Arkivysk. M. Lefebvre'o pamokslas: Marijos Evangelija

J. E. arkivyskupo Lefebvre‘o pamokslas, pasakytas pontifikalinių Mišių metu per Sekmines 1989 m. gegužės 14 d. Ecône
 
Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
 
Mano mylimi draugai! Mano mylimi broliai!
 
Šventasis Lukas Apaštalų darbuose pasakoja mums Sekminių įvykių eigą ir savo aprašyme kaip visada yra labai tikslus. Išvardinęs visus apaštalus, susirinkusius Paskutinės vakarienės menėje, jis prideda: „Hi omnes erant perseverantes unanimiter in oratione cum mulieribus et cum Maria matre Jesu et fratribus eius“ – „Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei jo broliais.“ „Ten buvo susirinkę apie šimtą dvidešimt asmenų“ (Apd 1, 14s).
 
 
(...) Apie apaštalus, priėmusius Šventąją Dvasią, skaitome: „Et repleti sunt omnes Spiritu Sancto et coeperunt loqui variis linguis“ – „Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis“ (Apd 2, 4). Jie pradėjo kalbėti, nes juos pripildžiusi tiesos Dvasia, šventumo Dvasia paskatino juos šią Šventąją Dvasią, kurią jie priėmė, žodžiu perduoti kitiems.
 
 
Čia kalbama apie Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kuri šio atmintino įvykio metu buvo tarpe jų, kartu su jais. Nepamirškime, kad būtent per Švenčiausiąją Mergelę Mariją apaštalai priėmė tą tiesos ir šventumo Dvasią. Per Mariją Šventoji Dvasia nužengė ant apaštalų ir mūsų Viešpaties mokinių, susirinkusių Paskutinės vakarienės menėje. Popiežiai šią tiesą nedviprasmiškai patvirtino, nes Marija dar seniai prieš Sekminių įvykį buvo pripildyta Šventosios Dvasios. Šv. arkangelas Gabrielius, atėjęs pranešti didingą žinią apie jos dieviškąją motinystę, tarė: „Ave Maria, gratia plena“ – „Sveika, Marija, malonės pilnoji“. Vien tai įrodo, kad ji iš tikrųjų yra pilna malonės, t. y. jau pripildyta Šventosios Dvasios. Angelas dar priduria: „Spiritus Sanctus superveniet in te“ – „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs“ (Lk 1, 35). Šventosios Dvasios galia tu tapsi Jėzaus Motina.
 
 
Švenčiausioji Mergelė Marija dar prieš Sekminių dieną turėjo savo Sekmines. Ji taip pat lyg „kalbėjo kalbomis“. Ji prakalbo po to, kai pradėjo iš Šventosios Dvasios ir tapo Jėzaus Motina. Kai Marija iškeliavo aplankyti savo giminaitę Elzbietą, per ją kaip tarpininkę ir šv. Jonas Krikštytojas priėmė Šventąją Dvasią, o per šį ir jos giminaitė Elzbieta. Švenčiausioji Mergelė Marija išliejo Šventąją Dvasią tiems, kuriuos sutiko, ir tada prakalbo. Ji kalbėjo ir paliko mums nuostabiuosius savo Magnificat žodžius.
 
 
Šis Magnificat yra Marijos Evangelija. Pirmose keturiose Magnificat eilutėse Marija, pripildyta Šventosios Dvasios, apdainuoja Dievo didybę. Dievas teikėsi pažvelgti į jos menkumą. Kadangi ji buvo nusižeminusi, buvo ir iškelta ligi nepaprastos garbės: „Magnificat anima mea Dominum et exsultavit spiritus meus“ – „Mano siela šlovina Viešpatį ir mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju“. Šiose pirmose keturiose eilutėse ji dėkoja Dievui už tai, ką ji gavo iš Šventosios Dvasios ir už tai, kad tapo Jėzaus Motina. O sekančiomis eilutėmis, galima sakyti, sekančiomis keturiomis eilutėmis, ji jau iš anksto praneša, ką mūsų Viešpats paskelbs Kalno pamoksle. Tai lyg maža Kalno pamokslo, ypač jo palaiminimų santrauka. Palaiminti nuolankieji, palaiminti dvasios neturtėliai, palaiminti bijantys Dievo. Palaiminti „timentes“, „humiles“, „esurientes“. Ji net vartoja tuos pačius žodžius kaip ir mūsų Viešpats.
 
