IV SEKMADIENIS PO VELYKŲ
Pamokslas, pasakytas 2018 m. balandžio 29 d. Kaune. Teksto kalba netaisyta
Brangūs tikintieji, šiandienos Evangelijos ištrauka yra iš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atsisveikinimo kalbos su savo apaštalais per Paskutinę vakarienę. Tai yra labai įdomu, nes praeito Sekmadienio Evangelijos ištrauka taip pat buvo iš šios mūsų Viešpaties atsisveikinimo kalbos, ir, iš tikrųjų, ši Evangelijos tema ir praeita Sekmadienio Evangelijos tema yra labai susijusios.
Mūsų Viešpats Jėzus Kristus šiandienos Evangelijoje sako savo apaštalams, „Dabar išeisiu pas tą, kuris mane yra siuntęs… Kadangi jums tai pasakiau, liūdesys jūsų širdis užliejo.”
Kaip sakiau praeitą sekmadienį, mums reikia suprasti, kad tuo laiku mūsų Viešpats Jėzus Kristus aiškiai žinojo, kad Jis turėjo pasitraukti nuo apaštalų ir, kad Paskutinio vakarienės metu buvo Jo paskutinė proga padrąsinti savo apaštalus ir išaiškinti jiems apie ateitį ir truputį apie jų misiją.
Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus apaštalai turėtų tęsti Jo misiją ir darbą šiame pasaulyje po Jo pasitraukimo. Tai yra taip pat Katalikų Bažnyčios darbas po Jo įžengimo į dangų. Tai reiškia, tęsti Jėzaus darbą, skelbti Evangeliją, ir išgelbėti sielas. Tačiau, apaštalai (popiežius, vyskupai, kunigai, Bažnyčia) turėtų keliauti, pamokslauti ir dirbti šiame pasaulyje be mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus fizinio, ir kūniško buvimo su jais. Tai buvo sunku jiems.
Turime suprasti, kad kai apaštalai turėjo Jėzų (Gerąjį Ganytoją) fiziniai ir kūniškai su jais viskas buvo labai gerai. Viskas aišku. Apaštalai, kaip sakyti, jautėsi stiprūs ir svarbūs bei galvojo optimistiškai apie jų misiją ir darbą, nes, aišku, jie turėjo Jėzų šalia ir Jo pagalbą. Jie galėjo asmeniškai kalbėti su Juo, pasitarti su Juo, mokytis iš Jo pavyzdžių, prašyti Jo pagalbos ir t.t. Kaip jie galėtų tęsti misiją ir darbą šiame pasaulyje be Jo fizinio buvimo su jais? Būtų per daug sunku! Kaip jie galėtų pasiekti sėkmės apaštalavimo darbe, jeigu pats Jėzus pasitrauktų nuo jų?
Dėl to mūsų Viešpats turėjo padrąsinti juos. Per tą atsisveikinimo kalbą Jėzus sakė jiems: „Bet sakau jums gryną tiesą: jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu.“ Tai reiškia, mūsų Viešpats pažadėjo jiems, kad...taip...iš tikrųjų jis turės pasitraukti, BET pats Dievas būtų su jais visada ir su Bažnyčia visada. Globėjas ateis ir bus su Bažnyčia, ir ves Bažnyčią iki pasaulio pabaigos. Šis Globėjas, aišku, yra Dievas Šventoji Dvasia.
Apaštalai galvojo ir elgėsi per daug pasaulietiškai, kūniškai, kaip ir mes. Jie buvo per daug prisirišę prie Jėzaus fizinio buvimo. Bet, mūsų Viešpats norėjo, taip sakant, versti juos „dvasiškai užaugti“. Apaštalai buvo kaip vaikai su Motina, arba viščiukai su višta. Jie turėjo dvasiškai užaugti, subręsti, eiti į pasaulį, bei atversti žmones į katalikybę. Jie turėjo tapti misionieriais ir vyskupais! Jie turėtų išeiti iš Jeruzalės ir iš namų, ir dirbti apaštalavimo darbą. Bet mūsų Viešpats žinojo, kad jiems reikėjo antgamtinės ir dieviškosios pagalbos tam, kad taptų misionieriais ir vyskupais. Iš kur ateis ši antgamtinė pagalba? Tai juk yra Šventosios Dvasios darbas sielose ir Bažnyčioje: stiprinti mus išpažįstant Jėzų ir skleidžiant Jo mokymą viešai.
Viešpats turėjo fiziškai pasitraukti ir atsiųsti Šventąją Dvasią. Panašiai, kai mes augame dvasiname gyvenime, mums nereikia saldžių emocijų ir sentimentalių jausmų maldos metu. Dvasinis auklėjimas stiprina mūsų protą ir valią, o kartu silpnina emocijų, jausmų ir instinktų poveikį. Šis vidinis auklėjimas ir stiprinimas yra Šventosios Dvasios darbas. Ji padeda mums dvasiškai užaugti ir viešai tikėti į Jėzų bei išpažinti tiesą. Brangūs tikintieji, Šventoji Dvasia formuoja Kristų mūsų sieloje.
