Plokščios Žemės mitas. Kita jo pusė

Ne, šis mitas neturi nieko bendra su NASA. Jis susijęs su tvirtai įsiškanijusia, bet klaidinga idėja, kad viduramžiais buvo tikima plokščia Žeme, ir su ideologiniais šio mito pagrindais.

Iliustracijos, žvelgiant iš kairės į dešinę ir iš viršaus į apačią:

Reimso katedros statula „Gražusis Dievas“ (XIII a.), rankoje laikanti Žemės gaublį;
Willemas Vrelantas (†1481), „Pasaulio Išganytojas“;
Spalvota iliustracija, vaizduojanti Nicole‘ą Oresme‘ą priešais armilą [sferos pavidalo astronominį instrumentą], kurios centre yra Žemė – iš jo „Traktato apie sferą“;
Iliustracija, vaizduojanti žmones, stovinčius ant Žemės rutulio – iš Gautiero de Metzo poemos „Pasaulio atvaizdas“ („Imago Mundi“, 1246 m.);
Mėnulio užtemimo iliustracija – iš Nicole‘o Oresme‘o „Traktato apie sferą“.

Neseniai vykusi Jungtinės Karalystės karaliaus Karolio III karūnavimo ceremonija atrodė lyg atkeliavusi tiesiai iš istorijos vadovėlio: naujasis karalius rankose laikė karališkosios valdžios insignijas, tarp kurių buvo rutulys su kryžiumi, t. y. sfera, ant kurios pritvirtintas kryžius, simbolizuojanti Jėzaus Kristaus kryžiumi atpirktą Žemę. Šis simbolis buvo naudojamas nuo seno. Jį galima rasti per visus viduramžius, ypač Kristaus atvaizduose, kur Jis rankoje laiko Žemės rutulį, arba šis yra po Jo kojomis. Rutulys paprastai būna padalytas į tris dalis, nes tuo metu buvo žinomi tik trys žemynai. Į akis iš karto krenta vienas faktas: žmonės vaizdavo Žemę rutulio pavidalo gerokai anksčiau, nei buvo atrasta Amerika.

Tai turėtų priversti suabejoti itin plačiai paplitusiu mitu, pasak kurio, „viduramžiais žmonės Žemę laikė plokščia“. Šį mitą kartoja žurnalistai, intelektualai, valstybės pareigūnai, istoriniai dokumentiniai filmai, istorijos knygos bei vadovėliai, tarp jų patys naujausi. 2022 m. pažintinėje televizijos laidoje „C Jamy“, kurią vedė garsus žurnalistas Jamy‘s Gourmaudas, vienas laidos svečias teigė: „XV amžiuje, Kristupo Kolumbo laikais, daugelis manė, kad Žemė yra plokščia. Šį įsitikinimą jie grindė tuo, kas parašyta Biblijoje, tačiau Kristupas Kolumbas tuo netikėjo nė sekundės.“[1] O jei pasikonsultuotumėte su šiandieniniu viešosios nuomonės barometru „ChatGPT“, jis jums atsakytų: „Viduramžiais žmonės paprastai manė, kad Žemė yra plokščia... Mokslinės teorijos apie Žemės formą, pavyzdžiui, sukurtos senovės graikų, buvo gerai žinomos, tačiau Bažnyčia jas dažnai laikė ginčytinomis arba eretiškomis.“[2]

Taigi matome, kad tariamas viduramžių epochos „plokščiažemiškumas“ siejamas su Katalikų Bažnyčia, kuri neva laikėsi šios naivios idėjos kaip Biblija pagrįstos dogmos, priešpriešindama ją pagonių graikų išminčiai. Tačiau jau kelis dešimtmečius trunkantys tyrimai vienareikšmiškai įrodė, kad tai yra mitas.[3]

