Dvasinis vadovas pagal šv. Tomą Akvinietį ir jo „Teologijos sumą“
Parašytas J. E. arkivyskupo Marcelio Lefebvre‘o, Šv. Pijaus X kunigų brolijo steigėjo Brolijos seminaristams ir kunigams (tęsinys)
4. skyrius
ANGELAI
Angelų egzistavimas, jų tobulumas, jų veikimas, piktųjų angelų puolimas, angelų poveikis mums ir pasauliui – visa tai yra mums apreikšta Šventajame Rašte bei Tradicijoje ir priklauso mūsų tikėjimui.
Kokia didelė žala mūsų sielai, jei pamirštame tą dvasinį angelų pasaulį, angelų, kurie yra skaitlingesni ir tobulesni už žmones! Gerųjų ir piktųjų angelų įtaka mūsų sielai yra daug reikšmingesnė, nei manome. Jau vien tai, kad turime savo Angelą sargą, saugantį mus ir tuo pat metu nuolatos regintį Dievo veidą, turėtų mus padrąsinti pasikalbėti su juo, šauktis jo pagalbos, kad jis mums padėtų pasiekti amžinąjį gyvenimą ir gauti dalį jo palaimoje.
Mes jaučiame pagundą labiau tikėti piktųjų, o ne gerųjų angelų įtaka. Bet pasistenkime įsiskverbti į tų nuostabių dvasių pasaulį, pilną šviesos ir Šventosios Dvasios meilės, liepsnojantį meile Dievui ir artimui.
Tos angeliškos dvasios turi daug tobulesnį protą ir daug tobulesnę valią nei mes. Todėl jų sutikimas arba jų nesutikimas dalyvauti Dievo šlovėje buvo galutinis. Tie, kurie pamanė, kad gali tą šlovę pasiekti patys iš savęs, buvo dėl savo puikybės amžiams nutrenkti į pragarą.
Kokia pamoka apie nuodėmės rimtumą! Kaip turėtų nusidėjėliai, pasiliekantys nuodėmėje, drebėti iš baimės bei ryžtis malonės ir mūsų Viešpaties Kraujo dėka atsisakyti nuodėmės! Juk tai įmanoma, kol dar keliaujame šioje žemėje, o po mirties tai bus nebepasiekiama.
Pamėkime gyventi šventųjų angelų draugėje! Kiekvieną dieną šventųjų Mišių prefacijoje Bažnyčia mus kviečia sekti šventuosius angelus, giesme „Sanctus, Sanctus, Sanctus“ šlovinti Dievą ir giedoti jam „Gloria ir excelsis Deo“.
Valandų malda arkangelų šv. Mykolo, šv. Rapolo ir šv. Gabrieliaus garbei yra nuostabi ir tikrai dangiška. Kokios gražios pamokos, kurias jie mums duoda savo pavyzdžiu ir žodžiais! Nėra nieko labiau dangiško nei oficiumas už mirusius, kuris paveda mus angelams: „Subvenite, angeli Dei...“ bei „In paradisum deducant te Angeli...“ ir t. t. (Oficiumo už mirusius antifona). Kiek drąsos mums įkvepia Bažnyčios tikėjimas į šventuosius angelus! Rūpestingai saugokime šį tikėjimą ir perduokime jį tikintiesiems!
Dalies angelų puolimo faktas jau vien savo pasekmėmis yra pernelyg reikšmingas, kad galėtume nestabtelėti ties juo. Juk visi žmonės kenčia siaubingas angelų nuodėmės pasekmes, todėl kiekviena siela yra savo išganymo darbe paliesta šio įvykio.
Gimtoji nuodėmė ir visos baisios jos pasekmės, pragaištingas velnio veikimas tarp visų žmonių yra šios bjaurios angelų nuodėmės padarinys.
Kas yra ši angelų nuodėmė?
Dievas teisėtai nori, kad protu ir laisve apdovanoti dvasiniai kūriniai užsitarnautų amžinąją laimę ir patys išreikštų savo meilę Dievui, kad veikiami malonės, patys atsigręžtų į laimę, kuriai Dievas juos paskyrė.
Angelai, kurie yra daug tobulesni už žmones, padedami pašvenčiamosios malonės, kurią gavo po sutvėrimo, tobulai suvokė tą Dievo regėjimo palaimą, kuriai Dievas juos pakvietė. Todėl jiems buvo pasiūlytas morališkai įpareigojantis, bet laisvas pasirinkimas. Kadangi šio pasirinkimo pasiūlymas kiekvienam angelui buvo tiek aiškus ir įžvelgiamas, kiek įmanoma, į jį reikėjo atsiliepti tuojau ir iki galo sutinkant. Visi turėjo atsakyti: „Quis ut Deus? – Kas kaip Dievas?“ Argi mes galėtume jo nemylėti ir nesutikti su tuo pasiūlymu, kuris yra begalinės Dievo meilės savo dvasiniams kūriniams liudijimas?