Taip pat, prisiminkime, kad Šventoji Dvasia formavo Bažnyčią. Sekminės, kai Šventoji Dvasia nužengė ant apaštalų, tai ir buvo Katalikų Bažnyčios gimtadienis. Bažnyčios stiprybė ir apaštalavimas visiškai priklauso nuo Šventosios Dvasios.
Bet taip pat kartais mes, Bažnyčios nariai, kaip ir apaštalai, pradedame galvoti ir elgtis neteisingai bei gyventi pasaulietiškai, kūniškai ir ne pagal Kristaus mokymą ir moralę. Kai situacija yra rimta, tai yra, ką mes vadiname Bažnyčios krizės laikotarpiais. Iš tikrųjų, turėjome daug krizių per visą Katalikų Bažnyčios istoriją! Šita mūsų Bažnyčios krizė nėra pirmoji. Buvo Arijonizmo erezija ir krizė, Monofizitizmo erezija ir krizė, Nestorizmo erezija ir krizė, Katarų erezija, protestantizmo krizė, Modernizmo krizė; taip pat buvo daug dorovės krizių Bažnyčioje...Tiek daug erezijų ir krizių per Bažnyčios dviejų tūkstančių metų egzistavimą.
Tačiau, Šventoij Dvasia niekada neapleido Kristaus Bažnyčios. Tai yra tiesa ir faktas. Šventoji Dvasia yra Globėjas ir per Bažnyčios krizės laikotarpius Jai visada padėjo. Per kiekvieną krizę jis davė Bažnyčiai, galima sakyti, „globėją“...tai yra šventąjį, kuris didvyriškai ir teisingai dirbdavo tam, kad atstatytų Bažnyčią ir padėti jai išeiti iš krizės: Pvz., Šv. Atanazas, kuris kovojo prieš Arijonizmo ereziją ir kilusią krizę po to; Šv. Grigalijus Didysis, kuris kovojo prieš Monofizitizmo ereziją ir krizę; Šv. Kirilas Aleksandrietis, kuris kovojo prieš Nestorizmą; Šventasis Augustinas, kuris kovojo prieš pelagianizmą; Šventasis Pranciškus, kuriam Dievas pasakė, “atstatykite mano Bažnyčią”; taip pat ir Šv. Dominikas, kuris kovojo prieš Katarų ereziją; ir žinoma šv. Pijus Dešimtasis, mūsų kongregacijos globėjas, kuris kovojo prieš Modernizmo ereziją ir krizę. Šie šventieji buvo Šventosios Dvasios įrankiai. Šventoji Dvasia naudojo šiuos šventuosius restauruoti, atnaujinti ir atstatyti Bažnyčią per krizės laikotarpį.
Brangūs tikintieji, Šventoji Dvasia vis dar saugo Bažnyčią. Taip pat ir mūsų krizės laikotarpis, Šventoji Dvasia, dieviškasis Globėjas, davė mums globėją, kurio stebuklingai padėjo Katalikų Bažnyčiai išlaikyti tradicinį Bažnyčios mokymą, tradicinę kunigystę ir tradicines šventąsias Mišias. Tai yra arkivyskupas Marcelis Lefebvre'as, šventojo Pijaus X-ojo kunigų brolijos įkūrėjas. Brangieji, dėl arkivyskupo Lefebvre'o antgamtinės meilės Katalikų Bažnyčiai, galima sakyti, kad Tradicinė kunigystė ir Tradicinės Mišios buvo išgelbėtos. Tai yra tikra tiesa!
Mums reikia aiškiai suprasti, kad kiekvienas kunigas ir kongregacija, kuris aukoja tradicines šventąsias Mišias šiais laikais po Vatikano Antrojo Susirinkimo yra tikrai skolingi arkivyskupui Marceliui Lefebvre'ui. Brangieji, jis yra Tradicinės Katalikybės didvyris, tradicinės kunigystės mokytojas (daktaras), ir Šventosios Dvasios įrankis šiais laikais. Iš tikrųjų be jo ištikimybės Katalikų Tradicijai, nebūtų šiandien Tradicinių Mišių. Dėl to mes turime geriau pažinti jį. Reikia skaityti daugiau apie jo nuostabų gyvenimą ir darbą.