Nesuskaičiuojama daugybė įrodymų

Be argumento iš ikonografijos, pakaktų atversti bet kurią šiuo plačiu laikotarpiu parašytą mokslinę katalikų dvasininko knygą, kad paneigtume viduramžių plokščiažemiškumo mitą. Yra žinoma, kad Kristupas Kolumbas savo drąsų žygį grindė nebaigtu popiežiaus Pijaus II (†1458) veikalu „Pasaulio įvykių ir žygdarbių istorija“ („Historia rerum ubique gestarum“), maža to, jį dar ir komentavo. Pačiose pirmosiose šio veikalo, kuris turėjo būti enciklopedinis, eilutėse Pijus II teigia, kad „beveik visi sutinka, jog visatos[4] forma yra sferinė [rotundam]; toks pat sutarimas egzistuoja ir dėl Žemės formos“. Tame pačiame veikale popiežius aptaria Eratosteno (III a. pr. m. e.) ir Ptolemajo (II a.) atliktus Žemės perimetro matavimus. Kristupas Kolumbas taip pat komentavo kardinolo Pierre‘o D‘Ailly (†1420) veikalą „Pasaulio atvaizdas“ („Imago mundi“). Jame mokytasis kardinolas išdėstė žemės rutulio spindulį ir tūrį, klimato zonas pagal platumą ir net ašigalius. Pavyzdžiui, jis daro logišką išvadą, kad „tiems, kurie gyvena ašigalyje, saulė pusę metų būna virš horizonto, o kitą pusę metų – nuolatinė naktis“. Tai nepaprastai tikslus teiginys. Pierre‘ą d‘Ailly įkvėpė Lizjė vyskupo ir Karolio V patarėjo Nicole‘o Oresme‘o (†1322) „Traktatas apie sferą“. Šio veikalo pavadinimas kalba pats už save. Savo ruožtu Oresme‘ą įkvėpė anglų vienuolio Johanneso de Sacrobosco (†1256) to paties pavadinimo veikalas, sulaukęs didelės pedagoginės sėkmės ir daugelį šimtmečių kopijuotas, plėtotas bei komentuotas.

Maždaug tuo pačiu metu šv. Tomas Akvinietis, pirmuosiuose „Teologijos sumos“ puslapiuose bandydamas parodyti, kad tą pačią išvadą galime pasiekti skirtingais keliais, savo mintį iliustravo taip: „Taigi astronomas ir fizikas įrodo tą pačią išvadą, būtent, kad Žemė yra apvali.“[5] Antrojo tūkstantmečio pradžioje Gerbertas Aurillacas (†1003), vėliau tapęs popiežiumi Silvestru II, sukonstravo Žemės gaublį ir, kaip ir daugelis to meto mokytų vyrų, parengė komentarą Makrobijui (†400 m.), teigusiam[6], kad Žemė yra sferinė. Taip pat galime paminėti šv. Bedą Garbingąjį (†735), sakiusį, kad „Žemė panaši į rutulį“; šv. Izidorių Sevilietį (†636), savo garsiosiose „Etimologijose“ kalbėjusį apie „Žemės rutulį“; Boecijų (†524), minėjusį „apvalų Žemės kūną“[7]; šv. Grigalių Nysietį (†395), užtemimą apibūdinusį kaip Žemės „sferinės formos“ projekciją į Mėnulį[8] ir t. t.[9] Žinoma, antikinėje kosmologijoje taip pat teigiama, kad nejudanti Žemė yra baigtinio sferinio kosmoso centre, tačiau šios klaidos buvo perimtos iš graikų.

 

Iliustracijos, žvelgiant iš kairės į dešinę ir iš viršaus į apačią:

Saulės užtemimo vaizdas iš Gautiero de Metzo poemos „Pasaulio atvaizdas“ („Imago Mundi“, 1246 m.);
Žemės piešinys iš Pierre‘o D‘Ailly (†1420) veikalo „Pasaulio atvaizdas“ („Imago mundi“, XV a.). Atkreipkite dėmesį į Vėžio ir Ožiaragio tropikus, taip pat Arkties ir Antarktidos ratus;
T–O formos žemėlapis iš Izidoriaus Seviliečio „Etimologijos“, XII a. Pavaizduotas tik vienas pusrutulis. Čia matome padalijimą į trijų žemynų trikampį;
Šis šiuolaikinis piešinys vaizduoja „biblinį kosmosą“, kitaip tariant, ne senovinį kosmoso supratimą, o tai, ką kai kurie žmonės (neteisingai) mano apie senovės kosmologiją.
Monetoje pavaizduotas imperatoriaus Zenono (†491 m.) atvaizdas. Kitoje pusėje pavaizduotas Pergalės simbolis, kairėje rankoje laikantis rutulį su kryžiumi.

