Iš knygos „Trumpa apologetika“
Įvairios pažiūros. – Kasdien kalbėdami, žmonės nuolat taria žodį tiesa ir tariasi žiną, ką jis reiškiąs. Bet paklausus, kas tai yra tiesa, kiekvienas jaučia, kad labai sunku yra gerai atsakyti. Vokietis Eisler[1] surinko apie du šimtu įvairių nuomonių, kurias mokslininkai, arba išminčiai, yra tarę, sakydami, kas tai yra tiesa. Iš tos daugybės pažiūrų išrinksime tris įvairumu žymiausias.
Vieni sako, kad tiesa – tai nepareinąs nuo proto ir esąs savaime, nors nematomas, daiktas. Šita nuomonė yra sena. Ji remiasi tuo, kad tiesa nepareina nuo žmogaus noro ar pažiūrų. Nors man ir rodytųsi, kad aš rytoj gausiu dovaną, tai dar tat nebūtų tiesa, nes dovanos nepareina nuo mano pažiūrų. Nors džiovininkui ligoniui rodosi, kad jis eina sveikyn, tai betgi dėl to liga nemažėja, o tik mirtis artinasi.
Kiti tačiau sako, kad tiesa – tai žmogaus minties padaras, taip kaip seilės yra burnos padaras. Šita nuomonė labiausia remiasi tuo, kad be išminties negali būti tiesos. Jei nebūtų kam mintyti apie daiktus, tai būtų daiktų, bet nebūtų tiesos. Tiesa tad yra prote, o ne daiktuose.
Trečioji nuomonė sako: tiesa yra tada, kada protas prilygsta daiktus. Jei apie baltą daiktą mes mintijame, kad jis yra baltas, tai mūs mintis yra tiesa. Jei mes mintytume, kad tas daiktas yra juodas, tai mūs mintyje būtų netiesa. Tiesa tad yra, kada mintis prilygsta daiktus, o kalba prilygsta mintį. Klaida yra, kada protas mintija ne taip, kaip daiktas yra. Kada liežuvis kalba ne taip, kaip protas mintija, tada būva melas.
Šita trečioji pažiūra turi pirmosios ir antrosios gerumų, nes ji pripažįsta, kad tiesa nepareina nuo mintijančio asmens, o tiktai nuo daiktų. Ta pažiūra taipgi pripažįsta, kad tiesa yra prote, o ne daiktuose ir kad nesant išminties, nebūtų nė tiesos. Ta trečioji pažiūra išvengia antrosios pažiūros klaidų, nes rodo, kad tiesos nesudaro protas iš savęs, o tiktai prilygdamas daiktus. Ta trečioji pažiūra išvengia ir pirmosios pažiūros klaidų, kad tiesa esanti daiktuose, kurie yra savaime, – iš tikrųjų gi tiesa yra visuomet prote, kuris mintija ar kalba.
Šitą trečiąją pažiūrą pasilaikome ir mes tolimesniems šios knygutės reikalams. Neįrodinėjame šitos trečiosios pažiūros teisingumo, nes kiekvienas įrodymas yra trečios tiesos išvedimas iš dviejų seniau žinomų. Be įrodymų turime žinoti, kas yra tiesa, kad toliau galėtume įrodinėti, kokia ji ir kur ji yra.
Tiesos pažinimo priemonės. – Žmonės gali pažinti daiktus savo pojūčiais. Akys yra gražiausias pojūtis. Jos mato daiktų spalvas. Ausys girdi jų garsus. Rankos pajunta kietumą, minkštumą, šiurkštumą, švelnumą ir kitas tos rūšies ypatybes. Liežuvis pajunta kartumą, saldumą, sūrumą, rūgštumą ir t. t. Nosis užuodžia įvairius gerus ir blogus kvapus. Tie penki pojūčiai yra vadinami prityrimo priemonėmis. Taigi prityrimas yra pirmiausias dalykas, kuriuomi gauname pažinti tiesą.
Apie kai kuriuos daiktus tikrai žinome, kad jų esama, nors savo pojūčiais visai jų nepasiekiame. Niekas nėra matęs jūros gelmių dugno, tačiau visi žinome, kad jis yra. Protas rodo, kad vanduo negali būti be dugno. Gydytojas, neįlindęs į žmogaus krūtinę, žino, kas joje yra sugedę. Protas tą jam rodo. Mes visi žinome, kad turėsime mirti, nors niekas, kol gyvas, nėra matęs savo mirties. Protas mums ją rodo mūsų ateityje. Mūs akys rodo, kad visi žmonės miršta. Visi pojūčiai sako, kad ir mes esame žmonės. Iš tų dviejų tiesų protas išveda trečią, kad mirsime ir mes. Taigi protas yra antra priemonė tiesai pažinti.
Mūsų pojūčiai nesiekia praeities, buvusios prieš mums užgemant. Protas taipgi negali manymu pasiekti, kas tuomet yra buvę. Bet senuosius praeities daiktus gali mums pasakyti arba raštu pranešti tie, kurie praeityje yra gyvenę. Tolimų dabartyje vykstančių daiktų mes taip pat nepasiekiame nei pojūčiais, nei protu. Bet kiti žmonės gali mums pranešti, ką jie mato ir girdi. Taip mes, nebuvę Japonijoje, patyrėme, kad 1923 m. sugriuvo daugybė namų tos šalies sostinėje – Tokio.[2] Taigi kitų pasakymas yra taipgi priemonė tiesai patirti.
