaties duotų įsakymų.

Bažnyčia kartu su savo gyvybinėmis galiomis gimė Sekminių dieną Šventosios Dvasios nužengimu ir, paklusdama mūsų Viešpaties įsakymui, įvedė sakramentinę liturgiją, apimančią maldą, pamokslavimą, dieviškąjį Oficiumą bei Kryžiaus ir Eucharistijos paslapčių šventimą. Jos dėka ėmė sparčiai daugėti vyskupų, kunigų bei kitų šventimų laipsnių, kurie tarnavo tikinčiųjų gausėjimui ir jų pašventinimui. Iš Senojo Testamento Izraelio gimė Naujojo Testamento Izraelis, kurio galva yra įsikūnijęs Žodis, mokantis ir vedantis savo tautą per dykumą į pažadėtąją žemę, kuri yra ne kas kita kaip pati Švenčiausioji Trejybė.

Kaip Senojo Testamento Izraelis dėl nuolatinės neištikimybės Dievui turėjo nepaprastai neramią istoriją, dažnai įtakojamą jo vyresniųjų ir levitų, taip ir kovojanti Bažnyčia šiame pasaulyje nepaliaujamai patiria išbandymų laikotarpius dėl jos dvasininkų neištikimybės bei kompromisų su pasauliu. Kuo iš aukščiau papiktinimai ateina, tuo didesnes katastrofas jie sukelia. Žinoma, Bažnyčia savyje išlaiko šventumą bei pašventinimo šaltinius. Tačiau kai vadovaujančias pareigas Bažnyčios institucijose užima neištikimi popiežiai ir nuo tikėjimo atkritę vyskupai, tai sugriauna dvasiškių bei pasauliečių tikėjimą, padaro malonės priemones nevaisingas ir skatina visų pragaro jėgų puolimą – šios jėgos, atrodo, triumfuoja.

Atkrisdami nuo tikėjimo, šie Bažnyčios nariai tampa santuokos laužytojais, schizmatikais, besipriešinančiais Tradicijai. Jie nutraukia ryšį su Bažnyčios praeitimi ir kartu su šiandienos Bažnyčia tiek, kiek ši Bažnyčia lieka ištikima mūsų Viešpačiui. Visa, kas lieka ištikima tikrajai Bažnyčiai, tampa nuolatinio ir tiesiog laukinio persekiojimo taikiniu.

Tačiau mes nesame pirmieji, kuriuos dėl ištikimybės tikėjimui ir Tradicijai persekioja netikri broliai. Kasdien skaitomas Martyrologas mus moko to paties. Kuo labiau šventoji Bažnyčia yra teršiama, tuo labiau turime jai atsiduoti kūnu ir siela, tuo labiau privalome stengtis ją ginti ir užtikrinti jos išlikimą. Tuo tarpu semkimės iš jos šventumo lobių, kad galėtume prisidėti prie krikščionybės atstatymo[4].

 

9 skyrius

Švenčiausioji Mergelė Marija

 

Skyriuje apie dieviškojo Žodžio siuntimą į pasaulį įsikūnijimo būdu šv. Tomas aprašo didžias privilegijas, suteiktas Švenčiausiajai Mergelei Marijai.

Vieta, kurią Marija užima žmonijos išganymo per įsikūnijusį Žodį darbe, nusipelno mūsų ypatingo dėmesio. Marija, ištarusi fiat, stebuklingu būdu tapo Dievo Motina, Išganytojo Motina, ir būtent dėl šios priežasties ji tapo ir jo mistinio Kūno, t. y. visų, šioje žemėje bei amžinybėje gyvenančių Jėzaus gyvenimu, Motina. Ji tapo angelų Karaliene ir nenumaldoma demonų prieše.

Per krikštą mes tapome jos vaikais, o priimdami šv. Eucharistiją, maitinamės ir jos kūnu bei krauju[5]. Ji iš tikrųjų yra mūsų dvasinė Motina.

Ši buvimo Dievo Motina savybė jai suteikė ypatingų privilegijų, iš kurių svarbiausia – Nekaltasis Prasidėjimas ir malonių pilnatvė nuo pat jos prasidėjimo momento. Ji yra vienintelis žmogiškasis kūrinys, nepatyręs prigimtinės nuodėmės pasekmių.

Kita išskirtinė privilegija: ji yra Jėzaus Motina, tačiau išlieka Mergele jam gimus. „Nes Dievui nėra negalimų dalykų“, – kaip pasakė arkangelas Gabrielius (Lk 1, 37). Kūdikėlis Jėzus iš Mergelės įsčių išėjo „januis clausis – per uždaras duris“, nepažeisdamas jos mergystės. Ji neturėjo patirti gimdymo skausmų. Kiek klaidų apie tai prirašyta moderniuose katekizmuose! Jos taip pat nepalietė jokia klaida ir jokios ligos, kadangi tai yra gimtosios nuodėmės pasekmės. Galiausiai jos kūnas nebuvo paliktas supuvimui, jis buvo prikeltas ir paimtas į dangų. Tai yra jos Ėmimo į dangų privilegija: nuo šiol ji tampa dangaus ir žemės Karaliene.