 

Mito kilmė

Į visa tai būtų galima nekreipti daug dėmesio. Juk krikščionis gali išgelbėti savo sielą nepriklausomai nuo to, kokį pavidalą priskiria Žemei. Argi šiais laikais ne labiau turėtų bauginti gyvenimo trukmės sumažėjimas – ji dabar siekia vos 85 metus, kai viduramžiais buvo tikimasi amžinojo gyvenimo. Visa tai tiesa, bet mus čia domina ne Žemės forma ar praeities epochų mokslas, o šiuolaikinio mito kilmė ir tai, ką jis mums sako apie mūsų amžių. Ilgą laiką šis mitas buvo naudojamas kaip paruošta formulė vienu ypu išjuokti tariamą krikščioniškojo laikotarpio, kuriam suteiktas menkinantis „viduramžių“ pavadinimas, kvailumą. Tačiau kaltinimas „obskurantizmu“ gali būti nukreiptas prieš šio mito skleidėjus, ypač dėl to, kad šiandien žinių prieinamumas yra nepalyginamai geresnis nei tais laikais, kai dar nebuvo spausdinimo mašinų. Viduramžių plokščiažemiškumo mitą nesunku paneigti, antra vertus, viduramžiais prireikė nemažai darbo, kad būtų išsaugotos senovės žmonių žinios. Puikioje 2021 m. išleistoje knygoje „Plokščia žemė: klaidingos idėjos genealogija“[10] du mokslininkai atsekė šio įsisenėjusio mito kilmę. Argi galima nustebti sužinojus, kad pagrindinis mito autorius yra ne kas kitas, o Volteras?

Laktancijus ir Kozmas

Iš tiesų, šiam mitui atsirasti padėjo keletas veiksnių, ypač krikščionių apologetas Laktancijus (†325 m.), vienintelis Vakaruose pasisakęs už plokščią Žemę. Tačiau niekas jo nuomone nesivadovavo, ir jis niekada nebuvo priskirtas prie Bažnyčios tėvų. Tarp Rytų rašytojų randame tokį Kozmą Indikopleustą (Keliautojas į Indiją, †apie 550 m.), parašiusį „Krikščioniškąją topografiją“, kurioje teigė, kad Žemė yra plokščia. Šis garsus keliauninkas nežinomu vardu, atrodo, buvo graikiškai kalbantis pirklys, atsiradęs nestorijonų schizmos metu. Pirmasis jo „Topografijos“ vertimas į lotynų kalbą buvo atliktas 1707 m. Ar būtina pabrėžti, kad dėl to jis buvo visiškai nežinomas viduramžių Vakarams? Vis dėlto Volteras cituoja Laktancijų ir Kozmą kaip atstovaujančius visų Bažnyčios tėvų pozicijai: „Tėvai Žemę laikė didžiuliu laivu, apsuptu vandens; pirmagalis buvo Rytuose, o laivagalis – Vakaruose.“[11]

Taip nutylimas esminis istorinis kontekstas, leidžiantis įvertinti tam tikras idėjas. Lygiai taip pat kas nors, remdamasis kai kuriais internete prieinamais vaizdo įrašais, galėtų lengvai teigti, kad trečiajame tūkstantmetyje laikomasi požiūrio, jog Žemė yra plokščia – tai marginalinės tezės traktavimas taip, tarsi ji būtų norma. Net ir šiandien neretai matome, kad Kozmas cituojamas kaip autoritetas, nors toks jis niekada nebuvo.

Antipodų klausimas

Šv. Augustinas veikale „Apie Dievo valstybę“ sako, kad neturėtume tikėti tais, kurie tvirtina, jog egzistuoja „antipodai“[12], t. y. žmonės, gyvenantys priešingoje Žemės pusėje, nes ši teorija grindžiama neaiškiais spėjimais, o ne įtikinamais pasakojimais iš pirmų lūpų. Čia šventasis Augustinas tiesiog nurodo empirinį reikalavimą, dėl kurio vargu ar būtų galima jį kaltinti ir kuris neturi jokios įtakos Žemės formai. Tačiau Volteras tuo pasinaudojo, kad padarytų išvadą, jog didysis Bažnyčios mokytojas neigė Žemės sferiškumą! Panašiai Volteras teigia, kad „XV a. pabaigoje Avilos vyskupas Alonso‘as Tostado‘as savo komentare apie Pradžios knygą skelbia, jog krikščionių tikėjimas bus sukrėstas iki pamatų, jei žmonės tikės apvalia Žeme“. Jei kas nors atsiverstų minėtą knygą, iškart pamatytų, kad Volteras meluoja, nes šis vyskupas kalba apie „sferinę Žemę“ ir „mūsų pusrutulį“.[13] Kita vertus, Tostado‘as, kaip ir šv. Augustinas, mano, kad antipodų nėra. Pierre‘as d‘Ailly minėtame savo veikale skirtingas tezes apie tai, ar antipodai egzistuoja, apibūdina kaip „nuomones“. Šioje srityje esame labai toli nuo dogmų. Kristupo Kolumbo tyrinėjimai davė atsakymą į šį marginalinį „antipodų“ klausimą. Tik po to atsirado legenda apie tai, kad Kristupas Kolumbas, remdamasis patirtimi, sugriovė plokščios Žemės dogmą. Ypač prie šio mito sukūrimo prisidėjo Washingtonas Irvingas, parašęs Amerikos atradėjo biografiją.

