Arkivysk. M. Lefebvre'o pamokslas teikiant vyskupų šventimus 1988 m.

Pamokslas teikiant vyskupų šventimus

1988 m. birželio 30 d. Ecône seminarijoje (Šveicarija)

 

Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.

Ekscelencija, gerbiamasis vyskupe de Castro Mayeri!

Mano mylimieji draugai!

Mano mylimieji broliai!

Mes čia susirinkome tikrai istorinei ceremonijai. Savo pamokslo, kurį ketinu šia proga pasakyti, pradžioje norėčiau perduoti jums keletą pranešimų.

Pirmasis iš jų jus tikriausiai šiek tiek nustebins, kaip jis buvo netikėtas ir man pačiam. Vakar vakare apie 18 valandą buvo atvykęs pasiuntinys iš nunciatūros Berne su laišku, kuriame buvo Šventojo Tėvo kvietimas: man tiesiog buvo pasiūlyta mašina, kuri turėjo mane vakar, dar tą patį vakarą, nugabenti į Romą, norint išvengti, kad šiandien atlikčiau šiuos šventimus. Man nebuvo pasakyta, kodėl turėčiau vykti į Romą ir pas ką Romoje. Daugiau nieko nežinau. Kad ir kaip ten būtų, man buvo pasiūlyta mašina, kad vakar 18 valandą nedelsdamas važiuočiau į Romą. Jūs patys galite spręsti, kiek naudingas ir prasmingas buvo toks paraginimas.

Šiais metais Romoje praleidau daug dienų ir savaičių – Šventasis Tėvas nepakvietė manęs jo aplankyti. Aš, be abejo, būčiau laimingas, galėdamas jį aplankyti, jei būtų įvykęs galutinis susitarimas. Taigi toks yra pirmasis pranešimas. Perduodu jį jums taip, kaip gavau jį pats vakar laišku iš nunciatūros.

O dabar pasakysiu jums keletą dalykų dėl ceremonijos, kad galėtumėte geriau suprasti šios ceremonijos prasmę.

Kandidatai į šventimus, būsimieji vyskupai, jau davė priesaiką į mano rankas – ji yra knygelėje, kurią tikriausiai daugelis iš jūsų jau įsigijote, kad galėtumėte sekti vyskupų šventimų ceremoniją. Taigi priesaika jau duota, taip pat Antimodernistinė priesaika[1], kuri anksčiau buvo privaloma vyskupų šventimams, ir galiausiai buvo atliktas Tikėjimo išpažinimas. Jie davė šias priesaikas į mano rankas ir atliko Tikėjimo išpažinimą po trumpų rekolekcijų paskutinėmis dienomis Siderse [Šveicarija, Wallis kantonas]. Todėl nenustebkite, jei mes pradėsime iškart nuo klausimų apie tikėjimą, kurio Bažnyčia reikalauja iš šventinamųjų.

Be to, norėčiau jums pasakyti, kad, be abejo, po ceremonijos jūs galite prašyti vyskupų palaiminimo ir pabučiuoti jų žiedą. Tačiau Bažnyčioje nėra papročio bučiuoti vyskupo rankas, kaip bučiuojamos naujai pašventinto kunigo rankos, kaip darėte vakar. Tiesiog paprašoma vyskupo palaiminimo ir pabučiuojamas jo žiedas.

Galiausiai, ant knygų pardavėjų stalų jūsų laukia knygos ir kiti leidiniai, kuriuose rasite visa, kas padės jums suprasti, kodėl vyksta ši ceremonija ir kodėl tai atsitinka, kaip regis, prieš Romos valią.