Viso labo turime tris priemones tiesai patirti: pojūčius, protą ir kitų pasakymą. Tą pastarąjį vadiname liudijimu.
Tiesos patyrimo priemonių klaidingumas ir jo apsisaugojimas. – Kitų pasakymas ne vienam atrodo be reikalo įbruktas į tiesos patyrimo priemones, nes kiti, besakydami mums ką nors, dažnai meluoja, dar dažniau klysta, todėl kitų pasakymas mums atneša daug klaidos.
Bet ir protas labai dažnai klysta beišvedžiodamas vienas tiesas iš kitų. Kartais jis mus priveda prie stebėtinų klaidų. Juk buvo žmonių, protavusių taip, kad ėmė abejoti, ar jie patys esą. Ne be reikalo pasakyta: nėra tokios kvailybės, kurios nebūtų rimtai sakę išminčiai.
Klaidina mus ir mūsų pojūčiai. Pusiau įkišta į vandenį lazda atrodo nulūžusi, nors yra tiesi ir sveika. Vienas apvalus grumulys tarp dviejų sukeistų pirštų atrodo lyg du. Saulė atrodo mažesnė už žemę, o yra pusantro milijono sykių didesnė už ją.
Taigi, visos trys tiesos pažinimo priemonės gali suklaidinti. Todėl jas vartojant reikia saugotis klaidos. Juo geriau žinome akių ir šviesos prigimtį, juo veikiau apsisaugojame akis nuo klaidos.
Mokslas, kuris tyrinėja šviesos prigimtį, akių gabumus, regėjimo klaidas ir priemones toms klaidoms išvengti, yra vadinamas optika. Mokslas, kuris tyrinėja garsus, jų patekimą į žmonių ausis, klausos klaidas ir priemones toms klaidoms išvengti, yra vadinamas akustika. Yra ir mokslo žmonių pasakymo, arba liudijimo klaidoms bei melams susekti. Tas mokslas yra vadinamas istorine kritika. Kaip regėjimo ir klausos neišmetame iš tiesos patyrimo priemonių, nors juodu suklysta, taip neturime iš tų priemonių išmesti nei liudijimo. Kaip optika mus apsaugoja nuo akių klaidos, o akustika mažina klausos apsirikimus, taip ir istorijos kritika daugelyje atvejų padeda atskirti tiesą nuo klaidos ir melo.
Ne viską žinome. Žmogus turi kūną ir tarp kūnų gyvena. Jo išmintis žymiai turi gabumų kūnams patirti ir jų savybėms ant žemės. Astronomų žiūronai yra pasiekę kai kurias savybes gana tolimų didžiųjų kūnų, vadinamų žvaigždėmis, planetomis ir kometomis. Į nekūninės būties sritis mūs išmintis savomis jėgomis labai maža tesiekia. Ne joms ištirti ji yra.
Trys didieji dalykai žmogui turi rūpėti pirmiausia: a) kaip atsiradus gyvybė ant žemės, b) kas bus su mumis po mirties, c) kokis yra žmogaus tikslas. Tų trijų reikalingiausių sau dalykų žmogaus išmintis savomis vien jėgomis negali ištirti.
Trumpai sakant, žmogaus jėga tiesai pažinti yra aprėžta, nes ne visa yra ištyrus ir ne visa gali ištirti.
Kai kurias tiesas žmogaus protas gali patirti visai be abejonės. – Yra tiesų, kurias žmogus taip stipriai žino, jog negali jomis abejoti. Aš esu. Tai yra tiesa ir aš ja negaliu abejoti. Nė vienas kitas žmogus negali abejoti, kad jis yra. Bet lygiai stipriai žinau, kad aš ne vienas esu; yra ir kitų žmonių ir kitų daiktų. Visa, kas aplink mane yra, pavadinus vienu žodžiu pasaulis, žinau, kad pasaulis yra. Taip pat negaliu abejoti, kad žodis yra reiškia ką kita, negu žodis nėra, ir kad yra skirtumo tarp būti ir nebūti.
Kaip turiu savo prigimtyje dvi ranki ir dvi koji, taip turiu lygiai savo prigimtyje šitas tris aiškias, tvirtas, neabejojamas nei abejotinas tiesas: a) kad aš esu, b) kad yra pasaulis, c) kad yra skirtumo tarp būti ir nebūti. Kaip oras, vanduo ir maistas palaiko žmogaus kūną, taip šitos trys tiesos yra jo išminties pradžia. Negalima nei nereikia tų tiesų įrodinėti. Bet galima ir reikia jomis naudotis, įrodinėjant kitas tiesas, dauginant žinojimo turtą.
Nors tad mūsų išmintis yra apribota, bet ji turi kelias neabejotinas tiesas, kuriomis besinaudodama gali dauginti savo žinojimą, atsargiai vartodama trejopą tiesos pažinimo priemonę.
[1] Rudolf Eisler (1873–1926), austrų filosofas.
[2] Vietoj šio sakinio I ir II knygos laidose buvo sakinys: „Taip mes, nebuvę Lietuvoje, patyrėme, kad Lenkai 1920 m. rudenyje užėmė Vilnių.“