Dvasinis vadovas (I)

Dvasinis vadovas pagal šv. Tomą Akvinietį ir jo „Teologijos sumą“,

parašytas J. E. arkivyskupo Marcelio Lefebvre‘o, Šv. Pijaus X kunigų brolijos steigėjo Brolijos seminaristams ir kunigams

 

 

 

Šie puslapiai skiriami pirmiausiai jums, Šv. Pijaus X brolijos kunigai ir seminaristai, kurie šią dieną atnaujinate savo įžadus toje Romos katalikų bendruomenėje, oficialiai patvirtintoje ordinaro ir Romos autoritetų.

Jei Šventoji Dvasia man leis užrašyti šiuos trumpus dvasinius apmąstymus prieš tai, kada, jei Dievas man bus gailestingas, aš įeisiu į Švenčiausiosios Trejybės prieglobstį, tuomet Ji bus man leidusi įgyvendinti tą sapną, kurį Ji man vieną dieną parodė Dakaro katedroje[1]: gilėjant kunigystės idealo nuosmukiui, perduoti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus katalikišką kunigystę visame jos doktrininiame tyrume ir pilną misionieriškos meilės, tokią, kokią Jis patikėjo savo apaštalams ir kokią perduodavo Romos Bažnyčia iki pat XX amžiaus vidurio.

Tačiau kaip įgyvendinti tai, kas man tuomet pasirodė kaip vienintelis būdas atnaujinti Bažnyčią ir krikščioniją? Tai dar buvo tik vizija, bet jau pajutau reikalą ne tik teikti autentišką kunigystę, ne tik mokyti Bažnyčios patvirtintos sana doctrina (sveiko mokymo), bet ir perduoti visą gilią ir nekintančią katalikų kunigystės dvasią, krikščionišką dvasią, esmingai susijusią su ta kilnia mūsų Viešpaties malda[2], kuri amžinai išreiškia Jo kryžiaus auką.

Tikra kunigystė yra visiškai priklausoma nuo šios maldos, todėl visuomet jaučiau norą parodyti kelią į tikrą kunigo pašventinimą pagal pagrindinius katalikų mokymo apie krikščionišką ir kunigišką šventumą principus.

Ta proga noriai pacituosiu šv. Pauliaus žodžius, kurie visuomet yra tokie išraiškingi:

„Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, save telaikydami jūsų tarnais dėl Jėzaus“ (2 Kor 4, 5).

ir toliau:

„Atsiminkite savo vadovus, kurie jums paskelbė Dievo žodį. Įsižiūrėkite į jų gyvenimo pabaigą, sekite jų tikėjimu“ (Žyd 13, 7). „Jesus Christus heri et hodie ipse et in saecula – Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius“ (Žyd 13, 8).

Toks buvo tų vadovų tikėjimas!

Kadangi mūsų Viešpaties karališkumas nebėra tų žmonių, kurie yra mūsų praepositi (vyresnieji), rūpesčio ir veiklos centras, jie praranda Dievo ir katalikiškos kunigystės suvokimą, todėl mes nebegalime jais sekti.

„O Švenčiausioji Nekaltoji Mergele Marija, Tu savo nepaprasta Nekaltojo Prasidėjimo privilegija mokai mus visų esminių mūsų tikėjimo tiesų ir esi pelniusi tapti amžinojo Kunigo Motina. Padaryk mus Jėzaus Kristaus kunigais, kad mes taptume vertesni turėti dalį toje dieviškoje kunigystėje“.

 

+Marcel Lefebvre

 

 

+ Saint-Michel-en-Brenne,

1990 sausio 29 d.,

šv. Pranciškaus Salezo šventėje

 

Mieli skaitytojai!

 

Savo ilgo gyvenimo vakare – esu gimęs 1905 metais ir dabar gyvenu 1990-aisiais – galiu pasakyti, kad šis gyvenimas buvo pažymėtas neįtikėtinais, pasaulį sukrėtusiais įvykiais: trimis pasauliniais karais! Pirmasis truko nuo 1914 iki 1918, antrasis – nuo 1939 iki 1945, o trečiasis – tai Vatikano Antrasis Susirinkimas, trukęs nuo 1962 iki 1965 metų.

Šių trijų karų, ypač paskutiniojo, viena po kitos sukeltos katastrofos reiškė didžiulę materialinę, bet dar labiau dvasinę griūtį. Pirmieji du karai paruošė karą Bažnyčios viduje, nes palengvino krikščioniškų institucijų iširimą ir masonerijos įsigalėjimą, kuri tapo tokia galinga, jog su savo liberaliais ir modernistiniais mokymais įsiskverbė iki pat vadovaujančių Bažnyčios postų.