 
Mūsų Viešpats pasakė: „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisybės“, palaiminti „esurientes“. Švenčiausioji Mergelė Marija irgi sako „Esurientes“: palaiminti alkstantys ir trokštantys šventojo teisumo. Tačiau Švenčiausioji Mergelė Marija sako „vargas“ tiems, kurie yra išdidūs, pilni pasipūtimo, pasitikintys savo turtais ir savo galia, t. y. „potentes“, „divites“, „superbi“. Būtent juos įspėja Švenčiausioji Mergelė Marija. „Saugokitės jūs, išdidieji! Saugokitės jūs, kurie pasitikite savo turtu ir pinigais, jūs, kurie neturite neturto dvasios, kurie neturite nusižeminimo dvasios! Nes Dievas nėra su jumis!“. Ir tada, paskutinėse dviejose eilutėse Švenčiausioji Mergelė Marija tam tikra prasme pranašauja: „suscepit Israel puerum suum“, Dievas ima Izraelį už rankos. Ką ji nori tuo pasakyti? Argi Izraelis nebuvo Dievo rankose jau Senojo Testamento metu? Tačiau čia prasideda Naujasis Testamentas, Marija jau regi Bažnyčios įkūrimą, kuriame ji per Sekmines taip veiksmingai sudalyvaus, kaip tarpininkė dovanodama apaštalams Šventąją Dvasią. Marija tai jau iš anksto mato: tai yra naujasis Izraelis, tai yra Naujojo Testamento Izraelis, tai yra Jėzaus Kraujas Naujojo Testamento, „novi et aeterni testamenti“. „Hic est calix sanguinis Mei, novi et aeterni testamenti“ – „Tai yra Naujosios Sandoros kraujas“. Marija visa tai mato, ji regi Bažnyčios įkūrimą.
 
 
Tačiau aš sakyčiau, kad Marija ne tik tokiu būdu mums atskleidžia savo Evangeliją Magnificat giesmėje, ji šią Evangeliją ir įvykdys. Ji kalba apie nuolankiuosius, apie neturtėlius, apie tuos, kurie gyvena Dvasios neturte ir Dievo baimėje, visa tai ji ir patvirtina visu savo gyvenimu. Betliejus buvo vienas didelis to įrodymas. Gilioje Dievo baimėje ji vykdys Jo šventąją valią, ji paklusniai seks šv. Juozapą ir į Betliejų, ir į Egiptą, ir vėl atgal į Nazaretą. Marija bijo Dievo ir gerbia atstovaujančiųjų Dievo valią autoritetą. Tai vaikiška, o ne vergiška baimė. Iš meilės Dievui ji bijo visko, kas galėtų Dievui nepatikti, ir taip visą savo gyvenimą paveda gerajam Dievui. Ir Dievas žino, kad kai Marija susidūrė su išbandymais, ji juos visus paaukojo Dievui – ir Betliejaus vargą, ir išbandymą, kai Jėzus ją paliko ir tris dienas išbuvo šventykloje. Ji ieškojo Jėzaus: „et nos dolentes quaerebamus te“ – „mes su sielvartu ieškome tavęs“, – sako Švenčiausioji Mergelė Marija berniukui Jėzui. Ji sielvartaudama stovės šalia, mirštant šv. Juozapui, jos sutuoktiniui, kurį ji trisdešimt metų mylėjo ir kuriam ištikimai pakluso. Tačiau jos didžiausia kančia bus matyti savo Sūnaus mirtį. Visus šiuos kentėjimus ji nuolankiai paaukojo gerajam Dievui, už viską labiausiai trokšdama įvykdyti Jo valią. Galiausiai ji prisidės prie Bažnyčios įkūrimo, dalinsis Bažnyčios rūpesčiais. Ji, pilna tiesos ir šventumo Dvasios, nori, kad ir apaštalai būtų pripildyti ta tiesos ir šventumo Dvasia. Apaštalai įrodė, kad taip iš tiesų ir įvyko, jie prakalbo kalbomis ir atvertė tūkstančius sielų, o galiausiai už šį tiesos skelbimą užmokėjo savuoju krauju.
 