Būdama Dievo Motina, ji yra ir visų mums dovanojamų malonių Tarpininkė. Jos dvasinė motinystė yra visa apimanti. Pasak Bažnyčios tėvų, jei Jėzus yra mistinio Kūno galva, tai Marija yra jo kaklas.

Kadangi Marija yra amžinojo Kunigo motina, visi dalyvaujantieji Jėzaus kunigystėje patiria ypatingą jos motinišką globą. Tegul Švč. Mergelė Marija teikiasi padaryti mus kunigais pagal savo dieviškojo Sūnaus pavyzdį! Pamaldumas Marijai visose Brolijos namuose ir visų jos narių širdyse turi tapti garbės reikalu. Marija išsaugos mus Katalikų tikėjime. Ji nėra nei liberalė, nei modernistė, nei ekumenistė. Ji nepakenčia jokių klaidų, o tuo labiau erezijų ir atkritimo nuo tikėjimo.

 

10 skyrius

Paskutinieji dalykai

 

Kalbėdami apie Švč. Mergelės Marijos Ėmimą į dangų, mes peržengiame ribą, skiriančią žemiškąjį ir dangiškąjį pasaulius. Nuo tada, kai dieviškasis Gailestingumas nužengė iš dangaus, apsireikšdamas mums įsikūnijusio Žodžio asmeniu, nesuskaičiuojamos malonės jungia dangiškąjį pasaulį su žemiškuoju. Tačiau kartu mes žinome, kad nepaisant visų sakramentų malonių išlieka viena gimtosios nuodėmės pasekmė, kurios niekas neišvengia – mirtis. Tačiau argi mūsų Viešpaties mirtis nėra tikintiesiems šio skausmo, šios sunkios bausmės palengvinimas? Su juo mes mirsime, su juo gyvename, su juo taip pat gyvensime ir prisikelsime.

Visas tikėjimo ir malonės gyvenimas moko mus atsisukti į dangiškus dalykus: „terrestria contemnere et amare caelestia!“ Kiek kartų liturginės maldos mums kartoja: „Paniekinti tai, kas žemiška ir mylėti tai, kas dangiška“. Šv. Paulius nurodo priežastį: pirmieji dalykai yra laikini, antrieji – amžini. Mirtis atveda mus iš šio trumpalaikio gyvenimo į dvasinį pasaulį, nes prisikėlusieji kūnai irgi bus sudvasinti: „Seminatur corpus animale, surget corpus spirituale – Sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas“ (1 Kor 15, 44). Todėl paskutinieji dalykai turėtų mus labiausiai dominti, juo labiau, kad visi mūsų veiksmai šioje žemėje paruošia šią būsimą amžinybę. Gyventi abejingai ar lengvabūdiškai šių paskutinių dalykų atžvilgiu yra kvaila. Įsikūnijimo ir išganymo pagrindinis tikslas yra mūsų grįžimas pas Dievą per Jėzų Kristų. Ši mintis sudaro šv. Tomo „Teologijos sumos“ branduolį, kadangi tai yra mūsų egzistavimo esminis pagrindas: būti su Dievu amžinai.

Iš čia kyla svarbi būtinybė mūsų pamoksluose nuolat grįžti prie šių paskutinių dalykų. Šv. Ignaco „Dvasinės pratybos“ bei kitokios rekolekcijos neturi kito tikslo kaip gelbėti mūsų sielas, jas pašvenčiant per Jėzų Kristų. Visos įkvėptos Naujojo Testamento knygos neturi kito tikslo kaip atkreipti mūsų dėmesį į amžinojo gyvenimo siekimą ir padėti mums išvengti pražūties. Visa Bažnyčios liturgija apsupa, lydi, maitina mus, kad pasiektume savo pagrindinį tikslą. Jos misijų dvasia siunčia piemenis: „Euntes, docete... Ite ad vineam meam – Eikite ir mokykite... eikite į mano vynuogyną!“ Bažnyčios, kaip ir mūsų Viešpaties, mokymas apie paskutinius dalykus yra vienareikšmis ir aiškus, nors daug kas dar lieka paslaptyje. Mūsų išganymo tikrumas, išrinktųjų ir prakeiktųjų skaičius, būdas, kuriuo vyks mūsų asmeninis teismas mirties akimirką, skaistyklos ugnies pobūdis, jos trukmė, nors ten mes nebebūsime paklusnūs laikui, išrinktųjų būklė iki Paskutiniojo teismo ir prisikėlimo – tiek daug mums dar neaiškių klausimų! Vis dėlto mes žinome tai, kas svarbiausia, būtent, kad išrinktųjų laimė viršija viską, ką galima įsivaizduoti, ir kad pragaras yra baisių kančių vieta.

Pabandykime su šv. Tomo pagalba šiek tiek patikslinti Bažnyčios mokymą apie tai, ką Apvaizda yra mums paruošusi po mirties.