Dėl Dievo malonės aš, dar mokydamasis seminarijoje Romoje, buvau Prancūzų seminarijos rektoriaus gerbiamojo tėvo Le Flocho bei profesorių gerbiamųjų kunigų Voegtlio, Frey ir Le Rohelleco įspėtas dėl mirtino pavojaus Bažnyčiai, kylančio iš masonerijos įtakos. Aš galėjau visą savo kunigišką gyvenimą stebėti, kokie pagrįsti buvo jų raginimai išlaikyti budrumą, remiantis popiežių, ypač šventojo popiežiaus Pijaus X mokymu.

Koks svarbus buvo šis budrumas, ir ne vien doktrinos srityje, man parodė asmeninė patirtis: aš mačiau neapykantą, velnišką neapykantą, kurią toks budrumas sukeldavo liberaliuose pasauliečių ir bažnytiniuose sluoksniuose.

Nesuskaičiuojami kontaktai, kuriuos dėl man pavestų pareigų aš turėjau užmegzti su aukščiausiomis civilinėmis ir bažnytinėmis institucijomis daugelyje šalių, ypač Prancūzijoje ir Romoje, man suteikė vertingų įrodymų, jog visuomet sulaukdavo palankesnių vėjų tie, kas linko į kompromisus su masoniškomis liberaliomis idėjomis ir atmesdavo tvirtą tradicinio mokymo laikymąsi.

Todėl manau, kad galiu teigti, jog tik nedaugelis asmenų Bažnyčioje galėjo sukaupti tiek patirties ir surinkti informacijos, kiek buvo įmanoma man, ne dėl mano norų, bet dėl Apvaizdos valios.

Būnant misionieriumi Afrikoje, mano kontaktai su civilinėmis įstaigomis, žinoma, buvo dažnesni nei tuomet, kai buvau Marais-de-Lomme vikaru Lille‘io diecezijoje. Šis misijų metas buvo pažymėtas golistinės invazijos. Mes regėjome, kaip masonerija laimėjo prieš katalikišką Pétaino tvarką[3]. Tai buvo barbarų be tikėjimo ir moralės invazija!

Gal būt vieną dieną memuaruose aprašysiu daugiau detalių apie laikotarpį nuo 1945 iki 1960 metų, kurios iliustruos tą karą, kuris vyko Bažnyčios viduje! Paskaitykite Marteaux[4] knygas apie tuos laikus, jos labai įdomios.

Konfliktas tarp liberalizmo ir Bažnyčios Mokymo vis stiprėjo Romoje ir už Romos ribų.

Liberalai, kuriems pavyko pasiekti, kad būtų išrinkti tokie popiežiai kaip Jonas XXIII ir Paulius VI, Susirinkimo metu regėjo savo mokymų triumfą. Susirinkimas buvo stebuklinga priemonė priversti visą Bažnyčią priimti jų klaidas.

Kas buvo liudininku to dramatiško turnyro tarp kardinolo Bea ir kardinolo Ottaviani – liberalizmo atstovo ir Bažnyčios Mokymo gynėjo, – tam po 70 kardinolų balsavimo buvo aišku, kad lūžis įvyko[5]. Galima buvo nesuklystant teigti, kad popiežius bus palankus liberalams. Nuo tada problema aiškiai iškilo prieš visų akis! Ką darys tie vyskupai, suvokiantys, koks pavojus gresia Bažnyčiai? Visi mato, kad Bažnyčios viduje triumfuoja naujos idėjos, kilusios iš Prancūzų revoliucijos ir iš ložių: 250 kardinolų ir vyskupų džiaugiasi jų pergale, 250 yra priblokšti, o 1750 bando nepastebėti problemos ir seka popiežiumi: „Pamatysime vėliau...“

Susirinkimas baigėsi, reformų daugėja taip greitai, kaip tik įmanoma. Prasideda persekiojimas prieš tradicionalistus kardinolus ir vyskupus, o vėliau ir visur kitur prieš kunigus, vienuolius ir vienuoles, besistengiančius išsaugoti Tradiciją. Tai atviras karas prieš Bažnyčios praeitį ir jos nutarimus: Aggiornamento, aggiornamento!

