Tikyba

Ištrauka iš knygos „Trumpa apologetika“.

1. Tikybinis Instinktas

Senovėje Plato yra pasakęs, kad nesą tautos be religijos. Tą mintį vėliau atkartojo Cicero. Dabar jos teisingumą įrodė istorijos ir antropologijos mokslai.

Visą žmonių gyvenamąją žemę galima padalyti į tris ruožus: vidurinį – civilizuotą ir du galutiniu – necivilizuotu. Vidurinis ruožas eina į šiaurę nuo ekvatoriaus, ne per toliausia nuo jo. Visi plotai į pietus nuo jo iki pačiam pietiniam ašigaliui yra pietų necivilizuotas ruožas. Pradedant nuo šiaurės žemės ašigalio, į visas šalis iki civilizuotojo ruožo kraštų eina necivilizuotasis šiaurės ruožas.

Civilizuotajame ruože rytų gale gyveno ir gyvena japonai ir kiniečiai. Šių tautų religija dabar turi daug bendra, senovėje buvo viena. Seniausi kinų raštijos paminklai yra tikybiniai. Taip pat tikybinės yra Rig Vedos seniausios knygos Indijoje. Iraniečių tautos seniausias veikalas yra Zend Avesta – tikybinė poema. Asirijos ir Babilonijos literatūra rodo, kad ta tauta daug yra mintijusi apie tikybą. Poemoje „Ištar“ yra aprašyti dievų veikalai. Žydų tautos visa literatūra yra sudėta iš 50 knygų ir vadinama Šventuoju Raštu. Netikybinių veikalų joje nėra. Egiptiečiai tikėjo amžiną gyvenimą ir sielų teismą po mirties. Iš jų senovės daugiausia liko „Mirusiųjų knygų“. Egipto šventyklos rodo, kad ta tauta pirmiausia rūpindavosi tikėjimu.

Finikija ir Kartagina buvo pirklių tautos, bet ir jų turėta tikėjimas, garbinta dievas El ir deivė Astartė. Graikų seniausios ir didžiausios poemos „Iliada“ bei „Odisėja“ nuolat kalba apie dievus. Romiečiai buvo pasisavinę Graikų tikėjimą. Prieš pasisavinant, jie buvo turėję savo tikėjimą su neapsakoma daugybe dievų. Amerikoje civilizuotam ruože gyvenusios Meksika ir Peru. Pirmoji žmonių aukomis garbindavo kolibrį, žaltį ir veidrodį; antroji garbindavo saulę.

Dabartiniais laikais civilizuotąjį ruožą yra apėmusios trys didžiosios religijos: budizmas, islamas ir krikščionija. Dabar civilizuotasis ruožas jau yra platus. Jis siekia iki pat Europos šiaurės ir pietuose peržengia per ekvatorių, itin Amerikoje.

Senovėje platesni buvo necivilizuotieji ruožai: bet abejojame, ar daug tada buvo juose žmonių. Likusių ligi šiandien necivilizuotų žmonių yra gana daug rūšių, bet visur, ir Australijoje, ir Afrikoje, ir Patagonijoje, ir Sibire necivilizuotieji žmonės tiki, kad yra pasaulio įkūrėjai, Dievas arba dievai. Yra atskirų asmenų be tikėjimo, bet nėra tautos be tikėjimo. Lygia dalimi yra asmenų be rankos ar be kojos, bet nėra berankių ar bekojų tautų.

Kaip ranka ir koja yra žmogaus prigimties dalis, taip tos prigimties dalis yra tikybinis jausmas. Dėl to žmonės, atsižadantieji tikėjimo, dažniausiai įpuola į ligūstą tikėjimo neapykantą, kuri yra tas pat tikybinis instinktas, tik einąs atbulai. Ta pati garo jėga varo lokomotyvą priešakin ir atbulai. Žmonės retai apsieina be kokio nors padaro tikėjimui atstoti. Jei netiki Šventuoju Raštu, tai tiki daile, mokslu, visuomene, įsivaizduodami tuos daiktus daug tobulesnius, negu yra iš tikrųjų. Dažnių dažniausiai tikėjimo priešai tiki burtais. Kur tikėjimas silpnėja, ten burtininkėms daug pelno.

Tikėjimas neatsiranda iš baimės, nes daugelis tikėjimų nežiūri baimės. Krikščionijos pagrinde yra meilė, Graikų tikėjime buvo dailė, Egipto – buvo gyvybės branginimas. Tikėjimas nėra atsiradęs iš sapnų, nes žmonės niekada nebuvo tiek kvaili, kad būtų neskyrę sapno nuo tikrenybės. Tikėjimas nėra atsiradęs iš kunigų apgaulės, nes pirma turėjo būti tikėjimas, paskui tik galėjo atsirasti kunigų. Tikėjimas nėra karalių pramanytas, nes jisai jų absoliutizmą siaurina, skelbdamas doros tiesas antgamtinio autoriteto vardu.

