Iš knygos "Trumpa apologetika"
4. Eucharistija
Devynioliktojo šimtmečio viduryje Prancūzijoje gyveno garsus istorikas, kritikas ir filosofas pozityvistas Hypolite Taine[1]. Jis buvo doras visais žvilgsniais žmogus ir jo minčių kryptis buvo kilni. Vieną kartą tikintieji jo pažįstami žmonės, nesuprasdami, kaip susiderina tokia aukšta dora su visišku netikėjimu, užklausė paties Taine’o, kodėl jis nesąs tikintis katalikas. Jis atsakė, kad pasiremdamas pozityvios filosofijos stambiausiais dėsniais tik tam gali pripažinti tiesos, kas neprieštarauja prityrimui. Gi kiekvienas katalikas turi tikėti, jog Šv. Sakramente yra tikras V. Jėzaus Kūnas ir Kraujas, nors visas prityrimas aiškiai priešingai liudija.
Prityrimas yra tarp svarbiausių ir gausingiausių priemonių tiesai patirti: jo tat niekinti ar mažinti niekam nedera. Visuose gamtos moksluose beveik visa, kas tik žinoma, tapo paimta iš prityrimo. Daugiau negu filosofija paskutiniais laikais įsigalėjo gamtos mokslai ir daug patogumų suteikė žmonėms. Naujųjų gamtamokslių tėvas yra Mikalojus Kopernikas († 1543). Jis astronomiją pastatė į tikrąsias vėžes. Paskui astronomiją išdygo ir užaugo kiti gamtos mokslai. Tarp didžiausių devyniolikto šimtmečio astronomų buvo Angelo Secchi († 1878). Ir Kopernikas, ir Secchi buvo kunigai. Labai akyva[2] suprasti, ką jausdavo tuodu didieji gamtininkai, iš prityrimo papratę imti stambių tiesų gausybes, kad juodu laikydami Mišias, turėdami rankose duonos gabalėlį, ištardavo Konsekracijos žodžius ir, nematydami nei kokio prityrimui prieinamo permainos ženklo, klaupdavo prieš Šv. Ostiją, garbindami nebe duoną, tik Jėzaus Kūną?
Kitose gamtos srityse stebėtinų išradimų daugybes padarė Liudvikas Pasteur († 1895), mikrobiologijos tėvas. Tą tiesą, kad visi gyvi organizmai susideda iš narvelių, atrado Teodoras Schwann († 1882). Tai buvo atradimas padaręs gamtos mokslams naudos ne mažiau už Koperniko atradimą. Ir Pasteur, ir Schwann buvo pasauliečiai tikintieji katalikai. Juodu, nors Mišių nelaikydavo, bet dažnai priimdavo Šv. Komuniją išreikšdami tiek pagarbos, kad stebėdavosi žmonės, žinojusieji jųdviejų milžiniškus patarnavimus gamtos mokslams.
Ką jausdavo gamtininkai kunigai laikydami Mišias, tą turėdavo jausti gamtamokslių milžinai pasauliečiai priimdami Komuniją. Čia tik dvi pori pavyzdžių paminėta, bet lengva būtų prirašyti ilgas eiles. Tik ne pavyzdžių gausybė gali mums rūpėti, o svarbu yra suprasti tuos prityrimu gyvenusius ir geriausiai mokėjusius naudotis juomi, labiausiai žinojusius jo vertę sąžiningus mokslavyrius. Įsižiūrėkime giliau į jų genialių atradimų turinį.