To Susirinkimo rezultatai yra blogesni, nei Prancūzų revoliucijos: egzekucijos ir kankinystės vyksta tyliai, dešimtys tūkstančių kunigų, vienuolių brolių ir seserų sulaužo savo įžadus, kiti prašosi laicizuojami, klauzūros dingsta, bažnyčiose siautėja griovimo įkarštis, verčiami altoriai, dingsta kryžiai... Seminarijos ir noviciatai ištuštėja.

Dar katalikiškos pasauliečių visuomenės dėl Romos įstaigų spaudimo laicizuojamos: mūsų Viešpats neturi jose karaliauti!

Katalikiškas švietimas tampa ekumeninis ir liberalus. Katekizmai pakeičiami ir nebėra katalikiški. Gregoriana universitetas Romoje tampa koedukatyvus ir šv. Tomas jau nebėra studijų pagrindas.

Kokią pareigą šių viešai pripažįstamų ir visa apimančių pastebėjimų akivaizdoje turi vyskupai, oficialiai atsakingieji institucijos, atstovaujančios Bažnyčią, nariai? Ką jie darys? Daugeliui ši institucija yra neliečiama, net jei ji nesilaiko to tikslo, kuriam buvo įsteigta! „Atsakingi tie, kas sėdi Petro ir vyskupų sostuose!“ ... „Bažnyčia juk turi prisitaikyti prie laikų!“ ... „Piktnaudžiavimai pamažu praeis!“ ... „Geriau priimti Prancūzų revoliuciją mūsų diecezijoje ir ją suvaldyti, nei imti jai priešintis!“

Tarp tradicionalistų daugelis tų, kuriuos paniekino Roma, atsisveikina, o kai kurie, pvz., Madrido arkivyskupas Morcillo ir Dublino arkivyskupas Mac Quaidas, miršta iš sielvarto, kaip ir daugybė ištikimų kunigų.

Visiškai aišku, kad buvo galima prislopinti ideologinę revoliuciją Bažnyčios viduje, jei daugelis vyskupų būtų elgęsi taip, kaip Campos (Brazilija) vyskupas Antonio de Castro Mayeris, nes nėra ko bijoti pareikšti, kad dabartinės Romos įstaigos nuo Jono XXIII ir Pauliaus VI laikų tapo aktyviomis tarptautinės masonerijos ir pasaulinio socializmo kolaborantėmis. Jonas Paulius II yra labiausiai komunistams draugiškas politikas, tarnaujantis pasauliniam komunizmui su religiniu atspalviu. Jis atvirai užsipuola visas antikomunistines vyriausybes ir savo kelionėmis neneša jokio katalikiško atsinaujinimo.

Šios susirinkiminės Romos įstaigos negali nieko kito daryti, kaip tik žiauriai ir naudojant prievartą priešintis kiekvienam naujam tradicinio Magisteriumo patvirtinimui. Susirinkimo klaidos ir jo reformos lieka oficialia norma, pašventinta 1989 m. kardinolo Ratzingerio įvesta Tikėjimo priesaika.

Niekas nepaneigė, kad aš buvau oficialiai pripažintas episkopato narys. Tai patvirtino Annuario Pontificio (Popiežiškasis metraštis) iki pat 1988 m. vyskupų konsekracijos, kuriame buvau įrašytas kaip arkivyskupas emeritas ir Tulle diecezijos vyskupas.

Būtent dėl šio teisėto katalikų arkivyskupo titulo aš maniau, kad teikiu paslaugą jos pačios narių sužeistai Bažnyčiai, jei įsteigiu draugiją tikrų katalikų kunigų ugdymui, Šv. Pijaus X kunigų broliją, kurią tvarkingai pripažino Fribūro Šveicarijoje vyskupas Charrière‘as ir kuriai pagyrimo raštą suteikė kardinolas Wrightas, Klero kongregacijos prefektas.

Žinoma, aš galėjau ir turėjau numatyti, kad ši Brolija, turinti laikytis visų Bažnyčios mokymo, disciplinos, liturgijos ir t. t. tradicijų, neilgai liks patvirtinta liberaliųjų Bažnyčios griovėjų.

Tačiau lieka paslaptis, kodėl nebuvo penkiasdešimties, šimto tokių vyskupų kaip vyskupas Antonio de Castro Mayeris ir aš, kurie kaip tikri apaštalų įpėdiniai būtų pasipriešinę apgavikams.