Būtina, kad gerai suvoktumėte, kad mes šia ceremonija jokiais būdais nenorime schizmos! Mes nesame schizmatikai! Jei Kinijos vyskupams, kurie atsiskyrė nuo Romos ir pasidavė Kinijos valdžiai, buvo paskelbta ekskomunika, galime labai gerai suprasti, kodėl popiežius Pijus XII tai padarė. Tačiau mums visiškai nekyla mintis atsiskirti nuo Romos ir pasiduoti kokiai nors Romai svetimai valdžiai ar įsteigti lyg paralelinę Bažnyčią, kaip, pavyzdžiui, padarė Palmaro de Troja (Palmar de Troya) vyskupai Ispanijoje – jie pasiskyrė sau popiežių, įsteigė kardinolų kolegiją. Mums tokie dalykai net neateina į galvą! Tebūna toli nuo mūsų tokia niekinga mintis – atsiskirti nuo Romos! Kaip tik priešingai, mes imamės šios ceremonijos, kad pademonstruotume mūsų vienybę su Bažnyčia, su popiežiumi ir su šio popiežiaus pirmtakais, kurie, deja, po Vatikano II Susirinkimo manė, kad privalo priimti klaidas, rimtas klaidas, kurios siekia sugriauti Bažnyčią ir sunaikinti katalikišką kunigystę.

Tarp tų leidinių, kuriuos jums siūlome, rasite tikrai puikią studiją, parašytą dr. Rudolfo Kaschewskio, išverstą iš vokiečių žurnalo Una Voce-Korrespondez. Joje gerai išaiškinta, kodėl mes, jausdami pareigą ateiti į pagalbą jūsų sieloms, padėti jums, esame atsidūrę būtinybės būklėje. Jūsų ką tik sukelti aplodismentai, manau, nėra, kaip čia pasakius, vien pasaulietiška manifestacija, jie greičiau buvo dvasinė manifestacija, išreiškusi jūsų džiaugsmą, kad pagaliau turite katalikiškus vyskupus ir kunigus, kurie gelbės jūsų sielas, kurie teiks jūsų sieloms mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvybę per mokymą, per sakramentus, per tikėjimą, per šventąją Mišių auką, per mūsų Viešpaties gyvenimą – ši gyvybė jums būtina, kad nueitumėte į dangų, bet ji jau baigia visur išnykti toje susirinkiminėje Bažnyčioje, kuri eina nebe katalikiškais keliais ir neišvengiamai veda link atkritimo nuo tikėjimo. Todėl ir atliekame šią ceremoniją.

Man nėra svetimesnės minties kaip norėti iškelti save virš popiežiaus! Esu tik Katalikų Bažnyčios vyskupas, kuris nesiliauja perduoti mokymą. „Accepi quod et tradidi vobis“. Manau, kad norėčiau, jog tai būtų parašyta man ant kapo – to, be jokių abejonių, jau nereikės ilgai laukti – jog ant mano kapo būtų užrašyta: „Tradidi quod et accipi“, tie šv. Pauliaus žodžiai: „Aš gavau iš Viešpaties ir perdaviau jums“ (1 Kor 11, 23). Aš nieko neišradau, esu tik laiškanešys, kuris atneša laišką. Ne aš pats parašiau šį laišką, tą žinią, tą Dievo Žodį, bet pats Dievas, pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Ir mes jums jį perdavėme per mūsų brangius kunigus, kurie čia yra, per visus tuos, kurie buvo įsitikinę, kad turi pasipriešinti šiam atkritimo tvanui Bažnyčioje tuo, jog išlaikys visų laikų tikėjimą ir jį perduos tikintiesiems. Mes esame tik šios žinios nešėjai, šios Evangelijos, kurią mūsų Viešpats Jėzus Kristus mums davė, taip pat mūsų pašventinimo priemonių perdavėjai: šventųjų Mišių, tikrų šventųjų Mišių ir tikrų sakramentų, kurie iš tiesų teikia dvasinį gyvenimą.

