Iš knygos „Trumpa apologetika“
3. Įsikūnijimas
Šv. Povilas, skelbdamas Kristaus mokslą žmonėms, veikiai pajuto, kad jiems tas mokslas išrodydavęs vieniems paikas, kitiems nedoras: „Žydams papiktinimas, o stabmeldžiams kvailybė“ (1 Kor 1, 23). Apaštalo klausytojams nelengva būdavo suprasti, kad Dievas būtų tapęs žmogum ir dargi už žmones davęsis prikalti prie kryžiaus ir žudyti.
Aštuoniais šimtais metų prieš V. Jėzui užgemant pranašas Izaijas buvo parašęs, kad Kristus kentės, mirs už žmonių kaltes: „Tikrai Jis ėmė ant savęs mūsų skausmus ir Jis nešė mūsų sopulius, o mes laikėme jį tarsi raupsuotu ir Dievo užgautu ir pažemintu. Jis buvo sužeistas dėl mūsų neteisybių, sudaužytas dėl mūsų kaltybių; plakimas dėl mūsų ramybės puolė ant jojo, ir jojo randais mes esame pagydyti. Mes visi klydome kaip avys, kiekvienas pasuko į savo kelią, o Viešpats uždėjo ant jo visų mūsų neteisybę“ (Iz 53, 4–6).
Matyt, žmonių nuodėmės ir tų nuodėmių vaisiai buvo taip dideli ir taip baisūs, pridirbo tiek bloga, kad beliko išeitis: Dievui atitaisyti tą, ko žmonės patys atitaisyti jau nebegalėjo.
Gimimų Knygoje yra aprašyta pirmoji žmonių nuodėmė. Iš jos išdygo visos kitos nuodėmės ir nelaimės. Ta pirmoji nuodėmė šitaip įvyko. Pirmoji žmonių pora Adomas ir Ieva buvo laimingi rojuje. Rūbų jiedviem nereikėjo, o medžiai išvesdavo tiek ir tokių vaisių, kad pilnai užtekdavo maistui. Bet Dievas buvo uždraudęs žmonėms valgyti vieno medžio vaisių. Tą medį Šv. Raštas vadina gero ir blogo pažinimo medžiu. Bet pragaro žaltys tarė moteriškei: „Kodėl Dievas liepė judviem valgyti vaisius ne nuo visų rojaus medžių? Jam atsakė moteriškė: Nuo medžių rojuje valgova, bet nuo medžio esančio rojaus viduryje, Dievas liepė nevalgyti ir nelytėti, kad nenumirtuva. Bet žaltys tarė moteriškei: visai nemirsita mirte. Žino gi Dievas, kad kurią dieną valgysita nuo jo, atsidarys judviejų akys ir būsita kaip dievai, ir žinosita gera ir bloga“ (Pr 3, 1–5).
Po šitos gundytojo kalbos pirmieji mūs tėvai pateko į tokią padėtį, kad turėjo rinktis ko klausyti: ar Dievo, draudusio valgyti uždraustą vaisių, ar piktos dvasios, gundžiusios paragauti. Dievas būtų galėjęs apsaugoti neprityrusius žmones nuo pražūtingos kaltės, bet neapsaugojo, nes turėjo svarbių priežasčių.
Ieva su Adomu gerai žinojo, kad visą savo gyvybę su kūnu ir siela, visą rojaus grožybę su jo upėmis, medžiais ir įvairiais gyvuliais turi iš Dievo. Tomis taip svarbiomis dovanomis Dievas buvo parodęs, kad myli juodu kaip tėvas vaikus. Prie tų dovanų Dievas buvo pridėjęs ir laisvąją valią, su kuria juodu galėjo savo Dievą mylėti arba nemylėti. Ir juodu žinojosi tą laisvę turį. Mylinčiam žmones Dievui pritiko laukti meilės iš žmonių. Jis būtų galėjęs juos sutverti taip, kad Dievo meilė būtų buvusi jų prigimties dalimi, kad be tos meilės nebūtų galėję gyventi, kaip negali gyventi nekvėpavę. Bet tokia žmonių meilė būtų panaši buvusi į tas meilės dainas, kurias išdainuoja nesenai išrastieji gramofonai iš tam tyčia prirengtų plyskų[1]. Tokia meilė visai nėra meilė, nes ji nedygsta iš laisvės. Dievas tuo tikslu buvo ir davęs žmonėms laisvę, kad galėtų susilaukti iš jų tikros, gyvos žmogiškos meilės, išdygusios iš laisvės.