Nėra puikybė ar savimeilė sakyti, kad Dievas savo gailestinga išmintimi išgelbėjo savo kunigystės, savo malonės, savo apreiškimo paveldą pasinaudojęs šių dviejų vyskupų pagalba. Ne mes save išrinkome tam darbui, bet Dievas, kuris mums pavedė saugoti visus savo Įsikūnijimo ir savo išganymo lobius. Tie, kas mano, kad gali nuvertinti šiuos lobius ar net juos neigti, negali daryti nieko kito, tik mus pasmerkti, tačiau dėl to jie su savo laicizmu ir apostatišku ekumenizmu patvirtina savo schizmą mūsų Viešpaties ir Jo karalystės atžvilgiu.

Girdžiu sakant: „Jūs perdedate! Yra vis daugiau gerų vyskupų, kurie meldžiasi, kurie turi tikėjimą, rodo gerą pavyzdį...“ Net jei jie būtų šventieji, bet jeigu jie pripažįsta klaidingą religinę laisvę, tai yra laicistinę valstybę, klaidingą ekumenizmą, tai yra daugelio kelių į išganymą priėmimą, liturginę reformą, tai yra praktinį Mišių aukos paneigimą, naujuosius katekizmus su visomis jų klaidomis ir erezijomis, jie oficialiai prisideda prie revoliucijos Bažnyčioje ir prie jos griovimo.

Dabartinis popiežius ir tie vyskupai neša mums ne mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, o sentimentalų, paviršutinišką, charizmatinį religingumą, dėl kurio nebeateina tikroji Šventosios Dvasios malonė, jos visuma. Ši nauja religija nėra katalikų religija, ji nevaisinga, ji negali pašventinti visuomenės ir šeimos.

Kad Bažnyčia išliktų, reikia tik vieno: pilnai ir visiškai katalikiškų vyskupų, nedarančių jokių kompromisų su klaida, steigiančių katalikiškas seminarijas, kuriose jaunieji aspirantai galėtų maitintis tikrojo mokymo pienu ir pastatyti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų į savo proto, savo valios ir širdies vidurį. Čia gyvas tikėjimas, gili meilė, beribis atsidavimas suvienys juos su mūsų Viešpačiu, čia jie galės kaip šv. Paulius prašyti, kad už juos melstųsi ir jie darytų pažangą „Kristaus paslapties“ pažinime ir suvokime, nes joje jie gali rasti visus dieviškus lobius (plg. Kol 4, 3).

Tuomet jie turi pasiruošti skelbti Jėzų Kristų, nukryžiuotąjį Jėzų Kristų, ir tai „importune, opportune, laiku ir nelaiku...“ (2 Tim 4, 2).

Būkime krikščionys! Net visi žmogiški, visi racionalūs mokslai turi būti apšviesti Kristaus šviesa, nes Jis yra pasaulio šviesa ir duoda protą kiekvienam žmogui, ateinančiam į pasaulį.

Susirinkimo blogis yra nepakankamas Jėzaus Kristaus ir Jo karalystės pažinimas. Tai blogųjų angelų trūkumas, blogybė, kuri yra kelias į pragarą.

Šv. Tomui buvo duotas nepaprastas Kristaus paslapties pažinimas, todėl Bažnyčia padarė jį savo mokytoju. Nuolat skaitykime popiežių enciklikas apie šv. Tomą ir apie būtinybę sekti juo ugdant kunigus, kad nei minutei nesuabejotume jo raštų turtais, ypač jo Summa theologica. Juose rasime nesvyruojantį tikėjimą ir patikimą priemonę, kad melsdamiesi ir medituodami rastume kelią į dangišką uostą, kurio mūsų siela, uždegta Jėzaus Dvasia, niekuomet nepaliks visose šio gyvenimo audrose.

 

+Marcel Lefebvre

 

 

Kadangi esu įkvėptas noro visiems siekiantiems šventumo – ir ypač kunigiško šventumo – suteikti geriausių priemonių šiam tikslui pasiekti, manau, jog dar prieš apmąstant esminius šio kelio elementus ir etapus būtina prisiminti, kad su siekiančiais šventumo ypatingai bendradarbiauja Švenčiausioji Mergelė Marija, ir tai ji daro pagal paties Dievo valią.

Jeigu įsikūnijęs Žodis, kuriam iš tiesų nereikėjo motinos, kad įvykdytų mūsų tarpe atpirkimo užduotį, panorėjo priimti savo dieviškajam Asmeniui kūną ir sielą Marijos įsčiose, trisdešimt tris savo gyvenimo metus liko pavaldus savajai Motinai ir tam tikra prasme buvo išugdytas Marijos, kaip galėtume mes, vargšai nusidėję kūriniai, įsivaizduoti, kad mums nereikia veiksmingos Marijos pagalbos, norint ugdyti krikščionis ir kunigus?