Man atrodo, mano mylimieji broliai, kad girdžiu balsą visų tų popiežių nuo pat Grigaliaus XVI: Pijaus IX, šv. Pijaus X, Benedikto XV, Pijaus XI, Pijaus XII balsą, mums šaukiantį: „Dėl Dievo meilės, dėl Dievo meilės, ką tu darai su mūsų mokymu, su mūsų skelbimu, su katalikų tikėjimu? Ar nori jį išduoti? Ar nori leisti, kad jis išmirtų šiame pasaulyje? Dėl Dievo meilės, tu turi tęsti, toliau saugoti tą lobį, kurį tau perdavėme! Nepalik tikinčiųjų likimo valiai! Nepalik Bažnyčios likimo valiai! Tęsk Bažnyčią! Juk po Susirinkimo net tai, ką buvome pasmerkę, Romos įstaigos priima ir to moko. Ar tai įmanoma? Mes pasmerkėme liberalizmą, mes pasmerkėme komunizmą, socializmą, modernizmą, silonizmą[2] – visų tų klaidų, kurias pasmerkėme, šiandien Bažnyčios įstaigos moko, jas priima ir gina! Ar tai įmanoma? Jei nieko nedarysi, kad pratęstum Bažnyčios Tradiciją, kurią tau patikėjome, viskas bus prarasta! Bažnyčia pražus, visos sielos pražus!“

Mes esame būtinybės būklėje. Mes padarėme viską, kad pabandytume išaiškinti Romai, jog būtina grįžti prie garbingojo Pijaus XII ir visų jo pirmtakų laikysenos. Mes rašėme, mes važinėjome į Romą, mes derėjomės, mes keletą kartų rašėme į Romą atvirus laiškus – vyskupas de Castro Mayeris ir aš. Tuose pokalbiuose mes visais būdais bandėme paskatinti Romą suvokti, kad tas aggiornamento[3], tas nuo Susirinkimo Bažnyčioje vykdomas perversmas yra nekatalikiškas, kad jis nesuderinamas su nuolatiniu Bažnyčios Mokymu. Šis ekumenizmas ir visos tos klaidos, tas kolegializmas - visa tai prieštarauja Bažnyčios tikėjimui, visa tai griauna Bažnyčią. Todėl esame įsitikinę, kad šiandienine vyskupų konsekracija mes paklūstame visų tų popiežių ir todėl paties Dievo kvietimui, nes tie popiežiai atstovauja Bažnyčioje mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.

„O kodėl, monsinjore, jūs nutraukėte tuos pokalbius, kurie, kaip atrodo, rodė tam tikrą sėkmę?“ Todėl, kad tuo pat metu, kai pasirašiau protokolą, kardinolo Ratzingerio pasiuntinys, atnešęs man tą protokolą pasirašyti, man perdavė laišką: aš turėčiau prašyti atleidimo už savo klaidas[4]. Jei laikausi klaidos, jei mokau klaidų, tuomet aišku, kad mane reikia grąžinti į tiesą, prie dvasios tų, kurie man siunčia tokį laišką, kad aš, suvokęs savo paklydimą, jį pasirašyčiau. Kitaip tariant, tai reiškia: „Jei suprantate savo klaidą, mes jums padėsime grįžti prie tiesos“. Kas yra ši tiesa jiems, jei ne Vatikano II Susirinkimo tiesa, tos susirinkiminės Bažnyčios tiesa? Tai akivaizdu. Todėl visiškai aišku, kad Vatikanui vienintelė šiandien egzistuojanti tiesa yra Susirinkimo tiesa, tiesa tos „Susirinkimo dvasios“, kuri yra Asyžiaus dvasia. Tai ir yra šiandien „tiesa“! Tačiau mes jos jokiu būdu nenorime, visiškai nenorime! Matydamas tą tvirtą šiandieninių Romos įstaigų valią sunaikinti Tradiciją ir visus įtraukti į tą Vatikano II Susirinkimo dvasią, į tą Asyžiaus dvasią, mes nusprendėme verčiau atsitraukti. Čia jau mes nebegalėjome pritarti, tai buvo neįmanoma.