Atsidavusiems sielovadai kunigams svarbu gerai pažinti anapusybę ir ja gyventi, kad galėtų pamokyti mirštančiuosius, jų draugus bei gimines. Viena pagrindinių jo pareigų yra budėti prie tikinčiųjų jų paskutinėmis valandomis šioje žemėje, juos pamokyti, padrąsinti, paruošti mirčiai sakramentais bei mirštančiųjų maldomis, po to palydėti jų mirtingą sielos apvalkalą prie altoriaus ir galiausiai į kapines. Kiek vertingų pamokymų tokiomis progomis galima pateikti supantiems mirusįjį!

(Susirinkiminės naujovės šioje srityje kelia grėsmę tikinčiųjų tikėjimui ir balansuoja ant erezijos ribos: ceremonijos ragina tikėti, kad visos sielos bus išgelbėtos; net pikčiausi katalikybės priešai šarvojami bažnyčiose; leidžiamas palaikų kremavimas; kunigas dažnai nebelydi kūno į kapines. Skaistykla ignoruojama, ir todėl maldos už mirusįjį praranda prasmę. O jos juk yra Bažnyčios tikėjimo demonstracija, sugebanti išjudinti tikinčiuosius.)

Kas atsitinka tą akimirką, kai siela tam tikra prasme išvaroma iš kūno, kuris tampa nebetinkamas jai gyventi? Šv. Tomas, beje, remdamasis paties mūsų Viešpaties žodžiais, mano, kad sielos priklausomai nuo būklės, kurioje jos yra mirties akimirką, pačios suranda joms skirtą vietą, kaip ir kūnai patys krenta į tą vietą, į kurią juos traukia sunkio jėga.

Sielos, mirties akimirką esančios malonės būklėje ir turinčios tobulą meilę, eina į dangų, tuojau pat ima mėgautis Dievo regėjimu ir laukia jų laimės užbaigimo, kurį joms atneš kūnų prisikėlimas. Sielos, esančios malonės būklėje, tačiau kurių meilė dėl lengvų nuodėmių yra susilpnėjusi ir netobula ir kurios dar turi atlikti likusią bausmę už jau atleistas nuodėmes, keliauja į skaistyklą. Vis dar gimtosios nuodėmės slegiamos, tačiau asmeninių nuodėmių neturinčios sielos keliauja į limbą[6] ir, nors neregės Dievo, tačiau džiaugsis natūralia laime. Sielos, esančios sunkios nuodėmės būklėje ir neturinčios Dievo meilės, keliauja visai amžinybei į pragarą ir ten laukia savo kūnų prisikėlimo, kas joms suteiks papildomo skausmo.

Taigi, egzistuoja trys galutinės vietos: dangus, limbas ir pragaras. Jokios maldos, jokie geri darbai ir užtarimai negali pakeisti ten esančių vėlių būklės. Todėl akivaizdu, kad visi Bažnyčios už mirusiuosius atliekami darbai: maldos, atlaidai, išmaldos davimas, yra skirti tik skaistyklos vėlių, negalinčių sau pačioms padėti, išvadavimui ar jų kančių palengvinimui.

Labai svarbu pabrėžti faktą, jog skaistyklos egzistavimas yra tikėjimo dogma. Kas neigia skaistyklą, tas yra eretikas. Jei skaistykla neegzistuotų, visa, ką Bažnyčia nuo pat savo egzistavimo pradžios yra dariusi ar reikalavusi daryti mirusiųjų sieloms pagelbėti, būtų tuščia. Žinoma, skaistyklos vėlės palaipsniui artinasi link dangaus ir po nuskaistinimo bus išlaisvintos, tačiau kovojančios Bažnyčios maldos už mirusius ir ypač šventoji Mišių auka gali joms efektyviai pagelbėti greičiau išsilaisvinti. Lygiai taip pat skaistyklos vėlės, įkvėptos meilės, gali mus užtarti, ir jos tai darys tuo uoliau, kuo dažniau mes joms pagelbėsim.

Jei norime gyventi pagal Katalikų Bažnyčios dvasią, turime dažniau savo maldomis atsiminti skaistyklos vėles, tuo labiau, kad ir mes patys po kiek laiko tikriausiai ten pateksime. Norėkime patekti į skaistyklą, tai bus mūsų išrinkimo ženklas! Jei pažintume begalinį Dievo tyrumą ir šventumą, nenustebtume, kad jis mumyse randa netobulumų, nesiderinančių su Švenčiausiosios Trejybės šventumu.

Ilgai neapsistosime ties limbo klausimu. Jame yra vėlės, neturinčios jokių nuodėmių, išskyrus gimtąją. Šios vėlės negali regėti Dievo, tačiau kadangi jos žino esančios absoliučiai nepajėgios tai patirti, dėl to nekenčia. Tai yra šv. Tomo ir daugelio Bažnyčios mokytojų nuomonė[7]. Labai svarbu tai paaiškinti tėvams, kurių kūdikis miršta dar iki krikšto ne dėl jų kaltės. Tačiau kokia didžiulė yra motinų, pasidariusių abortą, bei visų, prie to pridėjusių ranką, atsakomybė! Kaip dėl šio nusikaltimo nebijoti Dievo bausmės tiek šiame pasaulyje, tiek ateinančiame?!