Kopernikas parodė visam pasauliui, kad žemė yra mažesnė už saulę, nors prityrimas mus verčia mintyti priešingai. Nors kasdien matome, kaip saulė eina apie žemę, tačiau Kopernikas teisingai pasakė, kad ne saulė apie žemę, tik žemė sukasi apie saulę. Taigi retas kas geriau už Koperniką galėjo suprasti, kaip reikia akių prityrimo liudijimą atitaisyti minties pastabomis, gautomis iš kitų tiesos šaltinių. Atradęs savo didžiąją tiesą, Kopernikas nepaniekino prityrimo, bet suprato tikrąją jo vertę, pažino, kad patyrimas ne visur siekia, kad tiesą dar galime sužinoti ir iš kitur, ir kad kartais pojūčiai turi nusileisti neabejotinai iš kitur sužinotajai tiesai. Pasteur’as taipgi dažnai turėjo progos patirti, kaip daug išvaizda skiriasi nuo tikrybės. Ir Mendėliejev’as[3] savo studentams Petrogrado Universitete chemijos kurso pradžioje sakydavo perspėjimą, kad jie atprastų vaduotis išvaizda. Tą žinome iš buvusio jo mokinio P. A. Stolipino[4], Rusijos ministrų pirmininko, viešai kalbėjusio apie tai sąryšyje su visai kitokiais reikalais. Jeigu Taine būtų turėjęs progos giliau mintyti apie minėtuosius dalykus, tai gal jam nesunku būtų buvę įtikėti į Šv. Sakramentą ir tapti kataliku.
Kaip negalima muzikos malonumą sužinoti akimis, nei paveikslų grože gėrėtis ausimis, taip ir didįjį tikybos dalyką Švenčiausiąjį Sakramentą negalime gvildenti gamtinio prityrimo įpročiais, o turime imti iš grynųjų Dievo apreikštųjų tikybos šaltinių.
Maža yra daiktų, kuriuos Dievas būtų aiškiau apreiškęs, kaip Šv. Sakramento, arba Eucharistijos tikrybę. Vienąkart jis pasotino 4000 žmonių septyniomis duonomis, kitąkart 5000 penkiais kepalėliais. Abiem atvejais to stebuklo reikšmė buvo, kad Dievas gali padauginti mažumą sulig reikalo. Todėl katalikams nesunku tikėti, kad vieno Jėzaus Kūno ištenka visoms pasaulio bažnyčioms.
Ryto metą po to stebuklo, kad nustebusi minia Jėzų susirado kitoje pusėje ežero, Jis jiems tarė: „Aš esmi gyvybės duona; kas ateina pas mane, nealksta, ir kas tiki manim, niekad nebūva ištroškęs“ (Jn 6, 35). Žydai murmėjo, kad jis buvo pasakęs: „Aš esmi gyvoji duona, nužengusi iš dangaus“ (Jn 6, 41). Jėzus savo pasakymo neatšaukė nei nenukreipė jo reikšmės kitaip, tik pridėjo: „Aš esmi gyvybės duona. Jūsų tėvai tyruose valgė manos ir išmirė. Šita yra duona nužengusi iš dangaus, kad nemirtų tas, kas valgys jos. Aš esmi gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgo tos duonos, gyvena amžinai, ir duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę. Bet žydai ginčijosi tarp savęs sakydami: Kokiu būdu jis gali mums duoti savo kūną valgyti? Taigi Jėzus jiems tarė: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, jeigu nevalgysite žmogaus Sūnaus Kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite gyvenimo savyje. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, turi amžiną gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutinėje dienoje. Mano kūnas yra tikras valgis ir mano kraujas yra tikras gėralas. Kas valgo mano kūno ir geria mano kraujo, manyje yra ir aš jame“ (Jn 6, 48–57).
Iš to kalbėsio matyt, kaip sunkiai tikimą daiktą V. Jėzus apreiškė žmonėms. Daugelis Jo mokinių tą išgirdę sakė: „Kieta ta kalba, ir kas gali jos klausyti?“ (Jn 6, 61). Po to daugelis Jo mokinių atsitraukė ir nebevaikščiojo daugiau su Juomi. Taigi Jėzus tarė dvylikai: „Ar ir jūs norite eiti šalin? Taigi jam atsakė Simonas Petras: Viešpatie, pas ką gi eisime? Amžinojo gyvenimo žodžių turi. Ir mes įtikėjome ir pažinome, kad tu esi Kristus, Dievo Sūnus“ (Jn 6, 67–70). Jėzus neužgynė apreikštojo dalyko sunkumą, neatskiedė jo nei kokiu metaforiniu aiškinimu, tik pažymėjo, kad ir dvylikos tarpe ne visi taip tiki, kaip Simonas Petras buvo pasakęs (Jn 6, 71).