Tikiuosi, kad turėsime progų išsamiau aptarti tą būtiną Marijos įtaką mūsų sielų pašventinimui, tačiau man atrodo svarbu priminti šią mūsų pašventinimo „conditio sine qua non“, būtiną sąlygą, kad visas šis darbas būtų visiškai pavestas jos globai.

 

Tota pulchra es, o Maria, et macula non est in te. –

Visa graži esi, o Marija, ir tavyje nėra dėmės (Giesm 4, 7).

 

 

„O Sapientia, quae ex ore Altissimi prodiisti, attingens a fine usque ad finem, fortiter suaviterque disponens omnia, veni ad docendum nos viam prudentiae“ [6].

 

Tai ir yra, ko ateidamas mus nori išmokyti mūsų Viešpats. Jis yra įsikūnijusi Išmintis. Jis yra Pranašas. Jis yra Kunigas. Jis yra Karalius. Jo dieviškoji siela yra šventykla, sauganti visus šiuos turtus.

Ar yra kada buvęs lopšys, ar yra gimęs kūdikis žmonių tarpe, virš kurio būtų tokiu neprilygstamu būdu nušvitęs visas Dievo galybės spindesys? O taip, toks buvo lopšys ir toks gimimas Kūdikio, kuris greitai pasirodys mums kaip kelias arba takas žmogui sugrįžti pas Dievą (plg. Teologijos suma, I q.119 a.2 ad 4).

Kai aš Šventosios Dvasios tėvų generalinio vyresniojo sprendimu turėjau palikti Afriką, kurioje buvau nuo 1932 metų, kad 1945–1947 metais perimčiau vadovavimą ordino Prancūzijos provincijos filosofijos scholastikatui Mortaine, man buvo patikėtas ir dvasinių paskaitų skaitymas.

Rengdamas programą joms, aš pasinaudojau Summa theologica traktatu apie dorybes ir pradėjau užrašus, kurie man padėjo tose paskaitose.

Praėjo daug metų, ir sustiprėjo mano įsitikinimas, kad Summa theologica, atitinkanti nuolatinį Bažnyčios mokymą, yra tikras lobynas.

Kadangi šv. Tomo Summa theologica yra lyg teologijos skeletas kiekvienam seminaristui ir kunigui, kuris pagal Bažnyčios valią nori apšviesti savo protą Apreiškimo šviesa ir taip įgyti dieviškąją išmintį, man atrodo labai pageidautina, kad tų kunigų sielos Sumoje rastų ne tik tikėjimo šviesą, bet ir šventumo, maldos gyvenimo ir apmąstymo šaltinį, tobulą ir visišką pasiaukojimą Dievui per mūsų nukryžiuotąjį Viešpatį Jėzų Kristų, kad save ir sau patikėtas sielas paruoštų amžinajai laimei Švenčiausiosios Trejybės prieglobstyje.

Šis idealas yra be abejo per sunkus mano jėgoms, todėl noriu, kad su Dievo malone labiau gabūs nei aš Brolijos kunigai imtųsi iš šv. Tomo Summa theologica išgauti dvasinę Sumą.

Norėčiau pabandyti parinkti keletą esminių minčių iš Sumos ir jomis atkreipti dėmesį į neišmatuojamus dvasinius turtus, kurie slypi joje, ir ypač į dvasinį tikrumą, teikiamą tų apmąstymų, nes jie remiasi apšviestu tikėjimu, o ne religiniu sentimentalizmu ar subjektyviu charizmatizmu!

O kad šie keli apmąstymai padėtų įgyti dvasinį nekintamumą, kuris yra dalyvavimas paties Dievo nekintamume!

 

 

Remiantis šv. Tomo pavyzdžiu ir juo sekant, mūsų apmąstymų pagrindas bus tikėjimas, Apreiškimas ir galbūt dar proto argumentai. „Justus ex fide vivit – teisusis gyvens tikėjimu“ (Gal 3, 11): teisusis, šventasis gyvena iš tikėjimo, nes tikėjimas turi savyje lyg sėkloje Dievo regėjimą. Juk mes esame sukurti šiam tikslui. Tikėjimas imasi apšviesti mūsų protą ir suteikia jam su niekuo nepalyginamą išmintį.