Šiais laikais, kai net Bažnyčioje yra abejojama daugeliu dogmų, labai svarbu gerai pažinti Bažnyčios mokymą, kad jį naujai sustiprintume ir taip gelbėtume sielas.

„Viešpaties baimė – išminties pradžia“ (Ps 110, 10). Be abejo, vaikiška baimė yra vertingesnė už vergišką, sielos susikrimtimas dėl nuodėmių prieš gerąjį Dievą labiau siektinas už netobulą gailestį. Tačiau kiek daug sielų išsigelbėjo per vergišką baimę ir netobulą gailestį! Pragaro baimė yra išganinga baimė, daug sielų sulaikiusi nuo sunkios nuodėmės. Žmonės teisūs bijodami šio baisaus atpildo, apie kurį mūsų Viešpats kalba žodžiais, verčiančiais sudrebėti, šios neatidėliotinos ir amžinos bausmės be atleidimo galimybės, kadangi neapykanta sunaikina meilę ir kadangi meilės nebuvimas ir yra pragaras.

Ką reiktų bet kokia kaina išrauti, tai įprotį sunkiai nusidėti arba nuolatinį gyvenimą sunkios nuodėmės būsenoje. Todėl naudinga nuolat atminti ir dažnai apmąstyti mirtinos nuodėmės rimtumą bei jos pasekmes. Labiausiai mūsų apmąstymuose turime kreipti dėmesį į du dalykus, atvirai atskleidžiančius begalinį mirtinos nuodėmės rimtumą. Viena Adomo ir Ievos nepaklusnumo nuodėmė sukėlė dvi pasekmes, kurių mums turėtų užtekti atbaidyti nuo bet kokios mirtinos nuodėmės.

Pirmoji pasekmė yra visokio blogio – baisiausio, kokį tik įmanoma įsivaizduoti, tarp jų ir pragaro kančių – išplitimas tarp jų palikuonių. Žmonijos istorija yra kančių, karų, ligų, žmonių tarpusavio žiaurumų, mirties, tačiau labiausiai moralinio blogio, užsibaigiančio amžinąja ugnimi, istorija. Viena vienintelė nuodėmė sukėlė tokias nelaimes!

Antra pasekmė yra Dievo mirtis ant kryžiaus. Mirtis, kurią pats Dievas pasirinko kaip vienintelę priemonę panaikinti nuodėmės pasekmes bei dvasiškai, o vieną dieną ir kūniškai, atgaivinti tuos, kurie juo tikės ir iš jo rankų priims dieviškojo gyvenimo malonę, taip pasiruošdami amžinajam gyvenimui.

Ką reiškė ši kančia ir ši mirtis, turėtume klausti Septynių Sopulių Motinos. Tegu ji mums padeda suvokti nukryžiuoto Dievo meilę ir kančią kūne, kurį jis iš jos teikėsi paimti. Viena vienintelė nuodėmė sukėlė įsikūnijusio Žodžio kančią ir mirtį! O, kad galėtume šiais apmąstymais išvengti mirtinų nuodėmių! Padėkime ir mūsų tikintiesiems jų išvengti, o jei atsitiks nelaimei nusidėti – griebtis gelbėjimosi rato, t. y. Atgailos sakramento.

Ir čia pasirodo mūsų šv. Mišių auka, išaukštinto Kryžiaus auka kaip pergalės prieš šėtoną, prieš nuodėmę, prieš mirtį, prieš pasaulį ženklas. „Mors mortua tunc est“, „Ave, Crux, spes unica“, „In hoc signo vinces“[8].

Neturime vengti kalbėti apie pragarą, kaip nevengė ir mūsų Viešpats įvairiomis aplinkybėmis. Jis pabrėžtinai nurodydavo į pragaro ugnį ir į jo nuolatines, amžinai trunkančias kančias. Turime dažnai kartoti šiuos mūsų Viešpaties žodžius, jei norime išgelbėti tikinčiųjų sielas. Kiekvieną dieną mes atnašaujame šv. Mišių auką šia intencija: išgelbėti krikščioniškąją šeimą „nuo amžinos pražūties – ab aeterna damnatione eripi“.

O dabar turime pakalbėti apie mūsų dangiškąją tėvynę, kurioje gyvena pašventintos ir išskaistintos sielos, besidžiaugiančios amžinąja palaima. Vis dėlto, sekdami šv. Tomu, prieš aptardami Švč. Trejybės buveinę, norime tarti keletą žodžių apie visuotinį teismą. Mūsų Viešpats mokė, kad šis pasaulis baigsis, kai Dievas savo begaline išmintimi nuspręs, kad išrinktųjų skaičius jau pilnas. Išankstiniai ženklai, ypač Antikristo atėjimas, praneš apie besiartinantį galą, tačiau niekas nežino nei dienos, nei valandos. Dievas šią paslaptį pasilaikė sau.