Mes negalėjome pasiduoti tokiai vyresnybei, nes, be abejo, būtume tapę pavaldūs kardinolo Ratzingerio, kuris turėjo būti tos mus valdysiančios Romos komisijos pirmininkas, valdžiai. Taigi būtume atiduoti jam ir kartu į rankas visų tų, kurie nori mus valdyti pagal Susirinkimo dvasią ir Asyžiaus dvasią. Tai neįmanoma!

Po to mes nusiuntėme laišką popiežiui ir jam visiškai aiškiai pasakėme: tai neįmanoma! Mes to negalime. Nepaisant to troškimo gyventi visiškoje vienybėje su juo, mes, matydami šiandien Romoje viešpataujančią dvasią, į kurią norima įtraukti ir mus, renkamės verčiau tęsti Tradiciją, išsaugoti Tradiciją, kol ta Tradicija vėl atgaus savo vietą Romos įstaigose, Romos įstaigų dvasioje. Tai truks tiek, kiek numatys gerasis Dievas. Man neleista žinoti, kada Tradicija atgaus savo teises Romoje. Tačiau manau, kad turiu pareigą parengti priemones ir kelius akcijai, kurią norėčiau pavadinti išlikimo akcija, „Tradicijos išlikimo operacija“. Ši diena yra operacija „Išlikimas“. Jei aš šią akciją būčiau norėjęs vykdyti kartu su Roma ir būčiau toliau laikęsis mano pasirašytų susitarimų, jei būčiau įgyvendinęs tuos susitarimus, aš būčiau įvykdęs operaciją „Savižudybė“.

Aš negaliu! Pasirinkimo nėra. Esu įpareigotas padaryti viską, kad mes išgyventume! Todėl esu įsitikinęs, kad šiandien aš, konsekruodamas šiuos vyskupus, tęsiu Tradiciją ir padedu jai išgyventi, jai, tai yra Katalikų Bažnyčiai!

Jūs juk žinote, mano mylimieji broliai, jūs labai gerai žinote, kad be vyskupų negali būti kunigų. Iš ko visi tie čia esantys seminaristai gaus kunigystės sakramentą, jei gerasis Dievas mane rytoj pasišauks pas save? Ir to tikrai neteks ilgai laukti. Gal iš susirinkiminių vyskupų, kurių visi sakramentai yra abejotini, nes niekas tiksliai nežino, kokią jie turi intenciją? Juk tai nepriimtina. O kurie vyskupai iš tikrųjų išsaugojo Tradiciją, išlaikė sakramentus tokius, kokius juos Bažnyčia teikė du tūkstantmečius, iki Vatikano Antrojo Susirinkimo? Vyskupas de Castro Mayeris ir aš. Nei aš esu kaltas dėl šio fakto, nei galiu jį pakeisti. Todėl daug seminaristų pasitikėjo mumis, nes matė, kad čia pas mus išlaikomas Bažnyčios tęstinumas, tęstinumas to, kas yra Tradicija. Todėl jie, nepaisydami juos ištikusių sunkumų, atėjo į mūsų seminarijas, kad gautų tikrus kunigystės šventimus ir galėtų aukoti tikrąją Kalvarijos auką, tikrą šventąją Mišių auką, kad galėtų jums teikti tikrus sakramentus, skelbti tikrą mokymą, mokyti tikro katekizmo. Toks yra šių seminarijų tikslas.