Arkivyskupas Lefebvre'as studijavo Vatikanos Grigaliaus universitete ir tenai gavo filosofijos ir teologijos daktaro laipsnius. Jis puikiai suprato Bažnyčios tradicinį mokymą, teologiją, ir Liturgiją. Šventoji Dvasia tikrai paruošė jį jo būsimai misijai. Po to jis įstojo į Šventosios Dvasios Tėvų kongregaciją ir buvo misionierius Afrikoje trylika metų. Per tą laiką jis buvo seminarijos dėstytojas ir taip pat turėjo dirbti džiunglėse, pvz., automechaniko, spaustuvininko ir statybininko darbus. Tikras misionierus! Taip pat jis tapo seminarijos rektoriumi ir vėliau jo vyresnysis paskyrė Jįvadovauti Šventosios Dvasios Tėvų Kongregacijos noviciatui, Prancūzijoje. Tai buvo labai svarbios pareigos.
Po to jis buvo konsekruotas Dakaro vyskupu (Afrikoje). Po metų popiežius Pijus XII paskelbė arkivyskupą Lefebvre'ą asmeniniu popiežiaus atstovu visai prancūzakalbei Afrikai. Ten dirbdamas, jis įsteigė 36 diecezijas, įkūrė daugybę misijų, mokyklų ir seserų kongregacijų, ir ligoninių. Buvo didžiulis pakilimas! Tiek daug darbų Afrikoje! Tikrai jis buvo Šventosios Dvasios įrankiu Afrikoje.
Jis tapo arkivyskupu ir popiežiaus sosto asistentu. Tokia greita karjera! Įsivaizduokite, Popiežius Jonas dvidešimt trečiasis pakvietė arkivyskupą M. Lefebvre‘ą į Vatikano Antrojo Susirinkimo centrinę rengimo komisiją. Tai buvo didelė atsakomybė. Taip pat per tą laiką jis buvo išrinktas jo kongregacijos - Šv. Dvasios tėvų – generaliniu vyresniuoju. Ši kongregacija, brangieji, tą laiką, buvo didžiausia misionierių kongregacija pasaulyje.
Brangieji, tai buvo tik Šventosios Dvasios plano pradžia arkivyskupui Lefebvrui. Po to jis kovojo už Tradiciją per Vatikano Antrojo Susirinkimą prieš liberalizmą ir ekumenizmą. Tačiau, kai jis pamatė, kad liberalizmas ir modernizmas įėjo į Bažnyčią, ir taip pat į jo kongregaciją, jis nusprendė išeiti į pensiją. Jis norėjo pasitraukti nuo šios Bažnyčios krizės. Jis galvojo, kad jo misionieriaus darbas baigėsi.
Bet Šventoji Dvasia turėjo visai kitą planą. Po Vatikano II Susirinkimo jaunų kunigų ugdymas nusirito iki apverktino lygio. Seminarijose buvo katastrofa. Todėl daug jaunuolių kreipėsi į Arkivyskupą Lefebvre'ą (jau išėjusį į pensiją) su prašymu padėti jiems pasiruošti tradicinei kunigystei. Jie prašė ir prašė. Pradžioje jis atsisakė. Bet Šventoji Dvasia padėjo jam suprasti. Jis suprato, kad Bažnyčios situacija ir krizė buvo labai rimta ir, kad jis privalo padėti. Todėl Jo atsakymu šiems seminaristams tapo Šv. Pijaus X kunigų brolijos kongregacijos įkūrimas. Tai buvo kongregacija, siekusi atnaujinti Bažnyčios tradicinį mokymą ir atstatyti kunigystę ir šventąsias Mišias.
Tuo laiku Naujosios Mišios atėjo ir Tradicinios Mišios buvo visiškai draudžiamos. Tebuvo TIK arkivyskupas Lefebvre'as ir jo Brolija, kurie kovojo už Tradiciją ir Tradicines Mišias. Jis suprato, kad tik tradiciniai kunigai gali padėti Bažnyčiai išeiti iš šitos krizės, ir taip pat, kad kunigams šiais laikais reikia Tradicinių Mišių.
Šiuo metu, Tradicinės Mišios plinta ir skleidžiasi.Popiežius Benediktas šešioliktasis patvirtino dar kartą šias Mišias 2007 m. Po to mes matėme, kad Tradicijos judėjimas išaugo.
Brangūs tikintieji, tikrai Brolijos įkūrėjas buvo Šventosios Dvasios įrankis šiais laikais tam, kad išgelbėtų tikrą kunigų formaciją ir Tradicines Mišias. Kaip šv. Atanazas, šv. Dominykas ir Šv. Pijus X, taip ir jis, arkivyskupas Lefebvre'as yra Bažnyčos didvyris. Melskimės, kad ir mes galėtume būti Šventosios Dvasios įrankiais šiais laikais. Paprašykime Švč. M. Mariją padėti mums saugoti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus mokymą, išlaikyti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus auką ir atstatyti visur Lietuvoje visų laikų Tradicines Mišias! Amen.
Kun. Shane Pezzutti yra šv. Pijaus X kunigų brolijos prioras Kaune. Jis yra kilęs iš JAV, ir lietuvių kalba nėra jo gimtoji. Pamokslo kalba netaisyta.