Ar Biblija yra „plokščiažemė“?

Plokščiažemiškumo teisme Volteras kaip atsakovą kviečia liudyti Šventąjį Raštą. Su sau būdinga kandžia ironija jis rašo: „Pagarba Biblijai, kuri mus moko tiek daug labai reikalingų ir didingų tiesų, buvo šios paplitusios klaidos priežastis. Žmonės 103–oje psalmėje rado, kad Dievas ištempė dangų virš žemės kaip palapinę.“[14] Žinoma, jei norėtum iš Biblijos išpešti plokščiažemiškumo išpažinimą, visada gali pritempti šią išankstinę nuomonę prie eilutės, kuri vienaip ar kitaip ją atitinka.[15] Tačiau lygiai taip pat įmanoma teigti ir priešingai, nes Vulgatoje Žemė nuolat įvardijama žodžiu „orbis“, kurį lengvai galėtume išversti kaip „rutulys“. Tačiau užuot įsitraukę į šias nevaisingas diskusijas, prisiminkime gerai žinomą katalikų principą, kad Šventąjį Raštą reikia skaityti Magisteriumo ir Bažnyčios tėvų šviesoje. Volteras nėra Bažnyčios tėvas. Vietoj jo suteikime žodį išmintingajam šv. Bazilijui Cezariečiui (†379):

„Kai kurie pasaulį aptarinėję fizikai daug kalbėjo apie Žemės formą; jie tyrinėjo, ar ji yra rutulys, ar cilindras, ar ji panaši į diską, ar yra apvali iš visų pusių, ar turi vėduoklės formą, ar centre yra tuščiavidurė. Juk tokias idėjas platino filosofai ir, remdamiesi tokiomis idėjomis, kovojo vieni su kitais.[16] Savo ruožtu aš nesiruošiu niekinti mūsų supratimo apie pasaulį vien dėl to, kad Dievo tarnas Mozė visiškai nieko nepasakė apie Žemės formą ar kad nenurodė, jog jos apskritimo ilgis yra 180 tūkst. stadijų[17], ar kad neišmatavo erdvės, kurioje tęsiasi Žemės šešėlis saulei nusileidus, ar kad nepaaiškino, kaip tas pats šešėlis, priartėjęs prie Mėnulio, sukelia užtemimus. Ar dėl to, kad jis nutylėjo šiuos dalykus, kurie, būdami mums nenaudingi, mūsų nedomina, turiu menkinti Šventosios Dvasios mokymą, lygindamas jį su kvaila [pasaulio] išmintimi? O gal verčiau turėtume šlovinti Tą, kuris, užuot linksminęs mūsų protus tuštybėmis, norėjo, kad viskas būtų parašyta mūsų pamokymui ir sielų išgelbėjimui. Man atrodo, kad kai kurie, to nesuprasdami, bando Raštams priskirti svetimą gelmę, keisdami jų žodžių prasmę ir pernelyg laisvai juos aiškindami. Šitaip jie laiko save išmintingesnius už Šventosios Dvasios pranašus ir, prisidengdami Šventųjų Raštų interpretavimu, primeta tekstui savo idėjas. Verčiau skaitykime šiuos pranašus būtent taip, kaip jie rašė.“ – „Homilijos apie Heksameroną“, 9.

Panašią Augustino pastabą dėl žvaigždžių judėjimo randame veikale „Prieš Feliksą Manichėją“:

„Evangelijos niekada neįdėjo į Viešpaties lūpas tokių žodžių: „Siunčiu jums Guodėją, kad jus pamokytų apie mėnulio ir saulės tekėjimą.“ Jėzus Kristus norėjo žmones padaryti krikščionimis, o ne matematikais. Kalbant apie tokius dalykus, žmonėms užtenka mokyklose pateikto mokymo.“

Ar Bažnyčia yra „apvalios Žemės“ šalininkė?

