Visa širdimi ir visa siela priklausome katalikiškajai Romai, katalikų tikėjimo ir tradicijų, būtinų jo išsaugojimui, sergėtojai; amžinajai Romai, išminties ir tiesos mokytojai.
Kita vertus, atsisakome ir visada atsisakydavome paklusti neomodernistinių ir neoprotestantiškų tendencijų Romai, kuri visiškai atsiskleidė Vatikano II Susirinkime, o po Susirinkimo – visose iš jo kylančiose reformose.
Visos šios reformos prisidėjo ir vis dar prisideda prie Bažnyčios ir kunigystės griovimo, Mišių Aukos ir sakramentų naikinimo, vienuoliškojo gyvenimo sunykimo ir natūralistinio bei tejardistinio[1] mokymo universitetuose, seminarijose ir katechetikoje įsigalėjimo: mokymo, kylančio iš liberalizmo ir protestantizmo, daugybę kartų pasmerktų iškilmingo Bažnyčios mokymo.
Jokia valdžia, netgi patys aukščiausi Bažnyčios hierarchai negali mūsų priversti išsižadėti katalikų tikėjimo, kurį taip aiškiai išreiškia ir devyniolika amžių išpažino Bažnyčios mokymas.
,,Broliai, – sako šv. Paulius, – net jeigu mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, tebūnie prakeiktas“ (Gal 1, 8).
Ar ne tą patį šiandien mums kartoja Šventasis Tėvas? O jei matome tam tikrus prieštaravimus jo žodžiuose ir darbuose arba dikasterijų[2] veikloje, tada renkamės tai, kas visada buvo mokoma, ir tampame kurti Bažnyčią griaunančioms naujovėms.
Neįmanoma iš pagrindų pakeisti lex orandi, nepakeitus lex credendi [3]. Naująsias Mišias atitinka naujasis katekizmas, nauja kunigystė, naujos seminarijos, nauji universitetai, nauja charizmatinė, sekmininkiška Bažnyčia – visa tai prieštarauja ortodoksijai ir niekada nesikeičiančiam Bažnyčios mokymui.
Ši reforma, kylanti iš liberalizmo ir protestantizmo, yra visiškai sugedusi; ji plaukia iš erezijos ir veda į ereziją, net jeigu visi jos veiksmai nėra formaliai eretiški. Todėl joks sąžiningas ir ištikimas katalikas negali priimti šios reformos ar kokiu nors būdu jai paklusti.
Jei norime likti ištikimi Bažnyčiai ir katalikų mokymui, jei norime pasiekti išganymą, privalome kategoriškai atsisakyti priimti šią reformą.
Todėl be jokio maištavimo, kartėlio ar apmaudo mes tęsiame kunigų ugdymo darbą, vadovaudamiesi nekintančiu Bažnyčios Mokymu, nuoširdžiai įsitikinę, kad taip geriausiai pasitarnausime Šventajai Katalikų Bažnyčiai, Aukščiausiajam Pontifikui ir būsimosioms kartoms.
Būtent todėl tvirtai laikomės visko, ko Bažnyčia visais laikais mokė ir ką praktikavo tikėjimo, moralės, Dievo garbinimo, katechetikos, kunigų formacijos ir Bažnyčios institucijų srityse ir ką kodifikavo knygose, išleistose prieš įsivyraujant modernistinei Susirinkimo įtakai. Tai darysime tol, kol tikroji Tradicijos šviesa išsklaidys sutemas, dengiančias dangų virš amžinosios Romos.
Taip elgdamiesi ir pasitikėdami Dievo malone bei Švč. Mergelės Marijos, šv. Juozapo ir šv. Pijaus X pagalba, mes neabejojame, jog esame ištikimi Romos Katalikų Bažnyčiai, visiems šv. Petro įpėdiniams ir kad esame fideles dispensatores mysteriorum Domini Nostri Jesu Christi in Spiritu Sancto (ištikimi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus paslapčių valdytojai Šventojoje Dvasioje).
+ Marcel Lefebvre
Albano, 1974 m. lapkričio 21 d.
Švč. Mergelės Marijos Paaukojimo šventę
[1] Tejardistinis: nuo modernistinio teologo Teilhardo de Chardino vardo.
[2] Romos kongregacijos ir kt. įstaigos, vadovaujamos kardinolų.
[3] Maldos tvarka, tikėjimo tvarka. – lot.