Todėl negaliu išlaikyti ramią sąžinę ir palikti tuos seminaristus našlaičiais. Aš negaliu ir jūsų palikti našlaičiais ir numirti nepasirūpinęs ateitimi. Tai neįmanoma! Tai prieštarautų mano pareigoms. Todėl su Dievo malone mes išsirinkome šiuos jaunus kunigus, šiuos mūsų Brolijos kunigus, kurie mums atrodė tinkamiausi – jie gyvena tose sąlygose ir šalyse, užima tas pareigas, kurios jiems lengviau leis vykdyti vyskupo tarnystę, teikti vaikams Sutvirtinimą bei įvairiose mūsų seminarijose teikti kunigų šventimus. Todėl mes, vyskupas de Castro Mayeris ir aš, kaip tikiu, su gerojo Dievo malone, šia konsekracija suteiksime Tradicijai galimybę gyvuoti toliau, o to norintiems katalikams leisime išlikti jų tėvų, jų senelių, jų protėvių Bažnyčioje, įsitvirtinti bažnyčiose, kurioms buvo įsteigtos jūsų parapijos, visose tose puikiose bažnyčiose, kuriose kadaise stovėjo puošnūs altoriai, šiandien dažnai sugriauti ir pakeisti stalais – pakeisti, kad būtų pademonstruotas tas radikalus perversmas, po Susirinkimo atliktas su šventąja Mišių auka, su šventąja Mišių auka, kuri juk yra Bažnyčios širdis ir kunigystės tikslas.

Todėl dėkojame jums, kad taip gausiai susirinkote, norėdami paremti mus šioje ceremonijoje, ir kreipiamės į Švenčiausiąją Mergelę Mariją. Jūs žinote, mano mylimieji broliai, jums turėjo papasakoti, kad Leonas XIII yra regėjęs pranašišką viziją ir po jos kalbėjęs: „Petro sostas vieną dieną taps bedievystės sostu“. Jis tai sakė ir viename savo egzorcizme, vadinamajame „Leono XIII egzorcizmu“[5]. Ar tai įvyko jau šiandien, ar dar bus rytoj? Aš nežinau. Bet kuriuo atveju, tai buvo pranešta iš anksto. Bedievystė – tai gali būti paprasčiausiai erezija. Erezija ir yra bedievystė. Nebeišpažinti visų laikų tikėjimo, nebeišpažinti katalikų tikėjimo yra rimta klaida. Jei apskritai yra bedievysčių, tai šiandieninė bedievystė yra tikrai didelė! Tikrai manau, kad galiu pasakyti, jog Bažnyčioje tikrai nebūta didesnės bedievystės, kaip anoji Asyžiaus diena, kuri nusižengia tiek pirmajam Dievo Įsakymui, tiek pirmajam Credo punktui! Neįtikėtina, kad kažkas panašaus galėjo įvykti Bažnyčioje, visos pažemintos Bažnyčios akivaizdoje! Niekuomet nesame patyrę tokio pažeminimo. Beje, tai galite rasti kunigo le Roux knygelėje[6], kuri buvo išleista, kad jums vaizdžiai pademonstruotų šiandieninę situaciją Romoje.

Tačiau apie tuos dalykus pranašavo ne tik gerasis popiežius Leonas XIII, bet ir Kito (Quito) Švenčiausioji Mergelė Marija[7]. Neseniai vienas iš mūsų kunigų, mūsų priorato Bogotoje, Kolumbijoje, prioras, atnešė man knygą[8] apie Švč. Mergelę Mariją „de El Buen Suceso“ [„Gerosios Kloties“], kuri Kite, Ekvadoro sostinėje turi bažnyčią, didelę bažnyčią. Netrukus po Tridento Susirinkimo, taigi prieš kelis šimtus metų, vieno vienuolyno Kite sesuo regėjo apsireiškusią Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kuri jai kalbėjo. Tie apsireiškimai buvo užrašyti ir Romos pripažinti. Todėl Kito Švč. Mergelei Marijai buvo pastatyta puiki bažnyčia, ir istorikai štai ką pasakoja: kai Švč. Mergelės statula buvo beveik baigta, ir skulptorius jau norėjo daryti jos veidą, jis atrado, kad veidas jau buvo stebuklingu būdu atliktas. Ši stebuklinga Švč. Mergelės Marijos statula ten Ekvadoro tikinčiųjų labai pamaldžiai garbinama. Ši Švenčiausioji Kito Mergelė tai vienuolei šį tą pranašavo apie XX amžių ir aiškiai pasakė: XIX amžiuje ir didžiąją XX a. dalį šventojoje Bažnyčioje vis labiau plis erezijos ir įstums Bažnyčią į katastrofišką, visiškai katastrofišką būklę. Papročiai suges ir tikėjimas pranyks, mums nė nepastebėjus. Atleiskite, jei tęsiu pasakojimą apie apsireiškimą, bet jame pasakojama apie vieną prelatą, kuris ryžtingai pasipriešins tam apostazės srautui, tai bedievystės srovei ir išsaugos kunigystę, ugdydamas gerus kunigus. Jūs galite atlikti pritaikymą, jei norite, aš to nedarysiu. Aš buvau nustebintas, kai perskaičiau tas eilutes, to negaliu paneigti. Tačiau taip yra, tai buvo užrašyta, atspausdinta ir padėta į archyvą apie šį apsireiškimą.