Vis dėlto Šventasis Raštas ir Tradicija moko, kad pasaulio galas ateis staiga, vienu akimirksniu, „in ictu oculi“. Tada įvyks visi išpranašauti įvykiai. Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus visagalybė apsireikš staigiu skaistyklos vėlių apvalymu, taip pat tų įvykių liudininkų mirtimi ir betarpišku jų sielų nuskaistinimu.

Pasigirdus angelų trimitų garsui, visi kūnai prisikels, kad užbaigtų išrinktųjų išaukštinimą ir padidintų prakeiktųjų kančias. Tada pasirodys mūsų Viešpats savo garbėje, kad įvykdytų Paskutinįjį teismą, galutinai užbaigiantį žmonijos istoriją. Jis išaukštins savo mistinę Sužadėtinę – Bažnyčią ir visus šio mistinio Kūno narius bei nuves juos su savimi amžiams į Švč. Trejybės prieglobstį. Kartu jis įmes į amžinąją tamsą visus tuos, kurie juo netikėjo arba kurie savo gyvenime atstūmė Šventosios Dvasios meilę ir priešinosi jų širdyse įspaustam meilės įsakymui, kurie verčiau pasirinko sekti savo aistromis ir savo savižudišku egoizmu.

Šv. Tomo nuomone, Paskutinis teismas bus lydymas ypatingo dvasinio apšvietimo, padėsiančio kiekvienam akimirksniu suprasti jam tekusį nuosprendį. Galime spėti, kad nuo to momento išrinktieji pradės spindėti lyg aprengti vestuviniais drabužiais, o prakeiktieji paskęs tamsoje. Angelai bus pasiruošę surinkti išrinktuosius aplink mūsų Viešpatį, o jo priešus nustums į pragarą. Šiuo būdu per mūsų Viešpatį išsipildys grįžimas pas Dievą. Palaiminti tie, kurie savo gyvenime leido Jėzaus ir Marijos Širdims viešpatauti savo sielose bei savo aplinkoje, taip pat stengėsi visada pildyti jų valią, būdami pilni Šventosios Dvasios, išlietos jiems ypač per vandens krikštą, kraujo krikštą bei troškimo krikštą! Tada nebebus jokio ekumenizmo, jokios religinės laisvės, vien tiktai krikščionys katalikai, tarp jų ir atsivertę iš klaidingų religijų.

Koks nuostabus ir guodžiantis yra šis Katalikų Bažnyčios mokymas, kurį įsikūnijęs Dievo Žodis apreiškė žmonijos istorijos eigoje ir užbaigė gyvendamas tarp mūsų! Apaštalai šį jiems duotą brangų tikėjimo lobį ištikimai užrašė ir perdavė, taip užbaigdami pranašų epochą. Nuo tada prasidėjo dogmų epocha, kurios metu Bažnyčia apibrėžė, kas priklauso tam tikėjimo lobiui. Bažnyčios tėvai ir teologai, budriai prižiūrint Bažnyčiai, šį jiems paliktą tikėjimo lobį ištikimai tyrinėjo, jį išdėstė, susistemino bei gynė nuo erezijų.

Šv. Tomas spindi tarp jų lyg šviesa. Jo Summa theologica yra tikėjimo bei proto bendradarbiavimo šedevras, skirtas suteikti apreiškimui nepajudinamą pagrindą. Ji aiškiai ir vienareikšmiškai parodo, kad jos abu šaltiniai kyla iš Dievo ir gali vienas kitą tarpusavyje tik patvirtinti. Vis dėlto tikėjimas lieka tikriausiu mokslo apie Dievą ir dieviškus dalykus šaltiniu. Jis lieka auksine išminties taisykle.

Sumą galima taip reziumuoti: iš Dievo per Dievą grįžti pas Dievą. Toks yra žmonių likimas. Kaip nuostabu! Kokia programa! Šios programos studijos šv. Tomo mokykloje nuolat pripildo mus nuostaba ir panardina mus į Dievo mokslo, išminties, meilės bei jo gailestingumo savo žmogiškiems kūriniams paslapčių apmąstymą. Šios studijos gali baigtis tik apmąstymu nenusakomos dovanos, kuria Dievas savo išrinktiesiems pats tapo per įsikūnijusį Žodį, dovanos, viršijančios bet kokį išsireiškimą ir bet kokį aprašymą, kaip pabrėžia šv. Paulius: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9).

Dievas, grynoji ir amžina Dvasia, sukūrė mus pagal savo atvaizdą kaip dvasias, apdovanotas protu ir valia, kurioms skirta jį pažinti, jį mylėti ir juo amžinai džiaugtis. Kad galėtume jį regėti ir juo džiaugtis, reikėjo, kad jis mūsų sielai, mūsų dvasiai leistų augti tobulume, dalyvauti jo prigimtyje bei pakelti savo galias, kad mes galėtume jį regėti taip, kaip jis pats save pažįsta, žinoma, ne tokiu mastu, kokiu save pažįsta dieviškieji Asmenys.