Deja, kai kurių angelų puikybė ir pasitikėjimas savimi paskatino juos rinktis atmetimą: „Mums užtenka to, kas mes esame, čia randame savo laimę“. Pasekmės pasirodė nedelsiant: jie prarado pašvenčiamąją malonę ir buvo amžiams nublokšti į pragaro neapykantos tamsą bei ugnį, nes jie visuomet laikysis savo pikto pasirinkimo.
Ar tas aukščiausios palaimos pasiūlymas buvo mūsų Viešpats Jėzus Kristus, ar tai reiškė sutikimą su Įsikūnijimo paslaptimi? Tikriausiai, nes kaip galėtume įsivaizduoti, kad mūsų Viešpats būtų angelų Karalius, jei jie neturėtų pripažinti jo viešpatavimo? Taip galime geriau suprasti ir visus Rašto posakius: „Rex coeli et terrae – dangaus ir žemės Karalius“, „Rex universorum – visatos Karalius“. „Data est mihi omnis potestas in coelo et in terra – Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28, 18), „Omnium creaturarum dominatum obtinet essentia sua et natura – Jo esmė ir prigimtis suteikia jam viešpatavimą visiems kūriniams“ (Kristaus Karaliaus šventės oficiumas). Šventojo Pauliaus Laiškas kolosiečiams (Kol 1, 3–23) aiškiai kalba apie mūsų Viešpaties valdžią angelams.
Taip galime paaiškinti ir demonų neapykantą mūsų Viešpačiui.
Miriadų angeliškų dvasių ir, deja, taip pat miriadų velnių buvimo realybė, jų poveikis mums, kurio Dievo apvaizda nori iš gerųjų angelų ir tik leidžia velniams, nesuderinama su abejingumu – mes turime į tai atsižvelgti dvasinio gyvenimo sprendimuose ir net kasdieniniuose įvykiuose.
Galvojimas apie angelus turi tapti mums įpročiu ir mus paruošti dangaus tikrovei, lygiai kaip privalome daryti viską, kad išvengtume blogo demonų poveikio.
Mūsų laikysena demonų atžvilgiu, ar mūsų asmeniniame vidiniame gyvenime, ar sielovadiniame veikime, turi atitikti Bažnyčios mąstymą ir Tradiciją. Nuolat paskaitykime Apeigyno nuorodas dėl to, jis duoda mums brangių ir išmintingų patarimų.
Padidėjusi demonų įtaka sumaišties laikais ir progresistinio klero skatinamas egzorcizmų atsisakymas sielovadoje sukėlė tikrą pagalbos šauksmų audrą, kreipiantis į Tradicijai ištikimus kunigus.
Bet mūsų laikysena šioje srityje remiasi dideliu atsargumu ir išmintimi: pirmiausia reikia atskirti atvejus, už kuriuos atsakinga medicina, tada skatinti tradicinę religinę praktiką, ypač dažną šventosios Mišių aukos lankymą, Atgailos sakramentą, rožančiaus maldą, maldas šv. arkangelui Mykolui, tik tuomet naudoti mažąjį šv. arkangelo Mykolo egzorcizmą iš Apeigyno ir galiausiai, gana retai – didįjį egzorcizmą.
Šių egzorcizmų metų niekuomet negalima užduoti nediskretiškų klausimų. Reikia nesileisti į kalbas su velniu, tačiau jam didžiojo egzorcizmo maldų siūlomu būdu įsakmiai liepti pasitraukti.
Demonai yra labai protingi ir klastingi. Jie sužadina smalsumą, kad lėtai, bet tikrai pasiektų, jog egzorcizmą atliekantis kunigas pasiduotų jų įtakai. Galiausiai jie patraukia jį vykdyti jų norus, skatindami jį aktams, kurie savaime yra geri, kad galiausiai patrauktų blogiems veiksmams, kai jo valia jau užvaldyta.
Todėl reikia vengti bet kokio kalbėjimosi, nes būtent taip šėtonas apgavo Ievą, kuri sutiko šnekėtis su juo.
Pasistenkime tokią sielovadą išlaikyti tam tikrose ribose, kad ji netaptų pernelyg svarbi, nes tai yra vienas iš velnio tikslų – trukdyti mums vykdyti mūsų apostolatą.
Tokia sielovada turėtų prisidėti prie mūsų šventėjimo, o ne sukelti mums nerimą ir paskatinti nuodėmę.
(Tęsinys kitame numeryje)
(Originalas: Itinéraire spirituel à la suite de saint Thomas d‘Aquin dans sa Somme théologique, rédigé par Son Excellence Monseigneur Marcel Lefebvre, Fondateur de la Fraternité Sacerdotale Saint Pie X, à l‘intention des séminaristes et des prêtres de la Fraternité, Econe, 1990. Versta iš: Damit die Kirche fortbestehe, Stuttgart, 1992, p. 809. Iš vokiečių k. vertė kun. Edmundas Naujokaitis.)