Tą faktą, kad nėra nei nebuvo tautos be tikėjimo, galime suprasti tik priimdami pažiūrą, jog žmogaus prigimtyje, tarp kitų jausmų, yra ir tikybinis instinktas, kreipiąs mūs širdis prie Dievo, kurio buvimą prirodėme aukščiau. Iš Dievo yra mūs būtis. Ją mums duodamas, Jis įdėjo tikybinį instinktą, kad besirūpindami kasdienėmis smulkmenomis, neužsimirštume savo Tėvo danguje.

2. Apreiškimas

Peržiūrėję žmonių tikėjimus matome, kad jie vieni kitiems priešingi. Stabmeldžiai garbina daug dievų, krikščionys, žydai ir musulmonai tik vieną, bet ir trys pastarieji nesutinka tarp savęs, nes krikščionims sakant, kad Dievas yra vienas trimis asmenimis, žydai ir musulmonai sako, kad tik vienu asmenimi. Iš tų nesutikimų aišku, kad ne viskas yra tiesa, ką tikėjimai skelbia, nes tiesa negali būti priešinga viena kitai.

Tikėjimuose buvo be abejo paikų daiktų, kaip ana dyromolajų[1] sektoje Rusijoje. Dyromolajai gręžia skylę sienoje ir meldžiasi tai skylei, kaip savo išgelbėtojui. Yra ir nedorų daiktų tikėjimuose. Graikų Hermes buvo vagių dievas. Meksika dievams žudydavo daug žmonių.

Tikėjimo klaidos aiškiai parodo, kad religijos instinktas žmonėse nėra ganėtinai tyras, idant galėtų parodyti jiems kokis yra Dievas ir kurie turi būti žmonių santykiai su Juo.

Žmonių santykiai su Dievu vadinasi religija, arba tikėjimas. Klaidingai kalba, kurie sako, kad visi tikėjimai esą blogi. Daikto blogumas negalima pažinti iš daugumo melagingų daiktų, turinčių jo išorinę išvaizdą. Tokie melagingi daiktai vadinasi surogatais. Jeigu melagingų pinigų darymas būtų taip pat nebaudžiamas, kaip naujų religijų pramanymas, tai melagingų pinigų būtų daugiau, negu yra melagingų religijų.

Tikroji religija gali būti tiktai viena, nes vienas tėra Dievas ir viena tėra tiesa, kuri turi būti religijos turinys.

Žmonės negali sudaryti vienos tikros religijos, nes jų protas gali pažinti tiktai apribotus daiktus. Kūne būdamas, [nuo] smegenų stovio priklausydamas, žmogaus protas lengvai pažįsta kūno dalykus. Ir žmogus, ir jo protas yra apribotas. Dievas yra amžinas ir neapribotas. Tat aišku, kad žmogaus protas yra per mažas Dievo ypatybėms apimti. Religija, neparemta tikromis Dievo ypatybėmis, neturi vertės.

Taigi tikroji religija turi pareiti ne nuo žmonių, bet nuo Dievo; ne nuo kūninės gamtos, o nuo To, kurs ją padarė. Tiktai tas tikėjimas gali būti geras, kuris pareina nuo Dievo. Tokį tikėjimą vadiname antgamtiniu.

Daugelis, nors ne visi tikėjimai sakosi, kad juos Dievas apreiškęs, bet ne visi tikėjimai, kurie sakosi esą apreikšti, yra tokie iš tikrųjų, nes randasi priešingumų tarp jų. Musulmonai ir žydai nesutinka, nors abeji tvirtina, kad vien tik iš Dievo apreiškimų savo religijas tvarką. Lengviau yra Dievo apreiškimas skelbti, negu jis turėti.

Kai kurie matydami tariamai apreikštų tikėjimų prieštaravimus, iš to išveda, kad apreiškimo visai nesama nei negalįs jis būti. Bet tas išvedimas yra klaida.

Apreiškimas yra galimas daiktas, nes Dievas gali ne mažiau už žmogų. Žmogus gali kitam žmogui pasakyti jam nežinomą ir reikalingą tiesą. Taip nuolatos daro mokytojai mokiniams. Taigi ir Dievas gali pranešti žmonėms reikalingų jiems tiesų. Žmonės iš Dievo gali priimti praneštąją tiesą ne sunkiau, kaip kasdien ją daugeliu atvejų priima nuo kitų. Netrūksta tiesų sunkiai žmonėms prieinamų arba visai neprieinamų, o naudingų žinoti, kaip ana: apie pasaulio pradžią, apie žmogaus tikslą, apie mūs likimą po mirties.

Taigi nereikia neigti apreiškimas, o reikia jis surasti. Kadangi Dievas apreiškimo nerodė kiekvienam žmogui skyrium, tai tas, kas sakosi apreiškimą gavęs, turi tą sakymą įrodyti žmonėms prieinamais antgamtiniais ženklais.

Gamta negali padaryti dviejų daiktų, būtent: ji nedali padaryti fakto, neturėdama jam savyje priežasties; negali patirti tolimos ateities, kurios nėra dar nė priežasčių. Ateities žinojimas ir paskelbimas vadinasi pranašyste. Faktas regimai įvykęs gamtoje be priežasčių joje, vadinasi stebuklas. Stebuklas ir pranašystė yra du antgamtiniu daiktu. Jeigu kas jiedviem tvirtina savo žodžius, kuomet sakosi Dievo apreiškimą turįs, tai tas apreiškimas yra tikras.