Mūsų protas matys ne Dievo atvaizdą ar Dievo idėją, tačiau patį Dievą be jokio tarpininkavimo. Dievas, kuris savyje yra labiausiai suprantamas, taps mūsų proto betarpišku objektu, forma. Taigi mes jį iš tikrųjų pažinsime tokį, koks jis yra. Todėl mums šioje žemėje neįmanoma suvokti, ką reiškia tas Dievo regėjimas, uždegsiantis mūsų sielose niekada nesibaigiančią meile Jėzui ir Švč. Trejybei.

Tada mus apsups Dievo garbė, jo spindesys, jo šviesa, ir mes būsime išaukštinti. Ši garbė apims ir mūsų nuskaistintą kūną, kuris bus apdovanotas negalėjimo kentėti, kilnumo, paslankumo bei skaidrumo savybėmis. Tai, ką mes regėsime Dieve, savo grožiu, gerumu, švytėjimu viršys visa, ką tik mes galėtume įsivaizduoti. Mes gėrėsimės triumfuojančia Bažnyčia, o labiausiai – mūsų Viešpačiu su visomis jo karališkomis ir dieviškomis privilegijomis, taip pat Marija, dangaus Karaliene, pasipuošusia visomis savo dovanomis, miriadais angelų ir arkangelų, išrinktaisiais bei jų garbe, skirtinga priklausomai nuo jų meilės laipsnio. Dievas iš tiesų bus viskuo visame, visų kartu garbinamas ir šlovinamas, kaip jam pridera. Švč. Trejybės begalinės būties ir jos tobulybių šviesoje mūsų sielos bus paskatintos dėkoti už viską, ką Dievas malonėjo padaryti dėl mūsų išganymo, ir mes susigėsime pamatę Dievo mums parodytą gailestingumą.

Tradicija mus moko, kad mergelės, kankiniai ir Bažnyčios mokytojai turės ypatingas garbės karūnas, padidinančias jų šlovę.

Ar regėdami šią perspektyvą, kuri yra mūsų tikėjimo objektas ir mūsų egzistavimo tikslas, neturėtume dūsauti kaip mūsų Viešpats prieš mirtį Alyvų darželyje, pagalvoję apie visas tolimas mūsų Viešpačiui sielas, kurios jį niekina savo abejingumu, aplaidumu bei nuodėmėmis ir eina į pragarą? Viešpats savo misionieriška meile norėjo pasiduoti nukryžiavimui, nes per savo Kryžių jis troško atverti išganymo vartus ir sukaupti nuopelnus, kurių užteks išgelbėti žmonijai. Tąkart jis išrinko dvylika apaštalų, suteikė jiems galią savo Aukai, savo Kūnui ir Kraujui, ir paskyrė juos savo kunigystės kunigais. Jis apmokė bei pašventino juos per Šventąją Dvasią ir išsiuntė juos iki pat žemės pakraščių skelbti išganymo žinios ir pašventinti krikštu bei sakramentais tuos, kurie įtikės jo vardu.

Sekdami apaštalais, ruoškimės dalyvauti šioje kunigystėje, o kas gali, dalyvaukime joje dabar. Sudėkime visą savo viltį į tą, kuris mus siuntė, į Jėzų Kristų Nukryžiuotąjį, skelbkime kaip apaštalai tikrąjį išganymo per mūsų Viešpatį mokslą bei aukokime atpirkimo auką!

Vaisiai bus tokie patys, kokių sulaukė ir apaštalai – vieni įtikėjo, kiti nusigręžė: „Apie tai paklausysime kitą kartą“ (Apd 17, 32). Kai kurie mus persekioja, kaip buvo persekiojamas ir mūsų Viešpats bei apaštalai: „Jei pasaulis jūsų nekenčia, tai žinokite – jis manęs nekentė pirmiau negu jūsų“ (Jn 15, 18). Svarbiausia, kad mes savo kunigiškame gyvenime vengtume visko, kas taptų kliūtimi apaštalavimo veiksmingumui, ypač venkime apleisti maldą bei susivienijimą su Dievu. Labiausiai saugokime savo tikėjimą! Juk už jį mirė mūsų Viešpats, už tai, kad teigė savo dieviškumą. Už jį mirė visi kankiniai. Per jį visi išrinktieji buvo išganyti. Venkime tų, kurie stengiasi, kad mes jį prarastume, arba kurie nori mumyse jį sumažinti!

„O Thimothee, depositum custodi, devitans profanas vocum novitates... Certa bonum certamen fidei, apprehende vitam æternam – O Timotiejau, sergėk tau patikėtą turtą, vengdamas pasaulio tuščiažodžiavimo naujovių ir tariamojo pažinimo prieštaringų teigimų... Kovok šauniąją tikėjimo kovą, pagauk amžinąjį gyvenimą“ (1 Tim 6, 20.12).

 

„Sicut elegit nos in ipso ante mundi constitutionem ut essemus sancti – Mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (Ef 1, 4).