Bažnyčia netvirtino, nei kad Žemė yra plokščia, nei kad ji yra apvali, nes šiuo klausimu ji nieko netvirtina. Visi Bažnyčios tėvai, teologai ir popiežiai, teigę, kad Žemė yra rutulio formos, savo požiūrio negrindė tikėjimu, nes manė, kad jis šiuo klausimu tyli. Jie nuosekliai rėmėsi „filosofais“, „fizikais“ ir „matematikais“. Jie pateikė argumentų, pagrįstų protu ir stebėjimais: remdamiesi Žemės šešėliu ant Mėnulio jo užtemimų metu, laivo stiebu, išnykstančiu vėliau nei korpusas, ar net naujomis žvaigždėmis, pasirodančiomis horizonte kelionių jūroje metu. Tai svarbus faktas, nes mitas bandė įteigti, kad tikėjimas ir mokslas yra vienas kitą paneigiantys dalykai. Tikintysis neva buvo verčiamas ieškoti tiesos vien tik tikėjimu, nieko nepaliekant protui. Tačiau Bažnyčia taip nemanė. Bažnyčios tėvai ketino atmesti tik antikinės kosmologijos iškeltą pasaulio amžinumo idėją. Šiuolaikinė kosmologija negali jiems to prikišti.

Mito inercija

Visa tai gali suklaidinti neišmanėlius, bet negali padaryti įspūdžio nė vienam bent kiek rimtesniam istorikui. Kalčiausi buvo pirmieji mito skleidėjai. Tačiau vos tik mitas buvo nekritiškai priimtas, vėlesni mąstytojai, aklai tikėdami pažanga, kartojo Volterio katekizmą, ir ilgainiui tūkstančius kartų pakartota apgaulė įgavo nustatytos istorinės tiesos pobūdį. Iš pradžių šį mitą daugiausia skleidė antikatalikiški sluoksniai, tačiau laikui bėgant jį perėmė ir nemažai katalikų.

Vėliau buvo pridėta papildomų elementų, pavyzdžiui, senų žemėlapių, kartais pateikiamų kaip viduramžių plokščiažemiškumo įrodymas. Tačiau plokščių žemėlapių laikymas plokščiažemiškumo įrodymu yra stulbinamai kvailas argumentas. Lygiai taip pat ir dabartinių žemėlapių kūrėjus ar „Google Maps“ dizainerius turėtume priskirti plokščiažemiams, remdamiesi tuo, kad jie vaizduoja Žemės paviršių plokščią. Skersinių plokščios žemės pjūvių iliustracijos, pateikiamos kaip įrodymai, iš tikrųjų yra ne paimtos iš viduramžių rankraščių, o šiuolaikiniai kūriniai, sukurti mitui iliustruoti! Taigi mitas tampa savo paties „įrodymų“ kūrėju. Jis pats save įamžina.

Šiuolaikinio plokščiažemiškumo ištakos

Ironiška, bet tikrojo plokščiažemių reiškinio ištakas galima atsekti XIX a., iš karto po „Apšvietos“ laikotarpio, racionalizmo pakilimo metu, utopinėje socialistinėje bendruomenėje. Apie 1839 m. Samuelis Rowbothamas, trumpai gyvavusios ovenizmo[18] įkvėptos utopinės bendruomenės „Manea Fen“ sekretorius, atliko eksperimentus prie Bedfordo upės ir iš jų padarė išvadą, kad Žemė yra plokščia. Savo keistai išvadai apginti jis išleido brošiūrą „Zetetinė astronomija“ (1849 m.), kurioje rėmėsi savo „zetetiniu“[19] metodu, pagrįstu tik samprotavimais. Vėliau parengė reikšmingesnį veikalą (1881 m.), pridėdamas kelias Biblijos ištraukas, kurias aiškino labai savitai, nesiremdamas nei Bažnyčios tėvais, nei Kozmu, nei viduramžiais. Žinoma, jis nesirėmė ir Bažnyčios mokymu, nes buvo protestantas, regis, nepriklausęs jokiai konfesijai. Vėliau jo idėjas perėmė Krikščionių katalikų apaštališkoji bažnyčia – protestantų sekta, kuri, be pavadinimo, daugiau neturi nieko bendra su katalikybe. Dar vėliau jo idėjas perėmė garsioji Plokščiosios Žemės draugija, gyvuojanti iki šiol.