Be to, jūs tikrai žinote apsireiškimus La Salete, kur Švč. Mergelė Marija pasakė, kad Roma praras tikėjimą, ir kad ten viešpataus tamsa – tamsa! Pamąstykite, ką tai galėtų reikšti, jei pati Švenčiausioji Mergelė taip kalba. Ir galiausiai mes turime Fatimos paslaptį, kuri yra dar arčiau mūsų laikų[9]. Be jokių abejonių, trečioji Fatimos paslaptis turi turėti nuorodų į tas tamsybes, kurios aptemdė Romą, tamsybes, kurios nuo Susirinkimo laikų nusidriekė virš viso pasaulio. Popiežius Jonas XXIII tikrai būtent dėl to manė, kad geriau nepaskelbti tos paslapties, nes būtų prireikę būtinai imtis priemonių, kurioms jis manė neturįs jėgų – visiškai pakeisti kryptį, kurią jis pasirinko ruošdamasis Susirinkimui ir Susirinkime. Visa tai yra faktai, kuriais, mums atrodo, galime remtis.

Taigi patikime save Apvaizdai ir esame įsitikinę, kad gerasis Dievas žino ką daro, kad per keletą metų daug kas gali pasikeisti, kaip kad šiandien, kai kardinolas Gagnonas atliko savo vizitaciją, keturiolika metų po pirmosios mūsų vizitacijos iš Romos – tuomet buvome suspenduoti, buvo paskelbta, kad esame nebe vienybėje su Roma, buvome pavaizduoti kaip „einantys prieš popiežių“, kaip maištininkai, disidentai, ir tai truko keturiolika metų. O dabar vėl atvyksta vizitacija iš Romos, ir kardinolas Gagnonas pats pareiškia, kad tai, ką darome, be abejonių pasieks visa, kas reikalinga naujam Bažnyčios atstatymui. Tuomet jis pats pontifikaliniu būdu asistuoja Mišiose, kurias aš 1987 m. gruodžio 8 d. celebravau mūsų seminaristams atnaujinant įžadus, nors Romos požiūriu buvau suspenduotas ir nebūčiau galėjęs teikti sakramentų! Taigi po keturiolikos metų mums praktiškai duoda patikimumo liudijimą su žodžiais: „Jūs viską darėte gerai“. Taigi mes elgėmės gerai, jei pasipriešinome!