Mūsų demokratiniais laikais patys žmonės išsirenka sau tuos valdininkus, kurių paskui turi klausyti. Tos tvarkos šaknys yra gilios žmonių prigimtyje. Dievas leido pirmiesiems žmonėms išsirinkti sau tą, ko turėjo klausyti. Dievas nesisiūlė žmonėms būti jų viešpats be jų valios ir noro. Dievas buvo sutvėręs žmones, aprūpinęs jų reikalus, pamokinęs tvarkos taisyklių. Tai buvo didelė ir gera pradžia.
Gundytojas pasakė esą geresnės tvarkos ir nesą kitų ko klausyti: „Taigi moteriškė matė, kad medis geras valgyti ir gražus akims, malonus pažiūrėti, ir paėmė nuo jo vaisiaus, ir valgė, ir davė savo vyrui valgyti“ (Pr 3, 6).
Gundytojo būta aukštos, galingos, neapsakomai gudrios ir nedoros dvasios. Ta dvasia taipgi buvo Dievo sutverta, iš Jo gavusi daugiau dovanų negu pirmieji žmonės, bet nenorėjusi laisva valia mylėti Dievą. Pirmieji žmonių rinkimai pasisekė tai nedorajai dvasiai, bet nepasisekė žmonėms. Jie tapo velnio pavaldiniai. Velnias galingesnis už žmones. Tik vienas Dievas yra galingesnis už jį. Dievas, amžinosios teisybės sargas, nebūtų davęs velniui naudotis didžiąja jėga, kad žmones skriaustų, bet žmonėms velnią išsirinkus sau valdininką, dalina teisybė buvo jo pusėje. Jei Dievas būtų išveržęs žmones iš velnio valdžios, tai būtų buvęs galybės, bet ne teisybės veiksmas. Kadangi Dievas nedaro ir negali daryti galybės veiksmų, laužančių teisybę, tai gundytojas tikėjosi amžinai naudosiąsis žmonėmis.
Mūs protas nesiekia taip toli į dvasių sritį, kad galėtume pilnai suprasti, kokiu būdu piktoji dvasia gali panaudoti žmones. Būdama dvasia, ji, rasi, minta žmonių sielomis, kaip žmonės kad maitinasi gyvulių mėsa. Žmonėms nuolat gemant ir mirštant, jei jų sielos velniui tenka, jis turi kuomi atnaujinti savo jėgas, mažėjančias ardymo darbą bedarant. Niekas teneima šį posakį per daug griežtai, prilygindamas žemiškam maistui tuos būdus, kuriais piktoji dvasia gal sunaudoja jai atsidavusių žmonių sielas. Kaip didelis yra skirtumas tarp kūno ir dvasios, taip ne mažesnis yra skirtumas tarp valgymo ir pasmerktųjų sielų naudojimo pragare.
V. Jėzus, skelbdamas savo mokslą, šitų aiškinimų nepasakė. Jis tik nuolat tardavo, kad velnias yra šio pasaulio kunigaikštis ir valdovas (Jn 12, 31; 14, 30; 16, 11).
Kadangi žmonės, rinkdamiesi ko klausyti ir turėdami du asmeniu, Dievą ir velnią, laisva valia išsirinko velnią, tai Dievui nepriderėjo juos veržte išveržti iš velnio, nors tasai apsiėjo su jais žiauriai ir nedorai. Kas supranta, kaip Dievas yra tobulas ir šventas, kas permano Absoliuto reikšmę ir žino teisybės reikalą Absoliutui, tas matyte mato, kad Dievas gerai padarė nenaudodamas galybės veiksmų žmonėms gelbėti iš jų pačių sudarytosios padėties.
Jei velnias ir džiaugėsi, mums žmogiškai kalbant, sugavus Dievą Jo paties teisybės tinklu ir galįs ramiai žiūrėti į žemę, kaip į pievą, iš kurios visuomet ištenka pasišienauti sielų pragaro reikalams, tai tas velnias visgi apsiriko. Didi yra Dievo galybė, bet ne mažesnis yra Jo pasišventimas. Šito savimeilis velnias visai nesuprato iki kol Jėzus neprisikėlė iš numirusių.