Užbaigęs savo mokytojavimo darbą, apaštalams paskutinę vakarienę belaikant, „Jėzus paėmė duoną ir palaimino, ir perlaužė, ir davė savo mokiniams, ir tarė: Imkite ir valgykite: tad yra mano kūnas. Ir imdamas taurę padėką atliko ir davė jiems tardamas: Gerkite iš šito visi: nes tas yra mano Naujojo Įstatymo kraujas, kuris taps išlietas už daugelį nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 26–28). Tie žodžiai yra taip šviesiai aiškūs, kad tik viena jų turinio sunkybė duoda suprasti, kodėl žmonės dėjo daug pastangų įvairioms prasmėms surasti juose. Katalikų Bažnyčia, kaip kitados apaštalas Simonas Petras, turėjo drąsos imti tuos žodžius pirmąja ir tiesiąja prasme, nei kiek nebandydama atskiesti arba pamažinti jų turinio sunkybes.
Kafarnaumo klausytojai atrado kietybės Jėzaus kalboje, nes jie veikiausiai įsivaizdino sau, kad Jis ims pjauti gabalus iš savo raumenų ir duoti mokiniams valgyti virtus ar žalius. Jeruzalėje ištartieji žodžiai parodė, kad Jėzaus kūnas, likdamasis Jo kūnu, įgyja visų valgio ir gėrimo, tiksliau sakant, duonos ir vyno ypatybių. Jei tat yra apreiškimo palengvinimas, tai tą palengvinimą padarė V. Jėzus pats, o ne Bažnyčia.
Sunkenybės betgi liko, ir labai daug. Kaip gi galima suprasti, kad Dievas taptų tokiu menku daiktu, kaip menka plotkelė? – Protui tas, žinoma, sukelia daug nusistebėjimo, bet neprieštarauja išminčiai. Jeigu Dievas galėjo tapti žmogumi, tai vienas žingsnis viršaus, būtent, Jėzaus Kūnui sumažėti iki duonos trupinėliui ar vyno lašeliui jau nesudaro naujos pasižeminimo rūšies, tik toje pačioje žengia į patį galą.
Grynais proto takais einančioji mintis, davusi įsitikinti, kad Dievas galėjo įsikūnyti, be naujų sunkumų pripažįsta ir Eucharistiją. Tik tą mintį sulaiko viena kliūtis, būtent faktas, kad daugelyje religijų yra stipriai įsišaknėjusių tvirtinimų stačiai priešingų prityrimui ir visai neatitinkančių tikrybei. Krikščionių įtikėjimas į Šv. Sakramentą išrodo tik vienas toje ilgoje proto pasiaukojimų eilėje šalutiniams tikslams taip pat klaidingas, kaip ir visa eilė.
Rimtai dalykus imant, reikia įžiūrėti, iš kokių faktų susideda ta eilė, kuri galėtų reikšti Eucharistijos klaidingumą. Ji gal parodytų tą bendrąjį tautų psichologijos šaltinį, iš kurio visa proto pasiaukojimų eilė yra kilusi. Totemistai tiki, kad jų giminės tėvas buvęs žaltys, kitos giminės totemistai kaimynai tiki, kad juos pagimdęs vilkas. Trečioji giminė sakosi esant iš kranklių. Daug yra totemistinių giminių ir jos visos skaitosi gimusios iš kokio nors gyvulio ar augalo. Palestinos arabai neabejoja, kad juodoji uola Omaro mečetėje Jeruzalėje kybo ore, nors netikintieji giaurai ir net silpnatikiai musulmonai mato ją kyšant iš žemės. Didžiai kultūringi egiptiečiai garbindavo jautį ir į jo dievybę tikėdavo, nors žinodavo, kad jis pagaiš. Šviesieji Japonijos valstybės vyrai nedvejodami kartoja, kad Mikadų giminė yra dievų pagimdyta. Oficialiai istorijos vadovėliai išskaitliuoja dieviškų ir žmogiškų gimimų eiles savo imperatorių genealogijose.