Todėl esu įsitikinęs, kad šiandien esame tokioje pačioje padėtyje. Mes vėl atliekame aktą, kuris tik regimai yra neleistinas. Deja, žiniasklaida mums čia nepadeda, nes laikraščiai mus, be abejo, kiek galėdami minės po antraštėmis „Schizma“, „Ekskomunika“. Tačiau mes įsitikinę, kad visi tie kaltinimai mums, visos tos mums skelbiamos bausmės yra absoliučiai negaliojančios! Todėl mes visiškai nekreipsime į jas dėmesio, kaip visai nekreipėme dėmesio į suspendavimą, o dabar mus sveikina Bažnyčia, netgi progresistinė Bažnyčia. Taip mes ir po keleto metų – aš nežinau kada, gerasis Dievas vienintelis žino metų skaičių, kurių prireiks iki tos dienos, kai Tradicija vėl atgaus savo teises Romoje – būsime Romos autoritetų apkabinti ir jie mums dėkos, kad išlaikėme tikėjimą seminarijose, šeimose, bendruomenėse, mūsų kraštuose, vienuolynuose, vienuolių namuose – didesnei Dievo garbei ir sielų išganymui.

Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.

 

Vyskupo Antonio de Castro Mayerio žodis po arkivyskupo M. Lefebvre‘o pamokslo

 

Ekscelencija, gerbiamas arkivyskupe Marceli Lefebvre‘ai!

Gerbiami ponai!

Gerbiami seminaristai!

Mylimieji broliai!

Mano dalyvavimas šioje ceremonijoje remiasi sąžinę įpareigojančia pareiga išpažinti katalikų tikėjimą prieš visą Bažnyčią ir ypač prieš jus visus, čia susirinkusius, prieš Jo Ekscelenciją Marcelį Lefebvre‘ą, taip pat prieš kunigus, seminaristus, vienuolius ir tikinčiuosius iš viso pasaulio.

Šv. Tomas Akvinietis moko, kad nors nėra pareigos tikėjimą visomis aplinkybėmis išpažinti viešai, bet jei tikėjimas atsiduria pavojuje, reikia jį nedvejojant išpažinti, net jei kyla grėsmė gyvybei.

Tai situacija, kurioje šiandien atsidūrėme. Mes išgyvename krizę, kuriai Bažnyčios istorijoje nėra pavyzdžių, krizę, kuri žeidžia pačią Bažnyčios širdį, jos giliausią esmę – šventąją Mišių auką ir katalikų kunigystę, tas dvi paslaptis, kurios esmingai susietos į visumą. Juk be kunigystės nėra šventųjų Mišių, o be jų nebegalimas joks kultas. Ši vienybė taip pat yra pagrindas, ant kurio statoma mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karalystė visuomenei.

Kadangi šiandien iškilo pavojus kunigystės ir šventųjų Mišių išlikimui, aš, nepaisydamas visų prašymų ir spaudimų, esu čia, kad atlikčiau savo pareigą viešai išpažinti savo tikėjimą.

Labai skaudu matyti tokio daugelio brolių vyskupystėje ir kunigystėje apgailėtiną aklumą: jie nemato ar nenori matyti dabartinės krizės ir būtinybės priešintis viešpataujančiam modernizmui, kad ištikimai vykdytų Dievo mums patikėtą pasiuntinystę.

Todėl norėčiau čia išreikšti savo nuoširdžią ir gilią vienybę su Jo Ekscelencijos Marcelio Lefebvre‘o laikysena, kurios iš jo reikalauja jo ištikimybė visų laikų Bažnyčiai. Mes abu geriame iš to paties šaltinio – vienos, šventos, katalikiškos, apaštalinės Romos Bažnyčios.

Tegul Švenčiausioji Mergelė Marija, mūsų Valdovė, kuri Fatimoje mums motiniškai parodė, kokia rimta ši valanda, gauna malonę, kad mes savo laikysena galėtume padėti tikintiesiems ir juos apšviesti, kad jie išsivaduotų nuo pražūtingų juos apėmusių klaidų, kurias, deja, atstovauja tiek daug asmenų, gavusių Šventosios Dvasios pilnatvę.

Dievas, mūsų Viešpats, telaimina arkivyskupą Marcelį Lefebvre‘ą ir jo darbą!

 

(Versta iš: Damit die Kirche fortbestehe, Stuttgart, 1992, p. 735. Iš vokiečių k. vertė kun. Edmundas Naujokaitis.)