Išvada

Nerimą kelia tai, kad tokia grubi klaida gali taip plačiai išplisti. Jei toks mitas du šimtmečius galėjo gyvuoti moksliniuose vadovėliuose, kiek kitų mitų apie viduramžių krikščionybę dar tebesislepia tarp šiuolaikinių idėjų? Štai tariamas skrodimo draudimas, absurdiška diskusijų apie moters sielą istorija, mitas apie valdovo teisę į pirmąją naktį, kurį Volteras nesivaržydamas priskiria vyskupams[20] ir t. t. Tikrovę dar sunkiau atpažinti, kai objektyvūs faktai sumaišomi su mitu, pavyzdžiui, raganų medžioklės, inkvizicijos ar Galilėjaus bylos atvejais. Visi šie mitai įsišaknijo ypač todėl, kad stiprino antiklerikalų – revoliucionierių ar protestantų – išankstines nuostatas, nors jie nuolat kalba apie „kovą su prietarais“.

Būtent čia ir reikia ieškoti šių mitų priežasties: minėti žmonės viduramžių laikotarpį vertina kaip neracionalų, nes patys į jį žvelgia neracionaliai. Jie savo pačių neracionalumą projektuoja į praeitį, kad galėtų labiau didžiuotis dabartiniais laikais, kuriuos laiko „apšviestais“ proto. Iš išdidaus manicheizmo jie sako, kad praeitis buvo „tamsuoliška“, o mes pagaliau esame „apšviesti“. Tačiau trečiojo tūkstantmečio „nušvitimas“ ne toks jau ir šviesus; argi nematome, kaip aukštas pareigas užimantys žmonės rimtai svarsto galimybę sodinti vyrus į moterų kalėjimus arba leisti vyrams užsiimti moterų sportu vien dėl to, kad tie vyrai pareiškė, jog jaučiasi esą moterys? Argi nematome tautos išrinktų pareigūnų, maldaujančių išsaugoti Paryžiaus „rudąsias žiurkes“? Iš tikrųjų mūsų pasaulis keliauja link pragaro. Ar tikėjimo praradimas gali būti kaip nors susijęs su proto praradimu? Pamiršusi religinę vertikalę, keliančią žmogų prie Dievo, Žemė šiandien prarado vieną iš savo matmenų – ji tapo dvasiškai plokščia.

ŠALTINIS: katalikutradicija.lt

VERSTA IŠ: sspx.org

 

[1] Evan Adelinet, „C Jamy“, 2022 m. balandžio 22 d. Tokią pačią Jamy‘io Gourmaudo klaidą randame ir kitame laidos epizode.

[2] „What was the shape of the Earth according to people from the Middle Ages?“ („Kokia, pasak viduramžiais gyvenusių žmonių, buvo Žemės forma?“) Reikia pažymėti, kad jei užduosite konkretesnį klausimą: „What do recent studies say about the idea that ‘people believed in a flat Earth during the Middle Ages’?“ („Ką naujausi tyrimai sako apie teiginį, kad „viduramžiais žmonės tikėjo plokščia Žeme“?), gausite diametraliai priešingą atsakymą, paneigiantį mitą. Tai rodo, kad dirbtinis intelektas buvo „apmokytas“ remiantis prieštaringa informacija, kurios didžioji dalis kartoja mitą. Pirmasis, daug platesnio pobūdžio klausimas iššaukia atsakymą, atspindintį daugumą tekstų, taigi ir vyraujančią nuomonę. Antruoju klausimu siekiama nukreipti DI dėmesį į konkrečius tyrimus apie šį mitą.

[3] Plg.: Jeffrey Burton Russel, Inventing the Flat Earth, 1991.

[4] Originalus lotyniškas žodis „mundus“ čia reiškia ne Žemę, o visatą, taip, kaip ji buvo suprantama senovės kosmologijoje –baigtinė ir sferinė. Šie du terminai dažnai painiojami net istorikų darbuose. Mes kruopščiai stengiamės savo straipsnyje išgyvendinti šią dviprasmybę.

[5] I, q. 1, str. 1, ad. 2.

[6] Makrobijus, Scipiono sapno komentaras (Commentum ad Ciceronis somnium Scipionis).