Terpti Eucharistiją į minėtųjų ir neminėtųjų religinių paklaidų eilę yra didelis ir skaudus burnojimas, bet mes duodame progos išsireikšti kiekvienai pažiūrai ir, jei ją atmetame, tai dėl protinių priežasčių, o ne dėl to, kad ji mums skaudi.
Tarp Eucharistijos ir tarp minėtųjų religinių paklaidų matome ne vien tiesos ir klaidos skirtumą, bet matome tiek giminybės, kiek kritiškas dalykų svarstymas leidžia matyti. Prieš Dievo Sūnui ateisiant žemėn žmonės buvo jau tiek įveikę savo protą, kad valios pastangomis priversdavo jį pripažinti ir žmonių gimimą iš dievų, ir tautų atsiradimą iš vilkų bei kranklių ar žalčių. Galinga valios įtaka priversdavo protą gerbti galviją Apį aukščiausiu garbinimo būdu. Tame garbinimo veiksme būdavo didelis valios ir proto jėgų įtempimas. Valia ir protas yra aukščiausios ir geriausios žmogaus galybės. Jiedvi smarkiausiais savo veiksmais tarnaudavo klaidai įvairiose religijose prieš Kristui ateisiant ir Jam atėjus. Klausimas, ar tiesa turėjo liktis tuomi žvilgsniu mažesnė už klaidą; ar žmogus turėjo liktis parodęs vien galimybės pagerbti klaidą aukščiausių savo galybių smarkiausiais veiksmais, o nepagerbęs jais tiesos? Man rodos, kad Dievas labai gerai padarė duodamas žmonėms progos pagerbti tiesai ne mažiau, negu jie buvo gerbę klaidą.
Tik Šv. Sakramento ne tas yra pirmasis tikslas. Jėzus pasakė, kad Kūno ir Kraujo Sakramento tikslas yra amžinoji gyvybė, galimybė keltis iš numirusių paskutinėje dienoje. Mana buvo palaikiusi kūnų gyvybę ir jėgą žydams klaidžiojant tyruose: Eucharistija turi palaikyti mūs dvasios gyvybę visu mūs kūninio gyvenimo ilgumu. Šv. Jonas Auksaburnis teisingai yra pasakęs, kad krikščionis, priėmęs Eucharistiją, piktajai dvasiai išrodo baisesnis, negu žmogui liūtas ugnim pučiąs (Hom[ilia] 61 ad populum Antiochenum). Eucharistija yra dvasios jėgų šaltinis. Tai priemonė mums nuolat semtis dvasinės galybės iš Dievo tiek, kiek tik į mus telpa ir kiek reikia.
Krikščionijoje Eucharistijos dogmatas yra tik dalis tame stambiausiųjų tiesų tinkle, kurį vadiname atpirkimo mokslu. Dievas žmogų sutvėrė laisvą. Laisvas žmogus pats sau pasirinko valdytoją piktąją dvasią, bet pats iš jos išsilaisvinti negalėjo. Išlaisvinti norėdamas, o teisybės laužyti negalėdamas ir valios laisvės nenaikindamas, Dievas tampa žmogum ir sudaro dorinio gyvenimo stiprų sūkurį. Jo viduje liekasi Pats amžinai. Norėdamas pilniausiai ir arčiausiai nuolat vienytis su žmonėmis priklausomai nuo jų valios, Dievo Sūnus tampa žmonių valgiu, grynu ir tyru: duona ir vynu.[5] Žmonės tuo būdu įgyja priemonės panaudoti Dievo visagalybę dvasios gyvenimo srityje ir galutinai pergalėti pačią kūno mirtį, prisikeliant iš numirusių pasaulio pabaigoje. Kas šitame pačių stambiausių tiesų tinkle temato tiktai vieną viršaus klaidingų religijų pasikėsinimą protui pavergti, tas yra ne vien burnotojas, bet ir kitais žvilgsniais nelaimingas.
Didysis rusų filosofas V. S. Solovjov[6] pastebėjo, kad katalikų Bažnyčioje Eucharistija yra dvasios gyvenimo centras. Tarptautiniai Eucharistijos kongresai tą pasakymą viršuju[7] būdu išreiškia. Kiekvienas tikintysis katalikas tą jaučia pirmosios Komunijos dienoje, paskui taip dažnai, kaip dažnai priima V. Jėzų ir ypatingai, kada paskutinėje ligoje paskutinį kartą pasistiprina savo Išganytojo kūnu ir krauju amžinajai kelionei į anapus karsto.