 

Papildomos pastabos

 

1. Absoliutus krikščioniškos, katalikų religijos būtinumas išganymui ir šventumui

 

Krikščioniško šventumo Jėzuje Kristuje ir per Jėzų Kristų siekimas nėra paliktas laisvam pasirinkimui. „Sicut elegit nos in ipso ante mundi constitutionem ut essemus sancti – Mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi“ (Ef 1, 4). Šio absoliutaus būtinumo pasiekti išganymą negali išvengti jokio sutvertojo žmogaus! Tai liudija visas Šv. Raštas. Ir mūsų Viešpats, per kurį visa buvo sutverta, įsteigė Bažnyčią, valstybę ir šeimą, kad jos, kiekviena pagal savo prigimtį, dalyvautų pašventinant sielas per Jėzų Kristų.

Mums Dievo dovanotoji laisvė dėl meilės įstatymo turi esminį tikslą – tiesą ir gėrį. Mes neturime laisvės mylėti ra nemylėti Dievą, Švenčiausiąją Trejybę ir mūsų artimą. Egzistuoja abipusis ryšys tarp laisvės ir Dievo bei artimo meilės įstatymo.

Dievas pasirūpino per savąjį Žodį duoti mums savo įstatymus, savo dieviškus, visiškai meilės Dvasios, Šventosios Dvasios įkvėptus įstatymus. Su šiais dieviškais įstatymais privalo sutikti Bažnyčios, valstybės ir šeimos įstatymai, kurie turi ateiti į pagalbą klaidos ir nuodėmės puolamoms sieloms, padėti atsiversti į jų vienintelį gydytoją – Jėzų Kristų, kuris yra tiesa ir šventumas.

(Noras sielas atpalaiduoti nuo paklusnumo pilietinės visuomenės įstatymams, kurie yra ne kas kita kaip dieviškųjų įstatymų pritaikymas, ir padaryti iš šio išlaisvinimo prigimtinį įstatymą yra nusikalstamas sukilimas prieš Dievą, prieš mūsų Viešpatį. Katalikiškų valstybių laicizavimas yra apostazės nusikaltimas, kuris šaukiasi dangaus keršto, jei tik pagalvojame, kad jo pasekmė yra sielų pražūtis. Kulto laisvė ir ekumenizmas, kuris ją skatina, yra „beprotybė“, kaip sako Grigalius XVI savo enciklikoje Mirari vos.)

 

2. Mūsų dvasinės prigimties ir šventumo objektyvumas. Susirinkiminio subjektyvizmo pavojai

 

Mūsų dvasingumas yra objektyvus ta prasme, kad visa, kas mus pašventina, ateina iš Dievo per mūsų Viešpatį. „Be manęs, – sako mūsų Viešpats, – jūs negalite nieko“ (Jn 15, 5). Visas šv. Jono Evangelijos 15 skyrius yra šios realybės patvirtinimas. Mūsų protą pašventina tiesa, kurios jis išmoksta ir kuri neateina iš paties mūsų proto. Mūsų valią pašventina įstatymas ir Viešpaties malonė, kuri nekyla iš pačios mūsų valios.

Ši priklausomybė nuo dieviškosios realybės, netapačios mums, yra lemiama, ji leidžia sielai giliai įsitvirtinti nuolankumo dorybėje, garbinime, dėkingume ir vis stipresniame troškime atsigaivinti ir pasistiprinti iš šventumo šaltinių, ypač iš Jėzaus Širdies šaltinio[9].

(Sunku net išmatuoti tą dvasinę dykumą, kuri išsiplėtė dėl subjektyvistinių Susirinkimo tendencijų, dėl jo personalizmo, kuris stengiasi neatsižvelgti į žmogaus prigimties ir jo laisvės tikslingumą. Taip galime paaiškinti tą žmogaus, jo teisių, jo laisvių ir sąžinės šlovinimą: tai pagoniškas humanizmas, griaunantis katalikišką dvasingumą, kunigišką ir vienuolišką dvasią.)

Kaip dažnai turime apie šį faktą medituoti, kad išliktume katalikai, kad išlaikytume tikrojo šventumo pagrindus ir šaltinį! Palaiminti giesmės Magnificat (Lk 1, 53) ir Palaiminimų (Lk 6, 20) „esurientes – alkstantys“ ir „pauperes spiritu – vargdieniai dvasioje“! Vargas „turtuoliams“, pilniems savęs, kuriems nebereikia Dievo ir Jėzaus Kristaus!

Jauni seminaristai, ateinantiems iš pasaulio, kuriame visur viešpatauja subjektyvizmas, kuris grindžia visuomenės santykius individualia sąžine, sąžinės laisve, asmens autonomija, kuris pateisina visas klaidas, visas ydas, turi rūpintis vėl rasti tiesos ir dorybės kelią mūsų sielos galių objektyvume, kad rastų tiesą ir šventumą mūsų Viešpatyje.

 

3. Apvaizdos numatytas Romos išrinkimas Petro Sostu ir šio išrinkimo teikiama palaima mūsų Viešpaties corpus mysticum augimui

 

Manau, kad turėčiau pridurti dar kelias eilutes, kad atkreipčiau mūsų kunigų ir seminaristų dėmesį į nenuneigiamą faktą, jog Roma turi įtakos mūsų dvasingumui, mūsų liturgijai ir net mūsų teologijai.