[7] Filosofijos paguoda, II, 13.

[8] „Pasak astronomų, šiame šviesos pilname pasaulyje šešėlis [ant Mėnulio] susidaro įsiterpus Žemės kūnui. Tačiau šešėlis, atsižvelgiant į jos sferinę formą, yra apribotas Saulės spindulių galinėje dalyje ir įgauna kūgio pavidalą. Saulė, pati daug kartų didesnė už Žemę, ją iš visų pusių apglėbia savo šviesos spinduliais ir ties kūgio riba sujungia šviesos prisitvirtinimo taškus.“ „Žmogaus sukūrimas“, Sources Chrétiennes, n° 6, ch. 21, p. 181.

[9] Šventasis Ambraziejus teigia „pasaulio“, taip pat Saulės ir Mėnulio sferiškumą, tačiau sunku rasti tikslų Žemės paminėjimą, nes tai nėra tas klausimas, kuris domina Bažnyčios tėvus. Tačiau jo kosmologija tvirtai suponuoja Žemės sferiškumą (plg. P. L. XIV, col. 133). Tas pats pasakytina ir apie Euzebijų iš Cezarėjos (Collectio Nova Patrum et Scriptorum, ed. Montfaucon, t. 1, p. 460) ar šventąjį Jeronimą (Laiško efeziečiams komentaras).

[10] Giacomotto-Charra V., Nony S., La Terre plate, généalogie d'une idée fausse, ed. Les Belles Lettres, 2021.

[11] „Figure“, „Ciel matériel“ ir „Ciel des Anciens“ in: Dictionnaire philosophique (1764).

[12] Dievo miestas, XVI, 9.

[13] Alphonsi Tostati Episcopi Abulensis, Opera omnia, Commentaria in Genesim (Venecija, 1728), p. 71–72.

[14] Volteras pridėjo žodžius „virš žemės“, kurių nėra cituotoje eilutėje.

[15] Tačiau šv. Ambraziejus apie šią ištrauką aiškiai sako, kad „negalime manyti, jog joje kalbama apie tikrus [palapinės] stulpus, bet veikiau apie tą jėgą, per kurią [Dievas] sutvirtina ir palaiko Žemės substanciją“ (P. L. XIV, col. 133).

[16] „Žemė nėra plokščia, kaip teigė Empedoklis ir Anaksimenas, nei tamburino formos, kaip siūlė Leukipas, nei panaši į valtį, kaip siūlė Herakleitas, nei kaip nors kitaip tuščiavidurė, kaip teigė Demokritas. Ji taip pat nėra nei cilindro formos, kaip manė Anaksimandras, nei įsišaknijusi begalinio storio apatinėje dalyje, kaip teigė Ksenofanas, bet absoliučiai sferinė, kaip tvirtina filosofai.“ (Kopernikas, De revolutionibus orbium coelestium) Pastarieji filosofai pirmiausia yra Pitagoras, Platonas ir Aristotelis. Atkreipkite dėmesį, kad žmogaus vaizduotė gerokai pranoksta ribojantį disko ir sferos dvejopumą.

[17] Apie 37 800 km. Tokį matavimą pateikė Ptolemajas savo „Geografijoje“. Tikrasis skaičius yra artimesnis 40 070 km. Plg. Pierre Duhem, Le Système du monde, t. II, p. 7.

[18] Roberto Oweno (1771–1858) sukurta utopinio socializmo teorija.

[19] Iš graikų kalbos žodžio zeteo – „ieškau“. Kaip ir dauguma tų, kurie ir šiandien vartoja terminą „zeteo“, Rowbothamas tvirtina, kad pirmiausia remiasi patirtimi, nors yra labiau teoretikas. Jis nėra šio „zetetikos“ termino vartojimo išradėjas. Iš tikrųjų, šį terminą galima rasti Edinburgo laisvųjų mąstytojų zetetikų draugijoje, kurią 1820 m. įkūrė ateistai laisvamaniai iš darbininkų klasės.

[20] „Stebina tai, kad labai ilgai krikščioniškoje Europoje egzistavo tam tikra feodalinė teisė, o žmonės laikė bent jau įprastine teise atimti nekaltybę iš savo vasalės. Pirmoji valstietės merginos vedybų naktis neginčijamai priklausė valdovui... Neabejotina, kad kai kurie abatai ir vyskupai pretendavo į šią prerogatyvą kaip laikinieji valdovai“. – Volteras.