Pirmasis studijų objektas, kurį nurodo Summa theologica, yra Dievas. Jis yra ir pirmasis maldos „Tėve mūsų“ objektas: „Tėve mūsų, kuris esi danguje“, o pirmasis Dievo Įsakymas skamba taip: „Neturėsi kitų dievų, tik mane vieną“.

Pirmoji ir paskutinė žmogaus gėrybė, jo priežastis ir tikslas, laimė visomis jo dienomis ir amžinybėje yra Dievas. Nuo pirmųjų sąmoningų valandų vaiko siela turi atsigręžti į Dievą ir vystytis kilnioje Dievo saulės šviesoje: „Quae illuminat omnem hominem venientem in hunc mundum – kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį“ (Jn 1, 9).

Palaiminti angelai, kurių širdyse liko įspausti žodžiai: „Quis ut Deus – Kas yra kaip Dievas?“, kurie nesuklupo išbandymo metu.

Palaiminta Švenčiausioji Mergelė Marija, Nekaltai Pradėtoji, kuri nuo ankstyviausios vaikystės savo sielą visiems laikams atkreipė į Dievą.

Palaiminta mūsų Viešpaties siela, kuri nuo jos sutvėrimo akimirkos buvo apšviesta Dievo regėjimu.

Kodėl net daugelis pakrikštytųjų išlaiko tą atidėliojimą, delsimą, tą sielos aklumą Dievo pažinime ir meilėje?

Tai matydamas, mūsų Viešpats ima skųstis – psalmėse, Didžiojo penktadienio skunduose, pirmame Evangelijos pagal Joną skyriuje. Galime įsivaizduoti, kad Jo agonija Alyvų kalne kilo regint tą faktinį ateizmą. Meilė lieka nemylima: „Non requirunt Deum – jie neieškojo Dievo“, „eum non receperunt – jo nepriėmė“ (Jn 1, 11).

Ar galime likti abejingi šiai dramai? Fakto, kad Dievas yra nežinomas, mes negalime suvokti. Ką galėtume padaryti prieš tai? Visa modernioji visuomenė veda prie šio nežinojimo. Tačiau ar mumyse pačiuose turėtų viešpatauti toks Dievo nepažinimas? Pasistenkime medituoti apie Dievą, kad priartėtume prie tos neišsemiamos paslapties, to „Alfa ir Omega“, to „principium et finis – pradžios ir pabaigos“, tos meilės paslapties, išreikštos kūnu tapusiu Žodžiu.

Šventasis Tomas kviečia mus geriau pažinti Dievą Jo vienume, Jo Trejybėje, Jo darbuose.

Ar šis Švenčiausiosios Trejybės apmąstymas, kuris bus mūsų amžinoji laimė, negalėtų mūsų tikėjime ir Šventojoje Dvasioje tapti tos palaimos apmatais, atspindžiu?

Čia galime paminėti keletą studijų, kurios galėtų padėti papildyti ar paaiškinti Sumos mokymą:

- Tėvas Reginald Garrigou-Lagrange, Les Perfections divines, Beauchesne, Paris, 1936.

- Tėvas Thomas Pègues OP, Commentaire littéral de la Somme theologique, 21 tomas, Toulouse, 1907–31.

- Tėvas Léonard Lessius SJ, Les Noms divins, Gauthier-Villars, Paris, 1884.

- Tėvas Emmanuel, Mesnil-Saint-Loup klebonas, Dieu ir La Trinité, Edition Fideliter.

- Dom Columba Marmion OSB, Le Christ, Ideal du Moine, I skyrius.

Mes neketiname imtis teologinės studijos, tik norime kiek priartėti prie tos kilnios realybės – Dievo, Jo begalinių savybių ir tobulumų akivaizdoje išmokti garbinimo, nuolankumo ir karštos pasiaukojimo dvasios, sekant Jėzumi Kristumi ir Švenčiausiąja Mergele Marija.

Geresnis Dievo begalybės ir Jo beribės meilės bei gailestingumo pažinimas turėtų mums padėti daryti pažangos Dievo meilėje, apsaugoti mus nuo nuodėmės ir įtvirtinti dorybes. Būtent tai ir yra kelias, kuriuo ėjo visos šventos sielos, veikiamos Jėzaus Dvasios.