Negalima paneigti, kad tai Apvaizdos numatytas faktas: viską valdantis Dievas savo begaline išmintimi parengė Romą tapti Petro sostu ir Evangelijos spinduliavimo centru. Iš čia kyla tas garsus posakis: „Onde Cristo è Romano“[10].

Dom Guérangeras savo knygoje Histoire de Sainte Cécile[11] parodo, kokią didelę įtaką Bažnyčios kūrimuisi turėjo kilmingosios romėnų šeimos, aukojusios savo turtus ir kraują Jėzaus Kristaus pergalei ir viešpatavimui. Mūsų Romos liturgija tai ištikimai liudija.

Romanitas, „romietiškumas“ nėra tuščias žodis. Lotynų kalba čia yra svarbus pavyzdys. Ji nunešė katalikų tikėjimo reiškimo būdus ir kultą iki pat žemės pakraščių. Atverstosios tautos didžiavosi, kad gali giedoti savo tikėjimą ta kalba, kuri yra realus katalikų tikėjimo vienybės simbolis. Schizmos ir erezijos dažnai prasidėdavo nutraukiant ryšį su romietiškumu, ryšį su Romos liturgija, su lotynų kalba, su lotynų ir romiečių Tėvų bei teologų mokymu.

Būtent šią romietiškume įsišaknijusio katalikų tikėjimo jėgą norėjo sunaikinti masonerija, kai ji užėmė Bažnyčios valstybę ir apribojo katalikiškąją Romą iki Vatikano valstybės. Masoniška Romos okupacija leido modernizmui įsiskverbti į Bažnyčią ir griauti katalikiškąją Romą modernistų dvasininkų ir net popiežių rankomis – jie skuba naikinti paskutinius romietiškumo pėdsakus: lotynų kalbą, Romos liturgiją. Slavų popiežius ypač uoliai stengiasi pakeisti net paskutines liekanas, saugomas Laterano sutarčių ir konkordato. Roma nebėra Šventasis Miestas. Popiežius skatina klaidingas religijas įsikurti Romoje, rengia čia skandalingus ekumeninius susitikimus, visur skatina liturgijos „įkultūrinimą“ ir naikina paskutinius Romos liturgijos pėdsakus. Jis praktiškai pakeitė Vatikano valstybės statusą. Jis atsisakė popiežiškos karūnacijos ir taip atsisakė būti valstybės galva. Toks užsispyręs romietiškumo puolimas yra neklystamas ženklas, kad nutraukiami ryšiai su šio romietiškumo ginamu katalikų tikėjimu.

Popiežiškieji universitetai tapo modernistinio maro skleidimo katedromis. Gregoriana universiteto koedukatyvumas[12] yra nuolat trunkantis skandalas.

Noriai sekime dieviškosios Apvaizdos ir Dievo išminties keliais, kurie eina per Romą, tuomet įsitikinsime, kad negalima būti kataliku nebūnant romiečiu. Tai galioja ir tiems katalikams, kurie neturi nei lotynų kalbos, nei Romos liturgijos[13]; jei jie lieka katalikais, tai tik todėl, kad išlaiko romietiškumą – pvz., maronitai dėl savo ryšių su prancūziška katalikiška ir su romietiška kultūra, kuri juos suformavo.

Beje, klystama, kai Romos kultūra vadinama „Vakarų kultūra“. Katalikai žydai juk iš Rytų atsinešė viską, kas buvo krikščioniška, viską, kas buvo paruošta Senajame Testamente ir turėjo prisidėti prie krikščionybės, visa, ką priėmė mūsų Viešpats ir ką apaštalams įkvėpė Šventoji Dvasia. Kiek daug čia mus pamoko apaštalo Pauliaus laiškai!

Dievas norėjo, kad krikščionybė būtų lyg įlieta į romietišką formą ir iš jos gautų nepaprastą gyvybingumą bei visuotinai išplistų. Dievo plane viskas yra malonė, ir mūsų dieviškasis Atpirkėjas taip viską sutvarkė, kaip jau buvo sakoma romėnų: „cum consilio et patientia – protingai ir kantriai“, arba „suaviter et fortiter – švelniai ir tvirtai“. Ir mes kviečiami išsaugoti tą romietišką, mūsų Viešpaties norimą Tradiciją, kaip jis pats norėjo, kad Marija taptų mūsų Motina.

 

(Originalas: Itinéraire spirituel à la suite de saint Thomas d‘Aquin dans sa Somme théologique, rédigé par Son Excellence Monseigneur Marcel Lefebvre, Fondateur de la Fraternité Sacerdotale Saint Pie X, à l‘intention des séminaristes et des prêtres de la Fraternité, Econe, 1990. Versta iš: Damit die Kirche fortbestehe, Stuttgart, 1992, p. 809. Iš vokiečių k. vertė Kęstutis Choromanskis.)