Dievas apsiėmė tapti žmogum. Tokiu būdu Dievo visagalybė tapo žmogaus visagalybe, žmogus tapo galingesnis už piktąją dvasią ir galėjo išsilaisvinti iš nelaimingos vergijos, į kurią buvo po to įklimpęs, kuomet rinkosi veikiau velnio klausyti negu Dievo. Dievo įsikūnijimas bebuvo priemonė išgelbėti žmonėms iš tos žiaurios vergijos.[2]
Bet Dievui tapti žmogum, kokis tai pažeminimas! Dievas yra vienas, o žmonių yra daug. Išeitų, kad Dievas turi įsikūnyti į kiekvieną gemantį kūdikį. Tat atrodo visai negalima, nes daugybei žmonių gemant, prie gimdymo darosi ir nuodėmių. Su jomis Dievas negali susisiekti. Nenuodėmingas yra moterystėje gimdymo veiksmas, bet dažnai būva nuodėmių pilna motinos siela ir tėvo sąžinė, nuodėmingos kitos gimimo apystovos[3]: „Štai tarp nedorybių aš pradėtas tapau ir tarp nuodėmių užsimezgiau savo motinoje“ (Ps 50, 7). Išrodo, kad nuklampydama žmones į nuodėmes, piktoji dvasia galėjo sudaryti kliūčių ir pačiam Dievui įsikūnyti.
Bet laime virto tas, kas pradžioje galėjo rodytis vienų nelaimių šaltinis. Pirmųjų tėvų nuodėmė buvo visos žmonių giminės nuodėmė. Velnias įgijo teisės ne vien ant Adomo ir Ievos, bet ant jųdviejų vaikų ir vaikų vaikų. Piktoji dvasia pilnai naudojosi ta teise, tiek kartų patvirtindama žmonių bendrybės įstatą, kiek kartų išplėtė savo teises ant Adomo ir Ievos vaikų.
Piktos dvasios viešpatavimas ant žmonių nebuvo absoliutus, nes valios laisvė išliko ir po nuodėmės. Tačiau retas pasinaudojo laisvos valios teisėmis, kad veikiau Dievui tarnautų, negu piktajai dvasiai. Dauguomenė ėjo piktos dvasios parengtuoju keliu. Dauguomenės įtaka į atskirus geriausios valios žmones neapsakomai pasunkino jiems santykius su Dievu. Būte tokių žmonių buvo, nors jų skaičius likosi nežymus.
Dievas naudojosi Sutvėrėjo teisėmis šelpti tuos, kurie laisva valia kreipėsi į Jį. Jis šelpė Nojų, Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visą žydų tautą, ir ypatingai Dovydo šeimyną. Pagalios toje Dievo auklėjamoje šeimynoje atsirado skaistus žiedas, grynas žmogaus idealas, mergelė visai be kaltės. Pasinaudodamas dar kartą Sutvėrėjo teisėmis, Dievas padarė, kad ta mergaitė tapo motina be lyties veiksmo. Tuo pačiu akimirksniu Antrasis Švenčiausios Trejybės Asmuo, Dievo Sūnus susivienijo su užsimezgančiu Nekalčiausioje Mergelėje žmogaus kūnu.
Žmonių vienybės teisė likosi ir po to kaip buvusi. Žmonių giminė, turėdama savo tarpe Dievą ir surišta su Juomi gamtos vienybės teise, daug kartų velnio pripažintąja, galėjo panaudot Dievo galybę, esančią Marijos Sūnuje, kovai su piktąja dvasia. Tik valios laisvei tebesant reikėjo, kad kiekvienas žmogus laisvu valios veiksmu susivienytų su Dievu-Žmogumi.
Užaugusiojo žmogaus krikštas savąja asmens valia tą susivienijimą padaro. Kūdikių krikštas yra tėvų valios aktas, teisėtas, kol kūdikiai dar savosios sąmonės neturi.
Kaip gimtoji nuodėmė nepanaikino valios laisvės, taip jos nepanaikina nė krikštas. Po gimtosios nuodėmės visgi likdavo galimybės kreiptis į Dievą. Tos galimybės lieka ir pakrikštytam grįžti prie velnio protu arba nors Dievą įžeidžiančiu veiksmu, kurį vadiname nuodėme.
Piktoji dvasia nuo Adomo laikų vartodavo visas gamtos ir žmonių visuomenės jėgas, kad sukliudytų žmonėms kreiptis į Dievą. Tų pačių priemonių pragaras griebėsi ir prieš Mariją, ypač prieš Jėzų. Nėra reikalo smulkiau pakartoti Jėzaus gyvenimą, parodant, kaip pragaras prieš Jį siundė visus žmones, kokius tik galėjo. Jėzaus ir pragaro kova pasibaigė Kalvarijos kalne: Jėzus mirė prikaltas prie kryžiaus ir trečią dieną kėlėsi iš numirusių.