 

DIEVO EGZISTAVIMAS

 

Tikėjimas, kuris yra pats tikriausias mums prieinamas žinojimas, moko mus, kad Dievas egzistuoja: „Credo in unum Deum: Patrem omnipotentem, factorem cæli et terræ, visibilium omnium et invisibilium – Tikiu vieną Dievą, visagalį Tėvą, dangaus ir žemės, visų regimų ir neregimų daiktų Kūrėją“.

Jis moko mus, kad Dievas yra Dvasia: „Spiritus est Deus“ (Jn 4, 24). Taip moko mūsų Viešpats Jėzus samarietę. Jis yra visagalė Dvasia, kuri viską sukūrė.

Taigi buvo metas, kada pasaulis neegzistavo, kai buvo vien Dievas ir Jo tobulas, begalinis šventumas bei palaima, be mažiausio būtinumo ką nors kurti. Savo vyriausiojo Kunigo maldos pradžioje mūsų Viešpats nurodo tą metą: „Dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui“ (Jn 17, 5).

Tikėjimas mus moko, kad protas gali ir privalo padaryti išvadą, jog Dievas egzistuoja, o šv. Paulius savo Laiške romiečiams stipriai priekaištauja žmonėms, kad jie nepažino tikrojo Dievo, apsireiškusio savo darbais (Rom 1, 18 ir toliau).

Iš tiesų, visa, kas yra, tai, kas mes esame, skelbia Dievo egzistavimą ir Jo dieviškuosius tobulumus. Visas Senasis Testamentas ir ypač Psalmės bei Išminties knygos gieda apie Kūrėjo šlovę. Todėl psalmės užima pagrindinę vietą liturginėse ir kunigiškose maldose.

Gera medituoti apie tvėrimą „ex nihilo sui et subjecti“ – iš savo ir subjekto nieko[7] (plg. I q.45). „Nam si quis existimat se aliquid esse, cum nihil sit, ipse se seducit – O kas, būdamas niekas, tariasi esąs kažin kas, tas save apgaudinėja“ (Gal 6, 3).

Kuo labiau įsigiliname į šią realybę, tuo stipriau mus sukrečia Dievo visagalybė ir mūsų niekingumas, tai, kad visi kūriniai turi būti nuolatos išlaikomi būtyje, kad nepradingtų, negrįžtų atgal į nebūtį. To mus aiškiai moko tiek tikėjimas, tiek filosofija.

Niekas taip neskatina mūsų nusižeminimo ir nuolankaus garbinimo, kaip šis apmąstymas. Tokia laikysena turi tapti nekintama, kaip ir pats Dievas yra nekintamas. Turime būti pilni beribio pasitikėjimo Tuo, kuris mums yra viskas ir kuris nutarė mus sukurti ir išganyti.

Su kokiu pamaldumu, su kokiu nuoširdumu turėtume kiekvieną rytą Aušrinės pradžioje giedoti 94 psalmę: „Venite exsultemus... Venite adoremus... Quoniam ipsius est mare, et ipse fecit illud, et aridam fundaverunt manus eius: Venite, adoremus, et procidamus ante Deum: ploremus coram Domino, qui fecit nos, quia ipse est Dominus Deus noster; nos autem populus eius, et oves pascuae eius – Ateikite, linksmai šlovinkim... Ateikite, pagarbinkim... Jo yra jūra, jisai ją padarė, ir sausumą jo rankos sukūrė. Ateikite, pagarbinkim ir pulkime prieš Dievą, raudokim prieš Viešpatį, kuris mus padarė, nes jis Viešpats, mūsų Dievas, o mes – jo liaudis, jo ganyklos avys“ (Ps 94, 1–7).

Kaip galėtume nedėkoti Bažnyčiai, kuri deda šiuos žodžius į mūsų lūpas, kad išreikštų giliausius mūsų sutvertos sielos jausmus!

Jeigu kūrimas yra tokia kilni paslaptis, tai todėl, kad pats Dievas yra mums didžiausia paslaptis ir tokia liks per amžius, netgi tuomet, kai regėsime Dievą. „Non quia Patrem vidit quisquam, nisi is qui est a Deo – Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo“ (Jn 6, 46). Tik Žodis ir Šventoji Dvasia regi Dievą, nes yra iš Dievo ir tas pats vienas Dievas su Tėvu.

Jei nors trumpai pažvelgiame į Dievo savybes ir tobulumus, tą didžiulę visa apimančią, visa gaivinančią, visa išlaikančią būtyje realybę, ši dieviška paslaptis tampa vis didesne paslaptimi mūsų džiaugsmui, pamokymui ir pašventinimui.