Dar lieka keletas smulkesniųjų klausimų apie Mišias, apie Komunijos priėmimą vien tik duonos pavidalu ir kiti kai kurie. Juos jau esu gvildenęs kitomis progomis ir kituose raštuose, dėl to čionai praleidžiu.
Pripažinus Šv. Sakramentą, lengva pripažinti ir kitus sakramentus. Nors jie yra mažesni už Eucharistiją, bet visgi galingi ir naudingi antgamtiniai įrankiai dvasiai sustiprinti.
[1] Hippolyte Adolphe Taine (1828–1893).
[2] Įdomu.
[3] Dmitrij Ivanovič Mendeleev (1834–1907).
[4] Piotr Arkadjevič Stolypin (1862–1911).
[5] Plg. Čėsnys, p. 174: „Kai autorius griebiasi dogmatą aiškinti 216–217-se puslapiuose, jis jau per daug taikosi į skaitytojus ir, besistengdamas kalbėti populiariai, visiems prieinamai, nė nepasijunta nusileidęs per daug, – daug žemiau negu leidžia dogmato linija. Skaitome: „Jėzaus kūnas, likdamasis Jo kūnu, įgyja visų valgio ir gėrimo, tiksliau sakant, duonos ir vyno ypatybių.“ Manau, pats gerb. autorius, pasvarstęs tuos savo žodžius, pripažins jų netikslumą, lygiai kaip ir štai šių: „Kaipgi galima suprasti, kad Dievas taptų tokiu menku daiktu, kaip menka plotkelė?.. Jeigu Dievas galėjo tapti žmogumi, tai vienas žingsnis viršaus, būtent, Jėzaus Kūnui sumažėti iki duonos trupinėlio ar vyno lašelio jau nesudaro naujo pasižeminimo rūšies“, arba šių (219 p.): „Dievo Sūnus tampa žmonių valgiu grynu ir tyru: duona ir vynu.“ Man, kaipo prof. Būčio mokiniui ir beprofesoriaujant tiek sykių draug su juomi dalyvavusiam teologų egzaminuose, nėra nei krislelio abejonės, kad jisai, kaipo teologas, puikiausiai žino, jog pagal dogmatą, ne Dievas tampa plotkele, ne Dievo Sūnus tampa duona ir vynu, nei Jėzaus Kūnas sumažėja iki duonos trupinėlio, nei Jisai įgyja duonos ir vyno savybių. Kaipo teologas, tiek sykių skaitęs ir dėstęs Tridentino XIII posėdžio ištarmes, pats geriausiai žino, kad po konsekracijos Eucharistijoje nebėra duonos nei vyno, kad ten Kristaus Kūnas ir Kraujas yra duonos ir vyno pavidalais, kad tam tikros duonos ir vyno savybės liekasi tik tuose pavidaluose, tuo tarpu kai visa duonos ir vyno substancija jau yra persikeitusi į Viešpaties Kūno ir Kraujo substanciją (transubstantiatio). Tiesa, Kristaus Kūnas Eucharistijoje yra ne natūraliu būdu (non iuxta modum existendi naturalem), tik ypatingu sakramentaliniu būdu (sacramentaliter), ir tai substancijos būdu (per modum substantiae), todėl netenka kalbėti apie Viešpaties Kūno sumažėjimą. Visa tat gerb. autorius pats sau teologiškai žino ne blogiau už mane. Bet stojęs į populiarizatoriaus vėžes, matyt, pabūgo, kad abstraktūs substancijos ir pavidalų įvardai bei sąvokos bus neprieinami neteologams. Bet, mūsų supratimu, čia neįmanomas yra joks protingas aiškinimas, jei aplenkiama pagrindinis dalykas – substancijos ir pavidalų paaiškinimas. Kitaip – netikslūs nusakymai neišvengiami.“
[6] Vladimir Sergeevič Solovjov (1853–1900).
[7] Aukščiausiu.