Didis buvo Dievo Sūnaus susivienijimas su žmonėmis įsikūnijimo valandoje. Prigimties ar ontologijos žvilgsniu jis buvo taip pilnas, kad pilnesnio būti negalėjo. Bet moraliu žvilgsniu Dievo ir žmogaus susivienijimas nusirpo tada, kada Jėzus, taręs „Išsipildė“, nulenkė galvą ir mirė. Mirtis buvo nuodėmės vaisius ir nusidėjusių žmonių visuotinoji dalis. Jėzus turėjo drąsos ir meilės priimti skaudžiausią žmogybės dalį: mirtį. Jėzui mirus, nebelieka nei pragaro teisininkams galimybės ką nors primesti įsikūnijimo pilnybei. Dievas, apsiimdamas, kad Jo Sūnus mirtų, padarė absoliutinės teisybės veiksmą. Dievo galybė būtų išgelbėjusi Jėzų nuo mirties, bet Dievo teisybė (iustitia divina) negelbėjo. Jėzus tad mirė dėl to, kad Dievas yra teisingas ir teisingumo pilnybė.
Mirdamas Jėzus nepaliovė buvęs žmogumi, bet ir neprastojo teisės naudotis Dievo prigimties galybe: Jėzus kėlėsi iš numirusių. Mums telieka vienytis su Juomi, naudotis Jo teikiamąja galybe, kurią paprastai vadiname malone (gratia). Septyni sakramentai yra septynios priemonės žmonėms įsigyti tos malonės.
Visų čia išdėstytųjų tiesų niekas neįrodinėja filosofijos argumentais nei istorijos šaltiniais ar gamtos mokslų prityrimais. Visos tos tiesos yra likusios Katalikų Bažnyčiai iš Kristaus mokslo. Tos tiesos yra be abejonės labai gilios ir aukštos proto žvilgsniu. Begu rastume kurioje nors filosofijos sistemoje taip toli siekiančių į metafiziką spindulių. Tos tiesos išaiškina žmonėms skaudų klausimą: iš kur vargas žmonėse? Jos duoda šviesos suprasti, kaip aukšta ir pilna svarbių pasekmių Dievo teisybė, kaip Sutvėrėjas brangina žmogaus laisvę, kaip baisios būva nuodėmių pasekmės, kaip daug gali kištis į žmonių gyvenimą ir jam kenkti galingesnės už žmogų ir protingesnės už jį piktosios dvasios.
Kas plačiai ir giliai ima pasaulio istorijos mokslą, tas žino, jog senosios Kinų tautos knygos žuvo, liko tiktai Konfucijaus padarytieji iš jų išrašai. Nors mes neturime kuomi patikrinti, ar Konfucijus gerai padarė išrašus, ar ne, tačiau neatsižadame noro kalbėti apie Kinų istoriją per pusantro tūkstančio metų prieš Konfucijų. Mes negalime patikrinti, ar Jėzus tiesą apreiškė, ar ne, bet mes žinome, kad Jis buvo Dievas. Kas ne istorikas, nežino Konfucijaus reikšmės, tas jei netiki Kristum, tik klaidą padaro. Bet kas pripažįsta senuosius Kinų ir kitų tokioje padėtyje esančių tautų istorijos šaltinius, o nepripažįsta Kristaus apreikštųjų tiesų, tas ne vien klaidą padaro, bet ir neteisybę, juo didesnę, kad Dievą stato žemiau žmogaus.
[1] Plokštelių.
[2] Plg. Čėsnys, p. 173: „Atpirkimo mokslo istorijoje gerai yra žinoma įvairiaspalvė „velnio teisių“ teorija, kuri tiek buvo įsigalėjusi teologų raštuose prieš Šv. Anzelmo gadynę. Vienas įžymiųjų šv. Anzelmo su Tomu nuopelnų yra tas, kad juodu padarė galą anai nevykusiai teorijai ir kad Atpirkimo aiškinimą sukoncentravo į moralinę satisfactio vicaria [žmones atstovaujantį atlyginimą] pačiam Dievui. Tikrai gaila, kad gerb. Tr. Apologetikos autorius nepasistengė nusikratyti atkaršusios priešanzelminės teorijos hipnozės ir jos vietoje neatpasakojo tikslios dabar viešpataujančios ir Bažnyčioje globojamos Atpirkimo teorijos“.
[3] Aplinkybės.