Stebuklai ir pranašystės dėl to vadinasi apreiškimo kriterijais, kad atskiria tikrą apreiškimą nuo pramanytojo. Pavartojant tuos apreiškimo kriterijus, galima lengvai rasti vienas tikrasis tikėjimas didžioje jo surogatų daugybėje.

3. Tikėjimo Tiesos ir Žmogaus Protas

Yra tiesų, kurių žmogaus išmintis be Dievo pagalbos negali pasiekti, bet jei Dievas jas pasako, tai tos tiesos žmogui lengvai yra suprantamos. Taip be Dievo apreiškimo žmonės negali žinoti, ar yra Dievo sutvertų grynų dvasių, arba angelų, ar ne. Dievui pasakius, kad jų esama, žmonių protas lengvai tą tiesą supranta.

Kita tiesų rūšis yra aukštesnė ir tolesnė nuo žmogaus prigimties. Kad Dievas jas ir apreiškia žmonėms, jos visgi liekasi sunkiai suprantamos. Vienos tiesos, priklausančios šiai rūšiai, būva lengvesnės suprasti, kitos sunkesnės. Prie lengvesniųjų yra priskaitomos tos, kurias išgirdę, suprantame, kad taip yra, kaip pasakyta, nors nežinome, kokiu būdu galėjo tai įvykti. Kitaip sakant, suprantame faktą, bet nesuprantame būdo. Šitos rūšies sunkenybių yra ir pasauliniuose moksluose, nes žinome, kad gatviakarius[2] elektra stumia, bet mūsų dauguma nežino, kaip ji juos stumia. Žinome, kad saulės spinduliai pereina per stiklą, bet ne visi žinome, kaip jie tai padaro. Taip ir apreiškimo srityje galime žinoti, kad Kristus iš grabo yra išėjęs nesugadinęs antspaudų, nors nežinome, kokiu būdu tai yra padaręs.

Dar gali būti aukštesnė tiesų rūšis, kurią žmogus ne tik nesuprantama, kaip yra, bet sunku jam pripažinti, kad yra taip, [kaip] skelbiama. Pavyzdžiui, mes nežinome, kaip trys asmens gali būti vienoje prigimtyje ir nelengva mums pripažinti, kad tai yra.

Nors žmonės kasdienėje savo kalboje iš įpročio visados Dievo apreikštąsias tiesas vadina paslaptimis[3], arba slėpiniais, tačiau moksle yra sutarta paslapties vardu vadinti tiktai dvi paskiausiai minėti rūši, būtent: tas tiesas, kurių žmogus nesupranta, kaip jos yra ir tas, kurių neišmano, nei kaip nei kad jos yra.

Kiekvienas naujas patyrimas, nors ir nepilnai apimąs daiktą, yra žmogui naudingas, nes didina jo žinojimą. Naudinga žmogui žinoti, kad esama gatviakarių, nors nežino jis, kaip sustatytas jų bėgimas. Naudinga mums mūs protas pakelti iki paskutinių aukščiausių jo ribų. Tad įvyksta, kada mes į jį paimame aukščiausios bei mažiausiai prieinamos rūšies paslaptis.

Didžiausia yra žmogui laimė tų tiesų pažinimas gauti tiesiog iš Dievo, bet nemaža naudos yra jos patirti iš Dievo per kitus Jo sutvėrimus, sakysime, per pranašus ir apaštalus. Kada žmogus pats tiesiog iš Dievo gauna tiesų apreiškimą, tada tas apreiškimas vadinasi tiesioginis, arba betarpis. Kada žmogus Dievo apreikštąsias tiesas išgirsta per kitus žmones ar angelus, tada apreiškimas vadinasi tarpinis. Anglų kalboje betarpinis apreiškimas vadinasi immediate revelation, o tarpinis vadinasi mediate revelation. Paslaptis anglų kalboje vadinasi mystery. Aukščiausios rūšies paslaptis vadinasi mystery of the first order; paslaptis, kurios nesuprantam tiktai, kaip ji yra, vadinasi mystery of the second order.

Graikų kalboje mysterion turi dvi reikšmi: ir tikėjimo paslaptį, arba ankštąją Dievo apreikštą tiesą, ir sakramentą, arba regimą ženklą, prie kurio yra neregimos jėgos, suteikiančios sielai antgamtinės malonės. Kalbose, esančiose graikų įtekmėje, kartais tas žodžio vienodumas padaro painiavos; tas reikia žinoti norint į painiavą nepatekti.

 

[1] Rus. dyromoliaji, dyrniki – „besimeldžiantys skylei“. Sentikių bepopių atšaka, nepripažįstanti ikonų garbinimo. Iš tiesų jie nesimeldžia skylei, tik trobos sienoje padaro skylę, kad siena neužstotų maldos metu rytų krypties, kurios griežtai laikomasi.

[2] Tramvajus.

[3] Paslaptis lotyniškai mysterium; slėpinys – secretum. – Aut. past.