 
Aš norėčiau visa tai tam tikra prasme pritaikyti mūsų laikams. Tie, kurie nesupranta mūsų laikysenos pastaraisiais metais po Susirinkimo, mums sako ir dažnai kartoja: „Kur popiežius, ten ir Bažnyčia. Jūs esate neteisūs, jei prieštaraujate Šventajam Tėvui, nes jei prieštaraujate Šventajam Tėvui, argi tada neprieštaraujate pačiai Bažnyčiai, argi tada neatsitolinate nuo Bažnyčios?“ Tačiau, mano mielieji broliai, argi iš tiesų negalime dar giliau bei teisingiau pasakyti: „Kur Marija, ten ir Bažnyčia“? Juk per Mariją apaštalai tapo Bažnyčios įkūrėjais, o Marija neklysta, Marija yra neklystanti, Marija negali pritarti klaidai, Marija negali nusidėti, ji yra Nekaltai Pradėtoji, be nuodėmės, ji yra šventa ir tobula, ji yra Tiesos atspindys, ir būtent tą Tiesą ji perteikė apaštalams. Lygiai taip pat, kaip apaštalai ir Petras išlieka susivieniję su Marija toje pačioje tiesos Dvasioje, šventumo Dvasioje, taip ir mes neabejodami sekame Bažnyčią, sekame popiežius, nes jie perduoda tiesą ir šventumą. Tačiau jei Petro įpėdiniai kartais nebeseka Marija, nebeplatina tiesos bei šventumo Dvasios ir neretai daro tikrai neįtikėtinus dalykus, kaip tada mes turime elgtis, į ką atsigręžti, pas ką eiti? Mes liksime su Marija. Mes bursimės aplink ją, kaip apaštalai susirinko apie ją per Sekmines, mes liksime su ja tiesos ir šventumo Dvasioje.
 
 
Mano mielieji broliai, jūs gerai žinote, tai yra istorinis faktas, kad Marija dalyvavo ne tik Sekminių įvykyje, ji norėjo ne tik paskutiniuosius penkiolika savo žemiškojo gyvenimo metų po Jėzaus mirties skirti Bažnyčiai, tačiau ji ir toliau visais šimtmečiais globojo savo Bažnyčią bei savo apaštalus. Marija vis ateidavo priminti Tiesą. Paskutinį kartą Fatimoje ji apreiškė net vieną svarbią paslaptį ir pageidavo, kad ta paslaptis būtų 1960 metais paskelbta. Kodėl popiežiai atsisakė šią paslaptį paskelbti? Aš nežinau, ar jums žinoma, kad per aną visų religijų susitikimą Asyžiuje [1986 m.] tikintieji katalikai, ir ne tik tie, kurie ypač laikosi Tradicijos, dėl šio susitikimo didelės svarbos norėjo, kad ir mūsų geroji Fatimos Dievo Motina jame dalyvautų. Italijos tikintieji sudarė procesiją ir atvyko į Asyžių nešini Švenčiausiosios Mergelės Marijos statula. Tačiau jų neįsileido! Švenčiausioji Mergelė Marija buvo nepageidaujama Asyžiuje! Marija yra pareikalavusi, kad popiežius kartu su visais pasaulio vyskupais paaukotų pasaulį ir ypač Rusiją Jėzaus Širdžiai ir jos Nekaltajai Širdžiai. Tai nevykdoma. Atsisakoma išpildyti tai, ko nori Marija. Egzistuoja tikra opozicija Marijai, nes Švenčiausioji Mergelė Marija nėra ekumeniška. Švenčiausioji Mergelė Marija pažįsta tiktai Jėzų, tiktai Jėzaus Dvasią, tiktai tiesos ir šventumo Dvasią, tik tai, kas yra Bažnyčios pagrindas, kas Bažnyčia iš esmės yra. Ir jei mums dėl to sako: „Betgi jūs prieštaraujate popiežiui“, – tai yra netiesa. Mes priešinamės popiežiui tiek, kiek jis nebėra Šventosios Dvasios šauklys tiesoje ir šventume. Tačiau mes nesame prieš popiežių, šv. Petro įpėdinį, jeigu jis tikrai ištikimai vykdo savo kaip Petro įpėdinio pareigas. Toks turi būti mūsų atsakymas.
 