Šventasis Tomas sako: „Kuo tobuliau mes pažįstame Dievą čia žemėje, tuo geriau suprantame, kad Jis pranoksta visa, ką suvokia mūsų protas“ (II-II q.8 a.3).

Kadangi tikėjimas padeda protui, kad įtikintų mus Dievo egzistavimu, bei per Apreiškimą ir ypač per dieviškojo Žodžio Įsikūnijimą atveria mums nuostabią vidinio Dievo gyvenimo perspektyvą, turime tikėjimu ištirti, ar galime duoti Dievui vardą, kuris tiktų Jam ir mums padėtų Jį geriau pažinti.

Būtent tai Dievas padarė tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente. Mozė perduoda žodžius, kuriuos jam kalbėjo Dievas. „Betgi, – Mozė sakė Dievui, – kai nueisiu pas izraeliečius ir sakysiu jiems: „Jūsų protėvių Dievas atsiuntė mane pas jus“, – ir jie manęs klaus: „Koks yra jo vardas?“ – ką aš jiems pasakysiu?“ Dievas Mozei tarė: „Aš esu, kuris esu. – Ir jis tęsė: – Tu taip kalbėsi izraeliečiams: „Aš Esu atsiuntė mane pas jus“ (Iš 3, 13–14). O mūsų Viešpats taip pat sako žydams, kurie jam kalbėjo: „Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi regėjęs Abraomą?“ Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!“ (Jn 8, 57–58).

Niekad negalėsime atsistebėti tais aiškiais atsakymais, kurie atitinka mūsų proto išvadas: „Dievas yra“ – Jis yra „ens a se“, būtis, esanti iš savęs pačios. Visi kiti dalykai yra „ab alio“ – iš kito. Jie turi savo būties pagrindą ne iš savęs.

Tie paprasti paaiškinimai yra neišsemiamas šaltinis meditacijai ir šventėjimui. Tiek žvilgsnis į Dievą, paskęstantis Jo begalybėje, tiek ryšio tarp kūrinio ir Kūrėjo suvokimas, tiek kūrinių niekingumo supratimas parodo mums tai, kas yra tikriausia, giliausia ir paslaptingiausia Dieve ir mumyse.

 

(Originalas: Itinéraire spirituel à la suite de saint Thomas d‘Aquin dans sa Somme théologique, rédigé par Son Excellence Monseigneur Marcel Lefebvre, Fondateur de la Fraternité Sacerdotale Saint Pie X, à l‘intention des séminaristes et des prêtres de la Fraternité, Econe, 1990. Versta iš: Damit die Kirche fortbestehe, Stuttgart, 1992, p. 809. Iš vokiečių k. vertė kun. Edmundas Naujokaitis.)

 

---

[1] M. Lefebvre’as buvo Dakaro (Senegalas) arkivyskupu 1955–1962 m. – vert. past.

[2] Plg. Jn 17 – vert. past.

[3] Turimas omenyje generolo Charles‘o de Gaulle‘o įsiveržimas į prancūzų Alžyrą 1943 m., išvejant iš ten maršalo Philippe‘o Pétaino administraciją. – vert. past.

[4] Jacques Marteaux, L‘Eglise de France devant la Révolution marxiste, 2 tomai, La Table Ronde, Paris, 1958–1959.

[5] „Centrinei Susirinkimo rengimo komisijai buvo pristatytos dvi schemos: viena – kardinolo Bea, pavadinta „Dėl religinės laisvės“, kita – kardinolo Ottavianio, pavadinta „Dėl religinės tolerancijos“. Pirmoji apėmė keturiolika puslapių ir neturėjo jokių nuorodų į ankstesnį magisteriumą. Antrąją sudarė septyni puslapiai teksto ir šešiolika puslapių nuorodų nuo Pijaus VI (1790) iki Jono XXIII (1959). Mano ir reikšmingo skaičiaus tėvų nuomone, kardinolo Bea schemoje buvo su amžinąja Bažnyčios tiesa nesuderinamų teiginių“ (Arkivysk. Marcel Lefebvre, Atviras laiškas sutrikusiems katalikams, Laetitia, Kaunas, 2005, p. 78).

[6] O Išmintie, išėjusi iš Aukščiausiojo burnos, visa aprėpianti nuo krašto ligi krašto, viską tvirtai, bet švelniai tvarkanti, ateik ir išmokyk mus išminties kelio! (Didžioji antifona gruodžio 17 d.).

[7] Tai yra be jokios ankstesnės formos ir be materijos kaip subjekto. – vert. past.