 
Taigi melskime Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kad liktume jai ištikimi. Tik su jos apsauga, tik per pamaldumą Marijai mes išliksime tikėjime, Bažnyčioje, Katalikų Bažnyčioje. Marija yra Katalikų Bažnyčios Motina. Ji nėra Motina Bažnyčios, kuri vienijasi su visomis pasaulio religijomis. Ji yra Katalikų Bažnyčios Motina, kaip vakar pabrėžė J. E. vyskupas Tissier de Mallerais, ji yra vienintelės Katalikų Bažnyčios, vienintelės dieviškos Bažnyčios Motina. Tad melskime Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kad nepaisant visų sunkumų ir išbandymų liktume ištikimi. Maldaukime Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kad ji pastūmėtų tuos, kurie yra atsakingi už Bažnyčią – popiežių ir vyskupus, sugrįžti prie jos, prie pamaldumo Švenčiausiajai Mergelei Marijai, ir kad ji pastūmėtų juos pasilikti toje pačioje Dvasioje, kurią apaštalai priėmė per Sekmines – tiesos Dvasioje, šventumo ir tikėjimo Dvasioje.
 
 
(...) Mes atmetame kaltinimą, esą mes prieštaraujame popiežiui kaip popiežiui. Mes tik tada prieštaraujame popiežiui, kai jis iš mūsų reikalauja dalykų, kuriuos jo pirmtakai yra pasmerkę. Arba mes esame su jo pirmtakais, kurie skelbė visų laikų tiesą ir kurie sutinka su Bažnyčia nuo pat apaštalų laikų iki Pijaus XII, arba mes esame su Susirinkimu ir prieš šiandieninių popiežių pirmtakus. Mes turime apsispręsti, turime pasirinkti.
 
 
Akivaizdu, kad Tradiciją rasime ne kur kitur, o pas beveik 250 popiežių, gyvenusių iki Jono XXIII ir Vatikano II Susirinkimo. Tai visiškai aišku, nebent Bažnyčia visą tą laiką klydo. Tokioje padėtyje mes šiandien esame! Todėl privalome matyti aiškiai, privalome būti tvirti ir ryžtingi, privalome nesvyruoti. Junkimės su Švenčiausiąja Mergele Marija. Šią Sekminių dieną junkimės su apaštalais ir Švenčiausiąja Mergele Marija tiesos Dvasioje, šventumo Dvasioje, kuri yra Bažnyčios Dvasia, ir nekeiskime jos, kad ir kokia vyresnybė mums lieptų ją keisti. Mes atsisakome tai daryti. Mes norime likti katalikais, mes nenorime tapti nei liberalais, nei modernistais, nei protestantais. Švenčiausioji Mergelė Marija mums padės, nes ji bjaurisi klaida. Ji jaučia giliai įsišaknijusį pasibjaurėjimą nuodėme. Ji negali pakęsti paklydimų. Ji yra pats teisingumas. Ji yra prieš visas erezijas. Ji pačia savo esme yra prieš visa, kas prieštarauja tiesai, pačia savo esme! Ji yra prieš visa, kas prieštarauja šventumui, prieš visas nuodėmes, kokios jos bebūtų, net prieš pačias nežymiausias lengvąsias nuodėmes. Kadangi ji nori likti šventa, ji visada liks tiesoje. Melskime ją, kad ji ir mums padėtų taip neapkęsti nuodėmių. Garrigou Lagrange [žymus XX a. dominikonų teologas] vadina ją „mūsų Švenčiausioji neapykantos Mergelė“. Ką jis nori tuo pasakyti? Ji yra „Švenčiausioji neapykantos Mergelė“, – sako jis, kadangi Švenčiausioji Mergelė nekenčia klaidos ir nuodėmės. Tai glūdi pačioje jos prigimtyje, ji negali pakelti klaidos. Ji negali pakelti klaidos ir nuodėmės, nes klaida ir nuodėmė yra velnio darbai, jie kyla iš velnio. Jis juos įnešė į pasaulį! Todėl ji neapkenčia velnio. Jūs žinote, kad ji buvo sukurta tam, kad sutraiškytų gyvatės galvą ir taip sunaikintų šėtoną bei jo šalininkus. Taigi junkimės su Švenčiausiąja Mergele Marija, likime tvirtai susivieniję su ja, ji apsaugos mus ir nuo klaidos, ir nuo nuodėmės ir išlaikys mus tiesoje bei šventume.
Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
 
(Vertė Kęstutis Choromanskis)